Lietuvos valstybės vėliavos istorija

„Lietuvos valstybės vėliava – oficialus Lietuvos valstybės simbolis, tautinė vėliava – audeklas iš trijų lygių horizontalių spalvų juostų: viršutinės – geltonos, vidurinės – žalios, žemutinės – raudonos.“ Vėliavos pločio ir ilgio santykis – 3:5. Iš Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo.

Vėliava yra vienas seniausių valstybės atributų. Lietuvos valstybės vėliavos ištakos siekia XV a. pradžią. Iš pradžių ji reprezentavo Lietuvos didįjį kunigaikštį, nuo XVI a. antrosios pusės iki XVIII a. pabaigos – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Valstybės vėliava, kaip ir kitose Europos valstybėse, buvo sukurta remiantis valstybės herbu. Tačiau nacionalinės, arba tautinės, juostuotos vėliavos atsirado gana vėlai. Didžiausią impulsą jų raidai davė 1789 m. Prancūzijos revoliucija, kurios metu iki tol naudota karališkoji balta vėliava buvo pakeista į trispalvę. Trys lygios juostos reiškė visų lygybę prieš įstatymą. XIX a. dauguma Europos valstybių turėjo savo tautines trispalves vėliavas, kurių spalvos dažniausiai būdavo parenkamos iš valstybės herbo spalvų.

Lietuvos trispalvės vėliavos atsiradimo istorija yra ilga ir sudėtinga. Dar XVIII a. pabaigoje inkorporuota į Rusijos imperijos sudėtį Lietuva ilgai negalėjo svarstyti tautinės vėliavos projekto. Nepaisant to, XIX a. antrojoje pusėje Lietuvą simbolizuojančių spalvų projektus kūrė gausios lietuvių išeivių bendruomenės Jungtinėse Amerikos Valstijose, taip pat ir Rusijos imperijos sudėtyje likę lietuviai. Be to, nuo XVII a. žinoma Mažosios Lietuvos vėliava – žalia, balta ir raudona. Pačioje Lietuvoje diskusijos, kokia turėtų būti tautinė vėliava, kilo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime. Jonas Basanavičius pasiūlė Lietuvos vėliava pripažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavą – baltą raitelį raudoname dugne, tačiau šis pasiūlymas buvo atmestas dėl neigiamų to meto raudonos spalvos asociacijų su revoliucija. 

Diskusijos dėl tautinės vėliavos atsinaujino Pirmojo pasaulinio karo metu. 1915 m. rugsėjo mėnesį Lietuvą okupavus Vokietijos imperijos kariuomenei, lietuviai susispietė į komitetus, įvairių srovių atstovus vienijusias organizacijas. Kaip rašė 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas: „Ir tarp kitų didžiųjų Lietuvos atstatymo problemų tada jie svarstė tautinių spalvų arba tautinės vėliavos klausimą. Vėliava atrodė tiek pat būtina, kaip gimstančiam kūdikiui marškinėliai.“ Tačiau, rimtos diskusijos dėl Lietuvos valstybės vėliavos atsinaujino tik 1917 m., kai išryškėjo reali perspektyva atkurti Lietuvos valstybę. 

Pirmą karta konkretus valstybės vėliavos ir tautinių spalvų klausimas buvo iškeltas 1917 m. birželio 6 d., kaip rašo Petras Klimas, vadinamojo „Consortiumo“ susirinkime. Šiuo lotynišku žodžiu vadintas siauresnis Vilniaus lietuvių inteligentų susibūrimas, vienijęs aiškesnes politines nuostatas turėjusius lietuvius, jo branduoliu tapo: Jonas Basanavičius, Povilas Dogelis, Petras Klimas, Jurgis Šaulys, Antanas Smetona, vėliau buvo pakviesti prisijungti: Mykolas Biržiška, Augustinas Janulaitis, Steponas Kairys, Aleksandras Stulginskis, Antanas Žmuidzinavičius ir kiti. Šio „Consortiumo“ susirinkime, vykusiame pas Joną Basanavičių, Lietuvių mokslo draugijos patalpose, 1917 m. birželio 6 d. buvo iškeltas tautinių spalvų klausimas. Jonas Basanavičius perskaitė pranešimą, kuriuo įrodinėjo, kad Lietuvos vėliavos spalva praeityje buvo raudona, „o ant raudono dugno buvo pavaizduotas kardu užsimojęs raitelis ant širmo žirgo“. Jonas Basanavičius siūlė ir toliau tęsti šią tradiciją ir šį variantą rinktis atgimsiančios Lietuvos valstybės vėliava. Prieštaraujančių nebuvo, tačiau pasigirdo svarstymai, kad toks vėliavos variantas neišsprendžia tautinių spalvų klausimo, tuo labiau, kad raudonos spalvos vėliava be Vyties negalėjo būti naudojama. Todėl reikėjo išrinkti naujas spalvas, kurios galėtų sudaryti paprastą kasdieninę, lengvai pasiuvamo spalvų derinio vėliavą, kuri galėtų būti naudojama šalia istorinės vėliavos. Šio pasitarimo nariai nustatė principą, kuriuo remiantis turėjo būti parinktos tautinės spalvos. Visi sutarė, kad reikia rinktis tokias spalvas, kurios dažniausiai aptinkamos liaudies dirbiniuose, juostose, prijuostėse ir pan. Visi sutiko, kad tokios spalvos yra žalia ir raudona. O užduotis šias spalvas suderinti vėliavoje buvo pavesta dailininkui Antanui Žmuidzinavičiui. Spalvų derinio paieškos užtruko ilgai. Konsultantu pakviesto Tado Daugirdo vėliavos spalvų deriniai skyrėsi nuo Antano Žmuidzinavičiaus. Apskritai, kilo klausimas dėl spalvų skaičiaus. Vieni norėjo žalios ir raudonos vėliavos (tokiam projektui buvo pritarę ir JAV lietuviai), kiti būtinai pageidavo trijų spalvų derinio. Rasti trečiąją spalvą buvo sunkiausia. Buvo surengta netgi vėliavos projektų paroda. Nors planuota, tačiau vėliavos klausimas nebuvo išspręstas iki Lietuvių konferencijos Vilniuje susirinkimo, todėl tautinių spalvų klausimas buvo įtrauktas į šios konferencijos darbotvarkę. 

1917 m. rusėjo 18–22 d. Vilniuje susirinkusi ir posėdžiavusi Lietuvių konferencija yra svarbi tuo, kad nubrėžė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo gaires ir išrinko Lietuvos Tarybos narius, kurie 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos projektą. Ja ir buvo papuošta Vilniaus miesto teatro salė, kurioje vyko konferencija. Tačiau konferencijos dalyviams Antano Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri. Dailininkas, archeologas Tadas Daugirdas siūlė vėliavą iš žalios spalvos viršuje, baltos viduryje ir raudonos apačioje, tačiau jis pats šiuo pasiūlymu nebuvo patenkintas. Jam priimtinesnis buvo tiesiog žalios ir raudonos derinys, nes šios spalvos dominavo lietuvių audiniuose. Pagaliau, jis pasiūlė įvesti siaurą geltoną juostą tarp kitų dviejų, kad vėliava būtų gyvesnė ir kad geltona spalva simbolizuotų aušrą. Antanas Žmuidzinavičius gynė dviejų spalvų, raudonos ir žalios, vėliavą, nes šios spalvos reiškia meilę ir viltį. Kiti vėliavoje norėjo matyti gamtos atspindį: žalius laukus ir pievas (apačioje), geltonus žiedus (viduryje) ir raudoną tekančią saulę (viršuje). Lietuvių konferencija dėl vėliavos neapsisprendė, tad pavedė šį klausimą išspręsti Lietuvos Tarybos sudarytai komisijai, kurios nariais tapo Jonas Basanavičius, Antanas Žmuidzinavičius ir Tadas Daugirdas. Komisija nusprendė Antano Žmuidzinavičiaus vėliavos projektą papildyti dar viena – geltona – spalva. 1918 m. balandžio 19 d. Komisija priėmė Lietuvos vėliavos projektą, kurį sudarė trys vienodo pločio horizontalios juostos – geltona, žalia ir raudona. Protokolo tekstas skelbė, kad Komisijos nariai: „apsistojo ties trispalve vėliava susidedančia iš raudonos spalvos apačioje, žalios viduryje ir geltonos viršuje.“ 1918 m. balandžio 25 d. Lietuvos Taryba vienbalsiai patvirtino šį vėliavos projektą kaip Lietuvos valstybės vėliavą. Tos pačios dienos posėdyje buvo pasiūlyta trispalvę Lietuvos valstybės vėliavą iškelti Gedimino pilies bokšte. Šiuo klausimu vyko nelengvos derybos su okupacine Vokietijos valdžia, pagaliau gavus jos leidimą 1918 m. viduryje Lietuvos trispalvė vėliava buvo iškelta Gedimino pilies bokšte. Tačiau Vokietijos valdžia jautriai sureagavo į lietuvių spaudoje pasirodžiusią žinutę apie Vokietijos vėliavos pakeitimą Lietuvos trispalve. Iš Berlyno buvo gautas reikalavimas Gedimino pilies bokšte vėl iškelti Vokietijos vėliavą, o Lietuvos trispalvę vėliavą leista iškabinti šalia ir žemiau Vokietijos vėliavos. Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumas nusprendė šia teise nepasinaudoti. Kiek vėliau Lietuvos valstybės vėliava buvo iškelta prie Lietuvos Valstybės Tarybos pastato. Pamažu šis vėliavos projektas prigijo tautoje. 1919 m. sausio 1 d. Vilniaus komendanto Kazio Škirpos iniciatyva Lietuvos trispalvė vėliava antrą kartą buvo iškelta Gedimino pilies bokšte, vėliava buvo pagerbta šūvių salve. Vėliava Gedimino pilies bokšte plevėsavo iki 1919 m. sausio 6 d., kai Vilnių užėmė Sovietų Rusijos kariuomenė. Pirmosiomis 1919 m. sausio dienomis Lietuvos valstybės įstaigos persikėlė į Kauną. Laikinoje sostinėje Kaune virš Lietuvos Respublikos Prezidento rūmų, virš Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, taip pat Karo muziejaus bokšte plevėsuodavo istorinė vėliava, kurią buvo patvirtinusi dar Lietuvos Taryba. Šios vėliavos vienoje pusėje buvo vaizduojamas baltas raitelis raudoname lauke, o kitoje pusėje – Gediminaičių stulpai. Trispalvė Lietuvos valstybės vėliava buvo neatsiejama visų valstybės švenčių ir renginių dalis, ji puošė visuomeninių organizacijų būstines, taip pat būdavo keliama valstybės švenčių progomis prie valstybės, visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų. 

 

 

Pirmojoje nuolatinėje Steigiamojo Seimo 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje yra įrašyta: „Valstybės spalvos: geltona – žalia – raudona.“, ši nuostata buvo pakartoja ir 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. Tik 1938 metų Lietuvos Konstitucijoje trispalvė pavadinta Lietuvos tautos vėliava: „Tautinės spalvos – geltona-žalia-raudona.“ Diskusijos dėl Lietuvos valstybės vėliavos tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo, mat geltonos, žalios ir raudonos spalvų derinys heraldikos požiūriu buvo netinkamas. Buvo parengti du nauji trispalvių vėliavų projektai. 1940 m. gegužės mėnesį Komisija Valstybės herbui nustatyti buvo nutarusi pateikti Respublikos Prezidentui naują – geltonos, raudonos ir baltos spalvų – vėliavos projektą (su raiteliu per vidurį iš vienos pusės ir su Gediminaičių stulpais – iš kitos), tačiau tolesnius svarstymus nutraukė 1940 m. sovietų okupacija.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką, buvo uždrausti valstybingumo simboliai. Už jų naudojimą iki pat Atgimimo buvo taikomos griežtos bausmės. 1940 m. Lietuvos LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas vietoj trispalvės valstybine paskelbė raudoną vėliavą su auksiniu pjautuvu ir kūju kairiajame kampe (nuo 1953 m. – raudonos, baltos ir žalios spalvų vėliavą su pjautuvu ir kūju kairiajame kampe). Tačiau nepriklausomos Lietuvos trispalvė nenugrimzdo užmarštin, ji būdavo slapčia iškeliama viešose vietose Vasario 16-osios proga, slapčia saugoma lietuvių namuose, naudota rezistencijai išreikšti. Lietuvos valstybės vėliava okupacijos metais atvirai plevėsavo prie veiklą tęsusių Lietuvos diplomatinių atstovybių būstinių užsienyje ir lietuvių išeivių organizacijose, renginiuose, akcijose. 

Nepriklausomos Lietuvos trispalvė vėliava oficialiai į viešąjį gyvenimą Lietuvoje grįžo Sovietų Sąjungoje prasidėjus persitvarkymui, o Lietuvoje – Atgimimui. 1988 m. vasarą Lietuvos trispalvė suplevėsavo Sąjūdžio mitinguose ir kituose visuomeniniuose renginiuose. 1988 m. spalio 7 d. ji pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo buvo iškelta Gedimino pilies bokšte kaip svarbus tautos istorinis simbolis. 1988 m. lapkričio 18 d. Lietuvos LTSR Aukščiausioji Taryba, spaudžiama visuomenės, buvo priversta pakeisti LTSR Konstituciją ir geltonai, žaliai ir raudonai vėliavai suteikti valstybės vėliavos statusą. Lietuvos LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1989 m. sausio 25 d. patvirtino vėliavos spalvinį etaloną ir iš sovietinių vėliavų perimtas ilgio ir pločio proporcijas (1:2). Vėliavos spalvos (geltona, artima oranžinei, sodriai žalia ir raudona, artima purpurinei) buvo atkurtos pagal nepriklausomos Lietuvos Respublikos vėliavas, kurias išsaugojo muziejai ir privatūs asmenys. 

Lietuvos valstybės vėliava tapo svarbiu simboliu atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę. 1990 m. kovo 11-ąją, paskelbus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatų vardinio balsavimo rezultatus dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto (oficialus jo pavadinimas – Aktas Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo) – 22.44 val. skambant Lietuvos Respublikos himnui, posėdžių salėje buvo pakelta Lietuvos valstybės vėliava. Ji simboliškai uždengė, prieš tai šviesiu audiniu uždengtą, LTSR herbą. Ši vėliava puošė parlamento posėdžių salę, kol ją pakeitė dailininko Kęstučio Balčikonio sukurta batika „Vytis saulės spindulių fone“. 

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo priimto Lietuvos Respublikos Laikinojo pagrindinio įstatymo, 10 straipsnis skelbė: „Lietuvos Respublikos valstybinė vėliava yra tautinė vėliava, kurią sudaro audeklas, susidedantis iš trijų lygių horizontalių juostų: viršutinės – geltonos, vidurinės – žalios, žemutinės – raudonos. Vėliavos pločio ir ilgio santykis – 1:2.“ 

1991 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos valstybinės vėliavos“, kuris su pakeitimais galioja iki šiandien. 

1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtino tautinės trispalvės kaip valstybės vėliavos statusą. Konstitucijos 15 straipsnis skelbia: „Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona.“ 

1997 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimas Atmintinų dienų įstatyme įtvirtino Lietuvos vėliavos dieną: „sausio 1-oji – Lietuvos vėliavos diena“. 

2004 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmęs Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės vėliavos“ pakeitimo įstatymą atkūrė prieškario Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos proporcijas (3:5).“ 

2019 m. liepos 24 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu sostinės Kazio Škirpos alėjos pavadinimas buvo pakeistas į Trispalvės alėjos pavadinimą. 

Lietuvos valstybės vėliavos reglamentavimas teisės aktuose

Lietuvos valstybės vėliava yra nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: „Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona“ ir aprašyta Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatyme. Įstatymas reglamentuoja Lietuvos valstybės vėliavą, kitas vėliavas, jų aprašymus, oficialaus jų naudojimo Lietuvos Respublikoje principus ir tvarką, atsakomybę už vėliavų iškėlimo tvarkos pažeidimus ar vėliavų išniekinimą, vėliavų gamybą ir priežiūrą. Įstatyme numatyta, kad Lietuvos valstybės vėliavos audeklo pločio ir ilgio santykis turi būti 3:5. Paprastai prie, virš ar ant pastatų keliama Lietuvos valstybės vėliava yra 1 metro pločio ir 1,7 metro ilgio.

Vėliavų naudojimo principai

1. Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti asmenys privalo gerbti vėliavas.

2. Vėliavos turi atitikti nustatytus reikalavimus, būti tvarkingos ir nenublukusios.

3. Iškeliamai ar pastatomai Lietuvos valstybės vėliavai turi būti skirta garbingiausia pagal heraldikos principus vieta.

4. Kai Lietuvos valstybės vėliava iškeliama vertikaliai, heraldinėje dešinėje pusėje turi būti geltona juosta, viduryje – žalia, kairėje – raudona.

5. Vėliavos gali būti keliamos prie pastatų (ant stiebų, įrengtų priešais pastato fasadą), virš ar ant pastatų, aikštėse, laivuose, pastatomos posėdžių salėse, darbo kabinetuose ar oficialių ceremonijų vietose, tvirtinamos prie automobilio.

6. Jeigu kartu iškeliamos kelios vėliavos, jos turi būti viename aukštyje, kiek tai įmanoma, panašaus dydžio, taip pat laikomasi šio eiliškumo:

1) Lietuvos valstybės vėliava;

2) Lietuvos valstybės istorinė vėliava;

3) užsienio valstybių vėliavos;

4) Europos Sąjungos vėliava;

5) tarptautinių viešųjų organizacijų vėliavos;

6) Respublikos Prezidento vėliava;

7) štandartai;

8) apskričių vėliavos;

9) savivaldybių vėliavos;

10) kitos vėliavos.

Lietuvos valstybės vėliavos iškėlimo vietos ir progos

1. Lietuvos valstybės vėliava nuolat iškeliama prie, virš ar ant šių pastatų: 

1) Lietuvos Respublikos Seimo;

2) Respublikos Prezidento rezidencijos;

3) Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir ministerijų;

4) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir kitų teismų;

5) Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros;

6) Lietuvos banko;

7) Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos;

8) Gedimino pilies bokšte Vilniuje;

9) savivaldybių tarybų;

10) pasienio kontrolės punktuose – tarptautiniuose oro uostuose, atviruose tarptautinei laivybai jūrų ir upių (vidaus vandenų) uostuose, geležinkelio stotyse ar prie automobilių kelių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu įsteigtose vietose, kuriose patikrinimą atlieka Valstybės sienos apsaugos tarnyba, muitinė ir kitos tam įgaliotos valstybės institucijos.

2. Valstybės švenčių dienomis Lietuvos valstybės vėliava keliama prie, virš ar ant šių pastatų: prie kitų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų įstaigų, įmonių ir organizacijų, nesvarbu, kokia jų nuosavybės forma, taip pat gyvenamųjų namų.

3. Lietuvos valstybės vėliava taip pat keliama:

1) prie, virš ar ant Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų ir šių atstovybių bei įstaigų padalinių, taip pat specialiųjų misijų, esančių užsienio valstybėse pastatų, – pagal tarptautinės teisės normas, diplomatinio protokolo reikalavimus ir buvimo valstybės tradicijas;

2) prie, virš ar ant valstybinių aukštųjų, aukštesniųjų, valstybės ir savivaldybių bendrojo lavinimo mokyklų pastatų – paprastai prasidėjus mokslo metams ir nuleidžiama jiems pasibaigus;

3) savarankiškų karinių dalinių teritorijose – krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka;

4) laivuose, įregistruotuose Lietuvos Respublikoje;

5) laivuose, įplaukusiuose į Lietuvos Respublikos teritorinius vandenis, uostus;

6) prie, virš ar ant pastatų, kuriuose vyksta balsavimas, rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą, savivaldybių tarybas ar Europos Parlamentą ir Respublikos Prezidento rinkimų dieną, taip pat balsavimo referendume dieną.

4. Fiziniai ir juridiniai asmenys taip pat gali savo nuožiūra naudoti (kelti, pastatyti) Lietuvos valstybės vėliavą ir (arba) vėliavėles laikydamiesi vėliavų naudojimo principų ir tik tokiu būdu, kad nebūtų parodyta nepagarba šioms vėliavoms.

5. Lietuvos valstybės vėliava gali būti keliama:

1) tarptautinių viešųjų renginių vietose kartu su kitomis vėliavomis – pagal tarptautinio protokolo reikalavimus;

2) sporto arenose – per Lietuvos Respublikos čempionatus ir pirmenybes, tarptautines sporto varžybas, kuriose dalyvauja Lietuvos nacionalinės rinktinės, ir per tarptautinių varžybų nugalėtojų, atstovaujančių Lietuvos Respublikos sporto rinktinėms, apdovanojimo ceremonijas;

3) atmintinomis dienomis ar viešųjų renginių proga – Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

6. Lietuvos valstybės vėliava nuolat pastatoma:

1) Lietuvos Respublikos Seimo posėdžių salėje;

2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžių salėje;

3) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo posėdžių salėje;

4) Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų posėdžių salėse;

5) Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, Seimo Pirmininko pavaduotojų darbo kabinetuose;  

6) Respublikos Prezidento rezidencijos darbo kabinete bei kitose Respublikos Prezidento rezidencijos patalpose, skirtose ar naudojamose oficialioms ceremonijoms ar renginiams;

7) Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko ir ministrų darbo kabinetuose;

8) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjų darbo kabinetuose;

9) Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir kitų teismų pirmininkų darbo kabinetuose;

10) Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų darbo kabinetuose;

11) Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko darbo kabinete;

12) Lietuvos Respublikos kariuomenės karinių dalinių vadų darbo kabinetuose;

13) Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų, specialiųjų misijų, esančių užsienio valstybėse, vadovų darbo kabinetuose.

7. Lietuvos valstybės vėliava gali būti pastatoma patalpose, kuriose tuo metu vyksta valstybės ar savivaldybių institucijos rengiami oficialūs renginiai arba kiti oficialūs renginiai, kuriuose dalyvauja Seimo Pirmininkas, Respublikos Prezidentas ar Ministras Pirmininkas.

8. Laidojant Respublikos Prezidentą, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, Seimo ar Vyriausybės narį, kitą Vyriausybės nustatyta tvarka pripažintą Lietuvos Respublikai nusipelniusį asmenį, taip pat asmenį, kuris žuvo atlikdamas savo tarnybinę pareigą ar gelbėdamas žūvančius, karstas su mirusiojo palaikais uždengiamas Lietuvos valstybės vėliavos audeklu, kuris, palaidojus mirusįjį, sulankstomas ir perduodamas mirusiojo giminėms (artimiesiems).

Gedulo ženklo naudojimas

Minint gedulą, Lietuvos valstybės vėliava nuleidžiama 1/3 stiebo ilgio. Jeigu Lietuvos valstybės vėliava keliama ne ant stiebo, ji keliama su gedulo ženklu – prie vėliavos koto prisegamas 10 cm pločio juodas kaspinas, kurio galai siekia vėliavos apačią.

Šaltiniai ir literatūra:

Klimas, Petras. Kaip buvo nustatyta Lietuvos Tautinė Vėliava, Darbininkas, 1941, liepos 29, p. 4. 

Lietuvos heraldika, sudarė Edmundas Rimša, Vilnius: Baltos lankos, 2008.

Lietuvos heraldika, t. 1, sudarė Edmundas Rimša, Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Rimša, Edmundas. Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius: Versus aureus, 2004.

Rimša, Edmundas. Lietuvos valstybės vėliava, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2019-10-23, https://www.vle.lt/Straipsnis/Lietuvos-valstybes-veliava-117757 

Lietuvos Tarybos VIII sesijos, antrojo posėdžio protokolas, 1918 m. balandžio 25 d., Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sudarė Alfonsas Eidintas ir Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017, p. 404–405. 

Lietuvos Valstybės Tarybos IX sesijos, pirmojo posėdžio protokolas, 1918 m. liepos 9 d., Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sudarė Alfonsas Eidintas ir Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017, p. 440–447.

Lietuvos Valstybės Konstitucija, Lietuvos Steigiamojo Seimo priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d., Vyriausybės žinios, 1922, rugpjūčio 6, Nr. 100, p. 1–8. 

Lietuvos Valstybės Konstitucija, priimta 1928 m. gegužės 15 d., Vyriausybės žinios, 1928, gegužės 25, Nr. 275, p. 1–6. 

Lietuvos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Seimo priimta 1938 m. vasario 11 d., Vyriausybės žinios, 1938, gegužės 12, Nr. 608, p. 237–245.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo, Vilnius, 1990 m. kovo 11 d., Nr. I-12, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.12C754906DE4 

Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, 1990 m. kovo 11, Nr. I-14, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.DE63AAC4EF06 

Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas, Vilnius, 1991 m. birželio 26 d., Nr. I-1497 (galiojanti suvestinė redakcija: 2019-10-01), Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.07CAE5E6C2B3/asr 

Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume, 1992 m. lapkričio 2 d.), Lietuvos Respublikos Seimas, https://www.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm

Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymas, 1997 m. liepos 3 d. Nr. VIII-397 (galiojanti suvestinė redakcija: 2020-07-16), Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D570962773F8/asr 

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės vėliavos“ pakeitimo įstatymas, 2004 m. liepos 8 d., Nr. IX-2331, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.127328D5F616 

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas dėl Trispalvės vardo suteikimo alėjai ir jos ribų, 2019 m. liepos 24 d., Nr. 1-140, Vilniaus miesto savivaldybė, https://aktai.vilnius.lt/document/30327973 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius