Lietuvos valstybės himno istorija

Lietuvos valstybės himnas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos Konstituciją. Joje nurodyta: „Valstybės himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Himno atlikimo taisyklės yra aprašytos Lietuvos Respublikos valstybės himno įstatyme. 

Lietuvos valstybės himnas 
(Tautiška giesmė)

Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme,
Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia.

Tegul Tavo vaikai eina
Vien takais dorybės,
Tegul dirba Tavo naudai
Ir žmonių gėrybei.

Tegul saulė Lietuvoj
Tamsumas prašalina,
Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!

Teksto ir muzikos autorius − Vincas Kudirka

Lietuvos valstybės himno garso įrašas (orkestro ir choro atlikimas)
(atlieka Lietuvos kariuomenės orkestras, vadovas mjr. Egidijus Ališauskas ir Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“, vadovas Robertas Katinskas)

Lietuvos valstybės himno garso įrašas (orkestro atlikimas)
(atlieka Lietuvos kariuomenės orkestras, vadovas mjr. Egidijus Ališauskas) 

Visos šiuolaikinės valstybės turi ne tik vizualius simbolius, tokius kaip herbas ir vėliava, bet ir garsinius simbolius – himną. Himnai atsirado prieš kelis tūkstančius metų Rytų valstybėse, jie taip pat buvo naudojami Antikoje dievams ir valdovams pagerbti. Krikščionių bažnyčia taip pat plačiai naudojo himnus. Tačiau, tautiniai ir valstybiniai himnai pradėjo plisti XVIII amžiuje, o XIX–XX amžiuje jie tapo oficialiais valstybių simboliais.

Lietuvos valstybės himno, kaip ir tautinės vėliavos, idėja atsirado tarp lietuvių, kurie gyveno už Lietuvos ribų. Iš pradžių į himno statusą pretendavo keli kūriniai. Apie 1880-uosius metus Seinų kunigų seminarijos studentai nusprendė, kad lietuvišku himnu galėtų būti Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ eilės, prasidedančios žodžiais „Tėvyne Lietuva, tu kaip sveikata“. Pirmą kartą ši giesmė kaip himnas buvo sugiedota 1888 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose per lietuvių suvažiavimą.

Tarp Amerikos lietuvių buvo populiarios ir kitos giesmės, kurios pretendavo tapti tautos himnu: „Tu Lietuva, tu mieliausia mūsų motinėlė“ (eilės Antano Baranausko), „Kur bėga Šešupė“ (eilės Jono Mačiulio-Maironio, muzika Česlovo Sasnausko), taip pat „Užtrauksim naują giesmę, broliai“ (eilės Jono Mačiulio-Maironio, muzika Juozo Naujalio). Ypač populiari buvo Jurgio Zauerveino „Jaunųjų lietuvninkų giesmelė“, arba „Lietuviais esame mes gimę“. Šis kūrinys pirmą kartą buvo sugiedotas 1896 metais Tilžėje. 1908 metais Kaune, dainų šventėje, šis Mažosios Lietuvos himnas buvo atliktas pagal naują kompozitoriaus Stasio Šimkaus melodiją.

Vienas iš kūrinių, pretendavusių tapti Lietuvos himnu, buvo „Tautiška giesmė“, būtent ji vėliau tapo oficialiu Lietuvos valstybės himnu. „Tautiškos giesmės“ žodžius ir muziką sukūrė Vincas Kudirka. Pirmą kartą šio kūrinio tekstas su natomis buvo išspausdintas 1898 metais, 6-ajame laikraščio „Varpas“ numeryje. Viešai „Tautiška giesmė“ pirmą kartą buvo sugiedota 1899 m. lapkričio 13 d. Peterburge, per koncertą, skirtą rinkti lėšas lietuviams studentams paremti. 

1904 m., kai Rusijos imperijos valdžia panaikino draudimą platinti leidinius lietuvių kalba lotyniškomis raidėmis, „Tautiška giesmė“ pradėta giedoti beveik kiekviename visuomeniniame renginyje. Lietuvoje ji pirmą kartą viešai sugiedota 1905 m. birželio 6 d. Vilniaus miesto teatre, per lietuvių visuomenės vakarą, kurį organizavo Miko Petrausko vadovaujamas choras. Net tris kartus himnas buvo sugiedotas per koncertą, surengtą Didžiojo Vilniaus Seimo išvakarėse. Netrukus „Tautiška giesmė“ išplito visoje Lietuvoje ir buvo pripažinta himnu dar prieš atkuriant Lietuvos valstybę.

1917–1918 m. vyko diskusijos dėl „Tautiškos giesmės“ tinkamumo būti Lietuvos himnu: kai kurie kritikai nebuvo patenkinti žodžiais ar muzika. Tačiau ginčai greitai nurimo ir Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ tapo oficialiu Lietuvos valstybės himnu. Himnas buvo giedamas per valstybines šventes, o jo garsai lydėjo Lietuvos Valstybės virsmą į Lietuvos Respubliką.

1920 m. gegužės 15 d. Kaune įvyko pirmasis demokratiniuose ir visuotiniuose rinkimuose išrinkto Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdis. Jo metu buvo priimta rezoliucija, kuria iškilmingai visų Lietuvos piliečių vardu dar kartą buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Šia rezoliucija Lietuvos Valstybė buvo pavadinta Lietuvos Respublika. Steigiamojo Seimo nariai ir posėdį stebėję svečiai, paskelbus rezoliuciją sugiedojo Lietuvos valstybės himną „Tautišką giesmę“. Himnas lydėjo visus svarbiausius valstybės ir visuomeninių organizacijų renginius.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką ir uždraudė valstybės simbolius. Už jų naudojimą buvo griežtai baudžiama. Nepaisant to, nepriklausomos Lietuvos himnas buvo vienintelis iš valstybės simbolių, kuris iki 1950 m. oficialiai buvo naudojamas okupuotoje Lietuvoje. Kurį laiką okupuotoje Lietuvoje vienur buvo giedama „Tautiška giesmė“, o kitur – „Internacionalas“. 1950 m. patvirtinus Lietuvos TSR himną, „Tautiška giesmė“ buvo uždrausta. Nepaisant draudimo, „Tautiška giesmė“ skambėjo pogrindyje, nauja jėga suskambo atgimimo laikotarpiu, Sąjūdžio mitinguose. Per visą okupacijos laikotarpį Lietuvos himnas buvo giedamas egzilio lietuvių bendruomenės renginiuose visame pasaulyje. Kaip ir Lietuvos vėliavą, taip ir Lietuvos himną, spaudžiama visuomenės, oficialiai atgaivino Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba dar prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. 1989 m. sausio 25 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė įsaką „Dėl Lietuvos TSR valstybinio himno“, kuriuo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ buvo patvirtinta valstybės himnu.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą taip pat lydėjo Lietuvos valstybės himnas. Kai Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas paskelbė balsavimo dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ rezultatus, deputatai ir visi posėdžio svečiai atsistojo ir kylant trispalvei Lietuvos valstybės vėliavai, sugiedojo himną – „Tautišką giesmę“.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės himnas buvo pirmą kartą įtrauktas į pagrindinį Lietuvos valstybės įstatymą – laikinąją konstituciją „Lietuvos Respublikos laikinąjį pagrindinį įstatymą“. Tai šiandien galėtų stebinti, nes nei vienoje prieškario Lietuvos valstybės konstitucijoje, įskaitant Steigiamojo Seimo priimtą 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją, nei vėliau ją pakeitusiose 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje, Lietuvos valstybės himnas nebuvo paminėtas. Tačiau himnas yra įrašytas į šiandien galiojančią Lietuvos Respublikos Konstituciją.

1992 m. spalio 25 d. referendume priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 16-asis straipsnis skelbia: „Valstybės himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas dar 1991 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės himno įstatymą, kuris su pakeitimais galioja iki šiol. Jame nustatyta, kokiais atvejais giedamas ar grojamas himnas ir kaip jis turėtų būti atliekamas. 

2009 metų liepos 6-ąją, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį, lietuviai visame pasaulyje, įkvėpti „Tūkstantmečio odisėjos“ iniciatyvos, pirmą kartą vienu metu sugiedojo Lietuvos valstybės himną „Tautišką giesmę“. Nuo to laiko yra gyva tradicija, kiekvienais metais liepos 6-ąją, 21 val. Lietuvos laiku, visame pasaulyje giedoti Lietuvos himną „Tautišką giesmę“.

2019 m. balandžio 26 d. įprasminant šią tradiciją ir pabrėžiant pasaulio lietuvių vienybę buvo pakeistas valstybės šventės liepos 6-osios pavadinimas. Pakeitus Lietuvos Respublikos darbo kodeksą įteisintas naujas šventės pavadinimas: „liepos 6-oji – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena“ (iki tol liepos 6-oji buvo vadinama „Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena“). 

Lietuvos valstybės himno reglamentavimas teisės aktuose

Lietuvos valstybės himnas yra nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri skelbia: „Valstybės himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Jo atlikimo tvarka yra aprašyta Lietuvos Respublikos valstybės himno įstatyme.

Lietuvos valstybės himnas privalo būti giedamas arba grojamas:

1) pradedant ir baigiant Lietuvos Respublikos Seimo sesijas;

2) pradedant arba baigiant iškilmingus Lietuvos Respublikos Seimo posėdžius;

3) pradedant arba baigiant iškilmingus susirinkimus ir posėdžius, skirtus Lietuvos Respublikos švenčių ir atmintinoms dienoms;

4) sutinkant ir palydint oficialiai apsilankančius Lietuvos Respublikoje užsienio valstybių ir vyriausybių vadovus – po užsienio valstybės himno;

5) užsienio valstybėse, kai atstovaujama Lietuvos Respublikai, – pagal diplomatinį protokolą;

6) nacionalinės televizijos laidose – programos pradžioje – valstybės šventės ir kitomis dienomis, jeigu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą iškeliama Lietuvos valstybės vėliava; nacionalinio radijo laidose – kasdien pradedant ir baigiant pirmąją programą;

7) iškeliant Lietuvos valstybės vėliavą valstybinių valdžios ir valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų viešųjų renginių proga.

Valstybės himno atlikimas sporto varžybose

Vykstant vidaus bei tarptautinėms sporto varžyboms, Lietuvos valstybės himnas giedamas arba grojamas, jeigu iškeliama Lietuvos valstybės vėliava.

Valstybės himno oficialaus atlikimo būdas

Lietuvos valstybės himną gali giedoti choras, choras pritariant orkestrui arba solistas su orkestru, taip pat groti orkestras. Gali būti naudojamas Lietuvos valstybės himno garso įrašas.

Šaltiniai ir literatūra: 

Girdzijauskas, Vytautas. Himnas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2018-08-09, https://www.vle.lt/Straipsnis/himnas-30200 

Lietuvos heraldika, sudarė Edmundas Rimša, Vilnius: Baltos lankos, 2008. 

Lietuvos heraldika, t. 1, sudarė Edmundas Rimša, Vilnius: Baltos lankos, 1998. 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos valstybinio himno“ įsigaliojimo“, Vilnius, 1991 m. spalio 29 d., Nr. I-1929, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.14AED6382F9B 

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 123 straipsnio pakeitimo įstatymas, Vilnius, 2019 m. balandžio 26 d., Nr. XIII-2092, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=43119ad070cb11e9a13eeecaacbc653f 

Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo“, Vilnius, 1990 m. kovo 11 d., Nr. I-14, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.DE63AAC4EF06 

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos valstybinio himno" pakeitimo ir papildymo įstatymas“, Vilnius, 1999 m. gegužės 20 d., Nr. VIII-1196, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.E9C11660FD35 

Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume), galiojanti suvestinė redakcija (nuo 2019-09-01), Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.47BB952431DA/asr 

Lietuvos Respublikos valstybės himno įstatymas, Vilnius, 1991 m. spalio 29 d., Nr. I-1928, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.40E832B5515A 

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas Dėl Lietuvos TSR valstybinio himno, Vilnius, 1989 m. sausio 25 d., Nr. XI-2751, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.C71C23A70456 

Rimša, Edmundas. Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius: Versus aureus, 2004. 

Žilevičius, Juozas. Himnas: pasaulietiniai himnai, Lietuvių enciklopedija, t. 8, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956, p. 261–262. 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius