Lietuvos valstybės himnas

Lietuvos valstybės himno istorija

 

Lietuvos valstybės himnas yra nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, joje įtvirtinta: „Valstybės himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, jo atlikimo tvarka aprašyta Lietuvos Respublikos valstybės himno įstatyme.

Kiekviena šiuolaikinė valstybė turi ne tik vizualius simbolius – herbą, vėliavas, bet ir garsinius – himną. Himnai atsirado prieš kelis tūkstančius metų Rytų valstybėse, naudoti Antikoje ir buvo skirti dievams bei valdovams aukštinti. Plačiai himnus naudojo krikščionių bažnyčia. Tautiniai ir valstybiniai himnai ėmė plisti XVIII a., o XIX–XX a. išpopuliarėjo oficialūs valstybių himnai.  

Lietuvos valstybės himno, kaip ir tautinės vėliavos, idėja kilo užsienyje, emigracijoje atsidūrusių lietuvių tarpe. Iš pradžių į himną pretendavo net keli kūriniai. Apie 1880-uosius Seinų kunigų seminarijos klierikai nutarė lietuvišku himnu laikyti Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ eiles, prasidedančias žodžiais „Tėvyne Lietuva, tu kaip sveikata“. Pirmą kartą kaip himnas ši giesmė buvo sugiedota 1888 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose per lietuvių suvažiavimą. Tarp Amerikos lietuvių plito ir kitos į tautos himną pretendavusios giesmės: „Tu Lietuva, tu mieliausia mūsų motinėlė“ (eilės Antano Baranausko), „Kur bėga Šešupė“ (eilės Jono Mačiulio-Maironio, muzika Česlovo Sasnausko), taip pat „Užtrauksim naują giesmę, broliai“ (eilės Jono Mačiulio-Maironio, muzika Juozo Naujalio). Ypač populiari buvo Jurgio Zauerveino „Jaunųjų lietuvninkų giesmelė“, arba „Lietuviais esame mes gimę“. Pirmą kartą šis kūrinys buvo sugiedotas 1896 metais. Tilžėje. 1908 m. pagal naują kompozitoriaus Stasio Šimkaus melodiją šis Mažosios Lietuvos himnas buvo atliktas dainų šventėje Kaune. 

 

Garsinis Lietuvos valstybės simbolis – himnas 
Kairėje: Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka. Varšuva, 1882 m. | Karoli&Troczewski fotografja | Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus. GEK 779;
Centre: Laikraščio „Varpas“ puslapis, kuriame pirmą kartą buvo išspausdintas „Tautiškos giesmės“ tekstas su gaidomis | Varpas, 1898, Nr. 6, p. 95;
Dešinėje: Plakatas „Tautos himnas“, XX a. 4 deš. | Rokiškio krašto muziejus. ADK 192 

 

Kūrinių, pretendavusių į Lietuvos himno statusą, įvairovę papildė „Tautiška giesmė“, kuri vėliau ir buvo pasirinkta Lietuvos valstybės himnu. „Tautiškos giesmės“ žodžius sukūrė ir muziką jiems pritaikė Vincas Kudirka. Pirmą kartą šio kūrinio tekstas su gaidomis buvo išspausdintas 1898 metais, 6-ajame laikraščio „Varpas“ numeryje. Pirmą kartą viešai „Tautiška giesmė“ buvo sugiedota 1899 m. lapkričio 13 d. Peterburge vykusiame koncerte, skirtame rinkti lėšas lietuviams studentams šelpti. 1904 m. Rusijos imperijos valdžiai panaikinus draudimą platinti leidinius lietuvių kalba parašytus lotynišku raidynu, „Tautiška giesmė“ ėmė skambėti kone kiekviename visuomeniniame renginyje. Lietuvoje ją pirmą kartą viešai sugiedojo Miko Petrausko vadovaujamas choras 1905 m. birželio 6 d. Vilniaus miesto teatre surengtame lietuvių visuomenės vakare. Net tris kartus himnas kartotas koncerte, surengtame Didžiojo Vilniaus Seimo išvakarėse. Netrukus „Tautiška giesmė“ suskambo visoje Lietuvoje, ši giesmė Lietuvos himnu buvo pripažinta dar iki Lietuvos valstybės atkūrimo. 1917–1918 m. dėl „Tautiškos giesmės“ tinkamumo būti Lietuvos himnu buvo kilusi diskusija: vieniems nepatiko žodžiai, kitiems – muzika, bet ginčai greitai užgeso ir Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ tapo Lietuvos valstybės himnu. Himnas buvo giedamas valstybės švenčių metu. Jo garsai palydėjo Lietuvos Valstybės tapsmą Lietuvos Respublika. 1920 m. gegužės 15 d. pirmajame Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdyje, priėmus Steigiamojo Seimo rezoliuciją, kuria visų Lietuvos Respublikos piliečių vardu iškilmingai buvo proklamuota Lietuvos nepriklausomybė, o Lietuvos Valstybė paskelbta Lietuvos Respublika – Seimo nariai ir posėdį stebėję svečiai sugiedojo Lietuvos valstybės himną. Himnas lydėjo visus svarbiausius valstybės ir visuomeninių organizacijų renginius. 

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką, buvo uždrausti valstybingumo simboliai. Už jų naudojimą buvo taikomos griežtos bausmės. Nepriklausomos Lietuvos valstybės himnas – vienintelis iš valstybės simbolių, kuris iki 1950 m. oficialiai buvo naudojamas okupuotoje Lietuvoje. Kurį laiką okupuotoje Lietuvoje vienur buvo giedama „Tautiška giesmė“, kitur – „Internacionalas“. 1950 m. patvirtinus Lietuvos TSR himną, „Tautiška giesmė“ buvo uždrausta. Nepaisant to, „Tautiška giesmė“ ir toliau skambėjo pogrindyje, o ypač garsiai suskambo atgimimo laikotarpiu, Sąjūdžio rengtuose mitinguose. Visą okupacijos laikotarpį Lietuvos valstybės himnas skambėdavo egzilio lietuvių bendruomenės renginiuose visame pasaulyje. Kaip ir Lietuvos valstybės vėliavą, taip ir Lietuvos valstybės himną, spaudžiama visuomenės, oficialiai atgaivino Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, dar iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1989 m. sausio 25 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė įsaką „Dėl Lietuvos TSR valstybinio himno“,  kuriuo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ buvo patvirtinta valstybės himnu. 

Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11 d. taip pat lydėjo Lietuvos valstybės himnas. Po to, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas paskelbė balsavimo dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ rezultatus, deputatai ir visi posėdį salėje stebėję svečiai, kylant Lietuvos valstybės trispalvei vėliavai sugiedojo „Tautišką giesmę“. 

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės himnas buvo pirmą kartą įrašytas į pagrindinį Lietuvos valstybės įstatymą – laikinąją konstituciją – „Lietuvos Respublikos laikinąjį pagrindinį įstatymą“.  Šiandien galėtų atrodyti stebėtinas faktas, tačiau nė vienoje prieškario Lietuvos valstybės Konstitucijoje: nei Steigiamojo Seimo priimtoje 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, nei vėliau ją pakeitusiose 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje Lietuvos valstybės himnas nėra minimas. Tačiau, himnas yra įrašytas šiandien galiojančioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 16-as straipsnis skelbia: „Valstybės himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“.  Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės himno įstatymą,  kuris su pakeitimai galioja ir šiandien. 

Minint Lietuvos vardo tūkstantmetį, 2009 metų liepos 6-ąją, pasaulio lietuviai, paskatinti „Tūkstantmečio odisėjos“ iniciatyvos, pirmą kartą tuo pačiu metu visame pasaulyje giedojo Lietuvos valstybės himną „Tautišką giesmę“. Netrukus susiformavo tradicija, kasmet, liepos 6-ąją 21 val. Lietuvos laiku, visame pasaulyje giedoti „Tautišką giesmę“. 

2019 m. balandžio 26 d. įprasminant šią tradiciją ir pasaulio lietuvių vienybę buvo pakeistas valstybės šventės liepos 6-osios pavadinimas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso pakeitimu buvo įtvirtintas naujas šios valstybės šventės pavadinimas: „liepos 6-oji – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena“ (iki tol liepos 6-oji buvo vadinama „Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena“). 

 

Lietuvos valstybės himno gaidos 
Išleido „Švyturio“ bendrovė Kaune, spausdino O. Mauderodės spaustuvė Tilžėje, XX a. 3–4 deš.
Kauno miesto muziejus. PMM GEK 12103 

 

Lietuvos valstybės himnas 
(Tautiška giesmė)


Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme,
Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia.

Tegul Tavo vaikai eina
Vien takais dorybės,
Tegul dirba Tavo naudai
Ir žmonių gėrybei.

Tegul saulė Lietuvoj
Tamsumas prašalina,
Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!

Teksto ir muzikos autorius − Vincas Kudirka

 

 

Lietuvos valstybės himno garso įrašas (orkestro atlikimas)
(atlieka Lietuvos kariuomenės orkestras, vadovas mjr. Egidijus Ališauskas) 

 

 

Lietuvos valstybės himno garso įrašas (orkestro ir choro atlikimas)
(atlieka Lietuvos kariuomenės orkestras, vadovas mjr. Egidijus Ališauskas ir Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“, vadovas Robertas Katinskas)

 


 

 

Lietuvos valstybės himno reglamentavimas teisės aktuose

 

Lietuvos valstybės himnas yra nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri skelbia: „Valstybės himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, jo atlikimo tvarka yra aprašyta Lietuvos Respublikos valstybės himno įstatyme.

 

Lietuvos valstybės himnas privalo būti giedamas arba grojamas:

1) pradedant ir baigiant Lietuvos Respublikos Seimo sesijas;

2) pradedant arba baigiant iškilmingus Lietuvos Respublikos Seimo posėdžius;

3) pradedant arba baigiant iškilmingus susirinkimus ir posėdžius, skirtus Lietuvos Respublikos švenčių ir atmintinoms dienoms;

4) sutinkant ir palydint oficialiai apsilankančius Lietuvos Respublikoje užsienio valstybių ir vyriausybių vadovus – po užsienio valstybės himno;

5) užsienio valstybėse, kai atstovaujama Lietuvos Respublikai, – pagal diplomatinį protokolą;

6) nacionalinės televizijos laidose – programos pradžioje – valstybės šventės ir kitomis dienomis, jeigu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą iškeliama Lietuvos valstybės vėliava; nacionalinio radijo laidose – kasdien pradedant ir baigiant pirmąją programą;

7) iškeliant Lietuvos valstybės vėliavą valstybinių valdžios ir valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų viešųjų renginių proga.

 

Valstybės himno atlikimas sporto varžybose

Vykstant vidaus bei tarptautinėms sporto varžyboms, Lietuvos valstybės himnas giedamas arba grojamas, jeigu iškeliama Lietuvos valstybės vėliava.

 

Valstybės himno oficialaus atlikimo būdas

Lietuvos valstybės himną gali giedoti choras, choras pritariant orkestrui arba solistas su orkestru, taip pat groti orkestras. Gali būti naudojamas Lietuvos valstybės himno garso įrašas.

 

Pradedant Seimo pavasario sesijos darbą giedamas Lietuvos valstybės himnas
Vilnius, 2017 m. kovo 10 d. | Fotografė Olga Posaškova
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas. XII-030-S20170310-OP-4049

 

 

 

Šaltiniai ir literatūra: 

Girdzijauskas, Vytautas. Himnas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2018-08-09, https://www.vle.lt/Straipsnis/himnas-30200 

Lietuvos heraldika, sudarė Edmundas Rimša, Vilnius: Baltos lankos, 2008. 

Lietuvos heraldika, t. 1, sudarė Edmundas Rimša, Vilnius: Baltos lankos, 1998. 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos valstybinio himno“ įsigaliojimo“, Vilnius, 1991 m. spalio 29 d., Nr. I-1929, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.14AED6382F9B 

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 123 straipsnio pakeitimo įstatymas, Vilnius, 2019 m. balandžio 26 d., Nr. XIII-2092, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=43119ad070cb11e9a13eeecaacbc653f 

Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo“, Vilnius, 1990 m. kovo 11 d., Nr. I-14, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.DE63AAC4EF06 

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos valstybinio himno" pakeitimo ir papildymo įstatymas“, Vilnius, 1999 m. gegužės 20 d., Nr. VIII-1196, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.E9C11660FD35 

Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume), galiojanti suvestinė redakcija (nuo 2019-09-01), Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.47BB952431DA/asr 

Lietuvos Respublikos valstybės himno įstatymas, Vilnius, 1991 m. spalio 29 d., Nr. I-1928, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.40E832B5515A 

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas Dėl Lietuvos TSR valstybinio himno, Vilnius, 1989 m. sausio 25 d., Nr. XI-2751, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.C71C23A70456 

Rimša, Edmundas. Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius: Versus aureus, 2004. 

Žilevičius, Juozas. Himnas: pasaulietiniai himnai, Lietuvių enciklopedija, t. 8, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956, p. 261–262. 

 

 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius