Apie Laisvės premijos laureatą Antaną Terlecką

2012 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu, paskyrė 2012 metų Laisvės premiją kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui ir vadovui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, pogrindinės spaudos leidėjui Antanui Terleckui. Tai antrasis Laisvės premijos laureatas.

Laisvės premija Antanui Terleckui buvo įteikta per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą ir 2012 metų Laisvės premijos įteikimo ceremoniją 2013 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.

Daug kas galėtų pasakyti, kad Antanas Terleckas buvo vadas. Tikrų tikriausias vadas – drąsus, išmintingas, įkvepiantis, pilnas talentų ir idėjų. Kažkas iš bendražygių anais laikais, gal kiek pavydėdamas, jį taip ir vadindavo – vadas. Bet vadų niekada netrūksta. Ir tada juos Lietuvoje matėme, girdėjome, liaupsinome, iškeltus į nepasiekiamas aukštybes. O Antanas vis ant žemės ir visur – labai žmogiškas. 

Kun. Julius Sasnauskas OFM, Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys

Antanas Terleckas (1928–2023) – vienas žymiausių Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyvių, politinis kalinys, kalintas 1958–1960, 1973, 1980–1982 m., ištremtas 1982–1987 metais. 1978 metais įkūrė Lietuvos laisvės lygą ir jai vadovavo, inicijavo Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumą ir parašų rinkimą, leido pogrindinės spaudos leidinius „Laisvės šauklys“ ir „Vytis“, buvo pirmojo nesankcionuoto 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatorius, 1989 m. Gotlando komunikato signataras. 

Antanas Terleckas gimė 1928 m. vasario 9 d. Švenčionių apskrityje (dabar Ignalinos rajonas), Krivasalio kaime, mažažemio valstiečio šeimoje. Jau 1945-ųjų vasarą, būdamas Linkmenų progimnazijos moksleivis, sovietų valdžios suimamas. Apkaltintas priklausymu pogrindinei „Geležinio vilko“ organizacijai du mėnesius buvo žiauriai tardomas, tačiau pritrūkus įrodymų paleistas. 

1946 m. Antanas Terleckas persikėlė gyventi į Vilnių. Mokėsi Vilniaus prekybos technikume. Jį baigęs, įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Baigęs universitetą, 1954 m. pradėjo dirbti SSRS valstybinio banko Lietuvos skyriuje. Dirbdamas įstojo į aspirantūrą Lietuvos SSR mokslų akademijos Ekonomikos institute, tačiau 1957 m. buvo suimtas ir iš aspirantų sąrašų išbrauktas. Tuo metu Valstybiniame banke visi dokumentai buvo rengiami rusų kalba, dauguma darbuotojų nemokėjo nė žodžio lietuviškai ir jų žinios apie Lietuvą buvo labai menkos. Antanas Terleckas stengėsi bendradarbius supažindinti su šalies istorija, kalba, tačiau buvo apšauktas nacionalistu ir perkeltas į žemesnes pareigas. Su kalbininkais ir studentais lituanistais važinėjo po Pietryčių Lietuvą, lietuvių gyvenamas vietoves Baltarusijoje, vežė ten lietuvių kalbos vadovėlius, knygas, spaudą. 

1957 m. gruodžio 24 d., per šv. Kūčias, sovietų represinės struktūros atliko kratą Antano Terlecko bute, nors jokios nusikaltimą patvirtinančios medžiagos nerado, jį suėmė. Antano Terlecko byla ir kitų asmenų, kaltinamų pogrindinės organizacijos „Tautos frontas“ įkūrimu ir veikimu joje, bylos buvo sujungtos. Lietuvos SSR aukščiausiasis teismas nuteisė Antaną Terlecką 4 metams lagerio. Kalėjo Sibire, Taišeto konclageryje, Irkutsko srityje. Namuose, studentų bendrabutyje, liko antro vaiko besilaukianti žmona su 4 metų dukrele. Po 3 metų grįžęs iš įkalinimo vietos pagal specialybę įsidarbinti neturėjo galimybių, dirbo konstruktorių biure „Puntukas“ inžinieriumi, Valgyklų ir restoranų tresto įstaigose. 1964–1969 m. neakivaizdžiai studijavo istoriją Vilniaus universitete. Studijų metu parengė diplominį darbą „Lietuva Rusijos valdžioje 1795–1915 metais“, tačiau per eilinę kratą darbas buvo konfiskuotas saugumiečių ir nebuvo leista laikyti baigiamųjų egzaminų. 

1973 m. gegužės mėn. Antanas Terleckas vėl suimamas už „piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi“ ir nuteisiamas vienus metus kalėti. Pretekstu tapo reportažas apie Simo Kudirkos teismą (Simas Kudirka, gimęs 1930 m., jūrininkas, bandęs pabėgti į JAV, 1971 m. gegužės mėn. nuteistas 10 metų kalėti). 1975 m. Antanas Terleckas parašė atvirą laišką Sovietų Sąjungos KGB vadovui Jurijui Andropovui, kuriame išdėstė savo politines pažiūras, kritikavo rusinimo politiką, istorijos falsifikavimą, žmogaus teisių pažeidinėjimą. Šis laiškas slapta buvo perduotas į Vakarus. Vatikano radijas keletą mėnesių jį skaitė Lietuvai. Jungtinėse Amerikos Valstijose šis laiškas buvo išverstas į anglų kalbą ir platinamas. 1975 m. gruodžio 9 d. Antanas Terleckas dalyvavo žinomo Sovietų Sąjungos disidento Sergejaus Kovaliovo teisme Vilniuje, globojo procesą stebėti atvykusius Rusijos disidentus – akademiką Andrejų Sacharovą, Aleksandrą Lavutą, Sergejaus Kovaliovo žmoną Liudmilą Boicovą. 

1976–1977 m. kartu su Kęstučiu Jokubynu ir Juliumi Sasnausku bei kitais Antanas Terleckas rengė ir leido pogrindinį leidinį „Laisvės šauklys“, vėliau vietoj jo – leidinį „Vytis“. Juose spausdino tautinio ir istorinio turinio straipsnius, keliančius rusifikacijos, istorijos falsifikavimo problemas, žmogaus teisių pažeidimo faktus. Šių leidinių straipsnių apžvalgos buvo spausdinamos pogrindiniame leidinyje „Einamųjų įvykių kronika“ Maskvoje, Vakaruose leidžiamame „Europos lietuvyje“ ir kt. Rašė ir į kitą nelegalią spaudą, perduodavo dokumentų, žinių „Laisvosios Europos“ radijui / „Laisvės radijui“, „Amerikos balso“, „Vatikano radijo“ stotims. 1977 m. Antano Terlecko namuose vėl buvo atlikta krata. Buvo rasta pogrindžio leidinių, anoniminių ir pasirašytų tekstų, kurie buvo skelbti pogrindžio spaudoje ir kt. Antanas Terleckas buvo sulaikytas ir tardomas KGB, bet po trijų parų paleistas. 

1978 m. birželio 15 d. su bendraminčiais įkūrė pogrindinę organizaciją – Lietuvos laisvės lygą, kurios pagrindinis siekis buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, veiklos uždaviniai – palaikyti tautines, religines vertybes, siekti tautos politinio, pilietinio išprusimo, kelti Lietuvos laisvės klausimą tarptautiniuose forumuose. 1979 m. rugpjūčio 23 d. Antanas Terleckas kartu su Vytautu Bogušiu, Juliumi Sasnausku, Vladu Šakaliu parengė ir paskelbė kreipimąsi į Atlanto chartiją pasirašiusių šalių vyriausybes ir Jungtinių Tautų generalinį sekretorių. Dokumente buvo smerkiamas Molotovo–Ribentropo paktas ir jo pasekmės, raginama pripažinti okupuotų Baltijos kraštų teisę į laisvę ir nepriklausomybę. Dokumentą pasirašė 38 lietuvių disidentai, 7 latviai, 4 estai ir keletas žymiausių Maskvos disidentų. Vėliau šis dokumentas imtas vadinti Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumu. Memorandumas buvo plačiai komentuojamas užsienio ir Lietuvos pogrindinėje spaudoje. 

Pavienių kovotojų, buvusių kalinių, pogrindinės spaudos dėka pasaulis priverstas vis dažniau minėti Lietuvos vardą. Tačiau tai tik išorinis vaizdas, o pats „paminėjimas“ ne toks principinis ir kategoriškas, kaip mes norėtume ir kaip privalėtų patys Vakarai, vykdydami savo moralinę pareigą...

Pogrindinio leidinio „Vytis“ pirmojo numerio įvadinis straipsnis, 1979 m.

1979 m. spalio 30 d. Antanas Terleckas buvo suimtas trečią kartą, kaltinamas nuolat rengęs įvairius antisovietinius tekstus, juos spausdinęs ir platinęs, siuntęs Sovietų Sąjungos bei tarptautinėms organizacijoms ir jų vadovams. Lietuvos SSR aukščiausiasis teismas nuteisė jį 3 metams lagerio ir 5 metams tremties. Buvo kalinamas Permės lageriuose, vėliau ištremtas į Magadano sritį. Į Lietuvą Antanas Terleckas grįžo 1987 m. sausio mėn. ir netrukus vėl aktyviai įsitraukė į antisovietinę, politinę veiklą – atgaivino Lietuvos laisvės lygą, rengė dokumentus. Reikšmingiausias tokios aktyvios politinės veiklos rezultatas – 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lygos suorganizuotas viešas nesankcionuotas mitingas Molotovo–Ribentropo sąmokslui atminti prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. 

1989 m. inicijavo gyventojų parašų rinkimą, kad iš Lietuvos būtų išvesta okupacinė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Į šią akciją įsitraukus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, buvo surinkta daugiau kaip 1,5 mln. parašų. Prasidėjus Lietuvos Sąjūdžio bangai, Antanas Terleckas ir jo vadovaujama Lietuvos laisvės lyga visą laiką ryžtingai ir nuosekliai kėlė Lietuvos nepriklausomybės siekį, kuris vėliau buvo įtvirtintas Kovo 11-osios akte. 1989 m. rugpjūčio 6 d. su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, lietuvių išeivijos ir Lietuvos komunistų partijos atstovais Antanas Terleckas Lietuvos laisvės lygos vardu pasirašė politinį memorandumą – Gotlando komunikatą. 

Kovodamas už lietuvių teisę gyventi laisviems, Antanas Terleckas to paties siekė ir visoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms: yra apdovanotas Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Karininko kryžiumi, jo straipsniai apie lietuvių ir žydų santykius išversti į keliolika pasaulio kalbų. Lietuvai tapus nepriklausoma, Antanas Terleckas, nors ir nėjo jokių oficialių pareigų, nebuvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą (kandidatavo 1998 m. ir 2007 m.), aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime, pasisakydavo aktualiausiais politinio ir visuomenės gyvenimo klausimais. 

Antanas Terleckas už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę kovojant dėl tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje Respublikos Prezidento 1998 m. rugpjūčio 21 d. dekretu apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius); už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę 2000 m. liepos 1 d. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu; už nuopelnus Lietuvos Respublikai kaip pasipriešinimo judėjimo dalyvis, Lietuvos laisvės lygos lyderis, sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos visuomeninių akcijų iniciatorius ir organizatorius 2004 m. vasario 6 d. – Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi. 

Sulaukęs 95-erių metų, Antanas Terleckas mirė 2023 m. vasario 16-ąją.

 

Susijusi informacija: 

Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. XI-2392 „Dėl 2012 metų Laisvės premijos paskyrimo Antanui Terleckui“

Bukletas „Laisvės premijos laureatas Antanas Terleckas“ (PDF) 

Laisvės premija ir Laisvės premijos laureatai

Vaizdo įrašas

2013 m. sausio 13 d. iškilmingo Seimo minėjimo vaizdo įrašas ir stenograma 

Pranešimai žiniasklaidai: 

2012-ųjų Laisvės premija paskirta Antanui Terleckui (2012-11-08)

Seime pristatytos dvi Laisvės gynėjų dienos minėjimui skirtos parodos: „Laisvės gynimas Lietuvoje 1991 metų sausyje“ ir „Laisvės šauklys“  (2013-01-13)

Antanui Terleckui įteikta Laisvės premija (2013-01-13) 

Laisvės premijos laureato Antano Terlecko kalba, pasakyta iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime (2013-01-13)  

Parengė Žydrūnas Mačiukas,
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius