Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Lietuvos Laisvės gynėjai, žuvę 1991 m. sausį ir jų pagerbimo tradicijos

Alvydas MATULKA (1955–1991)
Alvydas Matulka
Apie 1988 m. 
Matulkų šeimos archyvas 

 

Alvydas Matulka – Lietuvos laisvės gynėjas, vienas iš Sausio 13-osios aukų. Sausio 13-osios naktį mirė nuo ūmaus miokardo infarkto Nepriklausomybės aikštėje prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų, Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš atkurtą Lietuvos valstybę metu. Alvydas Matulka mirė būdamas 35-erių metų. 

 

Alvydas Matulka gimė 1955 m. gegužės 30 d., Rokiškio rajone, Roblių kaime,  Marijonos (tikrasis vardas – Monika) ir Antano Matulkų šeimoje. Tėvas 1946 m. buvo ištremtas į Sibirą, Primorsko kraštą. 

Alvydas Matulka mokėsi Panemunėlio vidurinėje mokykloje (dabar – Rokiškio Panemunėlio mokykla – daugiafunkcis centras), ją baigęs įstojo į Kauno profesinę technikos mokyklą (dabar – Kauno technikos profesinio mokymo centras), mokėsi šaltkalvio-įrankininko specialybės.  

Baigęs profesinę mokyklą dirbo Rokiškio mašinų gamykloje, autotransporto įmonėje. Vėliau šeima nusipirko ūkį Bajoruose, netoli Rokiškio, kur ūkininkavo. Dirbo vairuotoju Rokiškio valstybiniame paukštininkystės ūkyje.  

Buvo darbštus, pareigingas, mėgo skaityti knygas, laikraščius. 

1988–1989 m. aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. 

1991 m. sausio 12 d. – Alvydas Matulka su kitais rokiškėnais, autobusu atvažiavo budėti į Vilnių, budėjo prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų.

1991 m. sausio 13-osios naktį išgirdęs, kad Vilniuje prie Televizijos bokšto žūsta žmonės, jis pasiteiravo: „Nejaugi kareiviai gali šaudyti į žmones?“ ir staiga sukniubo Nepriklausomybės aikštėje. Tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Išgirdęs šūvius prie parlamento atskubėjęs gydytojas Valerijus Ostapenko bandė jį gaivinti, tačiau atvykusi greitoji pagalba jau nebegalėjo išgelbėti jo gyvybės. Medicinos ekspertai nustatė, kad „1991 m. sausio 13-osios naktį, apie 2 valandą Alvydas Matulka mirė nuo ūmaus miokardo infarkto.“ Alvydas Matulka mirė būdamas 35-erių metų. 

1991 m. sausio 16 d. atsisveikinimas su rokiškėnu Alvydu Matulka vyko Bajorų kaime, Rokiškio rajone. Jis buvo palaidotas Rokiškio Kalneliškių kapinėse. Prie jo kapo kalbėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Kazimieras Uoka, Rokiškio rajono Tarybos pirmininkas A. Kačinskas, Alvydas Ališauskas ir kiti. 

 

Plakatai ant Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo barikadų ir parlamento prieigose įrengti memorialai priminė apie Lietuvos laisvės aukas
Kairėje: Dvigubas kryžius – Lietuvos laisvės aukos, kuriame įamžintos 1991-ųjų sovietų karinės agresijos aukos, tarp jų ir Alvydas Matulka. Vilnius, 1994 m. | Fotografė Larisa Dmuchovskaja
Dešinėje: Žmonės degantys žvakutes Nepriklausomybės aikštėje, prie parlamento, įrengtame laikinajame memoriale Sausio 13-osios aukoms pagerbti. Vilnius, 1991 m. sausio 23 d. | Fotografas Alfredas Girdziušas
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. 0-104072; Lietuvos Respublikos Seimo archyvas

 

 

Apdovanojimai

1991 m. sausio 15 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Alvydas Matulka  (po mirties) buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu  (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius, antrasis pagal svarbą aukščiausias Lietuvos valstybės apdovanojimas).

1992 m. sausio 9 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 metų sausio–rugsėjo mėnesiais Alvydas Matulka (po mirties) buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. 

 

 

Atminimo įamžinimas

2011 m. Rokiškio krašto muziejus parengė videofilmą „Rokiškėnai Sausio 13-osios įvykiuose“.

2019 m atidengta atminimo lenta prie Kultūros namų Bajorų kaime, Rokiškio rajone. Bajorų kaime gyveno Alvydas Matulka. 

 

 


 

1991 metų liudijimai apie Alvydą Matulką: 

„Septyniasdešimt trejų metų Marijonai Matulkienei apie sūnų Alvydą kalbėti sunku.

– Geras vaikas buvo, – sako ji, nešdama ant stalo raudonšonius obuolius.

– Gražus mėlynų akių vaikinas, – pritaria motinai ir Alvydo vaikystės draugė Sigita Kilkuvienė.

Motina iš kito kambario atneša albumą. Ieškom Alvydo nuotraukų. Nedaug jų, tik kelios.

– Nemėgo fotografuotis, – sako. – Vos suradau tinkančią laidotuvėms.

– Būk Rokišky, ko tau trenktis į Vilnių, – priekaištavo motina sūnui sausio dvyliktosios rytą.

– Ne, mama. Nors menka dalele reikia prisidėti prie Lietuvos laisvės.

Iš Bajorų kaimo, kur gyveno, į Rokiškį Alvydas išėjo pėstute. „Ko gero, autobuso nebus“, – pagalvojo ir spėriai nužingsniavo penkis kilometrus iki rajono centro. Vilniuje susitiko pusseserę Nijolę Gudelevičienę, nuėjo į Katedrą mišių. Paskui – prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kur vilnijo jūra žmonių, sugužėjusių iš visos Lietuvos kampelių.

Staiga nakties tamsoj pasigirdo tankų pabūklų trenksmas, automatų tratėjimas. Minia sukluso.

– Negi jie šaudo į žmones? – paklausė Alvydas ir... susmuko šalia giminaitės. Sausio tryliktosios rytą radijas į Bajorus atnešė žinią: plyšo Alvydo Matulkos širdis.

– Neatlaikė ji. Jautri buvo, – tarytum su savimi, tarytum su mumis kalbasi Marijona Matulkienė.

Baigęs Panemunės vidurinę, Alvydas mokėsi Kaune, profesinėje technikos mokykloje. Pradėjo dirbti Rokiškio žemės ūkio mašinų gamykloje. Vėliau, jau autotransporto įmonėje, sėdo prie automobilio vairo.

Tėvas, grįžęs iš tremties Primorės krašte, krito kryžium ant pasiilgtos Tėvynės žemės. Bet neilgai plakė išvarginta jo širdis.

Bajorų žmonės apie Alvydą Matulką nepasakė nė vieno prasto žodžio. Kas pageidavo, tam šieno, kuro atveždavo. Neatsisakydavo padėti sukrauti daržinėn ar malkinėn. Senukų būdavo ypač laukiamas – mat už paslaugas, kaip kai kas mėgdavo, svaigalų neprašydavo.

Mėgo skaityti knygas, laikraščius. Į Vilnių važiuoti paskatino iškilęs pavojus Lietuvai.

– Numirti už laisvę visai nebaisu, – ne kartą Alvydas yra prasitaręs draugams. Likimas lėmė, kad jam, 35-erių metų žmogui, Kalneliškių kapinėse būtų supiltas smėlio kauburėlis. O Alvydo Matulkos širdis troško plakti laisvoje Tėvynės žemėje.“

 

Iš: Lietuva, 1991 01 13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai, Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p. 59.

 


 

 

Šaltiniai ir literatūra: 

Alvydas Matulka, Lietuva 1991.01.13: dokumentai liudijimai atgarsiai, Vilnius, 1991, p. 56-57.

Bagdonas V., „Ano sausio įvykiai, atėmę sūnų, pribaigė ir mane...“, Lietuvos aidas, 2001, sausio 12, p. 12.

Baužytė J., Matulka Alvydas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius 2008, t. 14, p. 456.

Bukontienė D., Motinos skausmas, Valstiečių laikraštis, 1996, gegužės 4, p 1.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas, Vilnius, 1991 m. sausio 15 d. Nr. I-952 „Dėl apdovanojimo I-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu“, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D2D5E7AF9DB3

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl apdovanojimo Sausio 13-osios atminimo medaliu“, Vilnius, 1992 m. sausio 9 d. Nr. I-2193, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D88E9691A9AF

Matukas P., Jis labai mylėjo Lietuvą..., Valstiečių laikraštis, 1991, kovo 7, p. 4.

Pranckūnas V., Širdis troškusi laisvės, Gimtasis Rokiškis, 1991, vasario 15, p. 3.

Sausio 13-oji – atminties laužai ir garbaus svečio vizitas, Rokiškio sirena, https://www.rokiskiosirena.lt/naujiena/renginiai/sausio-13-oji-atminties-lauai-ir-garbaus-sveio-vizitas?page=165&per-page=5 (žr. 2020-12-04)

Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose vedėjo Valiaus Kazlausko suteikta informacija, 2020-12-28.

 

 

Parengė Žydrūnas Mačiukas ir Loreta Rakauskienė,
Vilma Akmenytė-Ruzgienė
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius