Jonas ŠIMĖNAS (1953 07 31–2023 03 15)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1953 m. liepos 31 d. – gimė Papilių kaime, Anykščių rajone.

1960–1964 m. – mokėsi Anykščių r. Antalinos pradinėje mokykloje.

1964–1968 m. – mokėsi Anykščių r. Surdegio aštuonmetėje mokykloje.

1968–1969 m. – mokėsi Panevėžio internatinėje sporto mokykloje.

1969–1971 m. – mokėsi ir baigė Anykščių r. Viešintų vidurinę mokyklą.

1971–1973 m. – mokėsi Vilniaus 21-ojoje technikos mokykloje, įgijo geologinio gręžimo meistro kvalifikaciją.

1973–1978 m. – studijavo Vilniaus valstybiniame universitete (dabar – Vilniaus universitetas), įgijo hidrogeologo ir inžinieriaus geologo specialybę. Studijų metais buvo Vilniaus universiteto žygeivių klubo pirmininkas.

1978–1980 m. – dirbo Lietuvos geologijos valdybos (dabar – Geologijos tarnyba) įmonėse geologu, vyr. geologu padalinio vadovu. Darbas buvo susijęs su geologinėmis ekspedicijomis: reikėjo projektuoti ir sudaryti sąmatas, dešifruoti aerofotonuotraukas, atlikti lauko tiriamuosius darbus, apdoroti informaciją, rašyti ataskaitas, sudaryti žemėlapius.

1981–1990 m. dirbo Gargžduose naftos žvalgybos ekspedicijoje vyr. geologu padalinio vadovu. Atliko Baltijos jūros dugno geologinį kartografavimą, sudarė Baltijos jūros dugno geologinius žemėlapius.

1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos rajono (Gargždų) iniciatyvinės grupės narys, tarybos pirmininkas.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Gargždų rinkiminėje apygardoje Nr. 64 (Klaipėdos rajone).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 17 d. – Laikinosios komisijos Lietuvos piliečių, tarnaujančių TSRS ginkluotose pajėgose grąžinimo klausimams spręsti narys, nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės  Gamtos apsaugos komisijos narys. 1990 m. spalio 11 d. – patvirtintas Gamtos apsaugos komisijos pirmininku. Nuo 1991 m. lapkričio 14 d. – Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos Tarpparlamentinės Asamblėjos narys. 1991 m. lapkričio 28 d. – paskirtas į nuolatinę Gamtos apsaugos komisiją.

1992 m., 2002 m. ir 2004 m.  – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

1992–1996 m. – Seimo krikščionių demokratų frakcijos referentas, Seimo nario Algirdo Saudargo padėjėjas.

Nuo 1995 m. – Lietuvos krikščionių demokratų partijos tarybos, valdybos narys.

Nuo 1996 m.– Aplinkos apsaugos ministerijos Strategijos departamento vyriausiasis specialistas. Dalyvavo rengiant Valstybės aplinkos apsaugos strategijos projektą. Aplinkos apsaugos ir gamtinių išteklių racionalaus naudojimo temomis paskelbė keliolika straipsnių.

1996–2000 m. – kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narys, Seimo delegacijos Tarpparlamentinėje Sąjungoje narys, Gamtos apsaugos (nuo 1999 m. – Aplinkos apsaugos) komiteto, Ignalinos atominės elektrinės regiono problemų komisijos narys.

2000–2004 m. – AB „Stumbras“ generalinio direktoriaus konsultantas biokuro programos klausimais.

2005–2008 m. – Lietuvos biokuro gamintojų ir tiekėjų asociacijos „LITBIOMA“ direktorius; UAB „Bionovus“ Mokslinių tyrimų departamento direktoriaus pavaduotojas.

2008–2012  m. – kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narys, Aplinkos apsaugos komiteto narys, Atominės energetikos komisijos narys.  2008 m. lapkričio 20 d. – 2012 m. birželio 30 d. – Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas.

Parlamentinio darbo įgūdžius 1990 m. gilino Švedijos parlamente. 1994 m. stažavo Prancūzijos Saro departamente, kur studijavo Prancūzijos valdymo decentralizavimą.

1993–2023 m. Lietuvos geologų sąjungos narys, 2001–2004 m. – sąjungos pirmininkas, nuo 2014-11-28 – Lietuvos geologų sąjungos garbės narys. Visuomeninės organizacijos „Už pilietinę visuomenę“ valdybos narys, Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios choro „Ave verum“ steigėjas ir narys, prezidentas, Vilniaus anykštėnų sambūrio narys.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2018 m. – Lietuvos Respublikos šimtmečio proga apdovanotas Anykščių rajono savivaldybės įsteigtu „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklu.

Mirė 2023 m. kovo 15 d. Palaidotas Papilių kapinėse, Viešintų seniūnijos Anykščių rajone.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Man, gimusiam chruščioviškų eksperimentų draskomame Lietuvos kaime, augusiam laisvą mąstymą užgožusioje vienpartinėje sistemoje, nelengva buvo svajoti apie Lietuvos nepriklausomybę. Keista buvo klausytis senelio, sugrįžusio iš Sibiro, samprotavimų apie Lietuvos ateitį, kai jam, užsidirbusiam Amerikoje pinigų ir sukūrusiam stiprų ūkį sovietų valdžia ūkininkauti neleido. Ištrėmė, o sugrįžusiam iš tremties kaip malonę teikdami leido gyventi savo statytuose namuose. Jis ir kiti jo likimo broliai sakė, kad atimti yra lengva, tik kaip reikės atimtą atiduoti?

Vėliau ir aš pats susidūriau su „kolchozinio klestėjimo“ realybe. Beveik vienintelis būdas ištrūkti iš jo buvo kelias į universitetą. Įstojusieji mokytis į aukštąsias mokyklas įgydavo privilegiją būti atleisti, t. y. išregistruoti iš kolchozo. Mokslas Universitete padėjo išvengti ir prievartinės sovietinės kariuomenės, nors ramybės nebuvo, buvau rengiamas „vaduoti“ Afganistano. Likimas vėl pametėjo gelbėjimosi ratą. Kaip tik tuo metu man pasiūlė dirbti Gargžduose. Taip kuriam laikui pavyko pabėgti ne tik nuo sovietinės kariuomenės bet ir nuo Černobylio.

1987 metų vasarą sėkmingai baigus žygį Rytų Altajaus kalnuose ir traukiniu grįžtant namo laikraštyje perskaitėme žinutę apie „ekstremistų išsišokimus“ Pabaltijo respublikose. Prasidėjo smerkimų banga prieš mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatorius ir dalyvius. Pasmerkimui skirtame susirinkime (surinkime), gyniau mūsų organizacijos darbuotojus Juozą Kalantą ir jo žmoną. Gal tai ir tapo priežastimi, kad įkūrus Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o vėliau ir Klaipėdos rajono Sąjūdžio skyrių buvau išrinktas vadovu.

Prisimenu Sąjūdžio konferenciją Gargžduose, kai buvo keliami kandidatai į Aukščiausiąją Tarybą. Po to, kai buvo iškelta mano kandidatūra, kažkas iškėlė tuometinio LKP Klaipėdos rajono pirmojo sekretoriaus Rimanto Stonio bei Sąjūdžio sekretorės Janinos Kerpaitės kandidatūras. Neabejoju, kad tai buvo iš centro suplanuota akcija, kuri įvairiu pavidalu tebesitęsia ir dabar.

Politikos pamatu tapo mano kolegos Kęstučio Ivanausko pasakytas rinkiminis priesakas – „arba nepriklausomybė, arba nėra ko ten eiti“. 1990-ųjų kovo 11-ąją buvo ramu, nes visi žinojo, kad Sąjūdis laimėjo triuškinančią pergalę ir kad būti kitaip negali.

Aš, kaip išrinktas provincijoje, nebuvau žinomas, tad ėmiau gilintis į parlamentinę veiklą. Pasirinkau aplinkos apsaugą. Tai sritis, kurią geriausiai išmaniau, be to, tai mano gyvenimo būdas. Vėliau buvau išrinktas parlamentinės Gamtos apsaugos komisijos (dabar komiteto) pirmininku.

Lemtingą 1991-ųjų sausio 13-osios naktį amžinai prisiminsiu kaip Tautos žygdarbį. Tomis dienomis jautėme patriotinę santalką apginti nepriklausomybę. Gaila tik, kad vienam iš mūsų, Albertui Šimėnui, tomis dienomis teko išbandymas, kurio įvairios interpretacijos persekioja jį iki šiol. Manau, kad jeigu mes būtume jį palaikę, įvykiai būtų klostęsi kitaip. O šiandien, kurie bando jį šmeižti ar pašiepti, yra vedini nedorų tikslų. Dažnai prisimenu maldininkų grupę, kurie meldėsi už Lietuvos laisvę sakydami: „Laikykitės, mes už jus meldžiamės.“

1992 metų išankstiniai rinkimai į Seimą mane, buvusį sąjūdietį, nubloškė kaip šapą audringoje jūroje. Įsijungęs į aktyvią agitacinę kampaniją už a. a. Stasį Lozoraitį, buvau Klaipėdos regiono rinkiminio štabo vadovu prezidento rinkimuose. Po to atsitiko tai, kas dažniausiai atsitinka idėjiniams politikams, už kurių nestovi nei įtakingi asmenys, nei komercinės struktūros. Pusę metų buvau bedarbis. Vėl lemtis. Atviresniais tapę krikdemai pakvietė bendradarbiauti. Kadangi pritariau jų nuostatoms, ilgai dvejoti neteko. Čia prisimenu amžinatilsį kolegą Gintarą Ramoną, kuriam lemtingą valandą nepasirodė kelrodė žvaigždė.

Gilindamasis į Europos ir pasaulio politinę praktiką matau, kad krikščioniškasis kelias yra tiesiausias taikos kelias, kurį pripažįsta vis daugiau ir daugiau žmonių visame pasaulyje. Tik, deja, Lietuvoje daug kur stengiamasi nematyti to, ką pasaulis jau seniai surado.

Žvelgiant į nūdieną vis dėlto neramu. Tik aklas gali nematyti dirbtinai formuojamų luomų, užuot skatinus kurti harmoningą visuomenę. Tik kurčias gali negirdėti, kad žmonės nori išgirsti tiesą, o ne ištisas paskalas. 1990 m. kovo 11-ąją tikėjausi, kad būsime vieningesni. Aš kalbu ne tik apie politikus, bet ir visus Lietuvos žmones. Nemaniau, kad negarbingai manipuliuojant gražiomis idėjomis, atsiras tiek daug tautinių sukčių. Nemaniau, kad daugelis įvairiose ministerijose dirbančiųjų pareigūnų nesugebės matyti toliau už savo žinybos ribų. Nemaniau, kad tokie bus tautiniai bankininkai, įvairaus rango teisininkai. Nemaniau, kad taip neatsakingai elgsis laisvoji spauda.

Ir vis dėlto matau perspektyvą. Matau be galo darbščią tautą, matau sąžiningus vadovus, savigarbos nepraradusius teisėjus ir žiniasklaidą, sąžiningai dirbančius bankininkus.

Žvelgdamas į ateitį manau, kad mes, Kovo 11-osios Signatarai, privalome išlikti sąžiningi ir būti kitoje blogio barikados pusėje visur ir visada, kur bebūtume, kokį darbą bedirbtume. Atėjome dėl idėjos, tai ir likime dėl jos.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 227–228.