Sausio 14 d. (pirmadienis) 

Lietuvoje: 

Naktį SSRS kariškiai keletą kartų įvairiose miesto vietose stabdė Lietuvos kelių policijos patrulius ir įspėjo, kad jie privalės laikytis paskelbtos komendanto valandos, o savo pareigas galės vykdyti tik gavę specialius karinės komendantūros leidimus.

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis telefonu kalbėjo su SSRS prezidentu Michailu Gorbačiovu ir pareiškė protestą dėl SSRS kariškių veiksmų Vilniuje.

Vilniuje iš pat ryto pradėjo veikti kolaborantų radijo stotis.

11.45 val. Vilniuje, Gedimino pr. Nr. 34, į vietinio radijo ryšių stotį įsiveržė SSRS armijos kariškiai ir jėga išvarė darbuotojus iš patalpų. Vilniaus radijo taškas nustojo veikęs, Kauno radijas tebeveikė.

13.20 val. SSRS kariškiai, grasindami automatu, atėmė filmavimo kamerą iš Prancūzijos TV kompanijos „TF-1“operatoriaus, filmavusio Vilniaus radijo mazgo patalpas.

15.20 val. kelyje Vilnius–Kaunas SSRS kariškiai ties Grigiškėmis iš šarvuočio apšaudė pravažiuojantį automobilį, kurio keleiviai bandė filmuoti kariškius. Vienas žmogus sužeistas.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Pareiškimą „Dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų neteisėtų veiksmų“.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kreipėsi į sovietų armijos karius ir karininkus, primindama, kad jie stumiami į nusikaltimą prieš žmoniškumą.
SSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių Tarybos delegacija, vadovaujama Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Stanislavo Šuškievičiaus, dirbo Vilniuje, Mokslų akademijos salėje. Delegacija susitiko su sostinės inteligentija ir visuomene.

Ignalinos atominės elektrinės kolektyvas paskelbė, kad smerkia ginklo panaudojimą Vilniuje sausio 13-osios naktį, reiškia užuojautą žuvusiųjų šeimoms ir sulaiko savo sprendimą netiekti elektros energijos Lietuvos teritorijai, nors neatsisako savo ketinimų ir palauks, kol išaiškės visos sausio 13-osios įvykių aplinkybės.

Vilniaus radijo matavimo prietaisų instituto komjaunimo komitetas ėmėsi iniciatyvos parašyti atvirą laišką Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai. Po juo pasirašė 136 instituto darbuotojai. Jame sakoma, kad šios gamyklos darbininkai vienintele teisėta valdžia pripažįsta Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir nepripažįsta „nacionalinio gelbėjimo komiteto“. Darbininkai pasmerkė bet kokį jėgos panaudojimą.

Žuvusieji sausio 13 d. televizijos bokšto ir RTV komiteto gynėjai pašarvoti Vilniaus sporto rūmuose. 

Latvijoje, Estijoje:

Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Rusijos vadovai paskelbė bendrą pareiškimą, vertinantį Sovietų Sąjungos veiksmus Baltijos valstybėse kaip rimtą grėsmę jų suverenitetui.

Estijos Vyriausybė įšaldė maisto ir paslaugų kainas.

Į Taliną atvyko SSRS karinių pajėgų generalinio štabo vado pavaduotojas generolas pulkininkas Grigorijus Krivošejevas aptarti, „kaip bus bendradarbiaujama SSRS gynybos ministerijos ir Estijos Vyriausybės atstovų bendroje komisijoje“. Žurnalistų paklaustas, kas davė įsakymą panaudoti karinę jėgą Vilniuje, Krivošejevas atsakė: „Nieko negirdėjau, kad Lietuvoje buvo panaudota jėga, todėl atsakyti į klausimą negaliu.“

Beveik visuose Estijos miestuose ir miesteliuose vyko gedulingi mitingai, kuriuose buvo reiškiamas solidarumas Lietuvai.

Latvijos KP CK plenumas nutarė pareikalauti SSRS prezidento, kad jis įvestų Latvijoje prezidentinį valdymą, ir pasmerkė Rusijos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pareiškimą ir Boriso Jelcino pasisakymą dėl įvykių Lietuvoje.

Latvijos Aukščiausiosios Tarybos deputatų frakcija „Ravnopravije“ išplatino kreipimąsi į Latvijos Aukščiausiosios Tarybos ir Latvijos Respublikos piliečius, kad būtų stabilizuota padėtis ir įvykdyti visi SSRS prezidento reikalavimai, kad būtų atšauktas kainų pakėlimas ir panaikinti visi žmogaus teises pažeidžiantys juridiniai aktai.

Latvijos Respublikos Vyriausybė ir Latvijos Respublikos užsienio reikalų ministerija kreipėsi į pasaulio valstybių parlamentus bei vyriausybes ir į Sovietų Sąjungos respublikų vyriausybes. Pareiškimuose sakoma, kad reakcingi SSKP sluoksniai, palaikomi SSRS karinių pajėgų, rengia kruviną perversmą ir rengiasi likviduoti teisėtas Baltijos šalių vyriausybes. Sakoma, kad Latvijoje SSRS centro valdžiai paklusnūs vidaus reikalų būriai imasi diversinių aktų, kad nuginkluoja Latvijos milicijos darbuotojus, kad perversmas gali įvykti per artimiausias 24–48 valandas.

Latvijos parlamentas ratifikavo Latvijos ir Rusijos bendradarbiavimo sutartį, kurios preambulėje pasakyta, kad valstybės, pripažindamos viena kitos teisę į nepriklausomybę, pasirengusios užmegzti lygiateisius abiem pusėms naudingus tarpvalstybinius santykius.

Skubiai sušauktame Latvijos ministrų kabineto posėdyje Latvijos užsienio reikalų ministrui Janiui Jurkaniui suteikti įgaliojimai atstovauti Latvijos Respublikai užsienyje ir, reikalui esant, formuoti emigracinę vyriausybę.

Latvijos URM pasiuntė SSRS URM notą, kurioje pareiškė protestą dėl kruvino nusikaltimo, įvykdyto suverenios Lietuvos teritorijoje.

Latvijos Aukščiausioji Taryba paskelbė, kad sausio 13-osios aukų Vilniuje laidotuvių diena bus Latvijos valstybinio gedulo diena. Aukščiausiosios Tarybos nutarime nurodyta suteikti Lietuvai humanitarinę pagalbą ir tuo atveju, jeigu Lietuvos Aukščiausioji Taryba negalėtų rengti posėdžių Lietuvos teritorijoje, sudaryti visas sąlygas Lietuvos parlamentui posėdžiauti Rygoje.

Latvijos užsienio reikalų ministerija pasiuntė į Oslą Tarptautinės Nobelio premijos komitetui pareiškimą, kad premijos suteikimas Michailui Gorbačiovui yra klaida ir po įvykių Lietuvoje šios premijos autoritetas viso pasaulio akyse praras savo vertę.

Taline Liaudies Fronto iniciatyva surengtas gedulingas mitingas, kuriame reiškiamas solidarumas Lietuvai ir Latvijai. Mitinge Laisvės aikštėje dalyvavo Estijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Arnoldas Rüütelis, premjeras Edgaras Savisaaras, parlamento nariai, Estijos evangelikų-liuteronų vyskupas Kuno Pajula, žymūs kultūros veikėjai. Mieste iškabintos pusiau nuleistos valstybinės vėliavos.

Sovietų Sąjungoje:

Maskvoje spaudos konferenciją surengė RSFSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Borisas Jelcinas. Jis perskaitė bendrą Baltijos respublikų ir Rusijos pareiškimą, kuriame respublikos skelbiančios, kad pripažįsta viena kitos suverenitetą. Žurnalistai buvo supažindinti su Jelcino kreipimusi į kareivius, tarnaujančius Rusijos ir Baltijos respublikų teritorijoje. Borisas Jelcinas kvietė kareivius nepasiduoti reakcijos jėgoms ir, prieš einant šturmuoti civilius pastatus Baltijos žemėje, susimąstyti apie Rusijos ir jos tautos ateitį. Pirmą kartą šį kreipimąsi Borisas Jelcinas perskaitė Taline Estijos Respublikos Ministrų Taryboje sausio 13 d.

Michailas Gorbačiovas, kalbėdamas SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, pareiškė, kad apie jėgos panaudojimą Vilniuje jis sužinojo tik pirmadienio rytą. Jis teigė, kad karinė akcija Vilniuje buvo surengta vietos iniciatyva.

SSRS vidaus reikalų ministras Borisas Pugo pasakojo, kad "nacionalinio gelbėjimo komiteto" pasiųsti perduoti Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai reikalavimus nutraukti antisovietines TV laidas žmonės buvo valdžios šalininkų sumušti, kad nukentėjo 76 pasiuntiniai. Pugo sakė, kad grupė liaudies draugovininkų, susirinkusių prie radijo ir TV pastatų Vilniuje, bandė užkirsti kelią šmeižikiškai kampanijai, bet buvo sutikti su strypais ir kastetais. Tada „nacionalinio gynimo komitetas“ kreipėsi pagalbos į SSRS armijos Vilniaus karinės įgulos viršininką. Buvo pasiųsti šarvuočiai, kuriuos „Sąjūdis“ sutiko šūviais– nušautas vienas kareivis, kitam granata nutraukė koją. Tada kareiviai ėmė šaudyti į viršų, po to – „na poraženije“. Vidaus reikalų kariuomenė ėmėsi saugoti radijo ir televizijos centrą. Atsakinėdamas į deputatų klausimus, jis pabrėžė, kad Vilniuje panaudoti karinius dalinius niekas nedavė jokių nurodymų, tai Vilniaus karinės įgulos vado iniciatyva.

SSRS gynybos ministras SSRS maršalas Dmitrijus Jazovas pasakė, kad visa atsakomybė už krizinę situaciją Lietuvoje tenka Lietuvos vadovybei. Jis teigė, kad susidūrė beginkliai valdžios priešininkai su ginkluotais valdžios šalininkais – beginklius reikėjo ginti. Jazovo nuomone, Vilniaus karinės įgulos vadas veikė teisėtai, nes pasiuntė jam pavaldžius karius palaikyti „nacionalinio gelbėjimo komitetą“.

Grupė SSRS liaudies deputatų atsiuntė telegramą Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai, kurioje rašė: „Mes ryžtingai pasisakome prieš provokacinius ginkluotųjų pajėgų bandymus kištis į sudėtingus socialinius-politinius Lietuvos procesus, prieš teisėtos valdžios pašalinimą, prieš neteisėtas apsišaukėliškas formuotes, sudarytas atlikti Lietuvos gelbėtojų vaidmenį.“

SSRS Mokslų akademijos „Demokratinės Rusijos“ rinkimų klubas paskelbė pareiškimą, kuriame kviečiama sausio 16 d. visoje SSRS pradėti politinį streiką. Pasiūlyti lozungai: „Šalin rankas nuo Lietuvos ir kitų suverenių respublikų!“, „Diktatūrai – ne!“, „Pilietiniam karui – ne!“, „Rusijos kareiviai – namo!“, „Prezidentas ir Vyriausybė turi atsistatydinti!“ Šį pareiškimą sausio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje perskaitė „Memorialo“ sąjungos narys Viktoras Koganas-Jasnyj. 

Maskvoje įvyko judėjimo „Demokratičeskaja Rossija“ koordinacinis pasitarimas. Pasiūlyta sušaukti Rusijos AT posėdį, kuriame būtų apsvarstytas Lietuvos klausimas, ir siūlyti, jeigu Michailas Gorbačiovas neatšauks kariuomenės iš Lietuvos, Rusijai atšaukti sutartį su SSRS ir atsiimti pinigus, kurie skirti SSRS kariuomenės išlaikymui, taip pat atšaukti mobilizuotus Rusijos karius iš SSRS kariuomenės.

Maskvoje surengtas protesto mitingas dėl SSRS kariuomenės vykdytų žudynių Vilniuje. Mitinge dalyvavo grupė Rusijos liaudies deputatų.
Leningrado miesto prezidiumas paskelbė pareiškimą, kuriame išreiškė pasipiktinimą įvykdyta agresija Vilniuje. Pareiškimas baigiamas tokiais žodžiais: „Atminkite, nebus suverenios Lietuvos, nebus ir suverenios Rusijos. Už mūsų ir jūsų laisvę!“ Šį pareiškimą Vilniuje perskaitė Leningrado tarybos deputatas Sergejus Berezinskis.

Solidarumo telegramą sunkią Lietuvai valandą atsiuntė Ukrainos judėjimo „Ruch“ pirmininkas Ivanas Dračas.

PASAULIO REAKCIJA: 

Europos bendrija: 

12-os Europos Bendrijos valstybių užsienio reikalų ministrai, susitikę Briuselyje, paskelbė pareiškimą, kuriame teigiama, kad „jėgos panaudojimas Lietuvoje yra nepriimtinas“, ir apgailestaujama, kad dėl represijų žuvo nekalti žmonės. Pareiškime sakoma, kad šį klausimą išspręsti galima tik dialogu tarp sovietų valdžios ir išrinktų Baltijos tautų atstovų. EB primygtinai teigė, kad tokia padėtis Lietuvoje negali tęstis ar plėstis į kitas Baltijos valstybes. Priešingu atveju gali būti sustabdytas EB ir SSRS bendradarbiavimas.

NATO:

NATO padarė pareiškimą, kuriuo kreipėsi į SSRS, kad ji gerbtų Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos nuostatas. Pareiškime sakoma, kad NATO labai susirūpinusi dėl to, kad Lietuvoje prieš valstybines įstaigas ir civilius gyventojus buvo panaudota karinė jėga. Aljanso šalys pabrėžė, kad jeigu jėga bus dar kartą panaudota, tai galėtų turėti pasekmių Aljanso ir SSRS santykiams.

JAV: 

JAV prezidentas George'as Bushas, kalbėdamas Baltuosiuose Rūmuose, pasakė, kad įvykiai Baltijos šalyse rodo, jog Sovietų Sąjunga nusigręžia nuo reformų proceso, o tai gali pabloginti Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos santykius. Bushas sakė, kad JAV ir Vakarai turėtų sutelkti pastangas, stiprinant ir remiant taikius Sovietų Sąjungos pasikeitimus. Jis pareikalavo, kad Sovietų Sąjunga grįžtų prie taikių derybų ir dialogo su teisėtai išrinktomis Baltijos valstybių vyriausybėmis ir nenaudotų jėgos.

Jungtinių Valstijų sekretorius Jamesas Bakeris Ankaroje pareiškė, kad JAV ir Sovietų Sąjungos bendradarbiavimas priklausys nuo to, ar Sovietų Sąjungoje bus tęsiamos pradėtos reformos. Bakeris taip pat pareikalavo, kad Maskva taikiai spręstų Baltijos šalių klausimą.

Neįvardytas Vašingtono administracijos atstovas pavadino įvykius Vilniuje tragiškais ir įvertino juos kaip turėsiančius neigiamos įtakos tolesniam JAV ir Sovietų Sąjungos santykių plėtojimuisi. Tačiau jis paminėjo, kad Vašingtono administracija dar nenusprendė imtis atsakomųjų priemonių.

JAV Kongreso narė Barbara B. Kennelly, parlamentinio Saugumo komiteto narė, Atstovų Rūmų posėdyje savo kalboje teigė, kad įvykiai Vilniuje savo brutalumu nenusileidžia Tianmenio aikštės įvykiams Kinijoje. Ji retoriškai klausė, ar Gorbačiovas pats davė tokius nurodymus, ar jis pats tapo kariuomenės auka. Kennelly kalbėjo, kad, koks bebūtų scenarijus, JAV negali tylėti, ji reikalavo, kad Sovietų Sąjungai būtų griežtai pasakyta, jog įvykiai Lietuvoje pakenks SSRS ir JAV tarpusavio santykiams.

JAV kongresmenas Gary’s Ackermanas išplatino pareiškimą, kuriame pasmerkė SSRS prievartą ir nekaltų Lietuvos gyventojų kraujo praliejimą.

Australija: 

Australijos premjeras Robertas Hawke'as padarė pareiškimą, kuriame sakoma: „Australijos Vyriausybė smerkia Sovietų Sąjungos Vyriausybę už jėgos panaudojimą Lietuvos sostinėje Vilniuje. (...) Australija nepripažįsta Baltijos valstybių inkorporavimo į SSRS. (...) Sovietų armijos veiksmai Lietuvoje kelia pavojų, kad reformos pradžioje susidaręs palankesnis Vakarų požiūris SSRS atžvilgiu gali pasikeisti. Tai gali turėti įtakos Rytų ir Vakarų bendradarbiavimui ateityje. (...) Jėgos panaudojimas reiškia, kad Sovietų Sąjungos Vyriausybė nepripažįsta Lietuvos Vyriausybės ir parlamento pagrindinių demokratinių mandatų. Rezoliucija apie Baltijos valstybių statusą yra sudėtingas dalykas, bet jėgos panaudojimas yra netinkama priemonė ir nieko neišspręs.

Aš raginu Sovietų Vyriausybę apsigalvoti ir nesiųsti papildomų karinių dalinių į Lietuvos sostinę.

Aš raginu Sovietų Vyriausybę elgtis santūriai, kad ši kebli situacija nepablogėtų.

Australijos Vyriausybė atidžiai stebės įvykių raidą Lietuvoje tikėdamasi, kad dar galima sustabdyti prasidėjusią tragediją, kad bus grįžta prie taikaus dialogo.

(...) Aš paprašiau dr. Blewettą iškviesti Sovietų Sąjungos ambasadorių popiet ir jam įteikti šią informaciją.“

Naujoji Zelandija: 

Naujosios Zelandijos premjeras Jimas Bolgeris spaudai pareiškė, kad sovietų kariuomenės veiksmai Lietuvoje yra bauginantys ir nepagrįsti, pabrėžė, kad ypač jį nuvylė tai, jog jam lankantis Maskvoje Sovietų Sąjungos pareigūnai buvo garantavę, kad prieš Lietuvą karinė jėga nebus panaudota.

Japonija: 

Japonijos ministrų kabineto generalinis sekretorius Misodizis Sakamoto spaudos konferencijoje pasakė, kad Japonijos politika SSRS atžvilgiu gali keistis, jeigu paaiškės, kad įsakymą panaudoti jėgą Lietuvoje buvo davęs Michailas Gorbačiovas. Tuomet iškiltų klausimas ir apie humanitarinės pagalbos teikimą SSRS.

Japonijos visuomeninės organizacijos „Gensuikyo“, kovojančios prieš atominę ir vandenilinę bombą, taryba paskelbė, kad solidarizuojasi su lietuviais, siekiančiais taikiomis priemonėmis pasiekti savo tikslą. Savo pareiškime taryba pareikalavo, kad sovietų valdžia nedelsdama nutrauktų karinės jėgos panaudojimą.

Jungtinė Karalystė: 

Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Douglas Hurdas nutraukė vizitą Turkijoje, kad galėtų dalyvauti nepaprastajame Europos ministrų susitikime, ir pasakė, kad po prodemokratiškų demonstrantų Lietuvoje užpuolimo Vakarų politiką SSRS atžvilgiu reikia peržiūrėti.

Islandija: 

Islandijos delegacija Šiaurės Taryboje kreipėsi raštu į SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Anatolijų Lukjanovą ir į SSRS Aukščiausiosios Tarybos Sąjungos Tarybos pirmininką Ivaną Laptevą, pareikšdama didžiulį susirūpinimą dėl sausio 13-osios įvykių Vilniuje. Laiške, kurį pasirašė delegacijos vadovas Pallas Peturssonas, sakoma, kad Šiaurės Tarybos prezidiumo posėdį, įvykusį sausio 10 d. Kopenhagoje, reikia vertinti ne tik kaip susirūpinimą susiklosčiusia situacija, bet ir kaip paramą Baltijos šalių nepriklausomybei. Šiaurės Tarybos pareiškime reikalaujama, kad SSRS Vyriausybė kuo greičiau pradėtų derybas su Baltijos valstybių vyriausybėmis dėl Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimo.

Švedija: 

Pasibaigus Švedijos Užsienio politikos tarybos, vadovaujamos karaliaus, posėdžiui, Švedijos Vyriausybė (premjeras Ingvaras Carlssonas) sausio 14 d. padarė oficialų pareiškimą. Jame sakoma: „Spaudimo taktika ir prievarta yra nepriimtinos jokiomis sąlygomis. Savaitgalio įvykiai Vilniuje turi būti pasmerkti. Jeigu prievarta tęstųsi, tai turėtų rimtų pasekmių Sovietų Sąjungai ir Europos ateičiai. Konfliktas tarp Maskvos ir Baltijos respublikų turi būti išspręstas politinėmis priemonėmis ir susitarimais. Demokratiškai išrinkti Baltijos parlamentai turi būti gerbiami ir ginami. Bandymai paminti jų poziciją ir įgaliojimus visokiais apsišaukėliškais „nacionalinio gelbėjimo komitetais“ sukuria grėsmę teisėtai valdžiai ir kertasi su vienu iš svarbiausių Sovietų Sąjungos pertvarkymo politikos aspektų – su besiformuojančia demokratija. Baltijos parlamentų siekimas užtikrinti Baltijos žmonių tautinio apsisprendimo teises dėl savo nepriklausomų valstybių turi būti gerbiamas. Visos kalbos apie naują ir taikią Europos ateitį skamba tuščiai be visaverčio Baltijos žmonių dalyvavimo.

Švedijos Vyriausybės požiūris yra pagrįstas mums svarbiomis demokratinėmis vertybėmis ir remiasi tarptautine teise.“

Švedijos Vyriausybė oficialiai pareiškė, kad suteiks politinio pabėgėlio statusą 400 Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunuolių, kurie, remdamiesi savo respublikų įstatymais, pasirinko alternatyvią tarnybą ir artimiausiu metu gali būti prievarta mobilizuoti į SSRS armiją.

Švedijoje, prie SSRS ambasados, protesto mitinge, surengtame dėl smurto, įvykdyto sausio 13-osios naktį Vilniuje, kalbėjo Latvijos užsienio reikalų ministras Janis Jurkanas, čia atvykęs Švedijos užsienio reikalų ministro kvietimu.

Vokietija: 

Kalbėdamas neeiliniame Bundestago posėdyje, skirtame aptarti įvykiams Persijos įlankoje ir Baltijos valstybėse, Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis pasakė: „Mes, vokiečiai, privalome patvirtinti savo bendrą nedviprasmišką poziciją dėl karinės intervencijos, įvykdytos praėjusį savaitgalį Lietuvoje.“ Kohlis informavo Bundestagą, kad vakar pasiuntė Michailui Gorbačiovui laišką, kuriame pareiškė savo požiūrį į įvykdytą nusikaltimą ir kvietė SSRS prezidentą grįžti prie dialogo su teisėtai išrinkta Baltijos žmonių valdžia.

Bundestagas priėmė rezoliuciją, kurioje pasmerkė karinės jėgos panaudojimą Lietuvoje ir pakvietė SSRS nutraukti smurtą ir ieškoti taikaus sprendimo.
Berlyne įsikūrusio piliečių judėjimo „Demokratija dabar“ spikerių taryba priėmė kreipimąsi „Lietuva turi atgauti savo laisvę“.

Vokietijoje įkurtas komitetas „Laisvosios Baltijos šalys“. Jo įkūrimo iniciatoriai – vokiečiai ir Vokietijoje gyvenantys estai, latviai ir lietuviai.

Belgija: 

Belgijos senatorius W. Luytenas įteikė Belgijos URM interpeliaciją, kurioje pareiškė pasipiktinimą bailia sovietų ataka prieš nepriklausomą Lietuvą, kuri pasibaisėtinu Hitlerio-Stalino pakto susitarimu 50 metų buvo aneksuota. Senatorius pareikalavo, kad URM atsakytų, kaip Belgija ir EB reaguos į šiuos įvykius, kokią konkrečią pagalbą suteiks Lietuvai, ir pareikalavo, kad Belgijos Vyriausybė pareikštų protestą dėl kruvinos akcijos ir inicijuotų tarptautinį jos pasmerkimą.

Prancūzija: 

Paryžiuje surengtos protesto demonstracijos. Prie Sovietų Sąjungos ambasados manifestacijoje dalyvavo per 500 žmonių, tarp jų –7 prancūzų parlamentarai. Parlamentarus, buvusį Prancūzijos darbo ministrą, Ričardą Bačkį ir rusų disidentą Pliuščių priėmė SSRS ambasados patarėjas Orlovas.
Paryžiuje Alainas Krivine Komunistų revoliucionierių lygos vardu ir Arlette Laguiller Darbininkų kovos asociacijos vardu pasmerkė„kruviną sovietų armijos intervenciją Lietuvoje“, palygindami ją su „imperialistine agresija prieš Vidurio Rytų liaudį“.

Prancūzijos Radikalų partijos pirmininkas Yves'as Gallardas pareiškė, kad „Persų įlankos krizė, kokia bebūtų dramatiška, negali tapti uždanga sovietų kariuomenės intervencijai Lietuvoje“.

Vengrija: 

Neeiliniame posėdyje Vengrijos parlamentas priėmė Užsienio reikalų komiteto pasiūlytą pareiškimą, kuriame pasmerktos SSRS kariuomenės žiaurios akcijos Lietuvoje. Pareiškime reikalaujama kuo skubiausiai sustabdyti agresiją ir išvesti sovietų kariuomenę iš Lietuvos. Parlamentas pareiškė solidarumą suvereniai Lietuvos vadovybei ir pabrėžė, kad, remdamasis 1956 ir 1968 metų patirtimi, supranta, jog jėgos ir prievartos metodais jokių problemų išspręsti nepavyks. Parlamentas kreipėsi į savo Vyriausybę, kad ji suaktyvintų diplomatines priemones ir kuo skubiausiai pasiųstų humanitarinę pagalbą Lietuvos žmonėms.

Vengrijos jaunųjų demokratų lyga buvo pateikusi alternatyvų pareiškimo projektą, kuriame siūlė Vengrijos Vyriausybei oficialiai pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Į Lietuvą atvyko Vengrijos delegacija: parlamento deputatas Kozma Huba, Vengrijos demokratinio forumo valdybos narys Peteris Machimis, Vengrijos premjero kanceliarijos darbuotojas Istvanas Totha. Kozma Huba, kalbėdamas Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje, pasakė: „Anksčiau ar vėliau Lietuva laimės. Tegyvuoja Lietuvos suverenitetas, testiprėja Europos tautų solidarumas! Tegyvuoja mūsų bendras reikalas! Ačiū jums.“
Vengrijos parlamento spikeris György's Szabadas atsiuntė Vytautui Landsbergiui telegramą, kurioje pareiškė, jog žavisi drąsa ginant Lietuvos konstitucingumą.

Vengrijos ministras pirmininkas Jożsefas Antallas paskelbė pareiškimą, kuriame Vyriausybės vardu pareiškė „solidarumą Lietuvos žmonėms ir tikėjimą, kad problemas galima išspręsti tik taikiomis priemonėmis“ .

Vengrijos užsienio reikalų ministras Geza Jeszenszky's išsikvietė SSRS ambasadorių Ivaną Abolmovą, kad jis paaiškintų įvykius Lietuvoje, ir jį informavo, koks Vengrijos Vyriausybės požiūris į šiuos kruvinus įvykius.

Pareiškimus, kuriuose pasmerkta SSRS agresija Lietuvoje, priėmė Vengrijos partijos – Laisvųjų demokratų aljansas (13 d.), Demokratinis forumas (14 d.).

Protesto demonstracijos surengtos Prahoje ir Budapešte prie SSRS ambasadų.

Bulgarija: 

Bulgarijos prezidentas Želju Želevas išsikvietė sovietų laikinąjį reikalų patikėtinį Vladimirą Ivanisovą ir jam pareiškė, kad įvykiai Lietuvoje yra didelis smūgis „perestroikai“, todėl kelia rimtą susirūpinimą Bulgarijai, o labai pavojinga represijų forma įžeidžia daugelį Bulgarijos piliečių ir organizacijų. Atskirus pareiškimus padarė URM ir Bulgarijos politinės partijos.

Bulgarijos darbo federacija „Podkrepa“ pasmerkė Maskvos akcijas Lietuvoje ir išreiškė paramą Lietuvai kovojant už nepriklausomybę.

Lenkija: 

Lenkijos Vyriausybė, vadovaujama Jano Krzysztofo Bieleckio, aptarė situaciją Lietuvoje. Dalyvavęs prezidentas Lechas Walęsa pasakė: „Mūsų kaimynai kovoja už savo neatimamą teisę būti laisviems“. Ministrų Taryba priėmė nutarimą, kuriame sakoma, kad Lenkijos Ministrų Taryba palaiko tuos pačius oficialius santykius su Lietuvos legaliai išrinktos valdžios institucijomis kaip iki šiol, iškviečia konsultacijoms savo ambasadorių iš Maskvos, paveda administracijai visais galimais būdais teikti humanitarinę pagalbą Lietuvos žmonėms, paveda Užsienio reikalų ministerijai sudaryti specialią darbo grupę, kuri analizuotų situaciją ir formuotų poziciją dėl įvykių Baltijos šalyse. Lenkijos Ministrų Taryba kreipėsi į Lenkijos visuomenę, ragindama susilaikyti nuo neteisėtų veiksmų prieš SSRS institucijas Lenkijoje.

Į Lietuvą atvyko Lenkijos delegacija: Seimo prezidiumo narys ir laikraščio „Gazeta wyborcza“ vyr. redaktorius Adamas Michnikas, senatorius Andrzejus Sielinskis ir Seimo deputatas Krzysztofas Dowgialla. Adamas Michnikas, kalbėdamas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje, pasakė: „Visiems Lietuvos okupantams sakome: NE! Tegyvuoja laisva Lietuva!“

Varšuvoje 10 tūkst. demonstrantų prie sovietų ambasados skandavo „Gorbačiovas – žudikas!“, „Grąžink Nobelio Taikos premiją!“ ir pan.

Lenkijos miestuose prasidėjo protesto demonstracijos, jų lozungas – „Tegyvuoja laisva Lietuva!“. Mitinguose ir įstaigose pradėta rinkti parašus protesto peticijoms, kurios bus įteiktos SSRS ambasadai ir Generaliniam konsulatui. Miestų savivaldybių sesijose priimti protesto pareiškimai taip pat perduoti SSRS atstovams Lenkijoje. Lomžos vyskupas laišku Vytautui Landsbergiui pranešė, kad daugumoje Lenkijos bažnyčių bus laikomos gedulingos mišios už žuvusiuosius Lietuvoje.

Gdansko jūrų prekybos uosto „Solidarność“delegatai savo IV sesijoje, kurioje svarstė uosto privatizavimo klausimus, pareiškė, kad solidarizuojasi su Lietuva, kovojančia dėl savo nepriklausomybės, ir protestuoja prieš SSRS kariuomenės invaziją, trypiančią lietuvių tautos laisvės siekius.

Gdansko rajoninis „Solidarność“ komisijos prezidiumas paskelbė protestą dėl SSRS armijos intervencijos į Lietuvą ir pareiškė, kad solidarizuojasi su lietuviais jų kovoje dėl valstybės, kuri buvo sunaikinta Ribbentropo-Molotovo paktu.

Lenkijoje nutarta įkurti Pagalbos Lietuvai fondą.

Per Lazdijus į Lietuvą atvyko pirmieji automobiliai su Lenkijos pagalba Lietuvai. Pirmieji Lenkijos Raudonojo Kryžiaus sunkvežimiai iš Varšuvos išvyko sausio 13 d. 22 val.

Moldova: 

Moldovos Aukščiausioji Taryba priėmė rezoliuciją, smerkiančią nekonstitucinius SSRS Vyriausybės veiksmus Lietuvoje. Rezoliucijoje reikalaujama nedelsiant nutraukti smurtą Lietuvoje. Moldovos Aukščiausioji Taryba nutarė pasiųsti delegaciją į Lietuvą, kuri pareikštų moldavų paramą lietuviams ir palaikytų nuolatinį ryšį tarp Lietuvos ir Moldovos.

Armėnija: 

Armėnijos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas ir Ministrų Taryba paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame sakoma, kad Armėnija yra susirūpinusi susiklosčiusia situacija kai kuriose respublikose, ypač Lietuvoje, kai liejasi dešimčių nekaltų žmonių kraujas, ir mano, kad dėl susikomplikavusios padėties Lietuvoje yra kalta vienašališka ir nerealistiška centro politika demokratizacijos ir tautų apsisprendimo atžvilgiu.

Parengė Angonita Rupšytė