Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d.

Algimantas Vincas ULBA (1939 03 10–2012 06 27)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

 

Algimantas Vincas Ulba
Apie 2000 m. | Fotografas nenurodytas 
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyvas

 

1939 m. kovo 10 d. – gimė Kauno mieste.

Nuo 1947 m. – mokėsi Žemaičių Kalvarijos pradinėje mokykloje, vėliau mokslus tęsė Žemaičių Kalvarijos vidurinėje mokykloje.

1958–1963 m. – studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultete, įgijo mokslinio agronomo kvalifikaciją.

1963 m. – laikinai dirbo Šateikių tarybinio ūkio (Plungės rajonas) agronomu.

1963–1965 m. tarnavo sovietų armijoje.

1965 m. – vedė medikę Aliną Kazlauskaitę, taip pat Žemaičių Kalvarijos vidurinės mokyklos absolventę. Alina Ulbienė dirbo Gargždų ligoninės Vaikų skyriaus vedėja. Šeima susilaukė sūnaus Gyčio ir santuokoje išgyveno 26 metus.

1965–1989 m. – dirbo Klaipėdos rajono žemės ūkio valdyboje agronomu, vyriausiuoju agronomu.

1988–1990 m. – dalyvavo Lietuvos žemdirbių sąjūdžio Gargždų skyriaus veikloje, Gargždų mieste įkūrė Žaliųjų

judėjimo skyrių, tapo pirmuoju Gargždų skyriaus pirmininku, dalyvavo diskusijose dėl ekologinės padėties Klaipėdos rajone.

Nuo 1989 m. – Priekulės paukštininkystės valstybinio ūkio direktorius. Buvo Lietuvos agronomų sąjungos tarybos narys, Žemės ūkio ministerijos mokslinės tarybos narys.

1990 m. kovo 4 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Priekulės rinkiminėje apygardoje Nr. 65 (Klaipėdos rajone).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Agrarinės komisijos narys. 1992 m. balandžio 14 d. – paskirtas Klaipėdos rajono Priekulės paukštininkystės valstybinio ūkio laikinuoju administracijos vadovu.

1992 m., 1996 m., 2004 m. – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose Lietuvos centro sąjungos ir

Nacionalinės centro partijos sąraše.

1993 m. – likvidavus Priekulės paukštininkystės valstybinį ūkį, perėjo dirbti į privačias įmones.

1993 m. – vedė antrą kartą, žmona – Marija Ulbienė.

1993 m. gruodžio 27 d. – 1995 m. kovo 1 d. – Palangos miesto meras.

Nuo 1995 m. – Lietuvos centro sąjungos narys.

1995–1997 m., 1997–2000 m. ir 2000–2003 m. – Palangos savivaldybės tarybos narys. Dirbo Palangos miesto tarybos Ekonomikos ir finansų komitete.

1995–2003 m. – Klaipėdos miesto savivaldybės įmonės „Senasis turgus“ direktoriaus pavaduotojas.

2012 m. birželio 26 d. – mirė Palangoje. Palaidotas Palangos miesto senose kapinėse.

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Algimanto Vinco Ulbos (Priekulės rinkimų apygarda Nr. 65 / Klaipėdos rajonas) vardinio balsavimo „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ kortelė
Vilnius, 1990 m. kovo 11 d.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas. F. 2, ap. 1, b. 17, l. 119 

 

 


 

 

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„Turbūt niekas nepamirš tų metų, kai visa Lietuva ruošėsi atstatyti Nepriklausomybę. Visur būrėsi žmonės, diskutavo, rengė mitingus ir ragino vieni kitus dirbti vieningai. 1988 metų svarbiausias renginys – pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas Vilniuje. Kas nenuvyko į Vilnių, visi stebėjo suvažiavimą per televiziją, diskutavo ir rinko lyderius, kurie galės atstovauti naujai išrinktoje Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime. Kai 1990 m. sausio mėnesį buvau iškeltas kandidatu rinkimams į Aukščiausiosios Tarybos deputatus Priekulės 65 apygardoje, Gargžduose buvo surengtas visų keturių kandidatų susitikimas. Tribūnoje buvau paklaustas, koks turėtų būti priimtas pirmas Aukščiausios Tarybos dokumentas. Nedvejodamas atsakiau, kad turėtų būti paskelbtas Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo aktas. Nustebau, kai nemaža dalis oponentų mane pavadino nepolitiku motyvuodami, kad į nepriklausomybę reikės eiti parlamentine tvarka ir kreiptis į M. Gorbačiovą, kad laiduotų Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Tada nesupratau, ar tai buvo paslėpti principai rinkiminėje kovoje, ar nesusigaudymas politinėje situacijoje. Ir svarbiausia, kas tada iš mūsų buvo nepolitikai.

Po 1990 metų kovo 15 dienos Maskvoje įvykusio TSRS liaudies deputatų trečiojo suvažiavimo SSSR prezidentas M. Gorbačiovas kreipėsi į Lietuvos liaudį tokiais žodžiais: „Aš kreipiuosi į jus sunkią šaliai valandą. Šių metų kovo 11 dieną Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (tokios jau nebuvo) nutarimai atvedė mus prie kritiškos ribos. Aš kreipiausi į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą ir pasiūliau tuojau pat panaikinti neteisėtus aktus.“ Tai štai kurių politikų mąstymas sutapo su M. Gorbačiovo kreipimusi ir valstybę atvedė Kovo 11 aktas prie kritiškos ribos.

1990–1992 metais dirbau Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Agrarinėje komisijoje. Niekas tada neprieštaravo, kad žemės ūkis būtų privatizuojamas, kad žemė būtų grąžinta teisėtiems savininkams. Tačiau ir tada sakiau, ir dabar galiu pasakyti, kad privatizavimas žemės ūkyje vyko neekonomiškai ir be jokio mokslinio ekonominio pagrindimo. Nors kaltinimai buvo nukreipti prieš tuometinius ūkio vadovus, bet tada jie buvo tik laikini administratoriai, be jokių teisių. Kaip tada viskas vyko, matė visi kaimo žmonės, todėl daugiau apie tai nesinori kalbėti.

Paskelbus Kovo 11-osios aktą tikėjau daugiau, negu dabar turime. Nesitikėjau nusikalstamumo ir reketo įsigalėjimo bei visuomenės diferenciacijos į vargšus ir turtingus. Tačiau gerai, kad esame nepriklausomi ir laisvi.

Seimui ir Vyriausybei reikėtų daugiau dėmesio skirti vargšams, kaimo ir miesto vaikams, socialinei rūpybai, sveikatos apsaugai ir švietimui (ypač kaime).

Nūdieną vertinu prastai. Tikriausiai atsilikome nuo Estijos ir Latvijos, tačiau turiu vilties, kad bus geriau. Turime šalyje gerų vadovų, ekonomistų, inžinierių, mokslininkų, bet jie pamiršti, neįsiklausome jų patarimų.

Daug deklaruojame pažadų žmonėms, bet jų nevykdome. Vienas jų – iki 2000 metų užbaigti žemės grąžinimą savininkams ir įteikti žemės nuosavybės aktus. O indėlių grąžinimas žmonėms – taip pat neįvykdytas. Negalima žaisti pažadais, reikia dirbti apgalvotai ir pamatuotai. Darbas Lietuvoje stiprinant Nepriklausomybę tik pradėtas, todėl mūsų visų pareiga dirbti taip, kad būsimos kartos neturėtų mums priekaištų. Tad sėkmės darbuose.“

 

 

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 236–237. 

 

 

 

   Naujausi pakeitimai - 2021-10-05 21:47
   Žydrūnas Mačiukas