Steigiamojo Seimo Pirmininkas (1920–1922 m.)

Aleksandras STULGINSKIS

Steigiamojo Seimo Pirmininkas, ėjęs Respublikos Prezidento pareigas (1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.), Respublikos Prezidento pareigas ėjo nuo 1920 m. birželio 19 d.

Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcija, Lietuvos krikščionių demokratų blokas

Steigiamojo Seimo Pirmininkas buvo išrinktas pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje – 1920 m. gegužės 15 d. Juo tapo Aleksandras Stulginskis, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Jis Steigiamojo Seimo Pirmininko pareigas pradėjo eiti būdamas 35 metų amžiaus ir iki šiol išlieka jauniausiu Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pareigas pradėjusiu eiti asmeniu. Šiek tiek daugiau nei po mėnesio Steigiamojo Seimo Pirmininkui teko perimti ir Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas.

Steigiamojo Seimo Pirmininko įgaliojimai 

Institucinėje Seimo veikloje Steigiamojo Seimo Pirmininkas buvo vienas iš septynių Steigiamojo Seimo Prezidiumo narių. Remiantis Lietuvos Steigiamojo Seimo statutu, Seimo Pirmininkas buvo renkamas slaptu balsavimu, „paduodant balsuojamuosius raštelius“. Steigiamojo Seimo Pirmininkui buvo pavesta pirmininkauti Steigiamojo Seimo posėdžiuose ir atstovauti Steigiamajam Seimui. Kiekvieno posėdžio pabaigoje Steigiamojo Seimo Pirmininkas pateikdavo kito posėdžio dienotvarkę, jam buvo suteikta teisė papildyti Seimo posėdžio dienotvarkę naujais, neatidėliotinais klausimais. Nors dažniausiai Seimo posėdžiai būdavo vieši, tačiau Steigiamojo Seimo Pirmininko arba dešimties Seimo narių siūlymu Seimo posėdis galėdavo vykti ir už uždarų durų. Steigiamojo Seimo Pirmininką pavaduodavo Steigiamojo Seimo vicepirmininkas. Kadangi Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis 1920 m. birželio 19 d. pradėjo eiti ir Respublikos Prezidento pareigas, dažnai Steigiamojo Seimo posėdžiams pirmininkaudavo vicepirmininkas Jonas Staugaitis. Steigiamojo Seimo Pirmininkas šaukdavo Seimo sesijas. Kiekvienos sesijos pradžioje jis pristatydavo pirmojo posėdžio dienotvarkę, o savo kalboje aptardavo svarbiausius sesijos darbus.

Nuosaikumas ir gebėjimas rasti kompromisus padėjo Aleksandrui Stulginskiui tapti Steigiamojo Seimo Pirmininku. Jis vadovavo Steigiamojo Seimo statuto parengimui, komisijų sudarymui, jų sudėties suderinimui su partijomis, pirmininkavo Steigiamojo Seimo posėdžiams. Gerai išmanė Steigiamojo Seimo statutą ir griežtai jo laikėsi, sugebėdavo logiškai ir korektiškai suformuluoti nepatyrusių atstovų nepreciziškai teiktas pataisas. Sudarius Mažąjį Seimą, Aleksandras Stulginskis pirmininkavo jo posėdžiams.

Steigiamojo Seimo Pirmininko rinkimai, po jų Lietuvos valstybė buvo paskelbta Lietuvos Respublika 

Pirmą kartą Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas buvo renkamas 1920 m. gegužės 15 d., pirmojo Steigiamojo Seimo posėdžio metu, slaptu balsavimu, laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune, Valstybės teatre. Seimo Pirmininko rinkimai prasidėjo 19 val. Į šias pareigas buvo iškeltos dviejų parlamentarų – Aleksandro Stulginskio ir Zigmo Starkaus kandidatūros. Pirmajame balsavime dalyvavo 83 Steigiamojo Seimo nariai: 61 parėmė Aleksandrą Stulginskį, 2 – Zigmą Starkų, 20 balsavimo kortelių buvo paduotos tuščios. Po šio balsavimo Zigmas Starkus atsiėmė savo kandidatūrą, o Seimas dar kartą balsavo, tačiau šį kartą tik dėl Aleksandro Stulginskio kandidatūros. „Amžiaus pirmininkės“ pareigas ėjusi Seimo posėdžio pirmininkė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė 20 val. 3 min. paskelbė balsavimo rezultatus: „Iš viso balsavo 105. Atstovas Stulginskis gavo 62, tuščių buvo 41, vienas balsavo už atstovą Starkų, vienas prieš. Išrinktas dauguma balsų atstovas A. Stulginskis“. 

Pradėdamas eiti Seimo Pirmininko pareigas Aleksandras Stulginskis apžvelgė Lietuvos valstybės atkūrimo raidą, aptarė būsimus Steigiamojo Seimo uždavinius ir pristatė pirmąjį Steigiamojo Seimo darbą – Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimą: „Gerbiamieji Steigiamojo Seimo nariai. Pirmiausia laikau savo pareiga padėkot už man suteiktą didelę garbę pirmininkaut Lietuvos Steigiamajam Seimui. Stodamas Jūsų priešaky randu reikalingu, bent stambiais bruožais pažymėt tas aplinkybes, kuriose tenka mum pradėt darbą ir pažvelgt į tuos plotus, kuriuos reikės mum nudirbt. Karo baisenybėm besiaučiant nuo senai pavergtai ir skriaudžiamai mūsų tautai žybtelėjo atsivadavimo viltis. Ta viltis tegalėjo realizuotis tik pačios tautos pastangom. Todėl 1917 metais susirinkę Vilniuj Lietuvių visuomenės darbuotojai pastatė priešaky Lietuvių tautos rinktinius vyrus ir pavedė jiem valstybės kūrimo darbą. Šiam darbui, kaip nupiešė Gerbiamasis Valstybės Prezidentas, pritarė šalis laisvu noru siųsdama Tėvynės gint tą savo žiedą – jaunimą ir dėdama gausių aukų ant Tėvynės aukuro. Šių visų šalies pastangų dėka šiandien jau turim išsivysčiusį Valstybės aparatą ir ginkluotą pajėgą. Narsi mūsų kariuomenė jau suskubo pašalint iš mūsų krašto kai kuriuos priešus ir tikimės, jog ji nepadės ginklo tol, kol visa Lietuva nebus atvaduota. Garbė Narsiajai mūsų kariuomenei. Lyginai garbė tiem mūsų vyram, kurie ar tai vadovaudami vyriausybei, ar eidami kitas valdžios pareigas didžiausiom pastangom ir sielvartom dėjo akmenį po akmeniui mūsų Valstybės rūmui kol jį įtvirtino tiek, kad mes šiandien sulaukėm tos linksmos ir brangios mum valandos, kada galim susirinkt į Seimą. Nors jie ir neturėjo formalinio krašto įgaliojimo, tačiau jie dirbo daugiau įspėdami tautos valią. Štai šiandien šalis demokratingiausiu būdu rinkdama atstovus į Steigiamąjį Seimą, neabejojamai pareiškia savo valią ir teikia Seimui suvereninę Lietuvos Valdžią. [...] Pagaliau Steigiamasis Seimas stropiai dabos, kad valdžios organai, eidami savo pareigas, nesivaduotų savo valia, bet griežtai laikytųsi nustatytų teisės normų. Tokį tai darbą sudėjo ant silpnų mūsų pečių Tėvynė. Mes gerai jaučiam tą atsakomybę, tos naštos sunkumą. Tačiau imsimės darbo šviesia viltimi, ir Dievo padedami ankštam sąryšy su savo rinkėjais, jų remiami esam pasiryžę tą darbą atlikt. Mūsų Valstybė, turinti tokią garbingą praeitį, daugiau kaip 100 metų buvo svetimos pajėgos parblokšta, dabar ji vėl atsistojo ir nori įeit į nepriklausomų valstybių šeimą. Ji tikisi tapti tos šeimynos lygių teisių nariu. Palaikydama tautų sąjungos idėjos įvykdymą, visuotiną nusiginklavimą, vyriausiojo teismo tautų kivirčam rišt steigimą, Lietuva nori su visom tautom, o ypač su kaimynėm gyvent geriausiuos santykiuos. Einant prie konkrečių Steigiamojo Seimo darbų pirmuoju Steigiamojo Seimo darbu turėtų būt Lietuvos nepriklausomybės skelbimas. Steigiamasis Seimas visu autoritetingumu turi pasauliui pareikšt, kad Lietuva yra nutraukus visus valstybinius ryšius, kuriais ji buvo kadaise sujungta su kitom valstybėm; Steigiamasis Seimas taria Lietuvą esant atstatytą, kaip nepriklausomą valstybę.“ 

Po šios kalbos, apie 20 val. 20 min., stovint Seimo nariams ir posėdžio svečiams, buvo perskaityta vos vieno sakinio Steigiamojo Seimo rezoliucija: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų Valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom Valstybėm.“ Rezoliuciją palydėjo garsios susirinkusiųjų ovacijos ir plojimai, buvo sugiedotas Lietuvos Valstybės himnas. Taip Steigiamasis Seimas įgyvendino 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktu jam pavestą užduotį – Lietuvos valstybė, tapo demokratine respublika. 

Steigiamojo Seimo Pirmininkas ėjo ir Respublikos Prezidento pareigas 

1920 m. gegužės 15 d., pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje, sveikindamas susirinkusius Seimo narius Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona pabrėžė: „Laikinosios Valdžios uždavinys yra baigtas. Valstybės Taryba, Valstybės Prezidentas, Ministerių Kabinetas, Valstybės Kontrolė, Vyriausias Kariuomenės Vadas, atvedę Lietuvą lig Steigiamojo Seimo, šiandien visi pasitraukia ir atiduoda tam aukštajam susirinkimui visą krašto valdymą.“ Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis Steigiamojo Seimo vardu paprašė ir įgaliojo „Valstybės Prezidentą, Ministerių Kabinetą, Valstybės Kontrolę ir Vyriausiąjį Karo Vadą eit savo pareigas, kol Steigiamasis Seimas nurodys, kam privaloma pavest tolimesnis pareigų ėjimas.“ 

Netrukus diskusijos dėl Respublikos Prezidento institucijos reikalingumo persikėlė į Steigiamąjį Seimą. Komisija, turėjusi parengti Laikinosios Konstitucijos projektą, numatė parlamentinę demokratiją su Steigiamojo Seimo renkamu ir nuo jos priklausančiu Prezidentu. Šiai nuostatai pasipriešino kairiosios partijos, teigusios, kad Respublikos Prezidento institucijos apskritai nereikia. Siekiant galutinai apsispręsti, 1920 m. gegužės 31 d. Steigiamojo Seimo posėdyje buvo surengtas vardinis balsavimas, kuriuo 56 balsais „už“, 39 balsais „prieš“ ir susilaikius šeši Steigiamojo Seimo nariams buvo priimta Respublikos Prezidento institucija. 

1920 m. birželio 2 d. Steigiamojo Seimo priimta Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija dar kartą įtvirtino Lietuvą kaip demokratinę respubliką, o devintajame jos paragrafe skelbta, kad „iki Respublikos Prezidentas bus išrinktas, jo pareigas eina Steigiamojo Seimo Pirmininkas. Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus ar susirgus jį pavaduoja Steigiamojo Seimo Pirmininkas.“ Ši Konstitucija Lietuvoje įtvirtino parlamentinę respubliką, kurioje dominavo Seimas. Tautos išrinktiems atstovams – Steigiamajam Seimui – Konstitucija suteikė išimtinę teisę leisti įstatymus, prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą, ratifikuoti sutartis su kitomis valstybėmis. Nuo Steigiamojo Seimo priklausė vykdomoji valdžia, pavesta Respublikos Prezidentui ir Ministrų Kabinetui, turėjusiems užsitikrinti Steigiamojo Seimo pasitikėjimą. Išaukštinę ypatingąją, steigiamąją šio Seimo funkciją, Laikinosios Konstitucijos rengėjai maksimaliai sumenkino Respublikos Prezidento vaidmenį. Teisės istorikas Mindaugas Maksimaitis atkreipė dėmesį į tai, kad „Prezidentas pagal šį konstitucinį aktą turėjo būti mažiausiai įtakingas iš visų Prezidentų, funkcionavusių tarpukario Lietuvoje“.

Šią, vis dar laikinąją, tačiau jau Steigiamojo Seimo priimtą, Konstituciją 1920 m. birželio 10 d. pasirašė Antanas Smetona dar „Lietuvos Valstybės Prezidento“ titulu, o 1920 m. birželio 12 d. laikinoji Konstitucija buvo paskelbta leidinyje „Laikinosios Vyriausybės Žinios“. Įsigaliojus Laikinajai Lietuvos Valstybės Konstitucijai, pirmasis Valstybės Prezidentas Antanas Smetona perdavė įgaliojimus Steigiamajam Seimui. Nors ir turėjęs konstitucinę teisę rinkti Respublikos Prezidentą, Steigiamasis Seimas apsisprendė to nedaryti, o visą kadenciją pirmojo valstybės asmens pareigas ėjo Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, šias pareigas perėmęs 1920 m. birželio 19-ąją. Tą dieną pasikeitė ir Steigiamojo Seimo Pirmininko titulas, jis teisės aktus pasirašydavo kaip „Einantis Respublikos Prezidento pareigas Steigiamojo Seimo Pirmininkas“. Nors 1919 m. balandžio 4 d. pirmuoju Lietuvos Valstybės Prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona, iš tiesų pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu tapo Aleksandras Stulginskis. 

Lietuvos Valstybės Prezidentas perduoda Respublikos Prezidento pareigas Steigiamojo Seimo Pirmininkui 

Iškilminga valdžios perdavimo ceremonija įvyko 1920 m. birželio 19 d., šeštadienį, Prezidento rūmuose. Tos dienos popietę į Prezidento rūmus atvyko naujai sudaryto Ministrų Kabineto nariai ir jo vadovas Ministras Pirmininkas Kazys Grinius, taip pat Steigiamojo Seimo Prezidiumo nariai ir pareigas baigusio Ministrų Kabineto ministrai. 14 val. Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis į Prezidento rūmus atvyko kartu su pareigas baigusiu Ministru Pirmininku Ernestu Galvanausku. 

Susirinkus iškilmių dalyviams, Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona kreipėsi į Respublikos Prezidento pareigas perimantį Seimo Pirmininką šiais, ceremoniją stebėjusio korespondento, atpasakotais žodžiais: „Gerbiamasis Lietuvos Valstybės Prezidento Vietininke! Įsiteisėjus Lietuvos Steigiamojo Seimo priimtiem ir paskelbtiem Laikinosios Konstitucijos dėsniam ir jau pasiruošus per Tamstą, Gerbiamasai Valstybės Prezidento Vietininke, paimti valdžią į savo rankas. Aš, iš vienos pusės akivaizdoje Steigiamojo Seimo Atstovų ir iš antros pusės akivaizdoj senosios valdžios atstovų, atiduodu pildomąją valdžią į Tamstos rankas; kurią man laikinai įteikė Laikinoji Lietuvos Valstybės Taryba. Aš suprantu kokiomis sunkiomis aplinkybėmis tenka Tamstai, kaipo Valdžios atstovui, paimti į savo rankas valdžią. Lietuva dar neturi savo sienų, dar nepadaryta taika su Rusais, nėra tvarkos viduj, ir dar daug ko mum trūksta, bet aš tikiu, kad mūsų tauta, turėdama viduj tiek dvasios pajėgų, ištvers ir tą sunkų pereinamąjį laiką ir susilauks laimingos ateities. Aš linkiu Tamstai, kad Steigiamojo Seimo sudaryta nuolatinė valdžia būtų pastovi ir paremtų Tamstą visuose sunkiuose darbuose. Tat, duok Dieve, Tamsiai, vesti Lietuvą laimės keliu.“  

Perimdamas Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas, Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis atsakė šiais, korespondento atpasakotais žodžiais: „Aukštai Gerbiamasis Lietuvos Valstybės Prezidente! Tautos valia man tenka būti Valstybės prišaky ir perimti iš Tamstos rankų valdžią. Tamstai teko garbė būti Pirmuoju Lietuvos Valstybės Prezidentu ir imtis to sunkaus darbo Valstybės kūrimo. Man gerai yra žinomi tie laikai, kada Lietuvoje šeimininkavo vokiečiai okupantai, rytuose jau siautė bolševikai, o iš pietų brovėsi lenkai. Bet Tamsta, nežiūrint į visas tas aplinkybes nei minutei nenustojai vilties ir kurdamas Lietuvos Valstybę, tvėrei ir Lietuvos kariuomenę ir kartu kovojai ir vijai iš tėvynės jos priešus. Ir šiandie Lietuvoje nebėra nei okupantų rusų, nei okupantų vokiečių: Tamstos tvirta energija ir tautos parėmimu jie išginti iš Lietuvos. Taip pat sutvarkytas vidaus Valstybės aparatas. Šalis privesta prie tautos vainiko Siekiamojo Seimo. Tauta Tamstai už tatai buvo visumet dėkinga ir istorija apibrėš Tamstos nuopelnus pagerbs Tamstos vardą. Man gi tebus leista tautos vardu išreikšti širdingą padėką už tuos didelius nuopelnus, kuriuos esi Tamsta savo Tėvynei Lietuvai padaręs. Aš žinau, kad dar daug kliūčių ir vargų reiks pereiti Lietuvos valdžiai, bet tikiuos, kad Dievui padedant, mes pergalėsim visur kliūtis atgausim savo senąją sostinę, sujungsim okupuotus Lietuvos kraštus ir įvesim Lietuvą į pasaulio valstybių tarpą.“   

Ši ceremonija išskirtinė dar ir tuo, kad 1920 metais Prezidento rūmuose vykusioje valdžios perdavimo ceremonijoje dalyvavo visi 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos Prezidentai: Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius. Visi jie buvo išrinkti ir Lietuvos Respublikos Seimo nariais. Skirtingą jų požiūrį į demokratiją, parlamentarizmą, teisės viršenybę atskleidė po kelių metų įvykęs 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmas. Na, o 1920 m. birželio 24 d. laikinosios valdžios (Valstybės Prezidento, Lietuvos Valstybės Tarybos ir buvusio Ministrų Kabineto) darbo pabaigai pažymėti buvo surengta oficiali vakarienė „Metropolyje“. Šios vakarienės dalyvio mokestis buvo 100 auksinų, jos metu surinktas pelnas buvo skirtas, prieš kurį laiką Kauno miesto gaisre nukentėjusiems padegėliams paremti.  Steigiamojo Seimo Pirmininkas perėmęs Respublikos Prezidento įgaliojimus netrukus įsikūrė Prezidento rūmuose Kaune. 

Aleksandras Stulginskis Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pareigas dar kartą ėjo Trečiojo Seimo kadencijoje. Jis Seimo Pirmininku buvo išrinktas po valstybės perversmo, pareigas ėjo 1926 m. gruodžio 19 d. – 1927 m. balandžio 12 d. Nors 1927 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidento aktu buvo paleistas Trečiasis Seimas, remdamasis Seimo statutu Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis ir toliau ėjo Seimo Pirmininko pareigas, nors realiai jų vykdyti negalėjo. Teisiškai Seimo Pirmininko įgaliojimai nutrūko 1936 m. rugsėjo 1 d., kai į pirmąjį posėdį susirinko Ketvirtasis Seimas. 

Šaltiniai ir literatūra: 

Blažytė-Baužienė Danutė. Stulginskis Aleksandras, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 366–369.

Blažytė-Baužienė Danutė. Stulginskis Aleksandras, Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas, sud. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2007, p., p. 494–496.

Kauno kronika. Vakarienė rengiamoji, Lietuva, 1920, birželio 20, p. 2. 

Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija, Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920, birželio 12, Nr. 37. 

Laikinoji Vyriausybė perdavė valdžią pašauktai Steig. Seimo Vyriausybei, Lietuva, 1920, birželio 22, p. 1. 

Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. Aivas Ragauskas, Mindaugas Tamošaitis, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006.

Lietuvos Steigiamojo Seimo statutas. Steigiamojo Seimo priimtas 1920 m. gegužės mėn. 18 d., papildytas liepos mėn. 9 d., einantis Respublikos Prezidento Pareigas Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis ir Ministras Pirmininkas Kazys Grinius pasirašė 1921 m. rugsėjo 14 d., Vyriausybės žinios, 1921, Nr. 71, p. 1–5. 

Maksimaitis, Mindaugas. Lietuvos Prezidento konstitucinio statuso raida 1918–1940 m., Prezidentas valstybinės valdžios institucijų sistemoje, sudarė Gediminas Mesonis, Vilnius: leidykla Mes, 2011.

Maksimaitis, Mindaugas. Kai kurios pirmųjų Lietuvos Konstitucijų istoriografijos problemos, Jurisprudencija, 2002, t. 30(22), p. 182–190. 

Mitrulevičius Gintaras. Radikaliai demokratinės Respublikos vizija: Steigiamojo Seimo socialdemokratų frakcijos nuostatos priimant 1920 m. laikinąją ir 1922 m. nuolatinę Lietuvos Respublikos Konstitucijas, Socialinių mokslų studijos, 2014, Nr. 6, p. 707–740. 

Steigiamojo Seimo Darbai, Kaunas, 1920–1922. 

Vinkleris, Paulius. Prezidento institucija Laikinosiose Lietuvos Valstybės Konstitucijose, Teisė, 2000, t. 35, p. 117–127. 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė 
​Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius 

Susijusi informacija: 

• STULGINSKIS Aleksandras (1885–1969) – Steigiamojo Seimo, I Seimo ir III Seimo narys 
• 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai