1920 metais amžininkai „Vilniaus garse“ rašė: „Balandžio pusėje įvyko Lietuvai dideliai svarbus dalykas: 14, 15 dieną tapo išrinktas mūsų Steigiamasis Seimas. Įvyko pagaliau tai, ko visa Lietuva nekantriai laukė ir reikalavo jau treti metai. Rinkimai pavyko, kaip mažai kas laukė. Mūsų piliečiai parodė gana turį subrendimo valstybiniam gyvenimui.“ Išties Steigiamojo Seimo rinkimai vyko tris dienas – 1920 m. balandžio 14–16 d., tai buvo vilties ir didelių lūkesčių dienos. Pakili nuotaika lydėjo ir Steigiamojo Seimo susirinkimo laukimą. Steigiamojo Seimo nariai į pirmąjį posėdį susirinko 1920 m. gegužės 15-ąją. Kaip atrodė Steigiamojo Seimo susirinkimo diena, ar amžininkams toji diena tapo švente? 

Pasirengimas Steigiamojo Seimo susirinkimui 

1920 m. gegužės 3 d. Lietuvos Valstybės Prezidentas patvirtino Steigiamojo Seimo sušaukimo datą: „Vaduodamasis Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių § 32 ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo § 84, šiuomi skelbiu šių metų gegužės mėnesio 15 dieną Lietuvos Steigiamojo Seimo susirinkimo diena. Lietuvos Steigiamasis Seimas renkasi Kaune jam paskirtuose rūmuose.“ Po dviejų dienų šis dokumentas buvo publikuotas dienraštyje „Lietuva“ –, kiek vėliau – laikraštyje „Lietuvos ūkininkas“, stebėtina, tačiau oficialiame įstatymų, įsakymų ir kitų teisės aktų periodiniame leidinyje „Laikinosios Vyriausybės žinios“ šis dokumentas buvo paskelbtas tik gegužės 11 d., t. y. likus keturioms dienoms iki Steigiamojo Seimo susirinkimo. Tačiau tai netrukdė rengtis Steigiamojo Seimo atidarymo iškilmėms. 

1920 m. gegužės 10 d. Lietuvos Valstybės Prezidentas oficialiu įsakymu kreipėsi į Ministrų Kabinetą prašydamas suteikti žinių apie į Kauną atvykusius Steigiamojo Seimo narius: „[...] prašau Ministerių Kabinetą suteikti man žinių apie skaičių suvažiavusių į Kauną Steigiamojo Seimo narių.“ Iš atvykusių Seimo narių buvo išrinkti vyriausieji ir jauniausieji parlamentarai, kurie pagal tarptautinę parlamentinę praktiką pirmojo Seimo posėdžio metu turėjo užimti „amžiaus prezidiumo“ pareigas, t. y. pirmininkauti pirmajam posėdžiui. Tiksli Steigiamojo Seimo susirinkimo vieta ir laikas buvo paskelbti tik 1920 m. gegužės 15 d. dienraštyje „Lietuva“, tiesa, patį dokumentą Lietuvos Valstybės Prezidentas buvo pasirašęs prieš tris dienas – gegužės 12-ąją. Jame buvo skelbiama, kad „[...] Steigiamasis Seimas, susirinkus įstatymais numatytam Steigiamojo Seimo narių skaičiui, bus atidarytas šių 1920 metų gegužės 15 dieną 6 valandą Kaune, Miesto Teatro rūmuose.“ 

Įvertindamas Steigiamojo Seimo susirinkimo svarbą, šiek tiek anksčiau, 1920 m. gegužės 10 d., Ministrų Kabinetas nutarė Steigiamojo Seimo atidarymo dieną paskelbti nedarbo diena visose valstybės ir visuomeninėse, kariuomenės bei privačiose įstaigose. Šį įsakymą lydėjo tam tikras imperatyvas: „(Gegužės mėn. 15 d.) privalo būti iškilmingai švenčiama visoje Lietuvoje.“ Tos dienos įvykių liudininkai vėliau rašė, kad nei viešosios įstaigos, nei parduotuvės nedirbo: „Visi be išimties švenčia.“ 

Šventiškai nuotaikai užtikrinti ir šios dienos renginių programai parengti prie Ministrų Kabineto kanceliarijos buvo sudaryta Komisija Steigiamojo Seimo šventei surengti. Jos pirmininku tapo Ministrų Kabineto kanceliarijos reikalų vedėjas teisininkas Tadas Petkevičius (būsimasis diplomatas), jo pavaduotoju – dienraščio „Lietuva“ redaktorius rašytojas Balys Sruoga, komisijos nariais buvo paskirti: Meno kūrėjų draugijos, Lietuvos šaulių sąjungos, Vidaus reikalų ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijos atstovai. 
 

Komisijos Steigiamojo Seimo šventei surengti nariai: 

• Tadas PETKEVIČIUS, teisininkas, Ministrų Kabineto kanceliarijos reikalų vedėjas, komisijos pirmininkas,
• Balys SRUOGA, rašytojas, dienraščio „Lietuva“ redaktorius, komisijos pirmininko pavaduotojas, 
• Antanas SUTKUS, teatro režisierius, Meno kūrėjų draugijos atstovas, 
• Vilius JOMANTAS, tapytojas, Meno kūrėjų draugijos atstovas, 
• Vladas PUTVINSKIS, Lietuvos šaulių sąjungos atstovas, 
• Petras KERPĖ, Vidaus reikalų ministerijos atstovas, 
• MORKUS, Vidaus reikalų ministerijos atstovai, 
• Vladas BRAZIULEVIČIUS, Krašto apsaugos ministerijos atstovas.   

Šventei organizuoti komisija pasitelkė politines partijas, visuomenines organizacijas, kaip antai Lietuvos šaulių sąjungą ir skautus, mokslo ir švietimo bei kultūros įstaigas. Šaulių sąjungai teko vienas iš svarbesnių uždavinių – prižiūrėti tvarką renginių metu, o po jų kartu su tuomete policija (anuomet dar tebevadinta milicija) užtikrinti tvarką mieste, 22 Lietuvos šaulių sąjungos nariai padėjo prižiūrėti tvarką Miesto teatre pirmojo Steigiamojo Seimo posėdžio metu. Šaulių sąjungos būstinėje vykdavo komisijos pasitarimai su visuomeninėmis organizacijomis.  

Pasirengimas Steigiamojo Seimo susirinkimo dienai vyko visais lygmenimis, į darbą buvo įtrauktos tiek valdžios įstaigos, tiek visuomeninės organizacijos, neliko abejingi ir Kauno gyventojai. Steigiamojo Seimo atidarymo dieną buvo numatytos iškilmingos pamaldos, kariuomenės paradas, organizacijų eisenos, ąžuoliukų sodinimas ir – svarbiausia – Steigiamojo Seimo posėdis Miesto teatre. Pasirengimo rūpesčiai teko žymiems lietuvių veikėjams: miesto papuošimas buvo patikėtas rašytojui Baliui Sruogai, jam talkino būrys profesionalių menininkų, palikusių ryškų įspaudą Lietuvos meno istorijoje; manifestacijų ir ąžuoliukų sodinimas – Kauno apygardos valstybės gynėjui teisininkui Rapolui Skipičiui (būsimam vidaus reikalų ministrui, vėliau – dviejų kadencijų Lietuvos Respublikos Seimo nariui); Steigiamojo Seimo posėdžio tvarką Miesto teatro rūmuose buvo patikėta prižiūrėti Ministrų Kabineto kanceliarijos viršininkui Stasiui Lozoraičiui (būsimajam diplomatui ir Lietuvos diplomatijos šefui).  

Tų dienų spaudos leidiniai anonsuodami Steigiamojo Seimo susirinkimo faktą iš karto pabrėždavo šio susirinkimo reikšmę, antai laikraštis „Vilniaus garsas“ rašė: „Arti ta diena, kuri bus mums viena brangiausių. Jos laukė visi geriausi Lietuvos sūnūs, del jos kovojo ir mirė. Tą dieną Lietuvių tauta pirmą kartą per teisėtai išrinktus savo atstovus pareikš pasauliui savo valią, kad ji tampa savarankiška, nepriklausoma ir su ta valia pasaulis turės skaitytis. Vyksta tai, apie ką mes nesenai ir svajoti nedrįsome, kas mums taip tolima ir neatsiekiama rodėsi.“ Steigiamojo Seimo susirinkimo diena buvo išties įspūdinga, amžininkai ją ne dėl šventės iškilmingumo ar puošnumo, o dėl priimto sprendimo svarbos vadino reikšminga diena, tapusia savita naujo gyvenimo riba, laikraštis „Darbininkas“ rašė: „Gegužės m. 15 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo atidengimo šventė. Nuo tos nepaprastos dienos Lietuvos valstybė ir jos piliečiai pradeda naujį gyvenimą. Gegužės m. 15 d. atverstas kitas Nepriklausomos Lietuvos ir krašto gyventojų laisvės istorijos lapas.“  

Kaunas puošiasi iškilmėms: „Valio Steigiamasis Seimas. Valio nepriklausomoji Lietuva!“ 

Geopolitinės aplinkybės lėmė, kad Steigiamasis Seimas negalėjo įgyvendinti vienos 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akte įtvirtintos nuostatos – susirinkti istorinėje Lietuvos sostinėje Vilniuje. Todėl pirmasis posėdis įvyko Laikinojoje sostinėje, Kaune, jį dar 1918 metų gruodžio pabaigoje laikinąja būstine pasirinko ano meto Lietuvos Vyriausybė, pirmąsias valdžios įstaigas į Kauną perkrausčiusi 1919 m. sausio pradžioje. Nors ir buvo viliamasi greitai grįžti į Vilnių, tačiau istorija dėliojo kitokį scenarijų, todėl Kaune teko likti net dviem dešimtmečiams. Laikinojoje sostinėje buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė. Būtent čia 1919 m. balandžio 4 d. buvo išrinktas pirmasis Lietuvos Valstybės Prezidentas, o 1920 m. gegužės 15 d. Laikinojoje sostinėje susirinkęs Steigiamasis Seimas įtvirtino Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką. 

1920 m. gegužės 15-ąją, šeštadienį, Kaune tvyrojo ypatinga nuotaika, apie ją ne kartą užsiminė amžininkai. Kai kurių tos dienos herojų atsiminimuose lietingą orą pakeitė saulėtas dangus. Tai tik liudija, kiek daug optimizmo ir pozityvios nuotaikos būta tos dienos įvykiuose. 

Miestą – valstybės įstaigų pastatus ir privačius namus – buvo raginama papuošti valstybės simboliaus: vėliavomis ir herbais. Kiek leidžia spręsti šaltiniai, laiko pasirengti Steigiamojo Seimo iškilmėms nebuvo daug, todėl buvo apeliuojama į Lietuvos piliečių supratingumą ir gerą valią. Ir išties, Laikinosios sostinės gyventojai atsiliepė į kvietimą ir miestą išpuošė žalumynais bei Lietuvos trispalvėmis ir herbais. Išradingumui nebuvo ribų, languose buvo kabinami paveikslai ir plakatai su Lietuvos herbo – Vyčio atvaizdais, buvo galima pamatyti austų drobių ir netgi mozaikų, vaizduojančių pagrindinį Lietuvos valstybės simbolį, žolynais buvo apkaišytos ir durys, ir langai. Prie namų ir ant atskirai įrengtų stiebų, plevėsavo tautinės vėliavos, buvo iškabintos spalvingos juostos su užrašais, sveikinusiais Steigiamąjį Seimą. 

Šiai progai pažymėti net keliose Kauno miesto vietose, pro kurias turėjo praeiti iškilmingos eisenos, buvo pastatyti pergalės, arba triumfo, vartai. Jų autoriai buvo žymūs dailininkai. Šie vartai vėliau tapo neatsiejamu Gegužės 15-osios minėjimų atributu. Puošniausieji buvo pastatyti ties įėjimu į Miesto sodą, kurio gilumoje stovėjo Miesto teatras – laikinoji Steigiamojo Seimo buveinė, pirmųjų Seimo posėdžių vieta. Šių vartų autorius buvo dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Pagrindiniu vartų akcentu tapo Lietuvos herbas. Baltas Vytis buvo įkomponuotas į tarp stiebų pakabintą raudoną saulę, kuri skleidė geltonus spindulius, – simbolizavusius aušrą. Ties vartais buvo pakabintos juostos su šūkiais: „Valio Steigiamasis Seimas! Valio nepriklausomoji Lietuva! Valio jos Gynėjai!“ Ties Vilniaus ir Malūnų gatvių sankirta įrengti skulptoriaus, grafiko Petro Rimšos triumfo vartai imponavo klasikiniu paprastumu: jie buvo papuošti vėliavėlėmis ir žalumynams ir amžininkams priminė „lietuvaitės sodelį“. Tapytojas Kazys Šimonis tapo Laisvės alėjos ir Vilniaus gatvių sankirtoje stovėjusių vartų autoriumi, jie buvo įrengti tariantis su žydų bendruomene, juos puošė užrašai jidiš kalba. Dailininkas Adomas Galdikas įrengė vartus Laisvės alėjoje ties Įgulos bažnyčia, o grafikas Paulius Galaunė – Vilniaus gatvėje ties Kauno katedra įeinantiems į Viešąją aikštęs (dabar – Rotušės aikštė).

1920 m. gegužės 15-oji – šeštadienis: iškilmių pradžia įvairių tikėjimų maldos namuose 

Neatsiejama Steigiamojo Seimo ir vėlesnių Seimo kadencijų atidarymo iškilmių dalis buvo Šv. Mišios. 1920 m. gegužės 15 d. Kaune pamaldos vyko net keliose katalikų bažnyčiose: 8 val. – Šančių bažnyčioje, 10 val. – Kauno katedroje, 11 val. – Įgulos bažnyčioje (dabar – Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, dar žinoma kaip Soboras) ir Benediktinių vienuolyne. Tą pačią valandą pamaldos buvo laikomos ir evangelikų liuteronų bažnyčioje (Nemuno krantinėje) bei Žydų sinagogoje (dabar – E. Ožeškienės gatvėje). Steigiamojo Seimo susirinkimui skirtos pamaldos vyko ir kitose Lietuvos vietose, įvairių tikėjimų maldos namuose. 
Vis dėlto pagrindinės pamaldos buvo laikomos Kauno katedroje, kur dalyvavo valdžios atstovai, ir Įgulos bažnyčioje, ten rinkosi organizacijų nariai. Kauno katedroje, kurią iškilmėms išpuošė Lietuvių katalikių tarnaičių šv. Zitos draugijos narės – giedamąsias Šv. Mišias celebravo vyskupas sufraganas Juozapas Skvireckas. Buvo planuota, kad pamaldas celebruos Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, tačiau jam susirgus, šias pareigas perėmė pavaduojantis vyskupas. Galbūt todėl Steigiamojo Seimo narys Konstantinas Žukas po daugelio metų rašytuose prisiminimuose klaidingai nurodė, kad pamaldas laikė Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Vyskupas sufraganas Juozapas Skvireckas pamoksle pabrėžė Dievo pagalbos svarbą statant valstybės rūmą ir meldė prašydamas Šv. Dvasios suteikti išminties to rūmo statytojams. Mišių metu buvo sugiedotas himnas „Veni Creator Spiritus“. Steigiamojo Seimo narys Konstantinas Žukas apie jaudinančią nuotaiką Kauno katedroje rašė: „[...] kunigų-klierikų choras nepagailėjo balsų, o Naujalis – vargonų. Iš lauko buvo girdėti varpų skambinimas ir artilerijos šaudymas. Didinga! Graudu!! Gana daug Steigiamojo seimo narių verkė susigraudinę.“  

Pamaldose dalyvavo Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona, Lietuvos Valstybės Tarybos ir Ministrų Kabineto nariai, užsienio valstybių diplomatai ir misijų nariai, taip pat kiti garbūs svečiai, svarbiausiems dalyviams – Steigiamojo Seimo nariams – buvo skirta prebiterija (šiandien tai būtų neįprastas dalykas). Kauno katedra buvo pilna žmonių. Po pamaldų visi patraukė pro triumfo vartus į šalia esančią Viešąją aikštę (dabar – Rotušės aikštę), kurioje jau laukė paradui išrikiuotos Lietuvos kariuomenės dalys. Diena buvo apniukusi ir lietinga, tačiau susirinkusiems nuotaiką kėlė virš miesto skraidęs Lietuvos kariuomenės aeroplanas. 

Steigiamojo Seimo narius sveikino Lietuvos kariuomenės paradas  

Po pamaldų Viešojoje aikštėje vyko kariuomenės paradas, taip pat tapsiantis neatsiejama vėlesnių Gegužės 15-osios minėjimų dalimi. Pirmaisiais Laikinosios sostinės metais Viešoji aikštė buvo pagrindinė didžiųjų renginių vieta, tik vėliau masiniai renginiai buvo perkelti į naujas, erdvesnes aikštes Naujamiestyje ir Žaliakalnyje. 1920 m. gegužės 15-ąją Viešoji aikštė taip pat buvo papuošta – Rotušės bokšte plevėsavo trispalvės vėliavos, kiek žemiau buvo pakabintas Lietuvos herbas – Vytis. Aikštėje būriavosi minios žmonių. Paradas prasidėjo 12 val. – į aikštę, kurioje jau buvo išrikiuota kariuomenė, atvyko Kauno katedroje pamaldose dalyvavę Steigiamojo Seimo nariai, laikinoji Vyriausybė (Lietuvos Valstybės Prezidentas, Lietuvos Valstybės Tarybos ir Ministrų Kabineto nariai) ir kiti kviestiniai svečiai, Lietuvos kariuomenės vadas, užsienio valstybių atstovai ir užsienio valstybių misijų nariai. Ateinančiuosius pasitiko orkestro grojamas sutikimo maršas. Lietuvos Valstybės Prezidentas su Vyriausiuoju kariuomenės vadu sveikindami apėjo išrikiuotą kariuomenę. Prezidentas Antanas Smetona susirinkusiems pasakė trumpą sveikinimo kalbą, į kurią Lietuvos kariuomenės būriai skanduodami atsakė „Valio“ – už Lietuvos nepriklausomybę, už narsiąją Lietuvos kariuomenę, už Prezidentą. Paradui vadovavo Steigiamojo Seimo narys generolas Jonas Galvydis-Bykauskas.  

Garbingiausiems svečiams pagerbti aikštėje buvo įrengta atskira vieta, pro kurią, sveikindama Steigiamojo Seimo narius, ceremoninio maršo ritmu žygiavo Lietuvos kariuomenė (Karo mokyklos atstovai, pėstininkai, jojo raiteliai, važiavo artilerija), po jų žengė tvarkinga organizacijų rikiuotė su savomis vėliavomis, tarp jų Aukštųjų kursų dėstytojai ir studentai, Lietuvos šaulių sąjungos, skautų, Kūdikėlio Jėzaus draugijos ir kitų organizacijų atstovai. Apie tuo metu užplūdusį pasididžiavimo jausmą Steigiamojo Seimo narys Konstantinas Žukas rašė: „[...] jaučiau ypatingą malonumą, lyg ir išdidumą, kad esu ne paskirtas, bet laisvos tautos laisvai išrinktas, kad manimi pasitiki mano tautiečiai. Manau, kad tokį jausmą patyrė ir kiti Steigiamojo seimo nariai.“ 

Kol Kauno Senamiestyje vyko paradas, kitoje miesto vietoje, Naujamiestyje, ties Įgulos bažnyčia, iškilmingai eisenai rikiavosi organizacijų atstovai, lietuvių, žydų ir lenkų gimnazijų moksleiviai ir Naujamiesčio gyventojai. Ten šventišką nuotaiką kūrė orkestras. Netrukus organizuotos eisenos iš Senamiesčio ir Naujamiesčio pajudėjo į vieną iš aukščiausių Kauno miesto vietų – sodinti ąžuoliukų. Eisena iš Senamiesčio Viešosios aikštės patraukė Didžiąja Vilniaus ir Malūnų gatvėmis, o iš Naujamiesčio, nuo Įgulos bažnyčios prieigų – dešine Laisvės alėjos puse, Naująja Vilniaus ir Malūnų (dabar – A. Mackevičiaus) gatvėmis. Pakeliui manifestantai praėjo gatvių sankirtose įrengtus triumfo vartus. Kol organizuota eisena triukšmingai ėjo miesto gatvėmis, svarbiausieji asmenys į ąžuoliukų sodinimo vietą vyko automobiliais. 

Steigiamojo Seimo susirinkimui atminti pasodinti penki ąžuolai 

Apie 13 val. vyko kita iškilmių dalis – iškilmingas ąžuoliukų sodinimas. Sumanymas Steigiamojo Seimo atidarymo proga pasodinti ąžuoliukus kilo vienam iš žymiausių visuomenės veikėjų, miškininkui profesoriui Povilui Matulioniui, ilgamečiam Miškų departamento vadovui. Ąžuoliukų sodinimui buvo pasirinkta, kaip anuomet sakyta, pati aukščiausia Kauno vieta, iš kurios atsiveria gražiausia miesto panorama, laikraštis „Tauta“ rašė: „ten už prezidento namų, kur pats gražusis Kauno reginys, kalnagalyje padaryta bulvoriukas“. Dar 1919 metais šioje vietoje buvo iškelta Lietuvos trispalvė, simbolizavusi Kauną kaip Laikinąją sostinę (tai buvo bandymas atkartoti Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, iškeltos Lietuvos trispalvės simbolizmą), – tai Ąžuolų kalnas Žaliakalnyje, šiandien labiau žinomas kaip Pelėdų kalnas. Anuomet ši vieta buvo Kauno miesto pakraštys, aukščiausia vieta, tačiau šiandien tai viena centrinių Kauno miesto vietų. Apie šios vietos svarbą bylojo jos priežiūros klausimas – 1920 m. birželio 10 d. Ministrų Kabinetas Ąžuolų kalno priežiūrą pavedė Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijai. 

1920 m. gegužės 15-ąją į Ąžuolų kalną atvyko daugybė organizacijų su vėliavomis ir orkestrais. Iškilmių metu buvo pasodinti penki ąžuoliukai, dar vadinti ir atminimo ąžuolais. Ąžuoliukų sodinimo teritorija buvo suskirstyta į atskiras aikšteles: pirmojoje aikštelėje ąžuoliuką sodino Valstybės atstovai (Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona, Vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas ir Steigiamojo Seimo nariai), antrojoje – visuomeninės organizacijos, trečiojoje – Vėliavos kalnelyje – švietimo įstaigos, Neries pusėje – Lietuvos piliečiai. Vieta buvo papuošta žalumynų girliandomis, papuošimu rūpinosi dailininkas Vilius Jomantas. Beje, manifestacijų ir ąžuoliukų sodinimo ceremonija rūpinosi būsimasis parlamentaras Rapolas Skipitis. 

Susirinkusiuosius sveikino Lietuvos Valstybės Prezidentas. Įdomu, kad šios ceremonijos metu buvo atkreiptas dėmesys į Vilniaus kraštą ir Mažąją Lietuvą, kurie tuo metu nepriklausė Lietuvos jurisdikcijai. Mažosios Lietuvos atstovų vardu kalbėjo filosofas Vidūnas, Vilniaus karšto lietuvių vardu – 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Mykolas Biržiška, o Didžiosios Lietuvos, kaip anuomet vadinta Kauno Lietuva, vardu – publicistas kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Be jų dar sveikinimo žodį tarė ir Steigiamojo Seimo Vyriausiosios rinkimų komisijos sekretorius Pranas Ysakas. Amžininkai liudijo: „Kalbėtojai sulygina tuos susodintuosius jaunus ąžuolėlius su lietuvių tauta, su Lietuvos Steigiamojo Seimo nariais, kad ir jie turi būti tvirti ir, kaip tie medeliai augdami ir stiebdamies aukštyn į šviesą, savo šakelėmis, visa Lietuva taptų blaivi ir dora.“ 

Ceremonijoje dalyvavo skautai, šauliai su savo orkestru, iškilmingumo atmosferą susirinkusiems kūrė ir „Saulės“ mokytojų seminarijos mokinių choras. Vėliau šio choro vadovas, muzikos ir dainavimo mokytojas, vargonininkas Vincas Nacevičius kreipėsi į Steigiamojo Seimo iškilmėms surengti komisiją prašydamas atlyginti iškilmėse dalyvavusiam chorui. Iš čia žinoma, kad chorą sudarė 50 žmonių, kiekvienam iš jų buvo prašoma skirti po 15 auksinų, iš viso 750 auksinų. Šią sumą buvo planuota padalyti neturtingiems „Saulės“ mokytojų seminarijos moksleiviams. Ąžuoliukų sodinimo ceremonija baigėsi sugiedojus Lietuvos himną „Tautišką giesmę“.  

Po ąžuoliukų sodinimo ceremonijos laukė pati svarbiausia ir iškilmingiausia visos dienos dalis – Steigiamojo Seimo atidarymas Miesto teatre. Ano meto įvykių dalyvis paliko spalvingą liudijimą: „Pasibaigus apeigai lietaus plakami skubiai dardėjom pakalnėn pradžiūti apsivalyti nuo purvų ir užkąsti greitomis, kad 6-mis būtume miesto teatre Steigiamajam atsidarant.“  

Iškilmių kulminacija – iškilmingas Steigiamojo Seimo atidarymas Miesto teatre 

Apie 17 valandą miestas šurmuliavo, gatvėse buvo pilna žmonių, vis daugiau jų būriavosi ties Miesto sodu ir Miesto teatru. Netrukus jame įvyks iškilmingas Lietuvos Steigiamojo Seimo atidarymas. Miesto teatro rūmai šiam įvykiui buvo pasirinkti kaip didžiausią salę ano meto Kaune turėjęs pastatas, kurį buvo galima nesunkiai pritaikyti Seimo poreikiams. Įeinančiuosius į Miesto sodą pasitiko triumfo vartai ir juos puošęs Lietuvos herbas – Vytis. Specialiai šiai progai takas nuo Laisvės alėjos iki rūmų buvo apšviestas elektros lemputėmis.

18 val. 15 min. prasidėjo svarbiausias 1920 m. gegužės 15 d. įvykis – pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis. Salė buvo papuošta žalumynais, joje puikavosi Lietuvos valstybės herbas Vytis ir Lietuvos miestų herbai. Prieš tai, 1917 m. rugsėjo mėn., tokiais pat simboliais buvo papuošta Lietuvių konferencijos, nubrėžusios Steigiamojo Seimo viziją, salė Vilniuje, o vėliau 1920–1927 metais Vytis ir miestų herbai puoš Lietuvos Respublikos Seimo posėdžių salę Kaune. 

Regis, Miesto teatre Steigiamasis Seimas posėdžiavo apie mėnesį, galbūt, kiek trumpiau, nes 1920 m. birželio 9 d. Kauno miesto valdyba atsiuntė Steigiamojo Seimo raštinei raštą prašydama atlyginti už Miesto teatro naudojimą Steigiamojo Seimo posėdžiams. Beje, Steigiamojo Seimo atidarymo iškilmės neapsiėjo be kuriozų ir tam tikrų nuostolių. Tiems laikams buvo panaudota ir šiokia tokia inovacija – specialiai Steigiamojo Seimo atidarymui į Miesto sodą buvo įvestas apšvietimas. Liudininkai rašė, kad teatras iš lauko ir viduje „žiba nuo elektros, kaip saulėtą dieną“. Instaliacijai buvo panaudotos Kauno elektros stoties medžiagos. Jau po dviejų dienų Steigiamojo Seimo šventei rengti komisija turėjo įvertinti šventės padarinius, tada ir pasirodė, kad ne visi susirinkusieji vien džiaugėsi gražiomis iškilmėmis, būta ir apsukrių šventės dalyvių. Sudarius aktą konstatuota: „19 lempelių – pavogta, 1 lemp. 150 žvak. – sudaužyta, 1 lemp. 150 žvak. – perdegusi, 2 patronai ir 4 izoliatoriai – pavogta.“ 

Į pirmąjį Steigiamojo Seimo posėdį buvo galima įeiti tik su bilietais 

Pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis kėlė didelį susidomėjimą, į jį patekti stengėsi kas tik galėjo. Amžininkai liudijo: „Patekti į pirmąjį Seimo posėdį buvo taip sunku kaip tapti pašauktu į rojų.“ Nors iš esmės į šį posėdį galėjo nemokamai įeiti kiekvienas, tačiau norinčiųjų buvo gerokai daugiau nei teatre vietų. Steigiamojo Seimo posėdžio tvarką Miesto teatro rūmuose buvo patikėta prižiūrėti Ministrų kabineto kanceliarijos viršininkui Stasiui Lozoraičiui. Jis turėjo prižiūrėti teatro papuošimą, pasirūpinti kvietimų ir bilietų išspausdinimu, patikrinti į pirmąjį posėdį atvykstančių Steigiamojo Seimo narių įgaliojimus, jam teko rūpestis sudaryti kviečiamųjų sąrašus. Tai tapo nelengvu išbandymu. S. Lozoraitis sulaukė griežtų reikalavimų bet kokia kaina parūpinti bilietus (taip anuomet buvo vadinami kvietimai) įvairiems pareigūnams, valstybės institucijų kanceliarijų tarnautojams, net kariškiams. Buvo daug manančių, kad jie yra nusipelnę ir verčiausi būti tiesioginiais Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio liudininkais. Iš tiesų bilietai turėjo būti skirti oficialias pareigas einantiems asmenims, tačiau net ir jie piktnaudžiaudavo savo pareigomis bandydami išrūpinti bilietus ir savo žmonoms. Na, o Valstybės Prezidento Antano Smetonos, Valstybės Tarybos Pirmininko Stasio Šilingo ir Ministrų kabineto narių žmonoms buvo bandoma išrūpinti išskirtines vietas ložėse, kurios prieš tai buvo numatytos užsienio šalių diplomatinių ir karinių misijų atstovams. Apie nelengvą vyriausiojo tvarkdario dalią liko užuominų ir amžininkų pastabose: „Ponas Lozoraitis, kur dalijo įėjimo bilietus, buvo apgultas lyg tvirtovės priešininkų.“ Į Kauną atvykę išrinktieji Steigiamojo Seimo nariai privalėjo registruotis Ministrų kabineto kanceliarijoje , ten pateikę rinkimų apygardose gautus liudijimus. Kiekvienas gaudavo žalios spalvos bilietą ir kvietimą į kitas Steigiamojo Seimo atidarymo iškilmes, pavyzdžiui, Šv. Mišias Kauno katedroje ar Ministro Pirmininko rengiamą vakarienę. Regis, frakcijoms buvo išdalyti ir papildomi bilietai, leidę į Miesto teatro rūmus įeiti ir vienam Steigiamojo Seimo nario palydovui. Papildomų svečių sąrašus buvo prašoma pristatyti į teatrą tvarkdariams iki 1920 m. gegužės 15 d. 17 val. – likus valandai iki oficialios ceremonijos pradžios. 

Pirmajam Steigiamojo Seimo posėdžiui buvo išspausdinti trijų spalvų bilietai – žali, rausvi ir geltoni. Steigiamojo Seimo nariams buvo skirti žalios spalvos bilietai (jų buvo išspausdinta šiek tiek daugiau – 120, o Tautos atstovų buvo 112), rausvos spalvos bilietus gavo Lietuvos Valstybės Prezidentas, Valstybės Tarybos ir Ministrų kabineto nariai, užsienio misijų šefai ir kiti garbės svečiai (iš viso tokių bilietų buvo išspausdinta 140). Visi, turėję žalios ir rausvos spalvos bilietus, į Miesto teatrą galėjo patekti pro pagrindinį įėjimą. Tarp garbės svečių buvo „seniausieji mūsų tautos žadintojai“ : Jonas Basanavičius, Vydūnas, Jonas Jablonskis, Mykolas Biržiška ir kiti. Iš užsienio diplomatų posėdyje dalyvavo Jungtinės Karalystės atstovai: politinės misijos Baltijos valstybėms vadovas pulkininkas StefanasTalentsas (Stephen Tallents su žmona (specialiai atvykęs iš Helsinkio), konsulas Kaune pulkininkas leitenantas Ričardas Baringtonas Vordas (Richard Barrington Ward), taip pat vicekonsulas Kaune Ernestas Džonas Harisonas (Ernest John Harrison) su žmona, Prancūzijos atstovas karinės misijos viršininkas pulkininkas Konstantinas Rebulis (Constantin Reboul) su žmona, Vokietijos pasiuntinys dr. Fricas Šenebergas (Fritz Shönenberg) su žmona, Jungtinių Amerikos Valstijų konsulas Džonas Patrikas Herlis (John Patrick Hurley), Latvijos atstovas Vilius Bandrevičius, Estijos karinis atstovas Augustas Šmitas (August Schmidt, dar žinomas kaip August Torma), Nyderlandų konsulinis agentas Džonas Šimas fan der Lūfas (John Shimm van der Loeff) su žmona ir kiti. Kai kurie jų į Kauną atvyko specialiai Steigiamojo Seimo atidarymo iškilmėms.  

Tačiau visi kiti vakaro svečiai, iškilmingo posėdžio stebėtojai, „tie laimingieji, kuriems pavyko bilietus gauti“ , nešini geltonos spalvos bilietais (jų buvo išspausdinta daugiausia – 450) į Miesto teatro rūmus galėjo patekti iš Kęstučio gatvės, t. y. pro užkulisinį įėjimą. Svečių buvo prašoma savo vietas užimti ne vėliau kaip 17 val. 30 min. Nemažas dėmesys buvo skirtas žiniasklaidos atstovams, pavyzdžiui, į pirmąjį posėdį buvo pakviesti 27-ių – daugumos to meto spaudos leidinių – redakcijų atstovai. Tarp pakviestųjų buvo ir įvairių organizacijų, taip pat tautinių mažumų, atstovai. 

Steigiamojo Seimo nariams buvo skirtas parteris, Ministrų kabinetas ir garbingi svečiai bei spaudos atstovai buvo susodinti „kraštuose“, vietos pirmojo ir antrojo aukštų ložėse buvo skirtos publikai. Posėdžio stebėtojas vėliau liudijo, kad Seimo nariai frakcijomis susėdo taip: „Patį dešinįjį sparną užėmė darbo federacija; toliau ėjo krikščionys demokratai, žydai, lenkai, vokietis, valstiečių sąjunga su socialistais liaudininkais demokratais ir pagaliau socialdemokratai.“ Stasys Lozoraitis vėliau rašė, kad išvakarėse tarp Seimo frakcijų buvo kilęs nemenkas ginčas dėl to, kaip teatre bus susodintos frakcijos, kam teks sėsti dešinėje, o kam – kairėje, kam priekyje, o kam gale, nes paskutinėje vietoje liko simbolizmas – vieniems dešinė, o kitiems kairė siejosi su radikaliomis pažiūromis. 

Lietuvos Steigiamojo Seimo amžiaus prezidiumas – „pasaulio sensacija“ 

Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. posėdžio stenogramoje įrašyta, kad pirmajame posėdyje dalyvavo 104 Steigiamojo Seimo nariai iš 112 į jį išrinktų atstovų, tačiau vėliau vykusiame balsavime renkant Steigiamojo Seimo Pirmininką buvo suskaičiuotos 105 balsavimo kortelės. Kad vis dėlto pirmajame posėdyje dalyvavo 105 Steigiamojo Seimo nariai, savo pranešime paliudijo ir Stasys Lozoraitis.

Steigiamąjį Seimą atidarė Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona. Savo kalboje jis apžvelgė Lietuvos kelią iki Steigiamojo Seimo susirinkimo ir paprašė susirinkusiųjų pagerbti žuvusiuosius už Lietuvos nepriklausomybę tylos minute, o sveikindamas parlamentą pažymėjo: „Laikinosios Valdžios uždavinys yra baigtas. Valstybės Taryba, Valstybės Prezidentas, Ministerių Kabinetas, Valstybės Kontrolė, Vyriausias Kariuomenės Vadas, atvedę Lietuvą lig Steigiamojo Seimo, šiandien visi pasitraukia ir atiduoda tam aukštajam susirinkimui visą krašto valdymą.“ Amžininkų liudijimu, maždaug tuo metu Steigiamąjį Seimą saliutu pasveikino artilerija: „mieste iš armotų šauna St. Seimo sveikinimui“; regis, tai buvo šūviai iš Kauno fortuose stovėjusių pabūklų.

Toliau vadovavimą posėdžiui perėmė laikinasis prezidiumas. Lietuvos Steigiamasis Seimas išsiskiria tuo, kad pirmajam jo posėdžiui 1920 m. gegužės 15-ąją pirmininkavo „amžiaus prezidiumas“, kurį sudarė moterys. Amžiaus pirmininke (šias pareigas eidavo vyriausias pagal amžių Seimo narys) tapo 59 metų Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, amžiaus sekretore (šios pareigos atitekdavo jauniausiam pagal amžių Seimo nariui) – 24 metų Ona Račiukaitienė (Muraškaitė). Anot Kazio Griniaus, „žurnalistams tai buvo pasaulinė sensacija“. Dėl tikslumo reikėtų pasakyti, kad iš tiesų vyriausias pagal amžių Steigiamojo Seimo narys buvo žydų atstovas Simonas Rozenbaumas, tačiau jis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje nedalyvavo, todėl „amžiaus prezidiumo“ pirmininke tapo G. Petkevičaitė-Bitė, žymi visuomenininkė ir švietėja. Būta užuominų, kad ir „amžiaus prezidiumo“ sekretoriumi iš tiesų turėjo tapti ne Ona Račiukaitienė (Muraškaitė), o daugiau negu dviem mėnesiais už ją jaunesnis Antanas Matulaitis, vėliau tais pačiais metais žuvęs Nepriklausomybės kovose. Manyta, kad sprendimas „amžiaus prezidiumą“ sudaryti iš moterų buvo politiškai motyvuotas ir amžininkams tai padarė įspūdį: „Tai padaro sensaciją: bene pirmas tai atsitikimas, kad visą Seimo prezidiumą sudaro vienos moterys.“ Tačiau būta ir ne tokių pozityvių pasisakymų: „Pikti liežuvininkai, daugiausia pažangiečiai (anuometiniai tautininkai), vėliau tyčiojosi iš to „bobiško“ Seimo.“  

Sveikindama susirinkusiuosius G. Petkevičaitė-Bitė priminė Seimo nariams nepamiršti savo darbo priedermės: „Laiminga esu, kad likimas suteikė man tos didelės garbės atidaryt šiandien mūsų nepriklausomos tėvynės Steigiamojo Seimo darbus. Mes atstovai dirbdami čia savo didįjį darbą, dirbkim jį nei akies mirksniui neužmiršdami, jog mes esam čia tik savo krašto žmonių valios vykdytojai.“ Vėliau ji perskaitė Steigiamajam Seimui adresuotus sveikinimus, tarp jų: Jungtinės Karalystės politinės misijos Baltijos valstybėms vadovo pulkininko StefanoTalentso (Stephen Tallents) ir Jungtinės Karalystės konsulo Lietuvoje pulkininko leitenanto Ričardo Baringtono Vordo (Richard Barrington Ward), Latvijos atstovo Kaune Viliaus Bandrevičiaus, Vilniaus miesto ir apskričių lietuvių delegatų, Lietuvos gudų, Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus ir kitų. Steigiamojo Seimo nariai atsistoję ir ovacijomis pasveikino Jungtinės Karalystės atstovus, kai buvo perskaitytas jų sveikinimas: „Naudodamiesi Pirmu Steigiamojo Seimo Posėdžiu, mes norime per jus išreikšti mūsų pasveikinimą Lietuvos Tautai. Teesie ši istorinė diena šviesi pradžia ūgiui laisvo ir laimingo Jūsų Valstybės gyvenimo.“ Po sveikinimų buvo renkamas Steigiamojo Seimo Pirmininkas. 

Steigiamojo Seimo Pirmininko rinkimai prasidėjo 19 val. Į šias pareigas buvo iškeltos dviejų parlamentarų – Aleksandro Stulginskio ir Zigmo Starkaus – kandidatūros. Pirmajame balsavime dalyvavo 83 Steigiamojo Seimo nariai: 61 parėmė A. Stulginskį, 2 – Z. Starkų, 20 balsavimo kortelių buvo paduotos tuščios. Po šio balsavimo Z. Starkus atsiėmė savo kandidatūrą, o Seimas balsavo dar kartą – šį kartą tik dėl A. Stulginskio kandidatūros. Seimo posėdžio pirmininkė G. Petkevičaitė-Bitė 20 val. 03 min. paskelbė balsavimo rezultatus: „Iš viso balsavo 105. Atstovas Stulginskis gavo 62, tuščių buvo 41, vienas balsavo už atstovą Starkų, vienas prieš. Išrinktas dauguma balsų atstovas A. Stulginskis.“  

Steigiamojo Seimo rezoliucijos priėmimas – apie 20.20 val. Lietuvos Valstybė tapo Lietuvos Respublika 

Pradėdamas eiti Seimo Pirmininko pareigas, Aleksandras Stulginskis pasakė kalbą, kurioje apžvelgė Lietuvos valstybės atkūrimo raidą, aptarė būsimus Steigiamojo Seimo uždavinius ir pristatė pirmąjį parlamento darbą – Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimą. Po Seimo Pirmininko kalbos, apie 20 val. 20 min., stovint Seimo nariams ir posėdžio svečiams, buvo perskaityta vos vieno sakinio Steigiamojo Seimo rezoliucija: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm.“ Rezoliuciją palydėjo garsios susirinkusiųjų ovacijos ir plojimai, buvo sugiedotas Lietuvos Valstybės himnas. Taip Steigiamasis Seimas įgyvendino 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktu jam pavestą užduotį – Lietuvos valstybė tapo demokratine respublika. Kiek vėliau buvo išrinktas ir Steigiamojo Seimo pirmasis sekretorius, turėjęs sprendžiamąjį balsą, juo tapo Ladas Natkevičius. Paskelbus kito Seimo posėdžio datą ir laiką – „Seimo posėdis skiriamas pirmadienį 10 val. rytą“ – pirmasis posėdis baigėsi. Konstantinas Žukas vėliau prisimins: „Mums posėdžiaujant teatre, kilo smarki audra su didele perkūnija. Čia irgi nepatenkintieji mėgino pranašauti audringą Seimo gadynę.“ Ir iš tiesų, Lietuvos Respublikos Seimo institucija XX amžiuje patyrė ne vieną audrą. 

Pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis baigėsi apie 21 val., kitur nurodomas tikslesnis laikas – 21 val. 15 min. Netrukus posėdžio dalyviai ir stebėtojai pasipylė iš Miesto teatro į Kauno gatves, o jose, nors buvo jau vėlyvas vakaras, būriavosi šventinės nuotaikos pakylėti miestiečiai, kažkur grojo orkestras. Iškilo Seimo posėdžių salės saugumo klausimas – išsiskirsčius Seimo nariams ir svečiams, buvo užantspauduoti įėjimai į Seimo posėdžių salę, o apie 22 val. 30 min. prie Miesto teatro, laikinosios Steigiamojo Seimo būstinės, buvo pastatyta rūmų apsauga. Tarp kitko, pirmojo posėdžio vidaus apsauga rūpinosi kapitonas Stasys Dirmantas. 1920 m. gegužės 15-osios neoficiali dalis tęsėsi garsiausiame Kauno miesto restorane „Metropolyje“. 

Priėmimai „Metropolyje“ Steigiamojo Seimo nariams pagerbti – išskirtinis Jungtinės Karalystės diplomatų dėmesys 

1920 m. gegužės 15-osios iškilmes užbaigė Ministrų kabineto surengta vakarienė „Metropolyje“. Kvietimai dalyviams buvo išsiųsti Ministro Pirmininko vardu. Priėmimas prasidėjo 21 val. 30 min., apie jo dalyvius Konstantinas Žukas jau išeivijoje rašė: „Tą pat dieną vakare senoji vyriausybė surengė mūsų garbei Rotušės salėje rautą. Buvo daug žmonių. Be 112 Steigiamojo seimo narių, ten buvo visa vyriausybė, daug visuomenės veikėjų ir karininkų.“ Anot jo, ne visi pritarė parlamento idėjai: „Rautui įpusėjus ir svečiams gerokai pasivaišinus, didžiulės salės gale pamačiau grupę karininkų ir senosios vyriausybės šalininkų. Jie garsiai ir nesivaržydami reiškė savo nepasitenkinimą Seimui.“ Kol pokylio dalyviai džiaugėsi ir svarstė ateities klausimus, apie 24 val. dar kartą Steigiamojo Seimo susirinkimą pasveikino raketų šūviai. Taip Laikinojoje sostinėje baigėsi įsimintina 1920 m. gegužės 15-oji. 

Kitą dieną, 1920 m. gegužės 16-ąją, 21 val., pažymėdami Steigiamojo Seimo susirinkimo svarbą, taip pat viešbutyje ir restorane „Metropolis“ vakarienę surengė Jungtinės Karalystės atstovai politinės misijos Baltijos valstybėms vadovas pulkininkas Stefanas Talentsas (Stephen Tallents) ir konsulas Kaune pulkininkas leitenantas Ričardas Baringtonas Vordas (Richard Barrington Ward). Ši vakarienė buvo skirta pagerbti darbą pradedančius Steigiamojo Seimo narius ir darbą baigiančius Laikinosios Vyriausybės narius (t. y. Lietuvos Valstybės Prezidentą, Lietuvos Valstybės Tarybos, Ministrų kabineto narius ir Valstybės kontrolierių). Amžininkams šis priėmimas paliko šiltą įspūdį, liudijusį apie draugiškus Lietuvos Respublikos ir Jungtinės Karalystės ryšius.

Šie priėmimai yra tik detalė, tačiau iškalbinga, mat, darbą pradėjus Steigiamajam Seimui, Lietuvos valstybės Vyriausybę de facto buvo pripažinusios vos kelios valstybės, de jure Lietuvą buvo pripažinusi Vokietija. Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną „Vilniaus garsas“ rašė: „Lig šiol iš vienur ir iš kitur, iš draugų ir iš priešininkų tekdavo pagirsti, kad lietuvių tautos dauguma nenorinti Lietuvos nepriklausomybės, kad tai tik saujelės šviesuolių darbas, kuriuos suklaidinę ir papirkę rusai, vokiečiai, kad čia tik vokiečių skirtos Tarybos pinklės ir t. t., dabar visi šie balsai turės nurimti, jiems jau nebelieka vietos Lietuvoje. Seimas bus visos suaugusios Lietuvos balsas. [...] Tą mintį yra jau iškėlęs viename pasikalbėjimų prancūzų misijos pirmininkas Rebul, tai turės pripažinti ir kitos santarvės valstybės, daug daugiau mums palankesnės negu prancūzai. Lietuva turės pagaliau susilaukti pilno savo nepriklausomybės pripažinimo.“ Tarptautinis Lietuvos Respublikos pripažinimas paspartėjo būtent po to, kai susirinkęs Steigiamasis Seimas Lietuvos valstybę paskelbė demokratine respublika. Štai kodėl užsienio diplomatai skyrė didelį dėmesį Steigiamajam Seimui, nes jis turėjo visų piliečių suteiktą mandatą steigti valstybę, o užsienio valstybėms tapo aiškiau, kas atstovauja Lietuvos Respublikai. 

Steigiamojo Seimo susirinkimas buvo paminėtas ir istorinėje sostinėje Vilniuje

Lietuvos Steigiamojo Seimo susirinkimą šventė ir istorinėje sostinėje Vilniuje likę lietuviai. Amžininkai rašė: „Seimo atidarymo gegužės 15 diena – tai mūsų šventė.“ Ankstų tos dienos rytą, 5 val. 30 min., lietuviai rinkosi Aušros Vartuose, kur Šv. Mišias laikė ir pamokslą sakė kunigas Petras Kraujalis. Vėliau, 10 val., iškilmingos pamaldos vyko Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kur jas laikė kanauninkas Juozapas Kukta, o pamokslą sakė kunigas Vincas Zajančkauskas. Šie trys dvasininkai buvo neabejingi Lietuvos nepriklausomybės rėmėjai, jie visi dalyvavo 1917 m. rugsėjį Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje, išrinkusioje Lietuvos Tarybą (būsimuosius 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus) ir numačiusioje svarbią misiją Steigiamajam Seimui. 1920 m. gegužės 15 d. iškilmėse Vilniuje dalyvavo gausi lietuvių bendruomenė, taip pat ir lietuviškųjų Vilniaus mokyklų mokytojai ir moksleiviai. Kunigas V. Zajančkauskas pamoksle dar kartą pabrėžė Steigiamojo Seimo, kaip visų Lietuvos piliečių išrinktos Tautos atstovybės, turėsiančios įgaliojimą visų jų vardu priimti sprendimus, svarbą: „Seimas tai tautos proto ir valios reiškėjas. [...] Lietuviams duota galimybės patiems tarti žodį del Lietuvos; pasisakyti, ko geidžia ir trokšta savo tėvynės gerovei, kas reikia padaryti, kad Lietuva būtų laiminga šalis. Visa tai aptars, nuspręs ir įvykdins Seimas. Atstovus rinko visa Lietuva.“ Apskritai, dvasininkai ragino neprarasti susitelkimo ir darniai dirbti puoselėjant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, būtent šią idėją kelti aukščiau už siaurus partinius interesus. Tos dienos vakarą Vilniaus lietuvių gimnazijoje vyko renginys, skirtas Steigiamojo Seimo susirinkimui pažymėti. Šio susirinkimo metu, Laikinojo lietuvių komiteto sekretorius istorikas Ignas Jonynas apžvelgė Lietuvos nepriklausomybės raidą iki Lietuvos Steigiamojo Seimo susirinkimo, o šia proga susirinkusiuosius pasveikino baltarusių delegacija. Buvo tikimasi, kad Lietuvos Respublikos Seimas, Ministrų Kabinetas greitu laiku persikels į istorinę sostinę, tačiau XX amžiaus istorija lėmė, kad Lietuvos Respublikos Seimas sostinėje Vilniuje susirinko tik 1990-aiais.

Gegužės 15-oji – Steigiamojo Seimo susirinkimo diena tapo valstybės švente

Gegužės 15-ąją amžininkai suprato kaip svarbią, Lietuvos valstybės raidą keičiančią dieną: „Taip Lietuva šalies šeimininko St. Seimo gegužės m. 15 d. 1920 m. paskelbta ir pripažinta nepriklausoma valstybė. Tą dieną ilgai minės mūsų karta, likdama šį brangų atminimą kartų kartoms. [...] Pavasario gegužyj Lietuva galutiną tautos išsivadavimo šventę šventė.“ „1920 metų gegužės 15 d. liks ir privalo likti mums atmintina; nemažiau atmintina, kaip vasario 16 diena, kada buvo Lietuvos nepriklausomybė paskelbta.“ Tai buvo optimizmo, tikėjimo ir vilties pareiškimai. Deja, realybė bus kiek kitokia, amžininkai neįsivaizdavo, kad po šimto metų nuo Steigiamojo Seimo susirinkimo reikės iš naujo bandyti paaiškinti Gegužės 15-osios reikšmę ir svarbą. 

Pats Steigiamasis Seimas susirinkimo metines minėdavo iškilminguose Seimo posėdžiuose. O štai Steigiamojo Seimo narys Vytautas Bičiūnas svarstant Darbo dienos ilgumo įstatymą kalbėjo, kad Steigiamojo Seimo susirinkimo diena tikriausiai taip pat bus švenčiama: „Aš suprantu, kad valstybinės šventės bus švenčiamos: juk Steigiamojo Seimo atidengimo dieną teks švęsti. Tur būt. Aš taip spėju todėl, kad tą dieną buvo paskelbtas galutinas nepriklausomybės aktas.“ Ir tikrai, pamažu formavosi tradicija minėti Gegužės 15-ąją, o 1925 metais, minint penktąsias Steigiamojo Seimo susirinkimo metines, Gegužės 15-oji buvo įtraukta į Švenčių dienų įstatymą ir tapo viena iš nedaugelio ano meto valstybės švenčių. Svarbus šios dienos minėjimo atributas buvo kariuomenės paradas, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę pagerbimas Karo muziejaus sodelyje Kaune, taip pat organizacijų eitynės. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo, o ypač po 1927 m. balandžio 12 d., kai, nepaskelbus naujo Seimo rinkimų datos, buvo paleistas Trečiasis Seimas, valdančiajam autoritariniam režimui Gegužės 15-oji tapo ypač neparankia švente. Ji tapo tikru priekaištu, kasmet primenančiu apie pamintą Konstituciją ir delsimą surengti Seimo rinkimus. Valdantieji ryžosi radikaliam žingsniui – 1930 metais Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną išbraukė iš valstybės švenčių dienų sąrašo – Švenčių dienų įstatymo. Visoje Lietuvoje jau buvo susiformavusi tradicija švęsti Gegužės 15-ąją, tad formali įstatymo korekcija negalėjo šios tradicijos taip lengvai panaikinti, dar ir todėl, kad svarbiu šios dienos minėjimų akcentu būdavo kariuomenės paradas. Todėl XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Gegužės 15-oji pradėta minėti kaip kariuomenės ir visuomenės susiartinimo šventė. Retas ir šiandien pagalvoja, kad šių dienų šventės Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos ištakos yra būtent 1920 m. gegužės 15-oji – Lietuvos Steigiamojo Seimo susirinkimo ir Lietuvos valstybės tapsmo demokratine respublika diena. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje buvo ribojamas viešas Steigiamojo Seimo susirinkimo dienos šventimas, tačiau buvę Steigiamojo Seimo nariai ir kiti parlamentarai stengdavosi šią dieną paminėti bent privačiai, apie tai dienoraštyje liudijo buvęs Steigiamojo Seimo narys kunigas Povilas Dogelis. 

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, dalis Lietuvoje likusių parlamentarų buvo suimti, įkalinti, ištremti, nužudyti, kita dalis po 1944-ųjų, artėjant antrajai sovietų okupacijai, pasitraukė į Vakarus ir ten aktyviai veikė Lietuvos Laisvės bylos naudai. Būtent tarp Vakaruose atsidūrusių lietuvių išeivių išliko stipri tradicija minėti Gegužės 15-ąją – Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną, jie turėjo galimybę atsitraukę, iš laiko perspektyvos pažvelgti į Steigiamąjį Seimą, jo nuveiktus darbus ir įvertinti šio parlamento reikšmę. Tuo metu kitapus geležinės uždangos likę lietuviai neturėjo galimybių švęsti Gegužės 15-osios. Tačiau, 1990 m. kovo 11 d., po 50-ies okupacijos ir aneksijos metų atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę Akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ buvo ir yra įtvirtinta, kad 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl demokratinės respublikos niekada nenustojo teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pagrindas. Štai taip Vasario 16-oji, Gegužės 15-oji ir Kovo 11-oji yra sujungtos ir nė viena iš jų negali egzistuoti atskirai, o kartu jos įprasmina ir nuosekliai pasakoja XX amžiaus Lietuvos Respublikos istoriją. 

Šaltiniai ir literatūra: 

„Saulės“ mokytojų seminarijos muzikos ir dainavimo mokytojo V. Nacevičiaus sąskaita Steigiamojo Seimo šventės rengimo komisijai, 1920 m. gegužės 29 d., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 100, l. 314. 
1920 m. gegužės mėn. 15 d., I Sesijos – Pirmasai posėdis, Steigiamojo Seimo darbai, Kaunas, 1920–1922. 
1920 metų gegužės 15 dienos iškilmių programa, Lietuva, 1920, gegužės 15, p. 2. 
Akmenytė-Ruzgienė, Vilma. „Dvasios pakilimo dienos“: Lietuvos valstybės švenčių transformacijos 1918–1940 metais, Parlamento studijos, 2018, Nr. 24, p. 75–97. 
Anglų pokylis, Tauta, 1920, gegužės 18, p. 4. 
Atsišaukimas į Kauno visuomenės organizacijas ir įstaigas, Lietuva, 1920, gegužės 12. 
Darbo dienos ilgumo įstatymo sumanymas, 1920 m. spalių mėn. 15 d. | I Sesijos — 53 posėdis, Steigiamojo Seimo darbai, Kaunas, 1920–1922. 
Dogelis, Povilas. Kas pergyventa. 1930–1949 metų dienoraštis, parengė Regina Laukaitytė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2017.
Eidintas Alfonsas, Lopata Raimundas. Valstybės atkūrimo istorijos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020, p. 384–386. 
Gegužės 15 dieną Seimas renkasi, Vilniaus garsas, 1920, gegužės 15, p. 1–2. 
Grinius, Kazys. Steigiamojo Seimo metai, Aidai, 1979, Nr. 5, p. 201–205.
Iš pamokslo šv. Mikalojaus bažnyčioje. 15.V.1920 m., Vilniaus garsas, 1920, gegužės 22, p. 2. 
Kvietimas Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, Kaunas, 1920 m. gegužės [15 d.], Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, f. PBR-22, l. 3. 
Kvietimas Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, Opening of Constituent Assembly, Kaunas, 1920 m. gegužės 14 d., Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, f. PBR-22, 2.
L. Šaulys. Steigiamasis, Trimitas, 1920, Nr. 1, p. 33.
Lietuvos Seimo atidarymas, Išeivių draugas, 1920, gegužės 19, p. 2.
Lietuvos Steigiamasis Seimas, Laisvė, 1920, gegužės 18, p. 1. 
Lietuvos Valstybės Prezidento įsakymas, 1920 m. gegužės 10 d., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 144, l. 19; 
Lozoraičiui pavedama, Kaunas [1920 m. gegužės mėn.], Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f.923, ap. 1, b. 99, l. 81ap. 
Ministerių Kabineto Reikalų vedėjo pranešimas Steigiamojo Seimo frakcijai, Kaunas, 1920 m. gegužės mėn., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 99, l. 64. 
Ministro Pirmininko Ernesto Galvanausko paskelbimas, 1920 m. gegužės 11 d., Lietuva, 1920, gegužės 13, p. 1. 
Ministro Pirmininko įsakymas, 1920 m. [gegužės mėn.], Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 99, l. 93.  
Ministro Pirmininko įsakymas, 1920 m. gegužės 11 d., Lietuva, 1920, gegužės 12. 
Ministrų Kabineto posėdis, 1920 m. gegužės 10 d., Lietuvos vyriausybių 1918–1920 metų posėdžių protokolai, T. 2, sudarė Alfonsas Eidintas ir Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018. 
Ministrų kabineto raštinės viršininko St. Lozoraičio skelbimas, Lietuva, 1920, gegužės 15, p. 1. 
Pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis (tęsinys), Lietuva, 1920, gegužės 19, p. 2. 
Radeika A. Seimo atidarymas, Vilniaus garsas, 1920, gegužės 29, p. 2. 
Radeika A. Seimo atidarymas, Vilniaus garsas, 1920, gegužės 29. 
Sąrašas redakcijų, kurioms siunčiami bilietai į Steigiamojo Seimo atidarymą, Kaunas, [1920 m. gegužė], Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 99, l. 15. 
Seimo svarbesnieji Svecziai, Išeivių draugas, 1920, gegužės 29, p. 1. 
Stasio Lozoraičio pranešimas Ministrų Kabineto reikalų vedėjui Tadui Petkevičiui, Kaunas, 1920 m. gegužės 16 d., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 99, l. 8–13ap. 
Steigiamasis Seimas, Lietuvos ūkininkas, 1920, gegužės 23, p. 1. 
Steigiamojo Seimo atidarymo šventė, Lietuva, 1920, gegužės 18. 
Steigiamojo Seimo atidengimo šventė, Darbininkas, 1920, gegužės 22, p. 1–2.
Steigiamojo Seimo narių vaišinimas, Lietuva, 1920, gegužės 18, p. 2. 
Steigiamojo Seimo raštinės direktoriaus raštas Ministrų Kabineto reikalų vedėjui, Kaunas, 1920 m. birželio 18 d., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 100, l. 195. 
Steigiamojo Seimo rinkimų dienų paskelbimas, 1920 m. sausio 12 d., Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920, vasario 6, Nr. 1(19). 
Steigiamojo Seimo rinkimų pratęsimas, 1920 m. balandžio 14 d., Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920, balandžio 20, Nr. 28.
Steigiamojo Seimo susirinkimo vietos ir laiko paskelbimas, Lietuva, 1920, gegužės 15.  
Steigiamojo Seimo sušaukimo dienos paskelbimas, 1920 m. gegužės 3 d., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 144, l. 20
Steigiamojo Seimo sušaukimo dienos paskelbimas, 1920 m. gegužės 3 d., Lietuva, 1920, gegužės 5. 
Steigiamojo Seimo sušaukimo dienos paskelbimas, 1920 m. gegužės 3 d., Lietuvos ūkininkas, 1920, gegužės 9.
Steigiamojo Seimo sušaukimo dienos paskelbimas, 1920 m. gegužės 3 d., Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920, gegužės 11, Nr. 30. 
Steigiamojo Seimo šventė, Tauta, 1920, gegužės 18, p. 1–3. 
Steigiamojo Seimo šventei rengti komisijas aktas, Kaunas, 1920 m. gegužės 17 d., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 100, l. 113ap. 
Šaulys L. Steigiamasis, Trimitas, 1920, Nr. 1, p. 33. 
Švenčių ir poilsio įstatymas, Vyriausybės žinios, 1930, gegužės 14, Nr. 328-2247. 
Švenčių ir poilsio įstatymo pakeitimas (priimtas 1925 m. gegužės 5 d.), Vyriausybės žinios, 1925, gegužės 9, Nr. 191-1299. 
Tamoliunas V. Lietuvos Steigiamojo Seimo Diena, Išeivių draugas, 1920, birželio 5, p. 2.
Valio Steigiamasis Seimas!, Vienybė, 1920, Nr. 20, p. 153–154. 
Vieštautas, P. Prašvito dienelė, Vilniaus garsas, 1920, gegužės 22 d., p. 1. 
Žukas, Konstantinas. Žvilgsnis į praeitį. Žmogaus ir kario atsiminimai. Medžiaga istorikams (antrasis leidimas), Vilnius: Mintis, 1992. 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius