Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d.

Lionginas ŠEPETYS (1926 11 23 –2017 12 08)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

 

Lionginas Šepetys
Apie 2000 m. | Fotografas nenurodytas 
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyvas

 

1926 m. lapkričio 23 d. – gimė Kazliškių kaime, Ukmergės rajone.

1940–1947 m. – mokėsi Ukmergės gimnazijoje.

1947–1953 m. – studijavo Kauno politechnikos institute Architektūros fakultete (dabar – Kauno technologijos universitetas), įgijo inžinieriaus architekto kvalifikaciją.

1953–1957 m. – dirbo Kauno politechnikos institute asistentu, vyresniuoju dėstytoju.

1955 m. – įstojo į TSKP.

1957–1960 m. – dirbo partinį darbą komjaunimo (LLKJS) ir komunistų partijos (TSKP) struktūrose.

1960–1963 m. – studijavo Visuomeninių mokslų akademijos prie TSKP CK aspirantūroje Maskvoje.

1963 m. birželio 15 d. – apgynė menotyros mokslų kandidato disertaciją „Taikomosios -dekoratyvinės dailės vaidmuo dvasiškai turtinant žmogų“.

1964–1967 m. – buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Mokslo ir kultūros skyriaus vedėjas.

1963–1968 m. – dirbo Vilniaus dailės institute docentu.

1967–1976 m. – Lietuvos TSR kultūros ministras.

1967–1990 m. – Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, 1981–1990 m. – Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas.

1974 m. – Lietuvos TSR nusipelnęs meno veikėjas.

1976–1989 m. – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius.

1987 m. gegužės 22 d. – apgynė menotyros mokslų daktaro disertaciją „Estetinės aplinkos formavimas kaip socialistinės kultūros formavimo faktorius“.

1987 m. – Lietuvos TSR mokslų akademijos  narys korespondentas.

1989 m. – dalyvavo reformuojant komunistų partiją ir organizuojant LKP atsiskyrimą nuo TSKP. Būdamas LTSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku prisidėjo įteisinant Atgimimo idėjas: valstybinės lietuvių kalbos vartojimo nuostatas, susigrąžinant trispalvę, himną, priimant Lietuvos ekonominio savarankiškumo bei tautinių mažumų įstatymus, panaikinant Molotovo-Ribentropo pakto juridinę galią, pakeičiant LTSR konstitucijos 6 straipsnį apie TSKP vadovaujantį vaidmenį, taip įteisinant daugiapartiškumą.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Vievio rinkiminėje apygardoje Nr. 138 (Trakų rajone).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 13 d. – paskirtas Aukščiausios Tarybos struktūros ir veiklos principų darbo grupės vadovu, nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos narys, nuo 1991 m. rugsėjo 5 d. – Aukščiausios Tarybos ketvirtosios balsų skaičiavimo grupės narys, nuo 1991 m. lapkričio 28 d. – nuolatinės Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijos narys.

1992 m. – kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimą.

1995–1997 m. – buvo Lietuvos Respublikos Energetikos ministerijos atstovas spaudai.

Nuo 1990 m. nepartinis.

Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nusipelnęs meno veikėjas.

Yra išleidęs knygas „Daiktų grožis“ (1965 m.), „Modernizmo metmenys“ (1967 ir 1982 m.), „Ispanija. Siluetai ir spalvos“ (1973 m.), „Žmogus. Menas. Aplinka“ (1978 m.), „Menas ir aplinka“ (rus. k., 1978 m.), „Kultūra ir mes“ (1985 m.), „Neprarastoji karta: siluetai ir spalvos: atsiminimai“ (2005 m.), „Ar galėjau?: prisiminimai“ (2011 m.), „Negeri užrašai“ (2014 m.) paskelbė straipsnių meno istorijos ir teorijos klausimais.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2017 m. gruodžio 8 d. – mirė Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Liongino Šepečio (Vievio rinkimų apygarda Nr. 138 / Trakų rajonas) vardinio balsavimo „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ kortelė
Vilnius, 1990 m. kovo 11 d.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas. F. 2, ap. 1, b. 17, l. 110 

 

 


 

 

TĄ NAKTĮ MŪSŲ RANKA, ŠIRDIS IR PROTAS BUVO VIENINGI

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„Lietuvos Respublikos Seimo išleistame 1998 m. kalendoriuje birželio 17-oji pažymėta kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės 1988 m. susitikimo su manimi diena bei pirmojo oficialaus Sąjūdžio dialogo užsimezgimo su LTSR vadovybe pradžia. Iš tiesų, stengiausi remti Sąjūdžio žingsnius, atverti jam masinės informacijos priemones. Už tai vis įnirtingiau puolamas vietinių ir centrinių dogmatinio mąstymo partiečių 1989 m. pradžioje atsisakiau LKP CK sekretoriaus pareigų. Tačiau partijoje tęsiau reformistinę veiklą, kurios galutinis tikslas – atsiskyrimas nuo TSKP, kaip būtina sąlyga Lietuvos valstybingumui atkurti. Tam reikėjo neeilinio partijos suvažiavimo. Jam parengti prieš LKP CK daugumos valią Universiteto, Mokslų Akademijos, kūrybinių sąjungų partinių organizacijų iniciatyva buvo sukurta grupė, į kurią iš senojo CK įėjome tik du atstovai. Grupė parengė teigiančią nepriklausomą demokratinę Lietuvą partijos programą. Įvykus suvažiavimui, pirmininkavau paskutiniame jo posėdyje, kurio metu ir buvo priimta nauja programa, atskilo TSKP šalininkai, įkurta savarankiška LKP. Būdamas LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, dalyvavau suteikiant Atgimimo idėjoms teisinį pavidalą. Nedemokratiškai išrinkta Aukščiausioji Taryba klojo Lietuvos demokratiškumo, nepriklausomybės ir valstybingumo pamatus. Įteisinome valstybinės lietuvių kalbos vartojimo nuostatus; susigrąžinome vėliavą, himną, tautinį herbą; priėmėme ekonominio savarankiškumo, tautinių mažumų ir kt. svarbius įstatymus; panaikinome Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes… Pirmieji Rytų Europoje atsisakėme 6-ojo LTSR Konstitucijos straipsnio apie partijos vadovaujantį vaidmenį. Taip įteisinome daugiapartiškumą. Pastarasis aktas paskatino deputatus priklausomybininkus pareikšti man nepasitikėjimą. Didžioji deputatų dauguma jų neparėmė.

Neapsieita ne tik be politinės įtampos, bet ir be intrigų. 1988 m. lapkričio 18 d. Sąjūdžio vadovai, mėgindami bent morališkai paremti estus, paprašė leidimo Aukščiausiosios Tarybos posėdyje pateikti Konstitucijos pataisas, analogiškas estiškoms – apie respublikos įstatymų viršenybę prieš sąjunginius. Apie jų priėmimą tądien nebuvo kalbos. Ir negalėjo būti, nes tai kirstųsi su reglamentu. Nebalsavus dėl tų pataisų, iš anksto prie rūmų sušaukta minia deputatams surengė juodą obstrukciją.

Kai 1990 m. naujametiniame „Literatūros ir meno“ numeryje prasitariau, kad ir šio šaukimo Aukščiausioji Taryba galėtų paskelbti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, daugelis deputatų ragino taip pasielgti. Ištisai per televiziją ir radiją transliuojami, kupini aktualių klausimų bei iki tol neįprastų karštų diskusijų Aukščiausiosios Tarybos posėdžiai labai iškėlė jos autoritetą. Natūralu, kad nesunkiai laimėjau rinkimus į naujos kadencijos Aukščiausiąją Tarybą – atėjau į 1990 m. Kovo 11-ąją. Sakoma, kad didelio menininko protas, širdis ir ranka vieningi. Tą patį galima pasakyti ir apie deputatus, 1990 m. Kovo 11-ąją savo parašais balsavusius „už“.

 

Iš: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 223–224.

 

 

 

   Naujausi pakeitimai - 2021-10-05 21:26
   Žydrūnas Mačiukas