Alvydas Kanapinskas – Lietuvos laisvės ginėjas, vienas iš 1991 m. sausio 13-osios aukų, žuvo Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš atkurtą Lietuvos valstybę metu. 1991 m. sausio 13-osios naktį žuvo prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos komiteto pastato Simono Konarskio gatvėje, buvo mirtinai sužalotas sprogstamojo paketo. Alvydas Kanapinskas žuvo būdamas 38 metų.

Alvydas Kanapinskas gimė 1952 m. liepos 26 d. Norkūnų kaime, Kėdainių rajone gausioje šeimoje.  Su mama Liucija Kanapinskiene, broliais ir seserimis, po tėvo mirties, persikėlė gyventi į Kėdainius. 

Mokėsi Kėdainių 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Kėdainių „Atžalyno“ gimnazija), baigė Šlapaberžės profesinę technikos mokyklą (dabar – Kėdainių profesinio rengimo centras).  

1970–1972 m. tarnavo Sovietų Sąjungos kariuomenėje, Petrozavodske. Tarnybą baigė seržanto laipsniu.  

Grįžęs į Lietuvą, iki pat 1990 m. dirbo Kėdainių metalo konstrukcijų gamykloje „Progresas“, įrankių baro šlifuotuoju.  

Nuo 1990 m. lapkričio – dirbo Kėdainių biochemijos gamykloje. 

Alvydas Kanapinskas buvo vienas iš pirmųjų ir aktyviausių sąjūdininkų Kėdainiuose, aktyviai dalyvavo platinant Sąjūdžio spaudą. Nuo jaunystės buvo užsikrėtęs donorystės idėja.  Daugybę kartų davė kraujo kitiems ir paskutinį kraujo lašą atidavė už Tėvynės laisvę.  Jį pažinojusiųjų žodžiais tariant, buvo darbštus ir pareigingas darbuotojas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas.  

1991 m. sausio 12–13 d. – kartu su bendradarbiais iš Kėdainių atvyko budėti į Vilnių. Budėjo prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato.

1991 m. sausio 13-osios naktį žuvo mirtinai sužalotas sprogstamojo paketo, prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato.  

1991 m. sausio 16 d. buvo palaidotas Kėdainiuose, Kauno gatvės kapinėse.  

Apdovanojimai 

1991 m. sausio 15 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Alvydas Kanapinskas (po mirties) buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu  (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius, antrasis pagal svarbą aukščiausias Lietuvos valstybės apdovanojimas).

1992 m. sausio 9 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę

1991 metų sausio–rugsėjo mėnesiais Alvydas Kanapinskas (po mirties) buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. 

2011 m. sausio 16 d., minint 20-ąsias Sausio 13-osios metines, Alvydas Kanapinskas  apdovanotas (po mirties) I-ojo laipsnio ženklu-medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.  

Atminimo įamžinimas

1992 m. atidengta atminimo lenta ant namo kuriame gyveno Alvydas Kanapinskas (Alvydo Kanapinsko g. 10, Kėdainiai). 
Atidengta atminimo lenta 1991 m. sausio 13 d., ginant Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos komitetą, Alvydo Kanapinsko atminimui (Lietuvos radijas ir televizija, S. Konarskio g. 49, Vilnius).  

1999 m. atidengtas paminklinis akmuo Alvydo Kanapinsko žuvimo vietoje prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato (S. Konarskio g. 49, Vilnius). 

Alvydo Kanapinsko vardu yra pavadinta gatvė, kurioje jis gyveno Kėdainiuose.  

1991 metų liudijimai apie Alvydą Kanapinską: 

„Sausio tryliktosios rytą kėdainiškių Kanapinskų bute sustojo laikrodis. Tą minutę Taikos gatvėn atėjo baisi žinia.

– Penktadienį mes su mama vakare žiūrėjome per televiziją rodomus šmaikščius plakatus ir juokėmės. Aš, tarsi nujausdama, pasakiau: kad tik nereikėtų verkti. O sekmadienio rytą išgirdau verkiant mamą. Pažiūrėjau į laikrodį, jis nėjo, o rodyklės rodė šeštą valandą, – pasakoja devintokė Kristina Kanapinskaitė.

– Pradžioje nepatikėjau kaimynais, kurie pasakė, kad vyras žuvęs. Gal tik sužeistas? Bet radijas ir televizija patvirtino baisų faktą, – įsiterpė Regina Kanapinskienė.

– Alvydas šeštadienį rytą parėjo iš naktinės pamainos biochemijos gamykloje. O vakare susiruošė į Vilnių. Mėginau drausti: tegul pailsi žmogus. O jis: „Net keli autobusai iš Kėdainių išvažiuoja. Kaip pasiliksi? Nebijok, nieko neatsitiks, mes tik budėsim“. Jis visada taip, kai kas prašo ar paragina. Buvo visuomeninis spaudos platintojas, donoras. Daugybę kartų kraujo davęs kitiems. O tą vakarą, išgirdęs kvietimą važiuoti į sostinę, šiltai apsirengė, pasiėmė valgyti, pabučiavo mane ir išėjo, – virpteli Reginos Kanapinskienės balsas.

– Dar Sąjūdžio nebuvo, o Alvydas jau kalbėdavo, jog Lietuva kada nors bus nepriklausoma. Armijoj tarnaudamas suprato, kas ir kaip. Ne sykį buvo šaukiamas į karinius mokymus. Kai gavo paskutinį kvietimą, nusprendė, kad nebeis tarnauti į svetimą armiją... Gal ne beprasmė jo auka, bet mums labai skaudu, – su širdgėla kalba žmona. – Išgyvenom 17 metų kartu, vaikus auginom. Liko begalės nebaigtų darbų. Vaikams labai tėvo trūksta. Kristina jau nebemaža, mokosi penketais, o Ramūnas, kai tik tėvas neprispausdavo, prisirinkdavo trejetų.

Taip bekalbant, tikėjau, kad Ramūnas, dabar jau savoj atminty, sulauks griežtesnio tėtės žodžio, Kristina išgirs jai patinkantį „Strazdanose!“, o Regina, kiek beieškotų, niekur nesuras savo vyro mirties liudijimo, kur parašyta, jog Alvydas Kanapinskas mirė nuo krūtinėje įstrigusios automato kulkos.

Deja, pats A. Kanapinskas namo neparkeliaus. Jo palaikai ilsisi Kėdainių kapinėse, o kapą saugo tautodailininko V. Ulevičiaus išskobtas Rūpintojėlis.“

Iš: Lietuva, 1991 01 13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai, Vilnius: Spaudos departamentas, 1991, p. 51.

Šaltiniai ir literatūra:

Alvydas Kanapinskas, Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka, https://www.kedainiai.rvb.lt/alvydas-kanapinskas/ (žr. 2020-12-03) 

Antspaudai ant sutarties teksto, Akiračiai, 1991, Nr. 2, p. 1. 

Baužytė J., Kanapinskas Alvydas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius 2006, t. 9, p. 316; Alvydas Kanapinskas, 

Kazlauskas A., Ant laisvės aukuro, Naktyje, Kėdainiai, 1991, p.19.

Kazlauskas A., Aukos, sudėtos ant laisvės aukuro, nebūna beprasmės, Kėdainių garsas, 2006, sausio 12, p.5 

Kazlauskas A., Lietuvninkais esame mes gimę, Atgimimas, 1991, sausio 30, p. 20–21.

Lietuvos laisvės sąjūdis, Vilnius, 1998, p. 241.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas, Vilnius, 1991 m. sausio 15 d. Nr. I-952 „Dėl apdovanojimo I-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu“, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D2D5E7AF9DB3

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl apdovanojimo Sausio 13-osios atminimo medaliu“, Vilnius, 1992 m. sausio 9 d. Nr. I-2193, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D88E9691A9AF

Narbutaitė, Giedrė. Alvydas Kanapinskas, Vilnijos vartai. Vilniaus apskrities kraštotyra, http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/alvydas-kanapinskas (žr. 2020-12-03)

Paminklai. Vilniaus miestas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, http://genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/Vilniaus_m_paminklai.htm (žr. 2020-12-03)

Vičiūtė U., Tamsoj sušvitęs kryžių kalnelis, Dienovidis, 1999, sausio 22-28 d., p.14.

Viliūsytė, Ramunė. Sausio 13-ąją sustojęs laikas, Tiesa, 1991, vasario 6, p. 3.

Žebrauskaitė J., Motinos arba ketveri metai nuo Sausio 13- osios, Kėdainių garsas,1995, sausio 12, p.3.

Parengė Žydrūnas Mačiukas, Loreta Rakauskienė,
Vilma Akmenytė-Ruzgienė
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius