Antanas RAČAS (1940 08 28–2014 02 09)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1940 m. rugpjūčio 28 d. – gimė Jurbarke.

1947–1958 m. – mokėsi Jurbarko mokykloje. patarnavo bažnyčioje šv. Mišių metu, vos 16 metų, įsitraukė į pogrindinę-religinę moksleivių grupę. Buvo pašalintas iš Jurbarko mokyklos.

1958 m. – baigė Šakių rajono Kidulių vidurinę mokyklą. Kurį laiką gyveno tuometiniame Žagarės rajone, Juodeikiuose, pas čia kunigavusį tėvą Stanislovą.

1962–1967 m. – Vilniaus universitete studijavo germanistiką, įgijo filologo kvalifikaciją.

1967–1968 m. – dirbo Zarasų rajono Degučių aštuonmetėje mokykloje vokiečių kalbos mokytoju, 1968 m. rudenį – paskirtas Zarasų rajono Avilių aštuonmetės mokyklos direktoriaus pavaduotoju.

1968–1976 m. – Kelmės rajono Šaukėnų vidurinės mokyklos direktorius.

1976 m – iš šių pareigų atleistas už sesers Angelės Račaitės-Paškauskienės disidentinę veiklą – „už ryšius su antitarybininkais ir klerikalais“.

1976–1990 m. – dirbo Kelmės antrojoje vidurinėje mokykloje vokiečių kalbos mokytoju.

Nuo 1988 m. – dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, išrinktas Sąjūdžio Kelmės rajono tarybos pirmininku.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys.

1990 m. kovo 4 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Kelmės rinkiminėje apygardoje Nr. 82.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Užsienio reikalų komisijos narys, 1990 m. birželio 5 d. – Aukščiausiosios Tarybos įgaliotas palaikyti ryšius su Vokietijos Bundestagu. Nuo 1991 m. rugsėjo 26 d. – Tarpparlamentinės sąjungos Lietuvos grupės Jungtinės Sąjūdžio frakcijos narys, nuo 1991 m. lapkričio 21 d. – nuolatinės Užsienio reikalų komisijos narys, nuo 1992 m. vasario 28 d. – Valstybinė regioninių problemų komisijos narys. 1991 m. kovo 30 d. – 1991 m. lapkričio 18 d. – Lietuvos informacinio centro biuro Hiutenfelde vadovas. Bendradarbiaudamas su Bundestago parlamentarais, padėjo Lietuvos ūkininkams užmegzti ryšius su Vokietijos ūkininkais, organizavo jaunųjų ūkininkų stažuotes žemės ūkio mokyklose, padėjo įsigyti žemės ūkio technikos.

1992–1996 ir 1996–2000 m. – Seimo kadencijos narys. 1992 m. rinkimuose išrinktas daugiamandatėje apygardoje pagal Sąjūdžio koalicijos sąrašą. 1996 m. rinkimus laimėjo gimtojo Jurbarko rinkimų apygardoje Nr. 62. Priklausė Tėvynės sąjungos – Lietuvos konservatorių frakcijai. Dirbo Seimo Užsienio reikalų ir Europos reikalų (1996 m. lapkričio 26 d. – 2000 m. spalio 18d.) komitetuose, 1996–2000 m. buvo Tarpparlamentinių ryšių su Vokietijos Federacine Respublika grupės pirmininku. Nuo 1993 m. – Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.

2000 m. – dalyvavo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą, bet išrinktas nebuvo.

Nuo 2000 m. spalio 24 d. – Kelmės profesinio rengimo centre pradėjo dirbti vokiečių kalbos mokytoju.

2003–2007 m. ir 2007–2008 m. – Kelmės rajono savivaldybės tarybos narys. Labai reikšminga ilgametė jo veikla regioninės politikos srityje, plėtojant dvišalius Lietuvos ir Vokietijos ryšius. Taip pat pasižymėjo visuomenine veikla, darbu su nevyriausybinėmis organizacijomis, tokių organizacijų kūrimu Lietuvoje. Buvo vienas iš visuomeninės labdaros organizacijos – Lietuvos samariečių bendrijos – steigimo iniciatorių, dalyvavo tarptautinės samariečių organizacijos veikloje, tarptautiniuose šeimos kongresuose, tarptautinės Tradicijų, šeimos ir nuosavybės gynimo organizacijos (TFP) veikloje, kasmetinių piligriminių Padėkos ir Vilties žygių iš Kelmės ir Tytuvėnų į Šiluvą, rengiamų minint Laisvės dieną bei Šilines, organizatorius ir dalyvis.

1996 m. spalio 10 d. – apdovanotas Vokietijos Bundestago apdovanojimu.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2009 m. rugpjūčio 23 d. – apdovanotas Baltijos Asamblėjos medaliu už nuopelnus Sąjūdžio veikloje ir Baltijos kelio organizavime 1989 m.

2010 m. – suteiktas Kelmės rajono garbės piliečio vardas.

2012 m. sausio 10 d. – apdovanotas Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.

Žmona – Jadvyga, sūnūs: Vytautas, Gediminas ir Kęstutis.

2014 m. vasario 9 d. – mirė Vilniuje. Palaidotas Kelmėje.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„XX a. Lietuvai buvo šviesesnis už XIX a., kuriame abu bandymai jėga atstatyti valstybę baigėsi sukilimų aktyviausiųjų išžudymu ir daugybės Lietuvos žmonių ištrėmimu į Sibirą. Nors XIX a. pabaiga ir pažymėta kruvinomis Kražių skerdynėmis, bet „Varpo“ gaudesys ir „Aušros“ naujos gadynės švitimas žadino viltį ir tikėjimą ateitimi. Karo išsekintos Europos grobuoniški erelių nagai atsileido, Lietuva pasinaudojo atsiradusia galimybe – atstatė savo valstybę. Trumpo 22 metų laisvės atodūsio pakako, kad tauta per sekusias okupacijas bei ilgus melo ir pavergimo dešimtmečius išsaugotų laisvės troškimą, neprarastų savigarbos ir teisingumo siekimo. TSRS ekonominis ir ideologinis bankrotas sudarė palankias sąlygas atgauti tai, ką apgaule ir jėga iš tautos atėmė besivaržantys diktatoriai, užfiksavę dalybas 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo protokolais. Visa tai, kas glūdėjo Lietuvos žmonių sielų gelmėse, prasiveržė galingu Sąjūdžio srautu, nuvilnijusiu per Lietuvą žmonių miniomis, pasipuošusiomis tautinėmis trispalvėmis, skambančiomis lietuviškomis dainomis. 1988 m. rudenį tautos atsiųsti Sąjūdžio suvažiavimo delegatai išrinko Sąjūdžio seimą, kurio ilguose ir demokratiškuose posėdžiuose apibrėžtas ateities kelias – taikus teisingumo siekimas. Tiek TSRS liaudies deputatams, tiek Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai buvo keliamas uždavinys: paskelbti Molotovo-Ribentropo susitarimus nusikalstamais. Ir tai pasiekta. Paskutinės diskusijos dėl Nepriklausomybės skelbimo 1990 m. kovo 10 d. įvyko susirinkus demokratiškai išrinktiems Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams pradėti tautos patikėto darbo. Po prof. V. Landsbergio paraginimo nebijoti sau, savo tautai, pačiai Rusijai ir visam pasauliui pasakyti „Mes norime atstatyti teisingumą, sutryptą Molotovo-Ribentropo susitarimų“, kovo 11 d. sprendimai buvo aiškūs. Ir mes nebijojome. Kovo 1 1d. tapo Lietuvos valstybės atkūrimo diena, o absoliuti dauguma Aukščiausios Tarybos deputatų – Valstybės atkūrimo akto signatarais.

Paskelbtą Nepriklausomybę reikėjo apginti. Jau kitą dieną okupacinė valdžia išprašė užsienio žurnalistus, į Vilnių atsiųsta tankų kolona, pradėta ekonominė blokada ir t.t Pasirinktas pabrėžtinai taikus Nepriklausomybės gynimo kelias. Ačiū Dievui, prie pagrindinio valstybinio vairo stovėjo ramus, santūrus, išmintingas vadovas, išvedęs Lietuvą pro visus blokadų gąsdinimus, pro prasidėjusius karinės agresijos žiaurumus ir dar žiauresnius grasinimus į beveik triumfuojantį Lietuvos valstybės pripažinimą visame pasaulyje po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje.

Prasidėjo naujas etapas – ūkio pertvarkymas, žmonių materialinio gyvenimo perorientavimas, o tuo pačiu ekonominio nepriklausomumo kūrimo laikotarpis su visais būdingais atsikuriančių valstybių politiniais ir ekonominiais pakilimais ir nuosmukiais, kartais sąlygotais kitų valstybių krizių ir mūsų pačių reakcijos į tų krizių pasekmes mūsų kraštui. Tik gerai susivoksime, kur einame ir ko norime, kai patys susilaikysime nuo mūsų visų laivelio, vadinamo Lietuva, įsiūbavimo, tada ir išorės pavojai nebus tokie baisūs, o mes patys pasauliui atrodysime daug simpatiškesni.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 186.