Sausio 16 d. (trečiadienis) 

Lietuvoje: 

Sausio tryliktosios aukų laidotuvės Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Lietuvos Vyriausybė gavo aštuonių SSRS KGB skyriaus Lietuvoje vyresniųjų karininkų pareiškimą, kuriame jie pasmerkė jėgos panaudojimą prieš nepriklausomą Lietuvos Respubliką, kraujo praliejimą ir pranešė, kad atsisako toliau dirbti SSRS valstybės saugumo komitete.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apklausos“ – ar jie pritaria naujos rengiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos teiginiui: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.

Ant parlamento stogo sumontuotas televizijos siųstuvas. Savo laidas atgaivino nepriklausomos Lietuvos televizija.

Iš SSRS armijos užgrobtų ir nusiaubtų Lietuvos RTV rūmų savo laidas pradėjo kolaborantų televizija (visuomenės praminta „Kaspervizija“), vadovaujama Edmundo Kasperavičiaus.

Į Vilnių atvyko Rusijos Federacijos delegacija, vadovaujama Genadijaus Burbulio.

Vilniaus VI klinikinei ligoninei iš Lvovo vaistų siuntą pristatė Ukrainos judėjimo „Ruch“ atstovai, Vilniaus I klinikinei ligoninei –Gdansko šv. Brigitos bažnyčia, Bialystoko „Raudonojo Kryžiaus“ draugija, Pasaulio gydytojų Paryžiaus skyrius atsiuntė vaistų ir švirkštų „Raudonojo Kryžiaus“ ligoninei.

Apie 18 val. SSRS kariškių šarvuočiai netoli Ukmergės užtvėrė kelią Lietuvos automobilių inspektorių ekipažui. Ginkluoti kariškiai jėga atėmė autoinspektorių tarnybinius ginklus, šovinius ir dokumentus bei nuniokojo tarnybinį automobilį. Apie 22 val. analogiškas išpuolis prieš autoinspekcijos ekipažą įvykdytas kelyje Vilnius–Kaunas ties Gariūnais.

 

Latvijoje: 

OMON'as Rygoje prie Vecmilgravio tilto apšaudė autobusą su vaikais, tačiau niekas nenukentėjo. Vėliau toje pat vietoje buvo apšaudytas Latvijos transporto ministerijos automobilis. Nuo šūvio į galvą žuvo automobilio vairuotojas Robertas Murniekas.

Vėlai vakare Latvijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Anatolijus Gorbunovas kalbėjosi telefonu su SSRS prezidentu Michailu Gorbačiovu. Gorbunovas informavo SSRS prezidentą apie tai, kokia Latvijoje pastaruoju metu susiklostė politinė ir ekonominė situacija, papasakojo, kad pastarosiomis dienomis Latvijos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė skyrė ypač daug dėmesio kritikai, kurios sulaukė iš vietos gyventojų, ir kad ėmėsi visų galimų priemonių padėčiai stabilizuoti. Antroji pokalbio tema – įtampa, kurią kelia OMON'o milicijos būriai ir jų įvykdytas nusikaltimas. Gorbunovas paprašė SSRS prezidento, kad jis nutrauktų neteisėtus specialiųjų dalinių veiksmus Latvijoje.

Daugpilyje surengė streiką rusakalbiai gyventojai. Mitinge, kuriame dalyvavo apie 5000 žmonių, pareikalauta, kad būtų paleista Latvijos Aukščiausioji Taryba ir panaikinti visi jos priimti nutarimai nuo 1990 metų gegužės mėnesio.

Latvijoje Limbažių rajone SSRS desantininkai „šukavo“ sodybas – ieškojo pabėgusių iš SSRS kariuomenės jaunuolių. Suimtas alternatyvią tarnybą atliekantis Kasparas Ozolas.

 

Estijoje: 

Taline Interfrontas organizavo mitingą, kuriame pareikalavo, kad būtų paleista Estijos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė.

 

PASAULIO REAKCIJA: 

Čekoslovakija: 

Čekoslovakijos parlamentas, susirinkęs į bendrą abiejų rūmų posėdį, paskelbė pareiškimą, kuriame pasmerkė sovietų karinių dalinių dislokavimą Lietuvoje ir jų smurto veiksmus. Pareiškime pareikalauta, kad būtų garantuotas Lietuvos parlamentarų ir visų valdžios atstovų saugumas. Parlamentas priėmė nutarimą pasiųsti į Lietuvos parlamentą 2 deputatus stebėtojus.

 

Bulgarija: 

Bulgarijos socialistų partijos ir jos parlamentinės frakcijos spaudos konferencijoje paskelbtas pareiškimas, kuriame išsakomas „milžiniškas susirūpinimas ir nerimas dėl įvykių Lietuvoje“. Jame teigiama, kad karinės jėgos panaudojimas nesiderina su demokratijos ir „perestroikos“ principais.
Sofijoje prie paminklo sovietų kariams išvaduotojams vyko protesto mitingas, kuriame keliolika šimtų demonstrantų, atsinešę protesto lozungus, smerkė karines akcijas Vilniuje.

 

Švedija: 

Švedijos parlamentas pranešė, kad aptarinėja galimybę pasiųsti savo delegaciją į Lietuvą, kad išreikštų solidarumą.

 

Suomija: 

Suomijos parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Markus Aaltonenas, vertindamas situaciją Baltijos šalyse, be kita ko, sakė, kad „Landsbergis kai kuriais veiksmais ir aštriais pasisakymais apsunkino galimybę tęsti Maskvos ir Lietuvos derybas“.

 

Olandija: 

Olandijos parlamente vyko debatai, kurių metu buvo aptarta situacija Baltijos šalyse. Posėdyje dalyvavo užsienio reikalų ministras Hansas van den Broekas. Parlamentarai kalbėjo, kad SSRS veiksmai Vilniuje „visiškai nepriimtini“. Užsienio reikalų ministras savo kalboje pasakė, kad SSRS prezidentas užtikrino, kad ateityje tokie kariuomenės veiksmai nepasikartos. Olandijos užsienio reikalų ministras suabejojo, ar sankcijos SSRS atžvilgiu neduos atvirkštinio efekto.

 

Jungtinė Karalystė: 

Londone Bendruomenių Rūmuose vyko debatai, kuriuose buvo svarstoma, kas davė įsakymą Vilniuje panaudoti ginklą prieš beginklius žmones. Dauguma pasisakiusiųjų kalbėjo, kad tokie veiksmai turi atsiliepti SSRS ir Didžiosios Britanijos santykiams. Po susitikimo su Lietuvos užsienio reikalų ministru Algirdu Saudargu parlamente kalbėjęs Valstybės sekretorius užsienio reikalams Douglas Hurdas pareiškė, kad SSRS prezidento paaiškinimo, jog jis neįsakęs kareiviams imtis smurto prieš Lietuvos gyventojus, nepakanka. Hurdas sakė, kad jeigu smurto veiksmai tęsis, Jungtinė Karalystė gali nutraukti bendradarbiavimą su Maskva. Jis sakė, kad jo Vyriausybė smerkia karinės jėgos panaudojimą prieš teisėtai išrinktas Baltijos šalių vyriausybes ir laukia, kad būtų aiškiau pranešta, kas atsakingas už skerdynes Vilniuje. Pasak Hurdo, jeigu Gorbačiovas aiškiai neparodys, kad jis nėra davęs įsakymo susidoroti su Lietuva, tai Jungtinė Karalystė nebegalės kartu žengti nauju Gorbačiovo keliu.

 

JAV: 

JAV valstybės sekretorius Jamesas Bakeris paskambino telefonu naujai paskirtam SSRS užsienio reikalų ministrui Aleksandrui Bessmertnychui ir pasakė, kad JAV nemato jokių pateisinamų priežasčių dėl kraujo praliejimo Baltijos valstybėse ir dėl dabartinės situacijos svarsto ekonominės pagalbos SSRS tikslingumą.

JAV Senatas priėmė senatoriaus Roberto Byrdo pasiūlytą rezoliuciją, kurioje griežtai pasmerktas Sovietų Sąjungos karinės jėgos panaudojimas Lietuvoje ir siūloma prezidentui Bushui nutraukti ekonominę pagalbą Sovietų Sąjungai.

Bostono Masačiuseto miesto taryba vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kurioje sakoma, kad taryba ragina prezidentą Bushą atsiliepti į Lietuvos teisėtos valdžios kreipimąsi į pasaulio valstybių parlamentus ir vyriausybes ir pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, paremti Lietuvos kovą už laisvę, padaryti spaudimą Sovietų Sąjungai, kad ji nutrauktų kraujo praliejimą Lietuvoje. Taryba siūlė JAV inicijuoti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdį, kuriame būtų apsvarstytos priemonės sustabdyti žudynes Lietuvoje.

 

Sovietų Sąjunga: 

Sausio įvykių Vilniuje liudininkai – RSFSR, Ukrainos, Moldavijos, Gruzijos liaudies deputatai, SSRS liaudies deputatai, Lenkijos Senato nariai paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame sakoma, kad „sovietų armijos veiksmai Lietuvoje yra karinės intervencijos tęsinys ir šiurkštus kėsinimasis į suverenios Lietuvos valstybės nepriklausomybę“, bei kreipėsi į visus savo šalių „geros valios žmones, kviesdami susitelkti ir duoti atkirtį reakcinių militaristinių jėgų agresyviems veiksmams“.

Kazachstano AT Prezidiumas, reaguodamas į įvykius Vilniuje, paskelbė pareiškimą, kuriame teigė, kad tai, kas atsitiko suverenioje respublikoje, gali turėti rimtesnių pasekmių, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, ne tik Lietuvos, bet ir visos šalies atžvilgiu. Prezidiumas kreipėsi į SSRS valdžios institucijas ir prašė kuo greičiau stabilizuoti padėtį, remiantis tiktai politinėmis priemonėmis, SSRS Konstitucija, dialogu ir susitarimu, abipusiu supratimu ir pagarba.

SSRS Aukščiausiosios Tarybos IV sesijoje buvo išklausyta parlamentinės delegacijos, kuri lankėsi Lietuvoje, ataskaita. Delegacijos vadovas Nikolajus Dementejus pranešė, kad delegacijai pavyko susitarti su Lietuvos Aukščiausiąja Taryba ir Vilniaus kariniu garnizonu, kad jie palaikys ryšį ir reguliariai keisis informacija. Kad būtų sumažinta įtampa, delegacija organizavo Lietuvos ministrų kabineto ir SSRS gynybos ministerijos bei Vilniaus garnizono atstovų susitikimą. Sesija teigiamai įvertino delegacijos darbą.

SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas, kalbėdamas Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, sakė, kad apie situaciją Lietuvoje gauna labai prieštaringą informaciją ir todėl ją reikia kruopščiai išstudijuoti. Jis tvirtino, kad, aišku, jog dėl grubiausių Konstitucijos ir įstatymų pažeidimų susikaupė be galo daug nepasitenkinimo, kad didžiausią nepasitenkinimą jaučia rusakalbiai ir lenkų tautybės žmonės. Jis sutiko, kad Landsbergis irgi turi šiokį tokį palaikymą, tačiau sakė, kad Lietuvoje susiformavo ypatingas gyventojų susipriešinimas. SSRS prezidentui – „nėra netikėta, kad pradėjo judėti ir valstiečiai, nes iš kaimo rajonų į Maskvą ateina labai daug nepasitenkinimo Lietuvos valdžia telegramų“. Prezidentas piktinosi, kad, pažeidžiant SSRS Konstituciją, Lietuvoje įkurtas Krašto apsaugos departamentas, kuris sudarinėja nepalankiai nusiteikusių dabartinei valdžiai žmonių sąrašus ir nori „revanšo“, tačiau sakė jaučiąs pareigą ieškoti politinių sprendimo būdų, kad situacija dar labiau nepaaštrėtų.

Paskelbtas „SSKP CK politbiuro pareiškimas dėl įvykių Lietuvos SSR“. Jame teigiama, kad Lietuvoje kasdien didėjanti socialinė ir ekonominė krizė privertė naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją Vyriausybę atsistatydinti ir iššaukė atvirą susidūrimą, kurio metu buvo žmonių aukų. Prieš tragiškus įvykius Lietuvoje Respublikos Aukščiausioji Taryba ir vyriausybiniai organai priėmė daugybę aktų ir nutarimų, kurie šiurkščiai pažeidė nacionalines piliečių teises ir laisves... Pareiškime sakoma, kad SSKP CK politbiuras vertina bendrą Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos Federacijos kreipimąsi į Jungtinių Tautų Organizacijos generalinį sekretorių kaip nepridengtą nepagarbą SSRS aukščiausiesiems valstybiniams organams, kaip atvirą kvietimą užsienio valstybėms kištis į šalies vidaus reikalus, o tai gali turėti rimtų pasekmių šalies vidaus ir viso pasaulio gyvenimui.

 

 

 

Parengė Angonita Rupšytė