Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d.

Alfonsas ŽALYS (1929 10 05–2006 12 12)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

 

Alfonsas Žalys
Apie 2000 m. | Fotografas nenurodytas 
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyvas

 

1929 m. spalio 5 d. – gimė Raizgių kaime, Šiaulių rajone.

1936–1947 m. – mokėsi Šiaulių miesto pradžios mokykloje, Radviliškyje, Telšiuose, Šiluvos vidurinėje mokykloje.

1949–1950 m. dirbo Šiluvos valsčiaus (Raseinių apskritis) sporto komiteto instruktoriumi.

1950–1953 m. – tarnavo TSRS kariuomenėje.

1953–1957 m. – dirbo Tytuvėnų (Kelmės r.) rajono laikraščio „Komunistiniu keliu“ korespondentu.

1954–1957 m. – Lietuvos komjaunimo organizacijos Tytuvėnų r. komiteto pirmasis sekretorius.

1955–1989 m. – TSKP (LKP) narys.

1957–1961 m. –  mokėsi Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje.

1961–1964 m. – studijavo Vilniaus valstybinio universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Ekonomikos fakultete, įgijo ekonomisto specialybę.

1961–1969 m. – Lietuvos komunistų partijos Klaipėdos miesto komiteto sekretorius ideologijai. 1969–1990 m. – Klaipėdos miesto tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas.

1971–1990 m. – Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (aštuntojo – vienuoliktojo šaukimų) deputatas, Transporto ir ryšių komisijos narys (1971–1985 m.), Transporto ir ryšių komisijos pirmininkas (1985–1990 m.).

1971–1981 m. – apdovanotas TSRS Darbo raudonosios vėliavos ordinu (antrą kartą – 1981 m.), TSRS Garbės ženklo ordinu (1974 m.), suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio ekonomisto vardas (1979 m.).

1985–1990 m. – Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo narys.

1989 m. – išrinktas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto nariu.

1990 m. kovo 4 d. – išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pajūrio rinkiminėje apygardoje Nr. 45 (Klaipėdos mieste).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos  Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Savivaldybių reikalų, nuo 1991 m. lapkričio 26 d. – Savivaldybių  komisijos narys, buvo šios komisijos pirmininko pavaduotojas. Nuo 1990 m. balandžio 24 d. –buvo Valstybinės komisijos priešblokadinių priemonių planui paruošti ir vykdyti narys nuo 1990 m. rugsėjo 19 d. – Valstybinės komisijos Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo ir Sniečkaus gyvenvietės plėtojimo koncepcijai parengti narys, šios komisijos pirmininko pavaduotojas. Nuo 1991 m. rugpjūčio 28 d. – komisijos Šalčininkų rajono ir Ignalinos rajono Sniečkaus gyvenvietės, taip pat kai kurių kitų savivaldybių Tarybų, jų organų ir pareigūnų antikonstitucinei veiklai ištirti narys,  nuo 1992 m. kovo 12 d. – Aukščiausiosios Tarybos deputatų komisijos dėl valstybinio socialinio draudimo biudžeto lėšų naudojimo įvertinimo bei pasiūlymų pateikimo narys, nuo 1992 m. kovo 17 d. – Deputatų komisijos išvadoms dėl Kauno miesto, Ignalinos, Kauno ir Lazdijų rajonų savivaldybių tarybų veiklos parengti narys. Priklausė Sąjūdžio centro frakcijai (1991–1992 m.).

1990–1995 m. – Klaipėdos miesto tarybos deputatas.

1992 m. – išrinktas Organizacinio komiteto pirmajai lietuviškai knygai įamžinti pirmininku.

1995–1997, 1998–2000, 2001–2003 m. – Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys.

1996 m. – Klaipėdos universiteto Garbės daktaras.

1997 m. – jo vadovaujamas Organizacinis komitetas pirmajai lietuviškai knygai įamžinti atidengė Klaipėdoje paminklą Martynui Mažvydui.

1998 m. – Klaipėdos miesto Garbės pilietis.

1995–1998 m. – Lietuvos liberalų sąjungos narys.

1999–2001 m. – Lietuvos centro sąjungos narys.

1994 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2005 m. – išleido prisiminimų ir apmąstymų knygą „Prisikėlimas“.

2006 m. gruodžio 12 d. – mirė Klaipėdoje. Palaidotas Lėbartų kapinėse, Klaipėdos rajone.

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Alfonso Žalio (Pajūrio rinkimų apygarda Nr. 45 / Klaipėdos miestas) vardinio balsavimo „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ kortelė
Vilnius, 1990 m. kovo 11 d.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas. F. 2, ap. 1, b. 17, l. 129 

 

 


 

 

TIKĖKIME

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Didžiuojuosi, kad man teko didelė garbė būti klaipėdiečių išrinktu, Sąjūdžio remiamu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu, pasirašyti Kovo 11-osios aktą ir kartu su Lietuvos žmonėmis nueiti sunkų ir labai pavojingą Nepriklausomybės atkūrimo kelią.

Giliai įsitikinęs, kad Sąjūdžio deputatai tuomet pasirinko vienintelį teisingą sprendimą – tuoj pat po rinkimų skelbti valstybingumo atkūrimą. Bet koks delsimas būtų buvęs pražūtingas mums ir palankus Maskvai. Ji juk turėjo didžiulį patyrimą kaip sukurti „Liaudies gynimo“, „Nacionalinio gelbėjimo“ ir kitokius komitetus, kaip pamokyti deputatus „savo noru“ atsisakyti įgaliojimų.

Nueinantis XX amžius pasiliks žmonijos istorijoje ir dėl to, kad jame iškilo ir žlugo komunizmas kaip visuomeninė santvarka, kaip ideologija. Taip, komunistai negynė ginklu savo tikėjimo, kuris iš esmės skelbė geras, viltingas nuostatas, žadėjo šviesią ateitį.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau supratome, kad dėl beviltiško atsilikimo ne mūsų žmonės kalti, o pati sistema, neigianti rinkos ekonomiką, krikščioniškąją moralę, skelbianti internacionalizmą, vedantį prie nutautėjimo bedugnės. 

Toks supratimas reiškė, kad mums visiems svarbiausia savo Tauta, savo Valstybė, o ne partiniai interesai. Taip teigdamas noriu tiesiai pasakyti, kad didysis tikslas – Laisvė pasiektas tik todėl, kad lemtingu metu buvome vieningi, viskam pasiryžę.

Niekada nepamiršiu tos baisios nakties, kai Aukščiausiojoje Taryboje laukėme artėjančių sovietinių tankų atakos, turėdami vienintelį apsiginklavimą – dujokaukes. Tada mačiau jaunus vyrus – mirtininkus, po kunigo palaiminimo ir išpažinties pasirengusius sutikti likimą su metaliniais strypais rankose, o apatiniame rūmų aukšte budėjo darbui susikaupę chirurgai ir medicinos seserys.

Tada mums visiems, taip – visiems, laisvės idealai buvo brangesni už baimę atsidurti kalėjimuose, tremtyje, tapti invalidais. Tai ne skambios frazės, o tų tragiškų ir didvyriškų įvykių realija.

Nepriklausomybė greitai, kaip buvo laukta, neatnešė ženklaus geresnio ir padoresnio gyvenimo. Vis daugiau matome kritikuojančių, nusivylusių. Dėl to negalime Nepriklausomybės kaltinti. Ne. Juk patys įsitikinome, kokia ilga ir sudėtinga yra viso ūkio ir ne tik jo pertvarka. Kas be ko, rimtų klaidų taip pat neišvengta, bet ne jos nusprendžia nuveiktų darbų ir pasikeitimų mastus bei svarbą.

1990 metų spalio 5 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje pristačiau nutarimo projektą „Dėl Klaipėdos Universiteto“, kurį deputatai priėmė vienbalsiai. Ilgametė ir išties sunki veikla rengiant sąlygas aukštojo mokslo vystymui davė rezultatą – Klaipėda tapo universitetiniu miestu. Prasidėjo naujas etapas ilgaamžėje uostamiesčio istorijoje.

Atgimimas skelbė klaipėdiečiams ir kitas gražias, prasmingas įkurtuves: galėjome vėl lankytis restauruotame Dramos teatre. Kiek anksčiau į Teatro aikštę sugrįžo Simono Dacho „Toravos Anikė“, kaip meilės ir santarvės, grožio simbolis. Sulaukėme įspūdingos Muzikinio teatro atidarymo šventės, pasirūpinta miesto bibliotekos statyba.

1997 metų rugsėjo 1 dieną Klaipėdoje, Lietuvininkų aikštėje, atidengėme paminklą Martynui Mažvydui. Gražioje aikštėje taip pat atsirado simbolinė „mokyklėlė“, prigijo ąžuoliukas. Martynas Mažvydas, visa tai pamatęs, turbūt pasakytų: tai didieji Išminties, Stiprybės ir Vilties simboliai. Tai, ko labiausiai ir reikia mūsų Lietuvai. Tikėkime!“

 

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 253–254.

 

 

 

   Naujausi pakeitimai - 2021-10-05 22:15
   Žydrūnas Mačiukas