Virginijus Druskis – Lietuvos laisvės gynėjas, vienas iš 1991 m. sausio 13-osios aukų, žuvo Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš atkurtą Lietuvos valstybę metu. 1991 m. sausio 13-osios naktį buvo nušautas prie Televizijos bokšto Vilniuje. Virginijus Druskis žuvo būdamas 21 metų.

Virginijus Druskis gimė 1969 m. vasario 1 d. Ukmergėje. Mama – Milda Druskienė. Dar vaikystėje su tėvais persikėlė gyventi į Vilnių. Mokėsi Vilniaus 40-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Minties gimnazija), baigęs aštuonias klases įstojo į Vilniaus elektromechanikos technikumą (dabar – Vilniaus kolegijos Elektronikos ir informatikos fakultetas). 1988 m. baigė technikumą, įgydamas skaičiavimo techniko specialybę. 

1988 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas), studijavo radiotechniką Radioelektronikos fakultete. skyriuje. Tais pačiais metais buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą Sovietų Sąjungos kariuomenėje. 1989 m. rugpjūčio 23 d. grįžo atlikęs karinę tarnybą. Toliau tęsė studijas Kauno politechnikos institute. 1990 m. vasarą perėjo į neakivaizdinį skyrių. 

Domėjosi kompiuterine technika, pats buvo surinkęs kompiuterį. Sportavo, domėjosi savigyna, Rytų kovos menais.

1990 m. birželio 2 d. vedė, žmona – Asta (Butrimauskaitė) Druskienė.  

1991 m. sausio pradžioje, Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš Lietuvos valstybę dienomis, budėjo prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų. 

1991 m. sausio 12–13 d. – budėjo Vilniuje prie Televizijos bokšto. 

1991 m. sausio 13-osios naktį buvo nušautas Vilniuje prie Televizijos bokšto, pataikyta į krutinę ir plaučius. Liudininkų pasakojimu buvo pirmoji auka. 

1991 m. sausio 14 d. kartu su kitomis aukomis buvo pašarvotas Vilniaus Sporto rūmuose.

1991 m. sausio 16 d. – kartu su kitomis Sausio 13-osios aukomis buvo palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje. 

Apdovanojimai 

1991 m. sausio 15 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Virginijus Druskis (po mirties) buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius, antrasis pagal svarbą aukščiausias Lietuvos valstybės apdovanojimas). 

1992 m. sausio 9 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 metų sausio–rugsėjo mėnesiais Virginijus Druskis (po mirties) buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.  

2011 m. sausio 16 d., minint 20-ąsias Sausio 13-osios metines, Virginijus Druskis apdovanotas (po mirties) I-ojo laipsnio ženklu-medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“  

Atminimo įamžinimas 

1992 m. Virginijaus Druskio žūties vietoje prie Vilniaus televizijos bokšto (Sausio 13-osios g. 10, Vilnius) buvo atidengtas paminklas. 

1992 m. Kauno technologijos universiteto studentų miestelyje universiteto studentams Virginijui Druskiui ir Rimantui Juknevičiui atminti buvo pastatytas stogastulpis.

1993 m. atidengta atminimo lenta Kauno technologijos universiteto Elektronikos rūmuose, kuriame studijavo Virginijus Druskis.

1996 m. Vilniaus miesto tarybos sprendimu, Televizijos bokšto prieigose esančiai Vilniaus gatvei (buvusiai Perkūno g.) buvo suteiktas Virginijaus Druskio vardas. 

1997 m. atidengta atminimo lenta Vilniaus kolegijos Elektronikos ir informatikos fakultete (buvusiame Vilniaus elektromechanikos technikume), kuriame studijavo Virginijus Druskis. 

1998 m. atidengta atminimo lenta ant namo, kuriame gyveno Virginijus Druskis (Architektų g. 109 , Vilnius).  

1991 metų liudijimai apie Virginijų Druskį 

„Nieko man neatsitiks“... – tokiais žodžiais nerimaujančią žmoną paguodė Virginijus Druskis, sausio 13-osios naktį išbėgdamas iš namų televizijos bokšto link. Ir dar pridūrė: “Jeigu visi bijosim, Lietuva niekada nebus laisva”. Asta vyro nesusilaukė nei tą naktį, nei rytą. Ieškojo pirmiausia ligoninėse – gal sužeistas? Rado pavakary – nušautas. Pataikyta į krūtinę, į plaučius. Liudytojai sakė, kad Virginijus Druskis buvo pirmoji auka. Nors dabar neįmanoma toj košmariškoj nakty atsekti visas smulkmenas.

– Virgis taip skubėjo gyventi, taip visko norėjo. Jam viskas buvo įdomu, – pasakoja žmona, praėjus savaitei po lemtingosios nakties. Nuo jų vestuvių nepraėjo nė metai...

– Niekaip negaliu patikėti, kad jo jau nebėra. Vienintelį turėjau, – atsidūsta priblokšta motina Milda Druskienė.

Vestuvių nuotraukos. Viskas buvo dar taip neseniai. Prieš akis – jaunas, gražus vaikinas. Pro akinius žvelgia guvios akys.

– Labai daug skaitė, todėl ir akis sugadino, – sako Asta.

– Šeštadienį pas mus buvo daug draugų. Kaip niekada. Ėjo ir ėjo, lyg nujausdami, – liūdnai pasakoja Asta. – Vėlai vakare žiūrėjome televizorių, klausėmės žinių. Virgis niekada nepraleisdavo “Vakaro žinių” ir centrinės televizijos TSN. Sakė, šiąnakt niekur neisiąs – praėjusią naktį budėjom Nepriklausomybės aikštėje. Tačiau kai išgirdome kvietimą skubėti prie bokšto – artėja tankai – šoko rengtis. Dar bandžiau sulaikyti. Buvo labai neramu... Visą naktį nemiegojau – laukiau. Išgirstu durų trinktelėjimą – pašoku, gal jau jis...

Nesudėtinga Virginijaus biografija, panaši į jo bendraamžių. Gimė 1969 metų vasario 1 dieną Ukmergėje. Dar su visai mažu sūneliu tėvai atsikėlė į Vilnių. Mokėsi 40-ojoje vidurinėje mokykloje, baigęs 8 klases, įstojo į elektromechanikos technikumą. Mokėsi gerai.

Labai mėgo krapštytis su kompiuterine technika. Pats pasidarė kompiuterį. Vos įstojęs į Kauno technologijos universitetą, buvo paimtas armijon. Grįžo kaip tik tą dieną, kai visa Lietuva stovėjo Baltijos kely... Jis laukė, kada Lietuva sukurs savo nepriklausomą kariuomenę: ketino eiti savanoriu.

– Jis niekad nieko nebijojo, tiesiog lindo į pavojus. Prieš išeidamas į armiją daug treniravosi, susipažino su Rytų kovos metodais. Mokėjo save apginti. Sakė, nesiduosiąs žeminamas, – pasakoja motina ir sudreba balsas. – Bet ar beginklis apsiginsi, kai į tave atstatyti automatų vamzdžiai?

Kaimynas sakė matęs, kaip Virgis bėgo tankų link. Kaip visada – visur pirmas...

– Ir draugai jį mylėjo, – priduria Asta. – Virgis mokėjo džiaugtis gyvenimu. Vis ištrūkdavo iš namų, vis ten, kur vyksta kažkas svarbaus.

Visi paguodos žodžiai atrodo tušti, matant gedulo rūbais apsirengusių moterų sielvartą. Sunku kalbėti, kas antrą žodį pertraukia gilūs atodūsiai.

Prisiminimų nuotrupos... Ir klausimas motinos akyse: “Už ką? Kaip galima be perspėjimo šaudyti į beginklius?“

Iš: Lietuva, 1991 01 13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai. Vilnius: Spaudos departamentas, 1991, p. 43.

Šaltiniai ir literatūra: 

Abromavičienė, Dalia. Šavelytė, Jolanta. Virginijus Druskis, Vilnijos vartai. Vilniaus apskrities kraštotyra, http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/virginijus-druskis/ (žr. 2020-11-30)

Antspaudai ant sutarties teksto, Akiračiai, 1991, Nr. 2, p. 1. 

Desantininkams šturmuojant Lietuvos radiją ir televiziją žuvo 13 taikių gyventojų. Žuvusieji už laisvę, Kalba Vilnius, Nr. 3, p. 2.

Ganusauskas, Edmundas. Gyvoji barikada. 1991 01 13, Vilnius: Mintis, 2010, p. 104–105. 

Keliuotytė, Rasa. Tėvynė jų nepamirš. Sakė: Nesiduosiu žeminamas, Tiesa, 1991, sausio 24, p. 3. 

Lietuva, 1991 01 13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai, Vilnius: Spaudos departamentas, 1991, p. 43. 

Lietuvos radijo ir televizijos centro statinių komplekso Virginijaus Druskio žuvimo vieta, Kultūros vertybių registras, https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/f10e42ae-b1db-4cf1-8b49-bb407bb5718d 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas, Vilnius, 1991 m. sausio 15 d. Nr. I-952 „Dėl apdovanojimo I-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu“, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D2D5E7AF9DB3 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl apdovanojimo Sausio 13-osios atminimo medaliu“, Vilnius, 1992 m. sausio 9 d. Nr. I-2193, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D88E9691A9AF

Paminklai. Vilniaus miestas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, http://genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/Vilniaus_m_paminklai.htm (žr. 2020-11-30)

Sausio 13-ąją prisimenant: kovodami už laisvę KTU žmonės prisidėjo drąsa ir žiniomis, Švietimo naujienos, https://www.svietimonaujienos.lt/sausio-13-aja-prisimenant-kovodami-uz-laisve-ktu-zmones-prisidejo-drasa-ir-ziniomis/ (žr. 2020-11-30) 

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl laisvės gynėjų, žuvusių 1991 m. sausio 13 d., įamžinimo, Vilnius 1996 m. vasario 7 d. Nr.101, https://aktai.vilnius.lt/document/21000123 (žr. 2020-11-30)

Žuvę už Lietuvos laisvę, Studijų aidas, 1991. 

Parengė Žydrūnas Mačiukas ir Loreta Rakauskienė,
Vilma Akmenytė-Ruzgienė 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius