Apie Laisvės premijos laureatę Nijolę Sadūnaitę

2017 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu, paskyrė 2017 metų Laisvės premiją Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvei, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos bendradarbei, politinei kalinei, vienai iš 1987 m. rugpjūčio 23 d. pirmojo sovietų valdžios nesankcionuoto mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje organizatorei Nijolei Sadūnaitei.

Laisvės premija Nijolei Sadūnaitei buvo įteikta – 2018 m. sausio 13-ąją – iškilmingo Laisvės gynėjų dienos minėjimo metu, Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.

Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už Lietuvos Katalikų Bažnyčios  Kroniką, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonijos tironiją. Reiškias, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms!  Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę.

Nijolės Sadūnaitės baigiamoji kalba teisme 
Vilnius, 1975 m. birželio 17 d.

Pirmoji Laisvės premijos laureatė moteris, vienuolė, Lietuvos laisvės gynėja Nijolė Sadūnaitė turbūt labiausiai pasaulyje žinoma sovietinės Lietuvos politinė kalinė. Jos veikla ginant Katalikų bažnyčios teises, jos asmeninė akistata su totalitarine sovietų sistema, jos kalba sovietų valdžios nesankcionuotame antisovietiniame mitinge 1987 m. rugpjūčio 23 d. padarė ją žinoma visame laisvajame pasaulyje. Sovietinės Lietuvos sesuo Nijolė Sadūnaitė vertinta kaip pavojingiausia veikiančio režimo priešė, sulaukusi viešo sovietinės Lietuvos spaudos dėmesio, mėginimų ideologinės spaudos priemonėmis ir paprasčiausia niekinimo kampanija kompromituoti jos gyvenimą ir veiklą.

Nijolė Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune, Jono Sadūno ir Veronikos Sadūnienės (Rimkutės) šeimoje. Antrojo pasaulinio karo metus Sadūnų šeima praleido Dotnuvoje, kur Žemės ūkio akademijoje dirbo Jonas Sadūnas. Antrosios sovietų okupacijos metais buvo priversti slapstytis Telšiuose, nes Sadūnų šeima buvo patekusi į Sibirą tremiamų asmenų sąrašus. Telšiuose juos priglaudė kankinys vyskupas Vincentas Borisevičius. Vėliau slapstydamasi šeima įsikūrė Anykščiuose. Nijolės Sadūnaitės šeimoje buvo gyvos katalikiško gyvenimo vertybės, tikėjimo ir aukojimosi kitiems dvasia, vaikų auklėjimas grįstas ne tik žodžiu, bet pirmiausia gyvu tėvų pavydžiu. Šios vaikystėje ir jaunystėje įskiepytos krikščioniškos vertybės lėmė ir svarbiausius Nijolės Sadūnaitės gyvenimo pasirinkimus, tvirtą tikėjimo liudijimą, leidusį stoti į nelygią kovą su totalitariniu Sovietų Sąjungos režimu. 

Energinga, gyvo būdo, sportą mėgusi Nijolė Sadūnaitė mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje. Mokslus baigė 1955 m. Po metų įstojo į Šv. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregaciją Panevėžyje. Amžinuosius įžadus davė 1963 m. Persikėlusi į Vilnių, mokėsi medicinos seserų kursuose, dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke, skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius.

Pirmą kartą į KGB persekiojamųjų sąrašus sesuo Nijolė Sadūnaitė pateko 1970 m., kai Molėtuose už vaikų katekizaciją buvo teisiamas kunigas jėzuitas Antanas Šeškevičius. Sesuo Nijolė surado jam advokatą, pati dalyvavo teismo posėdžiuose. Vykdydama seserų vienuolių kongregacijos misiją, taip pat  dalyvavo Svėdasų parapijos vaikų katekizacijoje, globojo iš tremties į Svėdasus grįžusį kunigą Petrą Raudą – Nijolės mamos dvasios tėvą ir ateitininkų vadovą gimnazijoje. Nuo to laiko iki pat Nepriklausomybės atkūrimo ją nuolat sekė du ar trys saugumiečiai.

1974 m. Nijolė Sadūnaitė pradėjo dauginti ir platinti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką – žymiausią sovietmečiu leistą pogrindinį žurnalą, fiksavusį sovietų valdžios pažeidimus tikinčiųjų teisių ir laisvių srityje. Vienas iš aktyviųjų Lietuvos kunigų Juozas Zdebskis, kviesdamas Nijolę Sadūnaitę prisidėti prie Kronikos leidybos, perspėjo, kad „vienintelis atlygis už šį darbą bus kalėjimas“.

Kronikos dauginimo ir platinimo darbai prilygo trilerio siužetui – teko veikti konspiracijoje Kybartuose, Vilkaviškyje, Vilniuje, vengti KGB pinklių, ją sekančių agentų, saugotis telefono pasiklausymų, įskundėjų. 1974 m. rugpjūčio 27 d. Nijolė Sadūnaitė buvo suimta ir areštuota savo bute Vilniaus Lazdynų mikrorajone, spausdinant 11-ąjį Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos numerį. Beveik dešimt mėnesių Vilniaus KGB  kalėjimo kamerose ir požemiuose truko kalinimas ir  pažeminimas, bandymai sugniuždyti ir palaužti. Šios nežmoniškos sąlygos neįveikė jos. Nijolės tvirtas tikėjimas ir humoro jausmas varė į neviltį ir sumišimą KGB kalėjimo budelius, kuriuos ji pati šmaikščiai vadino „vargdieniais“.

Sovietinio teismo nuteista trejiems metams sunkiųjų darbų kalėjime Mordovijoje ir trejiems metams Sibiro tremties Bogučianų kaime Krasnojarsko srityje, 1975 m. birželio 17 d. teisme ji pasakė savo baigiamąją kalbą, persmelktą krikščioniškos dvasios, atlaidumo, kartu ir griežto istorinio teisingumo savo tautai reikalavimo. Ši kalba plačiai pasklido Vakarų žiniasklaidoje, o pasak politinio kalinio Vytauto Skuodžio, „Nijolės paskutinis žodis teisme visame pasaulyje sukėlė nuostabą ir susižavėjimą jos asmenybe“. 

Kalinimo metai jos taip pat nesugniuždė, atvirkščiai – liudijo dvasios tvirtybę: kalėjime Nijolė gynė kalinių teises, dvasiškai ir materialiai rėmė kameros drauges, net visai nepažįstamus likimo brolius ir seseris. Būdama tremtyje Sibire Nijolė tapo žinoma visame pasaulyje, tūkstančiai laiškų iš viso pasaulio su maldos, palaikymo, paramos žodžiais, seserį Nijolę palaikančių asmenų fotografijomis, plūdo į mažą Bogučianų kaimo, į kurį buvo ištremta Nijolė Sadūnaitė, pašto skyrių.  

Pasibaigus tremties laikui, 1980 m. liepos mėn. Nijolė Sadūnaitė grįžo į Lietuvą ir vėl įsitraukė į pogrindinę veiklą. Tęsė Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platinimą, vežė leidinius į Maskvą, iš kur Rusijos disidentų dėka jie pasiekdavo Vakarų pasaulį. Beveik penkerius metus (1982–1987 m.) Nijolė Sadūnaitė veikė pogrindyje, slapstydamasi Lietuvoje, Rusijoje. Tuo metu laisvajame pasaulyje buvo išleistos dvi jos atsiminimų knygos, liudijusios asmeninę patirto KGB teroro istoriją.

Komunistinio režimo žlugimo metais (1987–1989 m.) dar kartą išryškėjo reikšmingas sesers Nijolės vaidmuo Lietuvos istorijoje. Neabejotinas Nijolės Sadūnaitės nuopelnas demokratijos bei žmonių teisėms ir laisvėms buvo įsitraukimas į 1987 m. rugpjūčio 23 d. pirmojo sovietų valdžios nesankcionuoto mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje organizavimą. Suprasdama galimų bausmių pavojų ir norėdama apsaugoti šeimas turinčius mitingo organizatorius, mitinge pirmoji prabilo Nijolė Sadūnaitė: „Mylimi Broliai ir Seserys! Mes susirinkome čia paminėti gedulo dienos, kai du banditai – Stalinas ir Hitleris – susitarė pasidalyti Europą. Tos nusikalstamos sutarties pasekmės yra iki šiol tebesitęsianti mūsų Tėvynės okupacija, genocidas, tikėjimo ir kultūros persekiojimas...“. Savo kalbą sesuo Nijolė užbaigė raginimu sugiedoti „Tautišką giesmę“. Jos bendražygiai pagrįstai teigia, kad Nijolės kalba išgelbėjo mitingą.

Sovietinės valdžios reakcija buvo žaibiška – sekė grąsinimai susidoroti ir grasinantys pokalbiai prokuratūroje ir KGB rūsiuose, paskirtas namų areštas, pasipylė šmeižto banga to meto dienraštyje „Tiesa“, galiausiai 1988 m. vasario mėn. prie Adomo Mickevičiaus paminklo Nijolė Sadūnaitė buvo užpulta ir sumušta nežinomų užpuolikų.

Šią grasinimų ir susidorojimų laviną pristabdė tarptautinės bendruomenės pozicija. JAV Valstybės departamento pozicija žmogaus teisių gynimo klausimais Sovietų Sąjungoje, JAV Kongreso narių palaikymo kreipimaisi reikšmingai pakoregavo 1988 m. gegužės pabaigoje – 1988 m. birželio pradžioje vykusio Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento Ronaldo Reigano vizito Sovietų Sąjungoje programą. 1988 m. gegužės 30 d. likus vos kelioms dienoms iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio susikūrimo, Nijolė Sadūnaitė kartu su Antanu Terlecku dalyvavo Sovietų Sąjungos disidentų ir žmogaus teisių gynėjų susitikime su Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentu Ronaldu Reiganu Spaso rūmuose – JAV ambasadoje Maskvoje.

Nors ir neįstojusi į Lietuvos laisvės lygą, sesuo Nijolė Sadūnaitė aktyviai dalyvavo jos organizuotose protesto akcijose, 1988 m. bado streike Katedros aikštėje, reikalaujant paleisti tuo metu dar Sibiro platybėse kalintus politinius kalinius iš Lietuvos. Praėjus metams po garsiojo 1987 m. mitingo, 1988 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pakviesti Vilniaus Vingio parke susirinko keli šimtai tūkstančių dalyvių. Per vienus metus, anot kunigo Roberto Grigo, „įvyko geometrinė progresija nuo kelių šimtų „ekstremistų“ prie A. Mickevičiaus paminklo iki kelių šimtų tūkstančių mitingo dalyvių Vingio parke“. Šio tautos virsmo nuopelnai, be daugelio kitų politinių kalinių aukos, neabejotinai priklauso ir Nijolei Sadūnaitei.

1988 m. lapkričio mėn. Nijolė Sadūnaitė buvo priimta į Lietuvos Helsinkio grupę, o 1989 m. tapo viena iš Lietuvos katalikiško moterų sambūrio „Caritas“ kūrėjų. 1989 m. vasarą ji išvyko į beveik pusantrų metų kelionę po Europą ir Jungtines Amerikos Valstijas, kur lankėsi vienuolynuose, katalikiškose mokyklose, JAV lietuvių bendruomenėse. Tuo metu ji ne kartą buvo susitikusi ir su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

Nepriklausomoje Lietuvoje sesuo Nijolė Sadūnaitė aktyviai dirbo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ organizacijoje, rūpinosi žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, aktyviai reiškė savo nuomonę apie politinius ir visuomeninius Lietuvos klausimus. Jos neišsenkantis laisvės žodis iki šiol skamba mokyklose, įvairiuose susitikimuose, istorinės atminties puoselėjimo renginiuose.

Sesers Nijolės Sadūnaitės gyvenimas iki šiol įkvepia Lietuvos ir pasaulio visuomenę. Jos atsiminimų knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų, apie ją sukurti ir kuriami dokumentiniai filmai. 1990 m. Jungtinių Amerikos Valstijų respublikonų partijos Kalifornijos skyrius ją apdovanojo medaliu už ilgametę kovą už žmogaus teises, 1992 m. Nijolei Sadūnaitei suteiktas Teksaso miesto Garbės pilietės vardas. Tais pačiais metais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio įsaku Nijolė Sadūnaitė apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu. 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus įsaku Nijolei Sadūnaitei suteiktas Vyčio Kryžiaus Komandoro didysis kryžius, o 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medalis. 

Pagerbiant 2017 metų Laisvės premijos laureatę, 2018 metų sausį buvo parengta ir pristatyta paroda „Laisvės premijos laureatė Nijolė Sadūnaitė“. Parodoje, skirtoje Laisvės premijos laureatei, kovotojai už Lietuvos laisvę, politinei kalinei Nijolei Sadūnaitei pagerbti, pristatomos nuotraukos nušviečia jos veiklą ir moralinę kovą su totalitariniu Sovietų Sąjungos režimu. Parodoje eksponuojamos nuotraukos yra saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos ypatingajame archyve, Genocido aukų muziejuje, JAV Prezidento Ronaldo Reigano bibliotekoje-muziejuje, asmeniniuose Nijolės Sadūnaitės, Antano Terlecko, arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ, Liudviko Simučio, monsinjoro Alfonso Svarinsko, Angelės Barkauskaitės-Nelsienės, Gražinos Gajauskaitės, Andriaus Petrulevičiaus, Marijos Puodžiuvienės archyvuose. 

Parodą parengė – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius

Parodos koncepcijos ir tekstų rengėjas – Žydrūnas Mačiukas, nuotraukų redaktorius – Andrius Petrulevičius, dizainerė – Neringa Motiejūnaitė-Lilienė  

Parodos partneriai: 

Lietuvos centrinis valstybės archyvas 

Lietuvos ypatingasis archyvas 

Genocido aukų muziejus 

JAV Prezidento Ronaldo Reigano biblioteka-muziejus
 

Paroda buvo pristatyta 2018 m., ją sudaro 11 kilnojamų stendų, kurių dydis 100x70 cm, norėdami pasiskolinti parodą rašykite el. paštu [email protected]  

Paroda „Laisvės premijos laureatė Nijolė Sadūnaitė“ eksponuota:

2018 m. sausio 8 d. – 2018 m. sausio 31 d. – Lietuvos Respublikos Seime;

2018 m. vasario 1 d. – 2018 m. kovo 31 d. – Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje;

2018 m. balandžio 9 d. – 2018 m. birželio 12 d. – Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje;

2019 m. balandžio 12 d. – 2019 d. birželio 15 d. – Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje;

2022 m. vasario 9 d. – 2022 m. balandžio 4 d. – Alytaus rajono viešosios bibliotekos Verebiejų filiale;

2022 m. balandžio 4 d. – 2022 m. balandžio 12 d. – Alytaus rajono viešosios bibliotekos Simno filiale.