Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Lietuvos Laisvės gynėjai, žuvę 1991 m. sausį ir jų pagerbimo tradicijos

Algimantas Petras KAVOLIUKAS (1939–1991)
Algimantas Petras Kavoliukas
Apie, 1985–1988 m.
Kavoliukų šeimos archyvas

 

Algimantas Petras Kavoliukas – Lietuvos laisvės gynėjas, vienas iš 1991 m. sausio 13-osios aukų, žuvo Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš atkurtą Lietuvos valstybę metu. 1991 m. sausio 13-osios naktį buvo mirtinai sužalotas tanko. Žuvo būdamas 52 metų. 

 

Algimantas Petras Kavoliukas gimė 1939 m. sausio 8 d., tą dieną švęsdavo savo gimtadienį, tačiau jam išduotame pase buvo įrašyta kita data – 1939 m. lapkričio 8 d., ši data yra iškalta ir ant antkapio. Algimantas Petras Kavoliukas gimė Daugailiuose, Utenos rajone, Veronikos ir Juozo Kavoliukų šeimoje. Šeimoje augo penki vaikai – keturi broliai ir sesuo. 

Mokėsi Daugailių aštuonmetėje mokykloje (dabar – Daugailių pagrindinė mokykla), vėliau Vilniaus prekybos mokykloje (dabar – Vilniaus turizmo ir prekybos verslo mokykla) mokėsi prekybininko profesijos.  Iki 1991 m. dirbo pardavėju Vilniuje, vienoje iš Viršuliškių parduotuvių.  

Jaunystėje mėgo dirbi žemę, jodinėti, domėjosi sportu.  Pasižymėjo drąsa, draugiškumu ir švelnumu. 

Buvo vedęs, žmona – Genovaitė Kavoliukienė, turėjo tris vaikus. 

Lemtingomis 1991 m. sausio dienomis Algimantas Petras Kavoliukas turėjo laisvą nuo darbo savaitę ir budėjo prie įvairių saugotų objektų. 

1991 m. sausio 10–11 d. budėjo prie Spaudos rūmų Vilniuje.  

1991 m. sausio 12–13 d. su šeima budėjo Vilniuje prie Televizijos bokšto.  

1991 m. sausio 13-osios naktį žuvo prie Televizijos bokšto, buvo mirtinai sužeistas užvažiavus sovietų kariniam tankui. 

1991 m. sausio 14 d. kartu su kitomis aukomis buvo pašarvotas Vilniaus Sporto rūmuose. 

1991 m. sausio 16 d. kartu su kitomis Sausio 13-osios aukomis buvo palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.

 

Plakatai ant Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo barikadų priminė apie Lietuvos laisvės aukas, daugybė žmonių dalyvavo aukų laidotuvėse
Kairėje: Dvigubas kryžius – Lietuvos laisvės aukos, kuriame įamžintos 1991-ųjų sovietų karinės agresijos aukos, tarp jų ir Algimantas Petras Kavoliukas. Vilnius, 1994 m. | Fotografė Larisa Dmuchovskaja
Dešinėje: Tūkstančiai iš visos Lietuvos susirinkusių žmonių lydi gedulingą eiseną į Katedros aikštę. Vilnius, 1991 m. sausio 16 d. | Fotografas Viktoras Kapočius
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. 0-104072, 0-128171 

 

 

Apdovanojimai

1991 m. sausio 15 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Algimantas Petras Kavoliukas (po mirties) buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu  (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius, antrasis pagal svarbą aukščiausias Lietuvos valstybės apdovanojimas). 

1992 m. sausio 9 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę

1991 metų sausio–rugsėjo mėnesiais Algimantas Petras Kavoliukas  (po mirties) buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. 

2011 m. sausio 16 d., minint 20-ąsias Sausio 13-osios metines, Algimantas Petras Kavoliukas apdovanotas I-ojo laipsnio ženklu-medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“. 

 

 

Atminimo įamžinimas

1992 m. Algimanto Petro Kavoliuko žūties vietoje, prie Vilniaus televizijos bokšto (Sausio 13-osios g. 10, Vilnius), Utenos rajono politinių kalinių ir tremtinių tarybos iniciatyva buvo pastatytas paminklas. 

1996 m. atidengta atminimo lenta ant namo, kuriame gyveno Algimantas Petras Kavoliukas (I. Šimulionio g. 4, Vilnius). 

1996 m. Vilniaus miesto tarybos sprendimu, Televizijos bokšto prieigose esančiai Vilniaus gatvei (buvusiai Karoliniškių gatvės daliai nuo Sietyno g. iki Laisvės pr.)  buvo suteiktas Algimanto Petro Kavoliuko vardas. 

 

 


 

1991 metų liudijimai apie Algimantą Petrą Kavoliuką: 

„Gintaras Kavoliukas skubėjo. Kad tik greičiau išvydus tėvą, motiną, seserį ir brolį. Sausio tryliktosios vidurdienį išlipęs Vilniuje iš Maskvos traukinio, jis sėdo į taksi – ketino padaryti staigmeną namiškiams.

Vairuotojas neiškentė nepapasakojęs apie tragiškus tik ką praėjusios nakties įvykius. Vežė keleivį į Karoliniškes, tad pasiūlė pažiūrėti, kaip atrodo televizijos bokštas po vandalų siautėjimo. Tačiau Gintarui tankai tą priešpietį didesnio įspūdžio nepadarė. Matęs jų tarnaudamas tarybinėje armijoje. Dabar atvažiavo trumpų atostogų, o po dviejų mėnesių turėtų ir visai sugrįžti. Mintys buvo kitur...

Skubiai užmokėjęs vairuotojui, atidarė namų duris. O į jį ašarotomis akimis sužiuro juodai apsitaisiusi motina, gausiai susirinkę giminaičiai. Smelkte nusmelkė. Po akimirkos jau žinojo, kad antrą valandą nakties jo tėvą Algimantą Kavoliuką pervažiavo tankas. Motina Genovaitė Kavoliukienė su dukra grįžusi nuo bokšto anksčiau, po kiek laiko sulaukė ir penkiolikmečio sūnaus Dariaus. Vyro vis nebuvo. Galvojo: mažne nuėjęs prie Aukščiausiosios Tarybos pastato?

Tuo metu Algimantas Kavoliukas jau buvo žuvęs.

Gintaras prisimena, kaip kalbėdavosi telefonu su tėvu. Pirmiausia apie įvykius Lietuvoje, apie kasdieninį jo darbą parduotuvėje, vasarnamį, kurį jis, draugams talkininkaujant, susirentė sode. Ką nors pradėjęs, visada pabaigdavo.

Sūnus ypač įsiminė žodžius, kuriuos prieš porą metų, išlydėdamas jį į kariuomenę (tuo metu alternatyvos dar nebuvo), tėvas pasakė:

– Būk doras žmogus, neskriausk kitų.

Paskui nuolat pasakodavo apie atgimimą gimtinėje ir vis kartodavo:

– Lietuva turi būti laisva!..

Algimantas Kavoliukas seniai stojo prieš skriaudėjus. Pirmą sykį desantininkams užėmus Spaudos rūmus, protestavo su kitais, reikalaudamas teisingumo. Porą naktų budėjo prie šio pastato ir antrą sykį. Atskubėjo čia ir sausio 11-ąją anksčiau nei šarvuoti desantininkai. Jį, protestuojantį prieš užgrobėjus, įamžino norvegų televizijos žurnalistas.

Ilgai lemtingąją naktį nesulaukę Algimanto, kaimynai grįžo prie bokšto ieškoti. Tik veltui... Rytą prie vieno iš Viršuliškių parduotuvės prekystalių žmonės vietoj besišypsančio, paslaugaus pardavėjo A.Kavoliuko išvydo juodu kaspinu perjuostą jo portretą, gėles. Jų vėliau čia daug atnešė pirkėjai.“

 

Iš: Lietuva, 1991 01 13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai, Vilnius: Spaudos departamentas, 1991, p. 53.

 


 

 

Šaltiniai ir literatūra: 

Algimantas Petras Kavoliukas, Lietuva 1991.01.13: dokumentai liudijimai atgarsiai, Vilnius, 1991, p. 50-52.

Baužytė J., Algimantas Kavoliukas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2006, t. 9, p. 643.

Baužytė J., Lietuva turi būti laisva, Tiesa, 1991, vasario 1, p. 2.

Lazauskaitė Jurgita. Algimantas Petras Kavoliukas, Vilnijos vartai. Vilniaus apskrities kraštotyra, http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/algimantas-petras-kavoliukas/  (žr. 2020-12-03)

Lietuvos radijo ir televizijos centro statinių komplekso Algimanto Petro Kavoliuko žuvimo vieta, Kultūros vertybių registras, https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/b1e52506-a1f0-43d9-8d8f-3df2ef0b01d1 (žr. 2020-12-03)

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas, Vilnius, 1991 m. sausio 15 d. Nr. I-952 „Dėl apdovanojimo I-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu“, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D2D5E7AF9DB3 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl apdovanojimo Sausio 13-osios atminimo medaliu“, Vilnius, 1992 m. sausio 9 d. Nr. I-2193, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D88E9691A9AF

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl laisvės gynėjų, žuvusių 1991 m. sausio 13 d., įamžinimo, Vilnius 1996 m. vasario 7 d. Nr.101, https://aktai.vilnius.lt/document/21000123 (žr. 2020-12-03)

 

 

Parengė Žydrūnas Mačiukas, Loreta Rakauskienė,
Vilma Akmenytė-Ruzgienė 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius