Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d.

Valerijonas ŠADREIKA (1938 06 20–1991 06 29)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

 

Valerijonas Šadreika
1990 m. | Fotografas nenurodytas 
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyvas

 

1938 m. birželio 20 d. – gimė Ulbinų kaime, Varėnos rajone.

1945–1952 m. –  mokėsi Varėnos rajono Panočių septynmetėje mokykloje.

1952–1955 m. –  mokėsi Vilniaus bibliotekininkystės technikume.

1955–1957 m. – dirbo Vilniaus aukštosios karo mokyklos bibliotekos vedėju.

1957–1962 m. – studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete, įgijo teisininko specialybę.

1962–1970 m. – dirbo Juridinės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos vyresniuoju konsultantu.

1970–1972 m. – dirbo Lietuvos TSR teisingumo ministro padėjėju.

1973–1991 m. – buvo Lietuvos advokatų kolegijos narys.

1981–1990 m. – buvo Lietuvos advokatų kolegijos prezidiumo pirmininko pavaduotojas.

1990 m. kovo 8 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Šilalės rinkiminėje apygardoje Nr. 70.

1990–1991 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Teisinės sistemos komisijos narys, nuo 1990 m. birželio 13 d. –Laikinosios komisijos pataisos darbų įstaigų veiklai tikrinti pirmininkas, nuo 1990 m. liepos 18 d. – Bausmių vykdymo kodekso projektui rengti grupės narys, nuo 1991 m. sausio 8 d. – Laikinosios komisijos dėl 1991 m. sausio 8 d. įvykiams prie Aukščiausios Tarybos rūmų ištirti narys (nuo 1991 m. sausio 18 d. – šios komisijos pirmininkas), nuo 1990 m. sausio 13 d. – paskirtas į komisijos A. Šimėno dingimo aplinkybėms išaiškinti, o nuo 1991 m. sausio 14 d. – paskirtas į darbo grupę Aukščiausios Tarybos dokumento dėl Nacionalinio gelbėjimo komiteto politinio ir juridinio įvertinimo projektui parengti.

1990 m. –  išrinktas LDDP Tarybos nariu.

Rašė straipsnius butų teisės, retorikos, teisinės gynybos klausimais.

2005 m. kovo 7 d. – apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino medaliu (po mirties).

Žmona – Daiva. Vaikai – Gediminas ir Ūla.

1991 m. birželio 29 d. – mirė Vilniuje, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo kadencijos metu. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Valerijono Šadreikos (Šilalės rinkimų apygarda Nr. 70) vardinio balsavimo „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ kortelė
Vilnius, 1990 m. kovo 11 d.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas. F. 2, ap. 1, b. 17, l. 108 

 

 


 

 

Į KOVO 11-ĄJĄ

„Gerbiamieji deputatai, vykdant žemės reformą tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje, valstiečiai iš savo kaimų, gyvenviečių į vienkiemius kėlėsi raudodami. Verkė valstiečiai prievarta varomi į „kolchozus“. Ar nepravirkdysime ir dabar mūsų valstiečių, skubotai vykdydami žemės reformą?

Manyčiau, būtina pasidalyti kai kuriomis mintimis dėl pateiktų bendrųjų žemės reformos principų ir pasiūlymo paskelbti juos spaudoje. Mano giliu įsitikinimu, tai yra lozungai, kurių valstietis nesupras. Reikėtų atskleisti jų turinį. Aš, būdamas teisininkas, kai kurių tų principų tikrai nesuprantu. Ką bedaryti valstiečiui, kuris iki šiol dirbdavo dieną naktį vadinamajame visuomeniniame ir savo individualiuose ūkiuose?

Štai kai kurie samprotavimai dėl projekto 2-ojo straipsnio. Jame nurodomas tikslas – prielaidų sukūrimas, tai yra kreipiamas dėmesys į pačią reformą. Reformos tikslas, mano supratimu, turėtų būti kaimo žmogaus gerovė, bendras Lietuvos ūkio struktūros tobulinimas, žemės ūkio produktų gamybos efektyvumas. Projektas įgaus prasmę tiktai tada, kai jame bus numatytas skirsnis (ar atskiras dokumentas) apie valstiečių socialines ir ekonomines teises bei jų garantijas. Ypač būtina atkreipti dėmesį į tuos, kurie visą gyvenimą paaukojo dirbdami žemę „kolchozuose“. Dabar gerai ar blogai yra jų išlaikomi, vis dėlto gauna iš kolūkių tam tikrą paramą.

Projekte nurodyta irgi vienintelė kryptis – privatizavimas. O kaip jis keisis, keis ne tik gamybinius santykius kaime, bet ir kaimo savivaldybių, švietimo, kultūros įstaigų padėtį? Kaip keisis miesto ir kaimo santykiai per prekinius mainus? Tai visiškai neatsispindi. Kaip turi keistis mainų pobūdis? Tai bent jau bendraisiais bruožais turėtų būti pasakyta šiuose projektuose. Tie klausimai yra principiniai. Į juos reikia atsakyti dabar. Be to, mano supratimu, projektai yra atitrūkę nuo esamos padėties. Juose nieko nekalbama apie žemės ūkio gamybos subjektus, susivienijimus, kooperatyvus, kolūkius, valstybinius ūkius. Galų gale, neminimas net valstietis ar ūkininkas. Skaitome tik apie tai, kokia turi būti reformos baigtis, net nematome, kas turi būti reformuotas ir kaip. Būtent šituose dokumentuose turi būti atsakyta. Šiek tiek anksčiau gavau rinkėjų – Šilalės rajono žemdirbių konferencijos kreipimąsi. Gal kai kurie duomenys yra pasenę, bet negaliu nepacituoti. Jie kreipiasi į Aukščiausiąją Tarybą ir įpareigoja mane išdėstyti keletą minčių. Jie rašo: „Mes susirūpinę dėl numatomo skuboto žemių išdalijimo privatiems asmenims, neatsižvelgiant į daugumos toje vietovėje gyvenančių žmonių norus. Siūlome žemių bent kol kas nedalyti, jei tam nepritaria dauguma ten gyvenančių žmonių. Be to, reikia atsižvelgti ir į tai, jog valstiečių ūkiai aprūpinami iš tų materialinių resursų, kuriuos gauna ūkiai“. Kaip žinia materialinis techninis aprūpinimas prastėja, valstiečių ūkiai beveik neaprūpinami. Todėl žemdirbiai klausia – su kuo ir kaip valstiečiai, kurie dar neturi sukūrę savo gamybinės bazės: nei pastatų, nei technikos, nei kita, gamins produkciją? Dėl žemės ūkio reformos, – nurodoma kreipimesi, – pergyvena senyvo amžiaus žmonės, kuriems neaiškus jų likimas. Nė vienos reformos šalininkai dar kol kas nepasako, kaip garantuos darbingumą praradusių žmonių pragyvenimą. Kol kas jų socialinėmis problemomis daugiausia rūpinasi tie ūkiai, kurių teritorijose šie žmonės gyvena. Kaip bus toliau – neaišku.

Į priėmimą Šilalėje atvyko valstiečių delegacija. Išvakarėse Akmenos kolūkio valstiečiai, ne ponų pirmininkų, kaip sako, inspiruojami, piketavo prie savivaldybės. Čia gyvena apie 70 šeimų. Prie gyvenvietės joms buvo skirta apie 100 hektarų žemės ganykloms. Dabar gi paskyrė ūkininkams, pradėjusiems ūkininkauti, o kolūkiečių, visą gyvenimą atidavusių „kolchozui“, dabar jau pagyvenusių žmonių, ganykloms – už miško, kuris yra už 8 ar 10 kilometrų. Štai tokie nusiskundimai.

Arba dar vienas pavyzdys. To paties Šilalės rajono Didkiemio kolūkis. Ūkis turi 768 hektarus naudmenų. Ariamos žemės 477 hektarus. Jame gyvena 130 šeimų. Šeimų, kiemų. Šiame ūkyje keturioms ūkininkų šeimoms paskirti 73 hektarai ariamos žemės. Tai kiek gi lieka? 404 hektarus padalijam iš 130 šeimų – joms lieka po 3 hektarus. Matote, kokių problemų yra rajonuose, ir kaip mes turime vertinti. Yra skubotumo, o reikėtų nuodugniai pastudijuoti ir atsižvelgti į nuomones. nesu žemės ūkio specialistas, bet suprantu tuos vargus ir valstiečių, ypač žemaičių, baimę. Turėkite galvoje, kad kumetynai Žemaitijoje buvo išlikę ilgiausiai. Žmonės sako, nejaugi vėl turėsime eiti į kumetynus?

Dar kitos problemos.  Kolegė deputatė Z. Šličytė prašė, kad pasinaudodamas tribūna, pasakyčiau, jog ir kituose rajonuose šiuo laikotarpiu yra švaistomas kolūkiečių sukurtas turtas. Kai kuriuose ūkiuose, pavyzdžiui, Tauragės „Artojuje“ keletą namų beveik veltui pardavė pašaliniams asmenims. O juk tas turtas yra įgytas už tai, ko negavo kolūkietis. Manau, kad padaryta klaida dabar priimant antiblokadinių priemonių įstatymą. Reikia vis dėlto uždrausti pardavinėti kolūkio turtą, nes galimi piktnaudžiavimai.

Manyčiau, jog principai turėtų būti paruošti nuodugniai, kad suprastume ne tik mes, teisininkai. Gal juos supranta žemdirbiai ekonomistai. Būtina, kad suprastų tie valstiečiai, kurie mus maitina ir dabar tikrai yra labai pasimetę. Ačiū už dėmesį.“

 

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 219–220. 

 

 

 

   Naujausi pakeitimai - 2021-10-05 21:20
   Žydrūnas Mačiukas