Liudvikas Saulius RAZMA (1938 02 07–2019 05 19)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

1938 m. vasario 7 d. – gimė Platelių miestelyje, Plungės rajone.

1945–1955  m. – mokėsi Platelių vidurinėje mokykloje.

1955–1960 m. – studijavo Vilniaus valstybiniame universitete (dabar – Vilniaus universitetas) Ekonomikos fakultete, ekonomistas.

1960–1963 m. – buvo Vilniaus valstybinio universiteto aspirantu, dėstytoju.

1963–1972 m. – dirbo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute vyresniuoju dėstytoju, docentu.

1966–1972 m. – TSKP (LKP) narys.

1967 m. rugsėjo 5 d. – Vilniaus universitete apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją „Liaudies vartojimas ir pagrindiniai jo bruožai Lietuvoje“.

1972 m. – pašalintas iš TSKP (LKP) ir darbo universitete.

1972–1980 m. – dirbo Automatizuotų valdymo sistemų projektavimo konstravimo biure vadovaujančiuoju konstruktoriumi, sektoriaus vedėju, projekto vyriausiuoju konstruktoriumi.

1981–1988 m. – Lietuvos TSR valstybinio statybos komiteto Informaciniame skaičiavimo ir gamybos valdymo centre vyresniuoju inžinieriumi, vyriausiuoju projekto inžinieriumi, vyriausiuoju ekonomistu.

1989–1993 m. – Vilniaus pedagoginio instituto (vėliau – universiteto) rektorius.

Nuo 1988 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis.

1989 m. gruodžio mėn. – Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavimo delegatas, išrinktas į LKP centro komitetą.

1990 m. kovo 4 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Žirmūnų rinkiminėje apygardoje Nr. 3 (Vilniaus miestas).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. liepos 20 d. – nuolatinės Biudžeto komisijos narys, nuo 1991 m. sausio 30 d. – paskirtas į Mandatų ir etikos komisiją.

1994–1995 m. – Lietuvos komercinių bankų asociacijos valdybos pirmininkas.

1996 m. – Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros docentas.

1996 m. ir 2000 m. – kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimą.

Buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo veiklos rėmimo fondo pirmininkas.

Buvo Lietuvos ekonomistų asociacijos viceprezidentas. Paskelbė mokslinėje ir populiarioje spaudoje ekonominės teorijos, gyvenimo lygio, valdymo teorijos ir praktikos, kultūros ir švietimo politikos klausimais straipsnių. Skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2019 m. gegužės 19 d. – mirė Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Kiekvieno doro lietuvio kelias į Kovo 11-ąją buvo skirtingas, nepakartojamas, bet kelrodė žvaigždė – ta pati ir vienintelė – Nepriklausomybė. Prisimenant savąjį kelią man svarbią reikšmę turėjo dar studijų metais Vilniaus universitete iš savų gyvenimo stebėjimų ir analizės, protingų knygų, bičiulių ir dėstytojų atvirumo valandėlėmis išsakytų minčių iškristalizuota nuostata, o gal net teorija: jei vokiškąjį nacių totalitarizmą sutriuškino išorinė sąjungininkų karinė jėga, tai rusiškąjį tarybinį totalitarizmą, iki ausų apsiginklavusį branduoliniais ginklais, išsaugojant Žmoniją nuo pražūties, įmanoma sugriauti tik iš vidaus, proto galiomis, kritiškam realiam mąstymui patekus į šios antžmogiškos sistemos smegenis ir kraują. Iš to kyla ir mano kitas nusistatymas nenuvertinti nuopelnų Nepriklausomybės reikalui mokytojų, dėstytojų, rašytojų, kultūros ir meno veikėjų, nepriklausomai nuo to, ar jie turėjo kišenėje TSKP nario bilietus, kritiško, patriotinio mąstymo žadinimą mokyklose, auditorijose, klubuose, žiniasklaidoje ir pan. Totalitarinio režimo sąlygomis tai buvo labai rizikinga veikla, daug kam kainavusi darbo netekimu, žmogiškojo orumo sutrypimu arba tarybinių gulagų kančiomis. VLIK'as, mūsų tautos išlaisvinimo egzodo centras dar 1949 metais, išsivadavime prioritetą suteikė dvasinei rezistencijai. Naujųjų laikų istorikai, manau, kruopščiai ištirs šios rezistencijos procesus, nepamirštant visų jos protrūkių. Pavyzdžiui, galiu paminėti 1966–1968 metais kilusią galingą, atvirai antitarybinių diskusijų bangą, vieną iš Sąjūdžio ištakų.

Panašu, kad mano studentišką politinę išvadą patvirtino reali istorija. Akademiko A. Sacharovo, buvusio siaubingos tarybinės branduolinės pabaisos smegenų centro, atsistojimas prieš totalitarinį režimą, M. Gorbačiovo pačiame Kremliuje vykdyta partinio, politinio aparato destrukcija, B. Jelcino aikštingas posūkis demokratijos pusėn ir pan. buvo rusiškojo totalitarizmo sistemos žlugimo esminiai veiksniai. Lietuvoje: blaiviai mąstančių žmonių komunistų partijoje įsiliejimas į Sąjūdį, LKP XX suvažiavimo priimtas atsiskyrimas nuo TSKP fundamentaliai sustiprino Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo sėkmę, kirto mirtiną smūgį TSRS totalitariniam monstrui.

Pačią Kovo 11, kai buvo priimami istoriniai Aukščiausiosios Tarybos sprendimai, turėjau galimybę puikiai stebėti ir justi tą neapsakomą dvasią ir džiaugsmą, nes balsų skaičiavimo komisija (aš buvau išrinktas jos pirmininku) buvo pasodinta tribūnoje aukščiau, prieš deputatų suolų eiles. Tą lemtingą momentą per televiziją matė tauta ir pasaulis, o tiesioginių jo dalyvių įspūdžiai mažai ką gali papildyti. Būdamas balsų skaičiavimo komisijos pirmininku turėjau progos pirmuoju iš tribūnos pasveikinti išrinktą Aukščiausiosios Tarybos pirmininką V. Landsbergį, linkėdamas jam, staigiai į galvą atskriejusiomis eilutėmis iš Eschilo „Prometėjaus“, priimti tik protingus sprendimus, nes visas valdžias nuverčia būtent neprotingi sprendimai. Kaip bebūtų gaila, per 10 metų valdžių, vyriausybių kritimai kaip tik vyko dėl neprotingų sprendimų.

Būdamas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariu aš kartu buvau Vilniaus Pedagoginio instituto (vėliau – universiteto) rektoriumi ir nedalyvavau politiniuose užkulisiuose, laikydamas savo pagrindine užduotimi ir įnašu į Lietuvos Nepriklausomybės atstatomą rūmą – reformuoti, demokratizuotai humanizuoti mokytojų rengimą naujosios Lietuvos mokyklai. Ir dabar didžiuojuosi Vilniaus pedagoginio instituto, visų Lietuvos studentų ir dėstytojų aktyvia veikla remiant pirmuosius valstybės nepriklausomybės žingsnius, ginant ją nuo mirtino pavojaus 1991 m. sausį. Tada tik iš nuogirdų jaučiau, o vėliau Aukščiausiojoje Taryboje akivaizdžiai pasireiškė aštrūs, iš Sąjūdžio vadovybės atsinešti grupuočių prieštaravimai, paralyžiavę mūsų parlamento darbą ir pasibaigę priešlaikiniu Aukščiausiosios Tarybos atsistatydinimu.

Šiandieną, po 10 metų, sunku benusakyti, ko tikėtasi Lietuvai Kovo 11. Tik aišku – šviesiausios ateities ir gerovės. Lengviau galiu apsakyti tai, ko nesitikėjau, kas suteikia dabar man ir visai tautai aštrų skausmą. Tai, valdžios atplyšimas nuo tautos, nuo Lietuvos žmonių interesų, tos prarajos spartus didėjimas; Lietuvos visuomenės klastingas suskaldymas į dalį, kuri okupantų ir savų kolaborantų buvo ištremta, kankinta ir persekiota, ir dalį, kuri anuomet iš paskutiniųjų nutraukdama nuo savo kąsnio siuntė džiūvėsius pirmiesiems į kankynių vietas, kuri ant savo pečių pakėlė tarybinės nacionalizacijos, kolektyvizacijos ir kitas baisybes, bet okupacijos sąlygomis išsilaikė, savo darbu ir protu sukūrė tautos ūkines jėgas, infrastruktūrą, išlaikė lietuvių kalbą ir laisvės troškulį; ūkio santvarkos, nuosavybės formų profanuotas suabsoliutinimas ir gamybos jėgų sugriovimas, virtęs tautai sunkiai pakeliama našta; subjektyvaus faktoriaus dominavimas prieš objektyvųjį priimant sprendimus ekonomikos, kultūros ir politikos srityse. Tačiau šių ir kitų, neišvardytų trūkumų ryžtingas šalinimas yra mūsų tautos ateities šaltiniai ir viltis.

Šiandien, Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 10-čio proga, santarvės vardan skelbiu asmeninę amnestiją KGB agentui „Domui“, teikusiam apie mane informaciją savo šeimininkams.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 193–194.