Vytautas Vaitkus – Lietuvos laisvės gynėjas, vienas iš 1991 m. sausio 13-osios aukų, žuvo Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš atkurtą Lietuvos valstybę metu. 1991 m. sausio 13-osios naktį buvo nušautas prie Televizijos bokšto Vilniuje. Vytautas Vaitkus žuvo būdamas 47 metų.

Vytautas Vaitkus gimė 1943 m. rugsėjo 22 d. Paežerio kaime, Šilalės rajone. 

Dirbo Lietuvos kino studijoje vairuotoju, vėliau papildomai įsidarbino elektriku-santechniku Vilniaus Sporto rūmuose .

Buvo vedęs, žmona – Apolonija Vaitkienė, turėjo sūnų Robertą. Šeima gyveno Lazdynuose, Vilniuje, buvo tikintys, lankydavo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią Žvėryne. 

1991 m. sausį su šeima budėdavo prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų, Nepriklausomybės aikštėje . 

1991 m. sausio 12–13 d. – budėjo Vilniuje prie Televizijos bokšto.

1991 m. sausio 13-osios naktį sovietų desantininkų buvo nušautas prie Televizijos bokšto.

1991 m. sausio 14 d. kartu su kitomis aukomis buvo pašarvotas Vilniaus Sporto rūmuose. 

1991 m. sausio 16 d. kartu su kitomis Sausio 13-osios aukomis buvo palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje. 

Apdovanojimai

1991 m. sausio 15 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Vytautas Vaitkus (po mirties) buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius, antrasis pagal svarbą aukščiausias Lietuvos valstybės apdovanojimas). 

1992 m. sausio 9 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 metų sausio–rugsėjo mėnesiais Vytautas Vaitkus (po mirties) buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. 

2011 m. sausio 16 d., minint 20-ąsias Sausio 13-osios metines, Vytautas Vaitkus apdovanotas I-ojo laipsnio ženklu-medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“. 

Atminimo įamžinimas

1992 m. Vytauto Vaitkaus žūties vietoje prie Vilniaus televizijos bokšto (Sausio 13-osios g. 10, Vilnius) buvo atidengtas paminklas. 

1996 m. Vilniaus miesto tarybos sprendimu, Televizijos bokšto prieigose esančiai Vilniaus gatvei (buvusiai Mėnulio) buvo suteiktas Vytauto Vaitkaus vardas. 

1998 m. atidengta atminimo lenta prie namo, kuriame gyveno Vytautas Vaitkus (Architektų g. 105, Vilnius). 

1991 metų liudijimai apie Vytautas Vaitkus: 

„– Dieve brangus, ką aš pamačiau Polocko gatvėje – sužaloti, sudraskyti!.. Neišlaikys širdis, galvojau, greičiau išeiti iš čia, kol pati nesusmukau. Ir staiga atpažinau savo žmogų! Šone – žaizda, – prisimena Apolonija Vaitkienė.

O pirmąkart jiedu susitiko prieš dvidešimt metų Šnieriškių kaime. Buvo vasara, ošė Labanoro giria. Vytautas, tuomet dirbęs Kino studijoje vairuotoju, atsitiktinai užklydo į nuošalų Molėtų rajono kaimą – Apolonijos gimtinę. Parvežė ją su drauge Vilniun. Žodis po žodžio išsikalbėjo, pasiguodė: abu vienodai vargo matę, abiem greit po trisdešimt. Ir pritapo vienas prie kito. Nors abu skirtingo būdo. Lėta aukštaitė, dar vaikystėje pratusi, vaikštinėdama viena miškais, viską apgalvoti, ir smarkus žemaitis nuo Šilalės.

– Iš pradžių būdavo sunku sutarti – karštas, užsispyręs. Paskui supratau: pykčio viduje nelaiko. Nutyliu, o apsisukusi padarau, kaip reikia. Ir žinau, kad po valandos, sąžinės graužiamas, šimteriopai atsiprašys.

Labai mėgo ankstyvą pavasarį, pirmąją šilumą. Nusimetęs įkyrėjusį šiltą rūbą, išvaikščiodavo Panerio takus. O kai įsigijo mašiną, laisvą dieną šeima lėkdavo Šnieriškių pusėn, kur stovi senas Apolonijos tėvų namas. Aplopė stogą, susikasė daržą, genėjo senąsias obelis ir sodino naujas – mielas kiekvienam lietuviui užsiėmimas, kaimo oras. Suprantančiam, ką reiškia sava bulvė, savas vanduo iš šulinio.

– Buvo stiprios sveikatos, iš ilgaamžių giminės: mama, tetos ir dėdės perkopę per aštuoniasdešimt. Nors mačiau, kad jam tikrai sunku per du darbus draskytis, bet suprasdavau: labai norėjo pabendrauti su žmonėmis, o Sporto rūmuose kone kasdien šventė.

Kokia šventė buvo Lietuvos atgimimas – ir koks nerimas užgulė širdį sunkią valandą! Namuose vietos neradę, Vaitkai ėjo Nepriklausomybės aikštėn. Pabūti kartu su visais. Naktį pažadino tankai. Vyras apsirengė, o prie durų trumpam susvyravo. Tarsi nujausdamas, kad nebegrįš.

Skaudžią žinią atnešė sūnus persigandusiomis akimis: tėvelio mašina stovi prie bokšto, – ir ištiesė “Respubliką” su žuvusiųjų pavardėmis.
Jis gyveno tikrą vyro gyvenimą: mylėjo savo žmoną, augino sūnų, sodino obelis. Tik nespėjo pastatyti namo, kuriame prieglobstį buvo radusios ir ateinančios giminės kartos, ir tamsią naktį pasiklydęs svečias.

Pakirstas kulkos, Vytautas Vaitkus krito, gindamas būsimos trobos pamatus. Mūsų visų statomo namo pamatus. Amžiną jam atilsį ir amžiną atmintį...“ 

Iš: Lietuva, 1991 01 13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai. Vilnius: Spaudos departamentas, 1991, p. 65.

Šaltiniai ir literatūra: 

Abromavičienė, Dalia. Šavelytė, Jolanta. Vytautas Vaitkus, Vilnijos vartai. Vilniaus apskrities kraštotyra, http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/vytautas-vaitkus/ (žr. 2020-12-07)

Baltrušaitytė Elena, Žemaitis nuo Šilalės, Tiesa, 1999, vasario 20, p. 2.

Ganusauskas, Edmundas. Gyvoji  barikada. 1991 01 13, Vilnius: Mintis, 2010.

Kazlauskienė L., Tokia buvo Dievo valia, Naktyje, Kėdainiai, 1991, p. 54. 

Lietuvos radijo ir televizijos centro statinių komplekso Vytauto Vaitkaus žuvimo vieta, Kultūros vertybių registras, https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/8636f4ce-d37f-49b2-bfa7-9275514f5000 (žr. 2020-12-07)

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas, Vilnius, 1991 m. sausio 15 d. Nr. I-952 „Dėl apdovanojimo I-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu“, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D2D5E7AF9DB3

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl apdovanojimo Sausio 13-osios atminimo medaliu“, Vilnius, 1992 m. sausio 9 d. Nr. I-2193, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D88E9691A9AF

Paminklai. Vilniaus miestas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, http://genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/Vilniaus_m_paminklai.htm (žr. 2020-12-07)

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl laisvės gynėjų, žuvusių 1991 m. sausio 13 d., įamžinimo, Vilnius 1996 m. vasario 7 d. Nr.101, https://aktai.vilnius.lt/document/21000123 (2020-12-07)

Vytautas Vaitkus, Lietuva 1991.01.13: dokumentai liudijimai atgarsiai, Vilnius, 1991, p. 62–63.

Vytautas Vaitkus, Lietuvos laisvės sąjūdis, Vilnius, 1998, p. 243.

Parengė Žydrūnas Mačiukas, Loreta Rakauskienė,
Vilma Akmenytė-Ruzgienė 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius