Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d.

Liudvikas SIMUTIS (1935 08 27–2014 11 04)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

 

Liudvikas Simutis
Apie 2000 m. | Fotografas nenurodytas 
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyvas

 

1935 m. rugpjūčio 27 d. – gimė Kaunatavos kaime, Telšių apskrityje (1941 m. birželio 24–25 d. – tėvas Adomas Simutis, prieš tai suimtas ir kalintas Telšių kalėjime, buvo sovietų represinių struktūrų (NKVD) nužudytas Rainių kartu su kitais Rainių miškelio kankiniais).

Mokėsi Kaunatavos vidurinėje mokykloje.

1952 m. liepos 1 d. – 1955 m. birželio 9 d. – ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvis, rezervinio būrio partizanas.

1955 m. – KGB suimtas ir nuteistas mirties bausme (sušaudyti). TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo sprendimu mirties bausmė pakeista į 25 metų lagerio.

1955 m. birželio 9 d. – 1977 m. vasario 3 d. – 22 metus kalintas Mordovijos (Rusijos TFSR) lageriuose.

1977–1978 m. – dirbo zakristijonu Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje.

1979–1990 m. – dirbo staliumi, elektriku Kauno hidrologinėje ekspedicijoje.

Iki 1990 m. – bendradarbiavo su antisovietiniu pogrindžiu, buvo Lietuvos disidentų, politinių kalinių bendražygis, bendradarbiavo su Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos, leidinio „Aušros“ leidėjais, rašė straipsnius į pogrindžio spaudą (straipsnius visada pasirašydavo pavarde).

1988–1990 m.  –  aktyviai įsitraukė į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijų ir Sąjūdžio veiklą.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Šančių rinkiminėje apygardoje Nr. 31 (Kauno mieste).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – dirbo nuolatinėje Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijoje, nuo 1991 m. liepos 23 d. – patvirtintas Aukščiausiosios Tarybos trečiosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo grupės nariu. 1992 m. vasario 6 d. – paskirtas į komisiją bankininkystės klausimams tirti, nuo 1992 m. vasario 6 d. iki kadencijos pabaigos priklausė Sąjūdžio santaros frakcijai.

1993 m. –  buvo vienas iš Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) Kauno skyriaus įkūrimo iniciatorių, dirbo Seimo nario Ryto Kupčinsko padėjėju-sekretoriumi.

Nuo 1993 m. – Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) narys. Buvo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos, Lietuvos Sąjūdžio tarybos, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nariu (karys savanoris).

Nuo 1994 m. – Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos centro valdybos narys.

1998 m. lapkričio 17 d. – apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2000 m. balandžio 2 d. – apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos žymeniu „Už Lietuvą“.

Žmona – Irena Simutienė (Vezbergaitė) (santuokoje nuo 1979 m.). Šeimoje užaugino trys sūnus ir tris dukras.

2014 m. lapkričio 4 d. – mirė Kaune. Palaidotas Seniavos kapinėse, Kaune.

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Liudviko Simučio (Šančių rinkimų apygarda Nr. 31 / Kauno miestas) vardinio balsavimo „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ kortelė
Vilnius, 1990 m. kovo 11 d.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas. F. 2, ap. 1, b. 17, l. 104 

 

 


 

 

Į  KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Į Kovo 11-tąją – Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą – ėjau nesustodamas nuo pat vaikystės. Ėjau per savo vaikišką-nevaikišką pagalbą pokario partizanams, per dalyvavimą Lietuvos laisvės kovos sąjūdyje, per 131 dieną mirtininkų kameroje ir 22 metus nelaisvės sovietiniuose konclageriuose, per dalyvavimą disidentinėje veikloje ir pogrindžio spaudos reikaluose po grįžimo iš Gulago, per Atgimimo Sąjūdį. Į Aukščiausiąją Tarybą balotiravausi irgi tik norėdamas prie nepriklausomybės atkūrimo svariau prisidėti. Nes žinojau ir žinau, kad tauta, neturinti valstybės, lygintina su šeima, neturinčia savo būsto.

Balsavimas Parlamente už Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą buvo man viso sunkaus gyvenimo, darbų, vargų, kovų, kančių, svajonių vainikas, kuris, beje, buvo ne tik be galo malonus, bet ir slegiantis. Slėgė už tai kovojusių ir žuvusių partizanų aukos neįvertinimas. Slėgė ir nuojauta, kad nepriklausomą valstybę atstatyti bus nepalyginamai sunkiau, nei už tai pabalsuoti ir pasirašyti.

Į Aukščiausiąją Tarybą 1990 metais Lietuvos rinkėjai išrinko nemažai „buvusiųjų“ – sėdėjusių okupacinės valdžios aukštesnėse ir žemesnėse kėdėse. Bet pradžioje dominavo Atgimimo Sąjūdžio dvasia. Sąjūdžio pergalė rinkimuose, stebėtinai vieningas balsavimas už Kovo 11-osios aktą piršo mintį, kad tarnavusieji okupantui tai darė ne iš meilės jam ir ne įsitikinimų vedami, o tik dėl pasirinkimo neturėjimo ir prisitaikėliškos savo natūros. Atrodė, kad dabar, atsiradus galimybei dirbti savai Lietuvai, jai ir dirbs.

Taip nusiteikęs pradėjau dirbti tuomet ypatingai svarbioje Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijoje. Tačiau šiai Komisijai vadovauti išrinktas mielasis sąjūdininkas Z. Vaišvila ne tiek organizavo darbą, kiek stengėsi pats vienas viską padaryti. Todėl V. Čepaičio pakviestas perėjau dirbti į Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisiją.

Darbo buvo daug ir dirbome ne mažiau kaip po 12 valandų per parą. Daug laiko teko skirti bendravimui su žmonėmis iš visų Lietuvos vietų, atvykstančiais su įdomia ir naudinga informacija ar pagalbos prašymais.

Deja, pradinis įspūdis, kad Aukščiausiosios Tarybos darbas bus labai naudingas Lietuvai, manyje greitai pradėjo blėsti. Suvereniteto SSRS sudėtyje šalininkai ir kitokie nepriklausomybės priešininkai gan greitai atsitokėjo ir pradėjo jokių padorumo rėmų nesaistomą griaunamąją, destrukcinę veiklą, o daugelis Atgimimo šalininkų dėl politinės veiklos patirties stokos ėmė blaškytis, demonstruoti savo bedantį demokratiškumą ir ambicijas, „ieškoti penkto kampo“ bėgiodami iš frakcijos į frakciją, iš partijos į partiją.

Palaipsniui parlamentarų darbingumas krito. Per radiją transliuojami Parlamento posėdžiai vis labiau erzino ir neramino Lietuvos žmones. O po pučistų pralaimėjimo Maskvoje destrukcinė veikla pas mus pasiekė aukščiausią lygį. (Manau, taip keistai atsitiko todėl, kad daug KGB dokumentų tada atiteko Lietuvai ir dėl to kai kam iškilo didelės gėdos grėsmė – galėjo būti išviešinta jų išdavikiška veikla).

Pagaliau Parlamentas tapo nedarbingu. Pritariu, kad reikia jį paleisti ir skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus.

Prasidėjus pasiruošimui naujiems rinkimams, dešiniųjų partijų vadai ėmė skaldyti patriotines jėgas. Tapo aišku, kad suskaldyti pagal partijas ir partijėles dešinieji rinkėjai rinkimus pralaimės. Kandidatuoti į Seimą atsisakiau, nes galvojau, kad tokioje situacijoje nevaržomas Seimo nario statuso Lietuvai galiu būti naudingesnis.

Grįžau į Kauną, įsijungiau į visuomeninę veiklą. Buvau išrinktas Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininku. Aktyviai dalyvavau atkuriant Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių sąjungą. Energingai ir, manau, sėkmingai siekiau, kad be kraujo praliejimo baigtųsi liūdnos atminties savanorių nepaklusnumo akcija Pakaunės miškuose 1993 metais.

Iš perspektyvos žiūrėdamas džiaugiuosi ir stebiuosi, kad esant tokiai nepalankiai situacijai, apie prof. V. Landsbergį susibūrę ir jo vadovaujami Atgimimo šalininkai per tuos du su puse metų Aukščiausiosios Tarybos egzistavimo sugebėjo ir pajėgė tiek daug gero Lietuvai padaryti. Ir esu įsitikinęs, jei Lietuvos žmonės nebūtų taip greitai pavargę ir taip naiviai patikėję „buvusiųjų“ demagogija, šiandien Lietuva jau būtų graži. Juk trūko tiek nedaug – pradėti dorai dirbti ir ryžtingai trenkti į dantis ir per nagus nedorėliams. Bet to nepadarė. Kaukė, norėjo, kad visus sukčius ir vagis prižiūrėtų ir tramdytų vienas pats Landsbergis. Dabar laukia, kad viską padarys Adamkus ir Kubilius.

Neabejoju, kad gerai praalkę pradėsime galvoti. Ir lietuviškai dirbti. Tada ir mes, ir mūsų valstybė būsime gražūs.“

 

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 213–214. 

 

 

 

   Naujausi pakeitimai - 2021-10-05 21:11
   Žydrūnas Mačiukas