Apie parodą „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vladimiras Beriozovas (1929–2016)“

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys Vladimiras Beriozovas gimė 1929 m. rugsėjo 29 d. Boguslavo dvare prie Viekšnių, Mažeikių apskrityje, Antano Beriozovo (1894–1949) ir Liudmilos Beriozovienės (1898–1970) šeimoje. Vladimiro tėvas, Lietuvos rusas iš Lebeniškių kaimo (Biržų r.), buvo diplomuotas agronomas, mokslus baigęs Rusijoje. Studijų metais Rusijoje sutiko ir vedė Liudmilą Derevianko, kilusią iš kilmingos Rusijos aristokratų šeimos.

Pirmojo pasaulinio karo metais auganti politinė ir ekonominė įtampa Rusijoje, atvedusi į bolševikų perversmą, vertė jauną porą svarstyti apie persikėlimą į Lietuvą, kuri jau buvo paskelbusi nepriklausomybę. Demokratiškų pažiūrų, versli ir drąsiai priimanti gyvenimo iššūkius pora grįžo į Lietuvą ir įsigijo senovinį Verpenos dvarą netoli Kelmės. Pavilioti galimybės įsigyti pigios žemės ir įkurti lietuvišką koloniją, Vladimiro tėvai kartu su vyresniais sūnumis buvo išvykę ieškoti laimės Brazilijoje. Ilgai ten neužsibuvo ir didesnių turtų nesusikrovė. 1929 m. šeima grįžo į Lietuvą, netoli Viekšnių įsigijo Boguslavo dvarą, kuriame ir gimė būsimasis signataras. Aktyvus tėvų gyvenimo būdas, nuolat keičiama gyvenamoji vieta ir nauji verslai atsispindėjo ir Vladimiro biografijoje – mokėsi Biržų pradinėje mokykloje, Kauno Vinco Kudirkos pradinėje mokykloje, Noreikiškių ir Babtų mokyklose, Kauno suaugusiųjų mokykloje. 

Ankstyvoje jaunystėje Vladimiras Beriozovas pasirinko karjerą Lietuvos komjaunimo organizacijoje ir Lietuvos komunistų partijos (LKP) struktūrose. 1959 m. baigė Vilniaus aukštąją partinę mokyklą. 1954–1959 m. dirbo Lietuvos komjaunimo organizacijos Molėtų rajono instruktoriumi, Molėtų rajono komjaunimo komiteto pirmuoju sekretoriumi, 1959–1962 m. – Lietuvos komunistų partijos Širvintų rajono Vykdomojo komiteto sekretoriumi, 1962–1967 m. – Ignalinos rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju ir Ignalinos rajono LKP komiteto sekretoriumi. Septintojo dešimtmečio pabaigoje persikėlė į Vilnių, kur tęsė partinę karjerą LKP Centro komitete: 1967–1981 m. dirbo LKP Centro komiteto instruktoriumi, sektoriaus vedėju, politinio švietimo namų vedėju. 1981–1984 m. ėjo Organizacinio partinio darbo skyriaus vedėjo pirmojo pavaduotojo, 1984–1986 m. – Partinės kontrolės komisijos prie Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmininko pareigas, 1986–1988 m. – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Organizacinio partinio darbo skyriaus vedėjo pareigas. Tuo pačiu metu, 1985–1990 m., buvo 11-ojo šaukimo Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Lietuvos komunistų partijos inteligentijos atstovai vertino Vladimirą Beriozovą kaip taktišką, demokratinių pažiūrų pareigūną. Jo darbo LKP Centro komitete bendražygis, būsimasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Justas Vincas Paleckis prisiminė anekdoto vertą istoriją apie vieno LKP Centro komiteto skyriaus vedėjo pasipiktinimą: „Nu, koks čia rusas Beriozovas – jis su manim lietuviškai kalba, nenori rusiškai kalbėti.“ 

Įsibėgėjus Lietuvos atgimimui, 1988 m. rudenį užrūgusiame Lietuvos komunistų partijos aparate prasidėjo permainos. 1988 m. spalio mėn. LKP pirmuoju sekretoriumi tapo Algirdas Mykolas Brazauskas, o 1988 m. gruodžio 9 d. LKP Centro komiteto plenume LKP Centro komiteto antruoju sekretoriumi buvo išrinktas Vladimiras Beriozovas. Taip pirmą kartą Lietuvos komunistų partijos istorijoje į šias pareigas pateko asmuo be Sovietų Sąjungos komunistų partijos žinios ir atsisakius jau įkyrėjusių Maskvos statytinių, vadinamųjų „Maskvos prievaizdų“ ar „Maskvos generalgubernatorių“, paslaugų. Sutikdamas eiti šias pareigas Vladimiras Beriozovas smarkiai rizikavo, nes laužė iki tol griežtai nusistovėjusias komunistinės nomenklatūros kadrų politikos taisykles. Eidamas šias pareigas jis nuosekliai rinkosi Lietuvos komunistų partijos demokratizavimo kelią. Skirtingai nei kai kurie tuometės Lietuvos SSR vadovai, 1989 m. kovo 26 d. Vladimiras Beriozovas didele persvara buvo išrinktas SSRS liaudies deputatu Tauragės nacionalinėje rinkiminėje apygardoje Nr. 249.

Nuo 1989 m. kartu su kitais LKP reformatoriais Vladimiras Beriozovas ėmė ruoštis LKP atsiskyrimui nuo SSKP, aktyviai dalyvavo rengiantis XX Lietuvos komunistų partijos suvažiavimui, kuriame buvo priimtas sprendimas atsiskirti nuo SSKP.

Į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą kaip savarankiškos LKP atstovas Vladimiras Beriozovas buvo išrinktas 1990 m. vasario 24 d. Kėdainių rinkimų apygardoje Nr. 86. Aukščiausiojoje Taryboje Vladimiras Beriozovas priklausė Kairiųjų frakcijai, buvo šios frakcijos pirmininko pavaduotojas. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Aukščiausiojoje Taryboje dirbo Gamtos apsaugos komisijoje (iki 1991 m. lapkričio 28 d.), vėliau – Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijoje. Jam, kaip Kairiųjų frakcijos pirmininko pavaduotojui ir LDDP pirmininko pavaduotojui (nuo 1990 m. pabaigos), dažnai tekdavo pasisakyti Aukščiausiosios Tarybos plenariniuose posėdžiuose, teikti pasiūlymus dėl svarstomų įstatymų projektų. 

1992 m. rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą Vladimiras Beriozovas nekandidatavo, tačiau ir toliau aktyviai dalyvavo Lietuvos politikoje: 1992 m. pabaigoje ėjo Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, laikinai einančio Respublikos Prezidento pareigas, sekretoriato vadovo pareigas, o 1993 m. Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinkus Algirdą Mykolą Brazauską, ėjo Prezidento patarėjo ryšiams su Seimu pareigas.

Parodoje, skirtoje Vladimiro Beriozovo 90-osioms gimimo metinėms paminėti, vizualiniu pasakojimu pristatytas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro gyvenimo kelias, šeimos ir giminės istorija, karjera Lietuvos komunistų partijoje, savarankiškos Lietuvos komunistų partijos kūrimas, jo veikla 1988 – 1990 m., darbas Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje ir einant Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjo pareigas. Parodoje eksponuojamos nuotraukos yra saugomos Lietuvos Respublikos Seimo archyve (Česlovo Juršėno asmeniniame fonde), Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos archyve, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyve. Parodoje taip pat eksponuojamos fotografijos iš Vladimiro Beriozovo šeimos archyvo, fotografų Romualdo Jurgaičio, Andriaus Petrulevičiaus, Zino Kazėno asmeninių archyvų. Fotografijų autoriai: Gediminas Bareikis, Džoja Gunda Barysaitė, Vladimiras Gulevičius, Gediminas Ilgūnas, Jonas Juknevičius, Romualdas Jurgaitis, Viktoras Kapočius, Zinas Kazėnas, Stasys Laukys, Andrius Petrulevičius, Olga Posaškova, Algirdas Sabaliauskas, Lina Žilytė.

Širdingai dėkojame kolegoms archyvų darbuotojams, Vladimiro Beriozovo šeimos nariams, visiems savo patarimais ir darbu talkinusiems rengiant šią parodą.

Parodą parengė – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius

Parodos koncepcijos ir tekstų rengėjas – Žydrūnas Mačiukas, nuotraukų redaktorius – Andrius Petrulevičius, dizainerė – Neringa Motiejūnaitė-Lilienė, tekstų redaktorės Gražina Belickienė, Jurgita Kelpšienė ir Jolanta Laurinaitienė.

Parodos partneriai: 

Lietuvos ypatingasis archyvas

Lietuvos centrinis valstybės archyvas 

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos archyvas 

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas

Paroda pristatyta 2019 m., ją sudaro 11 kilnojamų stendų, kurių dydis 100x70 cm, norėdami pasiskolinti parodą rašykite el. paštu [email protected]