Apie parodą „KĄ PRARADO FILOSOFIJA, TĄ LAIMĖJO POLITIKA: Seimo Pirmininkui Leonui Bistrui – 125“

„Bet mes, gerbiamieji atstovai, kartu su savo tauta neprivalom pamiršti, kad kaip mūsų ką tik paminėti praeities darbai, taip ir mūsų būsimų darbų vaisius pareis nuo mūsų, pareis nuo to, kad mes ir ateity nesiliausim dirbę ir pasitikėję savimi.“

Antrojo Seimo Pirmininkas dr. Leonas Bistras, 1925 m. vasario 16 d.

Leonas Bistras – Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo Seimo narys, Pirmojo ir Antrojo Seimo Pirmininkas, XII Vyriausybės Ministras Pirmininkas, krašto apsaugos ministras, laikinai ėjęs užsienio reikalų ministro pareigas, net keturių Vyriausybių švietimo ministras, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderių, ateitininkas, „Pavasario“ sąjungos rėmėjas, Leono XIII fondo pirmininkas, leidėjas, publicistas, Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas) docentas, filosofijos daktaras.  

L. Bistro biografijos vingiai, studijų pasirinkimai liudija jį ilgai svarsčius, kurį kelią rinktis – medicinos, filosofijos ar kunigystės. Nors teko išmėginti mediko profesiją, tačiau širdis linko prie filosofijos ir visuomeninių mokslų. 1921 m. apgynęs filosofijos daktaro disertaciją, grįžo į Lietuvą, pradėjo dirbti Lietuvos universitete, netrukus įsitraukė ir į aktyvią politinę veiklą. Į I, II bei III Seimus jis buvo išrinktas kaip universiteto docentas. Gyvenimas taip susiklostė, kad „materialine pragyvenimo baze“ Leonui Bistrui tapo filosofija, tačiau centrinę vietą jo gyvenime užėmė politika. Filosofas Juozas Girnius šią L. Bistro biografijos dilemą taikliai apibūdino fraze: „Ką prarado filosofija, tą laimėjo politika“. Parodos rengėjai ją pasirinko kaip tiksliausią L. Bistro – mokslininko ir politiko – vertinimą. 

L. Bistras buvo išrinktas neilgai veikusio I Seimo Pirmininku, o 1923 m. kovo 13 d. Seimo posėdyje jis perskaitė Respublikos Prezidento ir Ministro Pirmininko pasirašytą šio Seimo paleidimo aktą. Eidamas šias pareigas, jis realiai vertino savo padėtį – 1923 m. gegužę Seimo rūmuose sveikindamas Karo invalidų kongreso dalyvius, jis prisistatė „kaipo paleistojo Seimo Pirmininkas ir šių rūmų laikinasis šeimininkas“. Kurį laiką jis buvo ir II Seimo Pirmininkas. Seimo Pirmininkas L. Bistras garsėjo turiningomis kalbomis. Jam pavykdavo suvaldyti audringus ir aistringus Seimo posėdžius, sutramdyti įsismarkavusius Seimo narius, kurių keliamą triukšmą kartais lydėdavo net kėdžių daužymas. Teisininkas Jonas Matulionis L. Bistrą vadino tikru politiku: „Šiaip gyvenime buvo labai malonus žmogus – pilnas humoro, visada geros nuotaikos ir visur labai nuosaikus. [...] Savo principuose kietas, bet praktikoje lankstus politikas, visada galėjęs rasti kompromisą.“

Įsigalėjus autoritariniam režimui, L. Bistras nebeturėjo galimybės pasireikšti kaip valstybės veikėjas, tačiau, priešingai nei kiti, neužsisklendė ir nedėkingomis aplinkybėmis 1927 m. perėmė vadovavimą Lietuvos krikščionių demokratų partijai. Jai vadovavo iki sovietų okupacijos (1936 m. partiją uždarius jai vadovavo neviešai). Dėl tiesaus ir kritiško požiūrio L. Bistras ne kartą buvo sulaukęs tautininkų režimo nemalonės, o dramatiškais 1938-aisiais trims mėnesiams buvo suimtas ir ištremtas į Alytų. Tačiau iš ten grįžo tiesiai į valdžią – 1939 m. sudarius koalicinę Vyriausybę, L. Bistrui pavesta eiti švietimo ministro pareigas. 

Be politinės veiklos, minėtina aktyvi L. Bistro žurnalistinė veikla, jo darbas kelių laikraščių redakcijose („Lietuvos balso“, „Vilties“, „Lietuvos“, „Laisvės“, „Ateities“, „Ryto“, „XX amžiaus“ ir kt.). Nemažai jis rašė ir į kitus leidinius, buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. 1938 m. Kauno radijuje vedė laidą „Užsienio politikos apžvalga“. L. Bistro dėka Lietuvos visuomenę pasiekė pagrindiniai Katalikų bažnyčios ir krikščioniškosios demokratijos socialinės minties darbai – jis iš lotynų į lietuvių kalbą išvertė tris popiežių enciklikas: Leono XIII Rerum novarum (1921 m.) ir Graves de communi (1928 m.) ir Pijaus XI Quadragesimo anni (1931 m.).

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, L. Bistras pasiliko Lietuvoje. Tų pačių metų liepos 12 d. naktį jis buvo suimtas ir kalintas, vėliau ištremtas, amnestuotas, vėl suimtas ir kalintas. Galutinai į Lietuvą grįžo tik 1954 m. ir iki mirties gyveno Kaune. 

Parodoje eksponuojamos istorinės nuotraukos, archyviniai dokumentai, ano meto periodiniai leidiniai, šaltinių publikacijos, knygos atskleidžia dramatišką dr. Leono Bistro gyvenimą. 

Parodą parengė – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius

Parodos koncepcijos ir tekstų autoriai – dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Žydrūnas Mačiukas, nuotraukų redaktorius – Andrius Petrulevičius, dizainerė – Miglė Baltrūnaitė 

Parodos partneriai: 

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 

Lietuvos centrinis valstybės archyvas 

Kauno apskrities archyvas 

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka 

Vytauto Didžiojo karo muziejus 

Lietuvos ypatingasis archyvas 

Kauno technologijos universiteto muziejus 

Kauno miesto muziejus 

Maironio lietuvių literatūros muziejus 

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka 

Paroda buvo pristatyta 2015 m., ją sudaro 40 kilnojamų stendų, norėdami pasiskolinti parodą rašykite el. paštu [email protected]  

Paroda „Ką prarado filosofiją, tą laimėjo politika: Seimo Pirmininkui Leonui Bistrui – 125“ eksponuota:

2015 m. spalio 14 d. – 2015 m. lapkričio 2 d. – Lietuvos Respublikos Seime;

2016 m. vasario 12 d. – 2016 m. kovo 31 d. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje;

2016 m. gegužės 20 d. – 2016 m. lapkričio 30 d. – Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje;

2016 m. gruodžio 1 d. – 2017 m. birželio 30 d. – Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje;

2018 m. vasario 1 d. – 2018 m. kovo 2 d. – Trakų istorijos muziejaus Medininkų pilies skyriuje.