Algirdas RAŽAUSKAS (1952 03 22 – 2008 02 03)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

1952 m. kovo 22 d. – gimė Butenių kaime, Tauragės rajone.

1959–1967 m. – mokėsi Adakavo aštuonmetėje mokykloje (Tauragės r.).

1967–1970 m. – Skaudvilės vidurinėje vakarinėje mokykloje.

1968–1970 m. – mokydamasis vakarinėje mokykloje, dirbo Tauragės rajono „Draugystės“ kolūkio apskaitininku.

1973–1975 m. – tarnavo TSRS kariuomenėje.

1975–1977 m. – dirbo Skaudvilės sodininkystės tarybinio ūkio agronomu, skyriaus valdytoju,  tuo pačiu laiku neakivaizdžiai studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto žemės ūkio akademija) Agronomijos fakultete.

1977–1980 m. – Pakruojo rajono Karolio Požėlos kolūkio vyriausiasis agronomas.

1978 m. – baigė studijas Lietuvos Žemės ūkio akademijoje, įgijo mokslinio agronomo specialybę.

1980–1981 m. – Tauragės rajono „Šešupės“ kolūkio vyriausiasis agronomas.

1981–1984 m. – Pakruojo rajono tarybos vykdomojo komiteto Žemės ūkio valdybos vyriausiasis agronomas, šios valdybos viršininko pavaduotojas – planavimo ir finansų skyriaus viršininkas.

1985 m. vasario mėn. – paskirtas Pakruojo rajono Žvirblonių tarybinio ūkio direktoriumi. Po reorganizacijos buvo išrinktas Žvirblonių kolūkio pirmininku. 1992 m. balandžio 14 d. paskirtas Žvirblonių žemės ūkio bendrovės laikinuoju administratoriumi, vėliau – bendrovės pirmininku. Žvirblonių žemės ūkio bendrovėje dirbo iki pat 2008 m.

1988–1990 m. – dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje. Buvo Sąjūdžio Pakruojo iniciatyvinės grupės narys, Žemdirbių Sąjūdžio Pakruojo skyriaus pirmininkas.

1990 m. kovo 4 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Pakruojo rinkiminėje apygardoje Nr. 94.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Dirbo Agrarinėje komisijoje. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Agrarinės komisijos narys, nuo 1991 m. birželio 13 d. – Aukščiausios Tarybos trečiosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo komisijos narys.

1992–1996 m. – kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narys. Išrinktas daugiamandatėje apygardoje, dirbo Agrariniame komitete. Priklausė valdančiajai LDDP frakcijai.

2000 m. – nesėkmingai kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

1992–1998 m. – Žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas, nuo 1998 m. – viceprezidentas.

1997–2008 m. – Pakruojo savivaldybės tarybos ir valdybos narys, 2000–2003 m. – Pakruojo rajono valdybos narys.

Nuo 2001 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos narys.

2002 m. gegužės 5 d. – drauge su kitais Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais ragino Lietuvos visuomenę dalyvauti referendume ir kvietė balsuoti už Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą.

Išsiskyręs, sūnus – Ramūnas, duktė – Aušrinė.

2008 m. vasario 3 d. – mirė Pakruojyje. Palaidotas Rozalimo kaimo kapinėse, Pakruojo rajone.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„Ne tik man, bet ir daugumai mano kartos žmonių, kurių giminės rate nebuvo žymių tarpukario Lietuvos žmonių ar tarybinių laikų disidentų, nelabai daug likus iki 1989-ųjų metų dar pakankamai tolima mintis buvo tai, kad artimiausiu metu Lietuva bus nepriklausoma. Greičiau tai buvo panašu į iliuzijas, kurių neabejotinai turėjo dauguma Lietuvos žmonių. Sunku pasakyti kodėl: dėl to, kad visoje savo veikloje nebuvau paskutinis, gal todėl, kad niekada negarbinau to, kas buvusioje santvarkoje nebuvo priimtina kiekvienam sveikam žmogui, kad per porą darbo dešimtmečių Pakruojo rajone buvau šiek tiek žinomas, tapau pirmojo Sąjūdžio tarybos nariu. Daug kam didelį įspūdį paliko iki tol nematyto aktyvumo laisvanoriškas rajono žemdirbių renginys – žemdirbių Sąjūdžio steigiamoji konferencija. Ten tapau rajono žemdirbių Sąjūdžio pirmu ir paskutiniu pirmininku.

Neremiant partijai (kuriai tada priklausiau), taip pat Sąjūdžiui, kuriam atrodžiau nepakankamai paklusnus, lengvai laimėjęs prieš „tikresnį“, iš Kauno atvežtą sąjūdietį, tapau Aukščiausiosios Tarybos deputatu, signataru. Kad tai bus Kovo 11-oji vargu ar tikėjausi. Bet 1989 m. pabaigoje būdamas Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavimo dalyviu supratau, kad Lietuvos nepriklausomybė – labai netolimos ateities klausimas.

1990 m. kovo 11-ąją balsuojant Aukščiausios Tarybos posėdžių salėje man tai buvo kaip antras, neabejotinai privalomas, iškilmingesnis žingsnis, kurį, neabejoju, būtų žengusi ir kitokios sudėties ir bet kokios vadovybės Aukščiausioji Taryba. Gal tik data būtų kita.

1990 m. kovo 11-ąją Nepriklausomybės paskelbimo įspūdžiai išliks visam gyvenimui. Manau, kad 1989–1991-uosius metus jaunesnioji karta prisimins kaip Tautos pakilimo ir tragiškų įvykių metus. Tik būtų gerai, kad nebūtų iškraipoma istorija.

Sudėtingesnis klausimas – ar tokia galėjo ir turėjo būti nepriklausomybės įtvirtinimo kaina. Mano įsitikinimu – ji per daug didelė. Kaime tai buvo beveik viską griaunanti revoliucija su skaudžiausiomis, daug kur – tragiškomis pasekmėmis.

Skaudžiausia tai, kad, praėjus dešimčiai metų, nevilties apimti yra dauguma žmonių. Ir kažin ar sąžininga smerkti jokios perspektyvos nematantį žmogų. Vien Lietuvos kaime šiandien tokių – šimtai tūkstančių.

Skaudžiai šiandien skamba prieš 10 metų kartoti žodžiai: „Lietuva be kaimo – Lietuva be ateities“.

Vadinamoji agrarinė reforma buvo ir tebėra nuo pradžios iki pabaigos ideologizuota ir nesiremia ne tik dėsniais, bet ir elementaria ekonomine logika. Net užsienio ekspertai vertina, kad praėjus nepriklausomybės dešimtmečiui didesnė pusė Lietuvos žmonių atsidūrė žemiau skurdo ribos.

Labai liūdna, kad tragiškai pildosi beveik visi perspėjimai tų, kurie 1990 metais buvo apšaukti „juodaisiais pranašais“. Apie valstybės paramą iki pokario laikų lygio sujauktam kaimui kalbėti greitai neteks, kai dešimtiems nepriklausomybės metams priimtas biudžetas oficialiai pavadintas „skurdo biudžetu“.

Viltis tokia, kad, kad įvertinus pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio skaudžias pamokas, būsimieji Seimai, Vyriausybės, dauguma žmonių supras, kad tik protas, mokslas, atsakomybės supratimas ir atkaklus darbas kuria gerą ateitį, geresnį gyvenimą sau ir ateinančioms kartoms, kad bus nustota mokytis vien tik iš savo klaidų.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 195–196.