Ignas Šimulionis – Lietuvos laisvės gynėjas, vienas iš 1991 m. sausio 13-osios aukų, žuvo Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš atkurtą Lietuvos valstybę metu. 1991 m. sausio 13-osios naktį buvo nušautas prie Televizijos bokšto Vilniuje. Ignas Šimulionis žuvo būdamas 17 metų

Ignas Šimulionis gimė 1973 m. gruodžio 17 d. Vilniuje,  Nijolės ir Rimanto Šimulionių šeimoje. Buvo vienintelis vaikas šeimoje. Mama Nijolė (Linkevičiūtė) Šimulionienė vos aštuonerių metų buvo ištremta, kartu su savo mama ir močiute į Igarkos lagerius Sibire, mamos tėvas buvo ištremtas kalėti Intos lageriuose.  Ignas teko Intoje kalėjusio senelio vardas.  

Ignas Šimulionis mokėsi 34-joje vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Sausio 13-osios progimnazija). 1991 m. sausį buvo 12-tos klasės mokinys. Baigęs mokyklą, ketino stoti į Vilniaus universitetą arba Policijos akademiją. Buvo aukštas apie 178 cm ūgio vyras. 

Besimokydamas įsitraukė į Lietuvos šaulių sąjungos veiklą, priklausė „Geležinio vilko“ kuopai.  

Domėjosi politika, mėgo muziką, knygas, gamtą, sportavo,  buvo atidus ir teisingas.  

1989 m. rugpjūčio 23 d. – dalyvavo akcijoje „Baltijos kelias“, skirtoje pasmerkti Ribentropo-Molotovo paktą.  

1991 m. sausį kartu su mama Nijole Šimulioniene ir bendraklasiais bei jų tėvais visą savaitę budėjo prie Vilniaus televizijos bokšto.  

1991 m. sausio 12–13 d. Ignas Šimulionis kartu su kitais šauliais budėjo poste, prie pagrindinių durų į bokštą. Jų užduotis buvo pasistengti sulaikyti automatais ginkluotų desantininkų veržimasi paleidžiant vandenį iš gaisrinių žarnų   

1991 m. sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto buvo nušautas sovietų desantininkų. Tėvai jį rado tik kitą dieną morge. Asmenybė buvo nustatyta pagal šaukimo į sovietinę armiją lapelį.  Prokuratūros mirties ekspertizės aktuose nurodyta mirties priežastis: mirė per keletą sekundžių ar minučių. Septynios kulkos, viena mirtina į kaktą, kitos – į ranką, krūtinę, pilvą. Parkritusiam jam buvo trenkta buože į galvą.  

1991 m. sausio 14 d. kartu su kitomis aukomis buvo pašarvotas Vilniaus Sporto rūmuose. 

1991 m. sausio 16 d. kartu su kitomis Sausio 13-osios aukomis buvo palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Apdovanojimai

1991 m. sausio 14 d. Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos nutarimu už narsumą ginant Lietuvos Nepriklausomybę Ignas Šimulionis buvo apdovanotas (po mirties) Šaulių žvaigždės ordinu.

1991 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Ignas Šimulionis buvo apdovanotas (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius, antrasis pagal svarbą aukščiausias Lietuvos valstybės apdovanojimas). 

1992 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 metų sausio–rugsėjo mėnesiais Ignas Šimulionis buvo apdovanotas (po mirties) Sausio 13-osios atminimo medaliu.  

2011 m. sausio 16 d., minint 20-ąsias Sausio 13-osios metines, Ignas Šimulionis apdovanotas I-ojo laipsnio ženklu-medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.  

Atminimo įamžinimas

1991 m. lietuvių išeivijos šaulių pastangomis, pagerbiant 1991 m. Sausio 13-ąją žuvusius šaulius, Igną Šimulionį ir Darių Gerbutavičių, JAV, Mičigano valstijoje, Mančesteryje, buvo pastatytas koplytstulpis. 

1992 m. Igno Šimulionio žūties vietoje prie Vilniaus televizijos bokšto (Sausio 13-osios g. 10, Vilnius) buvo atidengtas paminklas. 

1995 m. Vilniaus universiteto Senato sprendimu įsteigta Igno Šimulionio vardo stipendija Vilniaus universiteto studentams. 

1996 m. Vilniaus miesto tarybos sprendimu, Televizijos bokšto prieigose esančiai gatvei (buvusiai Karoliniškių gatvės daliai nuo Laisvės pr. iki Mėnulio g.) buvo suteiktas Igno Šimulionio vardas. 

1998 m. atidengta atminimo lenta prie namo, kuriame gyveno Ignas Šimulionis (I. Šimulionio g. 10, Vilnius). 

Atminimo lenta yra atidengta Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijoje (buvusioje – Vilniaus 34-ojoje vidurinėje mokykloje), kurioje mokėsi Ignas Šimulionis. 

1991 metų liudijimai apie Igną Šimulionį: 

„Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus
eis ginti brangiosios Tėvynės!
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus
lauks teismo dienos paskutinės.

Ignai Šimulioni, sūnau, apie Tave ši Maironio daina.

Pernai gruodžio 17 dieną Tau sukako vos septyniolika metų. Mokeisi Vilniaus 34-ojoje vidurinėje mokykloje dvyliktoje klasėje. Tavo tėvas Rimantas, miesto statybos projektavimo instituto skyriaus viršininkas, sakė, kad šauniai vairavai automobilį, mėgai muziką, humorą, skaityti knygas, rengeisi stoti į Vilniaus universitetą ar Policijos akademiją. Greičiausiai į akademiją, nes pastaruoju laiku vis labiau stiprėjo patriotinė priedermė Tėvynei.
Ir dar tu mėgai žuvauti. Būdamas vienuoliktokas, parašei gražiausią rašinį apie kartu su tėvu praleistą vasaros atostogų dieną. Mokytoja jį skaitė visai klasei. Kas žino, gal būtumei parašęs tokį kūrinį, kurį būtų skaičiusi visa Lietuva.

Motina Nijolė, nuo aštuonerių metų patyrusi tremtinio dalią, dabar dėstanti pedagoginėje mokykloje, sakė, kad Tu buvai paklusnus, atidus ir teisingas. Niekad neišeidavai pas draugus ar į mokyklą nepabučiavęs tėvų. Buvai neišrankus, nereikalaudavai iš tėvų puošnaus drabužio, brangios muzikos aparatūros, ir ne todėl, kad augtum varge – vieninteliam užvadėliui tėvai nieko negailėjo.

Buvo 1991 metų sausio 10 diena. Motina, grįžusi vidudienį iš pamokų, sutiko Tave su draugu tarpduryje. Ėjai prie televizijos bokšto, nes ten jau stovėjo okupantų tankai. Grįžęs vakare pasakei, kad kareivukai visai mieli vaikinai, net leido paliesti neperšaunamą liemenę. Tu vis dar netikėjai, kad jų pirštai gali nuspausti automato gaiduką ir paleisti į savo bendraamžį kulką.

Kai desantininkai užgrobė Spaudos rūmus, vėl puolei prie televizijos bokšto. Grįžai, bet jau surimtėjęs ir labai susikaupęs. Paskui atėjo šeštadienis. Tu vėl ten. Grįžai vakare, nenusirengęs kritai ant sofos ir netaręs nė žodžio žvelgei į lubas, kažką mąstei. Tai buvo paskutinis tavo žvilgsnis, kurį amžiams įsiminė tėvai, paskutinės mintys, kurias žino tik Dievas.

Po kelių minučių vėl išėjai. Motina dar spėjo pasakyti: – Sūnau, mes su tėtuku ateisim Tavęs pasitikti.

Jie atėjo. Tarp gausios, skanduojančios „Lietuva! Lietuva!“ minios jie neišskyrė Tavo balso, nes jis susiliejo su visos Lietuvos patriotų vieningu protesto ir laisvės balsu.“

Iš: Lietuva, 1991 01 13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai, Vilnius: Spaudos departamentas, 1991, p. 63.

Šaltiniai ir literatūra: 

Apie progimnaziją. Sausio 13-osios progimnazija, https://sausio13progimnazija.lt/apie-progimnazija/ (žr. 2020-12-07)

Ažusienė J., Vilniaus barikadų berniukai, Tėvynės šviesa, 1991, sausio 18, p. 2.

Ganusauskas, Edmundas. Gyvoji barikada. 1991 01 13, Vilnius: Mintis, 2010. 

Geštautas Jonas, Kulka pakirto vienintelį sūnų..., Tiesa, 1991, vasario 13, p. 2.

Ignas Šimulionis, Lietuva 1991.01.13: dokumentai liudijimai atgarsiai, Vilnius, 1991.

Ignas Šimulionis, Lietuvos laisvės sąjūdis, Vilnius, 1998, p. 243.

Ignatavičius S., Rudžianskas V., Trijų centimetrų kaina, Trimitas, 1991, balandžio 1–15, p. 3.

Jazukevičiūtė, Dalia. „Mane labiausiai kankina klausymas – ar jam skaudėjo..., Respublika, 1995, sausio 13, p. 16.

Lazauskaitė, Jurgita. Ignas Šimulionis, Vilnijos vartai. Vilniaus apskrities kraštotyra, http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/ignas-simulionis/ (žr.2020-12-07)

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas, Vilnius, 1991 m. sausio 15 d. Nr. I-952 „Dėl apdovanojimo I-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu“, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D2D5E7AF9DB3

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl apdovanojimo Sausio 13-osios atminimo medaliu“, Vilnius, 1992 m. sausio 9 d. Nr. I-2193, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D88E9691A9AF

Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos nutarimas, Kaunas, 1991 m. sausio 14 d., Trimitas, 1991, Nr. 3, p. 1.

Meiželytė N., Jau – 200 dienų..., Tauragiškių balsas, 1991, rugpjūčio 9, p. 3.

Televizijos bokštas, Kultūros vertybių registras, https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/8e5106b9-18e0-43fd-83d3-23f66723e85e  (žr. 2020-12-07)

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl laisvės gynėjų, žuvusių 1991 m. sausio 13 d., įamžinimo, Vilnius 1996 m. vasario 7 d. Nr.101, https://aktai.vilnius.lt/document/21000123 (žr. 2020-12-07) 

Parengė Žydrūnas Mačiukas ir Loreta Rakauskienė,
Vilma Akmenytė-Ruzgienė
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius