Apie Laisvės premijos laureatą Sigitą Tamkevičių SJ

2013 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu, paskyrė 2013 metų Laisvės premiją kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ steigėjui ir redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui, arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui SJ. Tai trečiasis Laisvės premijos laureatas.

Laisvės premija Sigitui Tamkevičiui buvo įteikta per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą ir 2013 metų Laisvės premijos įteikimo ceremoniją 2014 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius yra išskirtinė asmenybė lietuvių kultūros istorijoje. Tai žmogus, liudijantis savo neprilygstamą įsipareigojimą amžinosioms žmogiškosioms vertybėms, nepriklausomai nuo laikų kaitos. Jis gynė laisvę, tikėjimo ir žmogaus teises negandų ir priespaudos metais, jo balsas, stojantis už gyvybę, šeimą, žmogaus orumą, jo teisė išpažinti tikėjimo tiesas ir gyventi bei organizuoti gyvenimą pagal savo įsitikinimus drąsiai skamba ir dabar. 

Dr. Rožė Šomkaitė, JAV lietuvių veikėja, Tautos fondo, Lietuvių katalikų religinės šalpos bendradarbė

Sigitas Tamkevičius – Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyvis, reikšmingai ir aktyviai veikęs Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynėjas, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto steigėjas ir narys. 1972–1983 m. pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ steigėjas ir redaktorius. Politinis kalinys 1983–1988 m., kalėjo Permės, Mordovijos lageriuose, buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. 1991 m. Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lietuvą dienomis budėjo Lietuvos parlamente – Sausio 13-osios naktį aukojo šv. Mišias ir buvo kartu su nepriklausomybės gynėjais.

Sigitas Tamkevičius gimė 1938 m. lapkričio 7 d. Gudonių kaime, Lazdijų rajone, ūkininkų šeimoje. Buvo jauniausias iš keturių brolių. Mokėsi Krikštonių mokykloje, 1955 m. baigė Seirijų vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1957–1960 m. buvo pašauktas atlikti tarnybą sovietų armijoje. 1962 m. balandžio 18 d. Telšių vyskupo Petro Maželio įšventintas kunigu.

Baigęs kunigų seminariją, buvo paskirtas vikaru į Alytų. Tačiau čia užsibuvo neilgai: būdamas vienas iš aktyviausių Vilkaviškio vyskupijos kunigų, pasipriešinimo sovietų valdžios vykdomai Bažnyčios priespaudai organizatorių, 1962–1975 m. jis buvo kilnojamas iš vienos parapijos į kitą – dirbo vikaru Lazdijuose, Kudirkos Naumiestyje, Prienuose, Vilkaviškyje, Simne. 

Kunigas Sigitas Tamkevičius anksti susidūrė su sovietų valdžios institucijų neigiamu požiūriu į Bažnyčią: jam dirbant vikaru Lazdijuose, Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Justinas Rugienis (KGB etatinis pareigūnas) už pamokslus ir vaikų katekizaciją grasino atimsiąs kunigo registracijos pažymėjimą, o vyskupijos valdytojas buvo verčiamas perkelti jį į kitą parapiją. Kudirkos Naumiesčio ir Prienų parapijose vikaru tarnavo trumpai – už akių saugumo viršininko buvo baramas, kad pažeidžia įstatymus, o Prienuose jau minėtas J. Rugienis draudė sakyti pamokslus, grasino, kad atims registracijos pažymėjimą ir neleis eiti kunigo pareigų.

1968 m. kunigas Sigitas Tamkevičius įstojo į Jėzuitų ordiną (Societas Iesu, SJ).

1969 m. perkeltas į Vilkaviškio parapiją eiti vikaro pareigų, kunigas Sigitas Tamkevičius drauge su kitais uoliais kunigais parengė sovietų valdžiai peticiją, kurioje reikalavo, kad būtų panaikintas į Kauno kunigų seminariją priimamų studentų limitas. Siekiant išvengti persekiojimo, nuspręsta po šiuo dokumentu surinkti kuo daugiau kunigų parašų. Drauge su bendražygiu kunigu Juozu Zdebskiu per dvi advento savaites Sigitas Tamkevičius surinko per 60 Vilkaviškio vyskupijos parapijų kunigų parašų. 

Už šį „nusikaltimą“ kunigas Sigitas Tamkevičius kelis kartus buvo tardomas KGB būstinėje Vilniuje, jam ir kunigui Juozui Zdebskiui metus uždrausta eiti kunigo pareigas. Teko įsidarbinti darbininku Vilkaviškio metalo dirbinių gamykloje. Vėliau Sigitas Tamkevičius kartu su kunigu Juozu Zdebskiu dirbo Prienų melioracijoje, tačiau savo pašaukimo neišsižadėjo. Drauge su kunigu Juozu Zdebskiu ėmėsi pogrindinės kunigiškos veiklos: vadovavo vienuolių, inteligentijos ir jaunimo slaptoms rekolekcijoms ir konferencijoms, ugdžiusioms ne tik religinį, bet ir tautinį sąmoningumą. 

Baigiantis 1969 m. buvo paskirtas vikaru Simno parapijoje. Tuo metu aktyvių kunigų būreliuose buvo diskutuojama dėl pogrindžio spaudos būtinumo, nes Bažnyčiai reikėjo leidinio, kuris žadintų tautinį ir religinį sąmoningumą, atspindėtų Katalikų bažnyčios sunkumus ir bėdas to meto sąlygomis. 

1971 m. gruodžio mėn. aktyvių kunigų dėka buvo parengtas išsamesnis dokumentas – Lietuvos Romos katalikų memorandumas, skirtas SSRS komunistų partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui. Dokumente surašyti reikšmingiausi to meto Bažnyčios persekiojimo faktai: vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus tremtis, kunigų Juozo Zdebskio ir Prospero Bubnio įkalinimas, Kauno kunigų seminarijos veiklos varžymai ir kiti tikinčiųjų persekiojimo faktai. Šį memorandumą per trumpą laiką pasirašė daugiau kaip 17 tūkst. Lietuvos tikinčiųjų, o slaptai išgabentas iš Lietuvos Maskvos disidentų dėka memorandumo tekstas pasiekė laisvąjį pasaulį. Per 1972 m. Velykas radijo stotis „Amerikos balsas“ pranešė, kad Vakaruose gautas 17 tūkst. tikinčiųjų memorandumas.

Tokiomis sąlygomis buvo brandinama 1972 m. kovo mėn. Simno miestelyje pasirodžiusio pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ (toliau – „Kronika“) leidybos idėja. Kaip prisiminė kardinolas Sigitas Tamkevičius, apie 1970 m. kun. Pranas Račiūnas, vienuolis marijonas, iškėlė idėją rinkti ir išsaugoti informaciją apie to meto parapijų gyvenimą, tikinčiųjų teisių pažeidimus, „liko tik žingsnis iki apsisprendimo šią surinktą medžiagą publikuoti“. Pavyzdį tam taip pat rodė tuo metu Maskvos disidentų leidžiama „Einamųjų įvykių kronika“, drąsino vyskupų tremtinių Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus palaikymas. 

„Kronikos“ pagrindinis sumanytojas, leidėjas ir redaktorius 11 metų, iki pat suėmimo ir įkalinimo 1983 m. buvo Simno vikaras (1972–1975 m.), Kybartų klebonas (1975–1983 m.) Sigitas Tamkevičius. 

„Kronikoje“ registruoti ir skelbti Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo faktai, juos liudijantys dokumentai. Slapčia pasiekdavusi Vakarus ir sulaukusi plataus atgarsio pasaulio žiniasklaidoje, „Kronika“ griovė sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą ir tariamą įsitikinimų laisvę Sovietų Sąjungoje. Pavergtoje Lietuvoje „Kronika“ drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusius kolaboruoti, stiprino Bažnyčios vadovybės ištvermę. Nepaisant KGB persekiojimų ir represijų, palietusių dešimtis įkalintų ir šimtus šantažuotų „Kronikos“ bendradarbių ir platintojų, „Kronika“ buvo reguliariai leidžiama iki pat Laisvės atgavimo. 1972–1982 m. vadovaujami kunigo Sigito Tamkevičiaus „Kronikos“ bendradarbiai sugebėjo parengti ir išleisti 51-ą „Kronikos“ numerį. Iki Atgimimo metų išėjo 81 „Kronikos“ numeris (paskutinis numeris pasirodė 1989 m. kovo 19 d.). Per 17 metų KGB represinė mašina nesugebėjo likviduoti „Kronikos“ leidybos darbų. Sigitas Tamkevičiaus tai sulygino su mažu stebuklu. Iš tiesų jis turėjo talentą pasirinkti bendradarbių komandą. „Petras Plumpa, Juozas Gražys, Vladas Povilas Buzas, Anastazas Janulis, seserys vienuolės – Gerarda Elena Šiuliauskaitė, Ona Vitkauskaitė, Genovaitė Navickaitė, Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė, Ona Kavaliauskaitė, Birutė Briliūtė – jie visi buvo idealistai ir, atrodė, tiesiog dega noru padėti ten, kur jų pagalba buvo reikalingiausia“, – prisiminė Sigitas Tamkevičius. Šioje bendražygių komandoje būta aiškaus funkcijų pasidalijimo: keletas žmonių rinko medžiagą, kelios seserys vienuolės redagavo kalbą, kiti dirbo spausdindami pirmuosius egzempliorius ir gamindami fotokopijas. Keli žmonės buvo atsakingi už „Kronikos“ numerių platinimą po parapijas visoje Lietuvoje. Tarp bendradarbių veikė savotiškas tylėjimo susitarimas: neklausinėti apie atliekamus darbus ir pareigas. Nežinojimas buvo geriausias būdas apsaugoti save ir neišduoti kitų bendradarbių. 

Per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti „Kronikos“, – tai iš tiesų stebuklas, kai žinai, kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių. Šitas stebuklas buvo galimas tik todėl, kad Lietuvoje buvo žmonių, apie kuriuos pasakyčiau tą patį žodį: „Stebuklas“.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Kaunas, 2012 m.

1978 m. lapkričio 13 d. penki veiklūs kunigai – Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis, Jonas Kauneckas – pasirašė Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto įkūrimo deklaraciją. Apie komiteto įkūrimą ir jo tikslus 1978 m. lapkričio 22 d. Krikščioniškojo komiteto sekretoriaus Viktoro Kapitančiuko bute Maskvoje užsienio žurnalistams surengtoje neoficialioje spaudos konferencijoje paskelbė komiteto nariai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius ir Juozas Zdebskis. Maskvoje buvo paskelbti ir pirmieji dokumentai: lapkričio 13-osios programinė deklaracija; laiškas Šventajam Tėvui, kuriame paaiškinti komiteto tikslai ir uždaviniai ir prašoma palaiminimo komiteto darbui; kreipimasis į SSRS Religijų reikalų tarybą, reikalaujant paleisti iš tremties vyskupus Julijoną Steponavičių ir Vincentą Sladkevičių bei leisti jiems eiti pareigas; kreipimasis į SSRS vidaus reikalų ministrą dėl leidimo kunigui Pranciškui Masilioniui aplankyti savo brolius Jungtinėse Amerikos Valstijose; kreipimasis į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Petrą Anilionį, kuriame reiškiamas pasipiktinimas dėl kunigų nubaudimo už Vėlinių procesijos organizavimą; taip pat kartu su rusų Tikinčiųjų teisių gynimo krikščionių komitetu pasirašytas bendras kreipimasis į Šventąjį Tėvą, kitų religinių bendruomenių hierarchus, valstybių vadovus, tarptautines organizacijas. Praėjus vos kelioms valandoms po komiteto narių spaudos konferencijos Maskvoje, laisvojo Vakarų pasaulio radijo stotys jau transliavo Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto pareiškimus. 1978–1982 m. Tikinčiųjų teisių gynimo krikščionių komiteto nariai parengė ir Lietuvoje bei Vakarų pasaulyje paskelbė 52 dokumentus, kuriuose fiksuoti tikinčiųjų teisių pažeidimai Lietuvos SSR. 

Tikinčiųjų teisių gynimo krikščionių komiteto veiklai neutralizuoti 1982 m. gruodžio 31 d. KGB pradėjo grupinę operatyvinio ištyrimo bylą „Voratinklis“ („Pautina“), kurios sekimo objektais tapo aktyvieji kunigai, Tikinčiųjų teisių gynimo krikščionių komiteto nariai: Alfonsas Svarinskas (pravarde – „Nepataisomasis“), Sigitas Tamkevičius (pravarde – „Tomov“), Juozas Zdebskis (pravarde – „Akiplėša“), Algimantas Keina (pravarde – „Stabas“), Jonas Kauneckas (slapyvardis – „Restauratorius“), Leonas Kalinauskas (pravarde – „Užsispyrėlis“), Vaclovas Vėlavičius (pravarde – „Dubleris“) ir Vaclovas Stakėnas (pravarde – „Valetas“). Jausdamas intensyvėjantį KGB sekimą ir pavojų būti įkalintam, dar 1982 m. vasario 6 d. Sigitas Tamkevičius bičiuliams ir Lietuvos tikintiesiems parašė „Dvasinį testamentą“, kuriame išdėstė savąjį credo: „Ramia širdimi einu į kalėjimą, kuris tebūnie mano veiklos vainikas. Nelaisvės metus skiriu kaip atgailą už savo klaidas ir už Bažnyčios bei Tėvynės ateitį. Visa, ką kentėsiu, skiriu už mylimus tautiečius, kad jie išliktų ištikimi Dievui ir Tėvynei, kad nė vienas nenueitų Judo keliu. Ypatingai trokštu, kad šią ištikimybę išlaikytų Lietuvos bažnytinė hierarchija, kuri saugumo yra labiau už visus prievartaujama. Broliams kunigams melsiu iš Dievo vienybės malonės: vienybės su Kristumi, su Bažnyčia, su Popiežiumi, bet ne su KGB ir ne su Religijų reikalų taryba.“ 

1983 m. gegužės 6 d. kunigas Sigitas Tamkevičius buvo suimtas Alfonso Svarinsko teismo metu Vilniuje. 26 tomų baudžiamojoje byloje jis kaltintas antitarybine propaganda ir agitacija, kad 1978–1983 m. „šmeižė tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, ragino prieš ją kovoti, žemino SSRS tarptautinį prestižą“, kad „Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto vardu paruoštuose ir išplatintuose dokumentuose pateikdavo iškraipytus faktus, šmeižikiškus prasimanymus“, „ragino pažeisti tarybinius įstatymus, reguliuojančius bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir nepaklusti vietinės valdžios organams“. Buvo kaltinamas už parapijoje vykdomą vaikų katechezę, organizuotas Vėlinių procesijas kapinėse, kalinių šelpimą. Prisiminta, kad 1982 m. gruodžio 26 d. be vietos valdžios leidimo viešoje vietoje – Kybartų bažnyčios šventoriuje – suorganizavo Kalėdų eglutės šventę, kad įvairiomis progomis ir įvairiose vietose pasakė apie 15 inkriminuojamo turinio pamokslų. Po 7 mėnesius trukusių tardymų ir tyrimų, Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas 1983 m. gruodžio 2 d. nuteisė S. Tamkevičių 6 metų laisvės atėmimo lageryje bei 4 metų tremties bausme. 

1984–1987 m. jis kalėjo Permės politinių kalinių lageriuose, nuo 1987 m. kovo mėn. – Mordovijos Baraševo lageryje, 1987 m. gruodžio 25 d. perkeltas į Uralo politinių kalinių lagerį Nr. 35. Kalinimo metais kelis kartus KGB buvo grąžinamas į Vilnių tardymams, 1988 m. birželio 10 d. ištremtas į Tomsko srities Staro Sainakovo kaimą. 1988 m. spalio 12 d. S. Tamkevičius buvo atleistas nuo tolesnės bausmės ir paleistas į laisvę. 
1988 m. lapkričio 4 d. rytą didelė tikinčiųjų minia iš skirtingų Lietuvos kampelių su tautinėmis ir popiežiaus vėliavomis rinkosi į Vilniaus geležinkelio stotį pasitikti iš tremties grįžtančio kunigo Sigito Tamkevičiaus. 

Atgimimo laikmečiu ir atkūrus Nepriklausomybę, kunigas Sigitas Tamkevičius aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą Lietuvoje, buvo aktyvus politinių kalinių ir tremtinių, Lietuvos skautų, Lietuvos „Carito“ veikloje. 1989 m. vasarą Kėdainių aerodrome pasitiko lėktuvą su lietuvių tremtinių, ištremtų į Igarką ir prie Laptevų jūros, palaikais. Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lietuvą dienomis 1991 m. sausio 13-osios naktį ir dieną jis kartu su kunigais Jonu Boruta, Algimantu Keina, Antanu Gražuliu, Robertu Grigu, Jonu Kastyčiu Matulioniu, aukojo šv. Mišias parlamento gynėjams. 1991 m. sausio 16-ąją dalyvavo atsisveikinant su žuvusiais Laisvės gynėjais Antakalnio kapinėse Vilniuje. 

1989 m. Sigitas Tamkevičius paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dvasios tėvu, 1990 m. – šios seminarijos rektoriumi. 1991 m. gegužės 4 d. popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį tituliniu Turudos vyskupu ir Kauno arkivyskupijos augziliaru. 1991 m. gegužės 19 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje arkivyskupas kardinolas Vincentas Sladkevičius konsekravo Sigitą Tamkevičių vyskupu. 1996 m. gegužės 4 d. Sigitas Tamkevičius paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu. Sigitas Tamkevičius Kauno arkivyskupijos kurijai vadovavo iki 2015 m. 1999–2002 m. ir 2005–2014 m. – Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas. 2015 m. birželio 11 d. Šventasis Tėvas Pranciškus priėmė Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus atsistatydinimą iš pareigų. Nuo 2015 m. liepos 11 d. jis yra Kauno arkivyskupas emeritas. 2019 m. spalio 5 d. iškilmingos viešosios konsistorijos metu Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius priimtas į Kardinolų kolegiją. Popiežius Pranciškus kardinolui-presbiteriui Sigitui Tamkevičiui suteikė šv. Angelės Meriči titulą. 

Sigitas Tamkevičius apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.). Jis yra Kauno miesto (1994 m.), Lazdijų rajono (2010 m.), Alytaus rajono (2020 m.) Garbės pilietis. Jo aktyvi pilietinė veikla ginant tikinčiųjų teises sovietinio režimo metais įvertinta Georgo von Hertlingo medaliu. Medalis buvo įteiktas 1996 m. lapkričio 3 d. Vokietijoje, Regensburgo rotušėje, o nominantą medaliui pristatė Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Racingeris (nuo 2005 m. – popiežius Benediktas XVI). Kardinolas Sigitas Tamkevičius taip pat apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (2002 m.). Tais pačiais 2002 m. už heroizmą, parodytą ginant Lietuvos Katalikų Bažnyčią okupacijos metais, už nuopelnus steigiant ir leidžiant „Kroniką“ jam įteiktas Šv. Pranciškaus Ksavero medalis (medalio steigėjas – Šv. Pranciškaus Ksavero universitetas, Cincinatis, JAV).Už veiklą leidžiant ir redaguojant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“ bei atgaivinant „Aušrą“, jam, suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas (1999 m.), 2013 m. lapkričio 10 d. garbingos 75-erių metų sukakties proga Sigitas Tamkevičius apdovanotas Kauno miesto savivaldybės 1-ojo laipsnio Santakos garbės ženklu, jam suteiktas Lietuvos šaulių sąjungos Garbės šaulio vardas už tarnystę Lietuvai ir Šaulių sąjungos vertybių puoselėjimą (2017 m.). Lietuvos žurnalistų draugijos įsteigta jubiliejinė Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą 2018“ kardinolui įteikta 2019 m. sausio 10 d. istorinėje Prezidentūroje Kaune. 2022 m. balandžio 28 d. iškilmingame Vytauto Didžiojo universiteto Senato posėdyje jam įteiktas Lietuvos universiteto 100-mečio medalis.

Susijusi informacija: 

Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. XII-650 „Dėl 2013 metų Laisvės premijos paskyrimo Sigitui Juozui Tamkevičiui“

Bukletas „Laisvės premijos laureatas Sigitas Tamkevičius SJ“ (PDF)

Laisvės premija ir Laisvės premijos laureatai 

Vaizdo įrašas

2014 m. sausio 13 d. iškilmingo minėjimo vaizdo įrašas ir stenograma

Pranešimai žiniasklaidai: 

2013-ųjų Laisvės premiją siūloma skirti Sigitui Juozui Tamkevičiui (2013-11-20)

2013 metų Laisvės premija skirta arkivyskupui S. Tamkevičiui (2013-12-03)

Arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui įteikta Laisvės premija (2014-01-13)

2013 m. Laisvės premijos laureato, arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime, Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje (2014-01-13)

2013 m. Laisvės premijos laureato kardinolo Sigito Tamkevičiaus kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime (2020-01-13) 

Parengė Žydrūnas Mačiukas,
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius