Numatomos transliacijos
Gediminaičių stulpai
„Gediminaičių stulpai vaizduojami geltoni (auksiniai) raudoname skyde arba be jo.“ Iš Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatymo.
Gediminaičių stulpai nuo 1397 m. neabejotinai buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto herbas. Manoma, kad panašų ženklą galėjo turėti Vytauto tėvas Trakų kunigaikštis Kęstutis. Po Vytauto mirties stulpus perėmė Žygimantas Kęstutaitis. Iš pradžių šis herbas reprezentavo Kęstutaičius, o nuo XVI a., kai Lietuvoje jį ėmė naudoti ir Lenkijos karaliaus Jogailos įpėdiniai, šie stulpai tapo visos Gediminaičių dinastijos simboliu. Heraldikoje Gediminaičių stulpai paprastai buvo vaizduojami auksiniai arba geltoni raudoname lauke, nuo XVI a. antrosios pusės – neretai sidabriniai arba balti.
Tai bene labiausiai legendomis apipintas herbas. XVI a. pradžioje Lietuvos metraštininkai herbo figūrą pavadino stulpais ir priskyrė legendiniam Gediminaičių dinastijos pradininkui Palemonui, atkeliavusiam į Lietuvą iš Italijos. Teodoras Narbutas XIX a. pirmojoje pusėje šį ženklą pavadino Gedimino stulpais, nes manė, kad jį pradėjo naudoti didysis kunigaikštis Gediminas. XX a. pirmojoje pusėje stulpai vadinti stiebų vartais ir kitaip. Šiuo metu nusistovėjęs neutralesnis Gediminaičių stulpų vardas.
Neabejojama, kad Gediminaičių stulpai yra vietinės kilmės. Panašių ženklų galima rasti bajorų herbuose. Manoma, kad Gediminaičių stulpai išsirutuliojo iš nuosavybę žymėjusių ženklų. Gediminaičių stulpai, palyginti su dvigubu kryžiumi, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje naudoti daug plačiau.
Jie vaizduoti XIV a. ir vėlesnėse Lietuvos monetose, kunigaikščio Vytauto pulkų, dalyvavusių Žalgirio mūšyje, vėliavose, XV–XVI a. bažnyčios reikmenyse, dovanotuose Vilniaus katedrai, XV a. Lietuvos pranciškonų ir 1581–1795 m. valstybės didžiuosiuose antspauduose, knygų grafikoje, Vilniaus auksakalių dirbiniuose. Kartu su Vytimi jie buvo išlieti ant XVI–XVII a. lietuviškų patrankų vamzdžių. Šiuo ženklu buvo puošiamos didžiojo kunigaikščio žirgų kamanos ir Lietuvos didiesiems kunigaikščiams priklausiusių valdų riboženkliai.
Gediminaičių stulpai ypač paplito XX a. pirmojoje pusėje, kai susikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė. Šį simbolį kaip skiriamąjį ženklą ėmė naudoti Lietuvos kariuomenė, aviacija, kitos valstybės institucijos. Jis papuošė Lietuvos ordinus ir medalius, pareigybinius ženklus, tapo daugelio visuomeninių draugijų ir organizacijų atributu.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką, buvo uždrausti visi valstybingumo simboliai. Už jų naudojimą iki pat Atgimimo buvo taikomos griežtos bausmės. Tačiau šie simboliai iš viešojo gyvenimo nedingo, jie ir toliau buvo naudojami pogrindyje. Pavyzdžiui, Lietuvos partizanai 1944–1953 m. Gediminaičių stulpų simboliu ženklino uniformas ir puošė ginklus. Gediminaičių stulpai atgimė kartu su Lietuvos Atgimimu. 1988 m. Gediminaičių stulpai tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, vedusio šalį į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, emblemos sudedamąja dalimi. Jie buvo įkomponuoti į dailininko Giedriaus Reimerio sukurtą Sąjūdžio simbolį. Vėliau Gediminaičių stulpus kaip valstybės simbolius ėmė naudoti įvairios valstybinės ir visuomeninės institucijos.
Lietuvos istorinis nacionalinis simbolis Gediminaičių stulpai yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatyme. Šio simbolio etaloną Lietuvos heraldikos komisijos teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Prezidentas.
Nida, 1933 m. rugpjūtis | Fotografas nenurodytas
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. P-02531
Kairėje: Minint 500-ąsias Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties metines Lietuvos miestuose ir miesteliuose buvo keliama Gediminaičių stulpais
dekoruota vėliava. Kuršėnai, 1930 m. rugsėjo 8 d. | Fotografas nenurodytas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. P-15504;
Centre: Skautas Liudas Tarabilda prie Vilniaus simboliu tapusio Gedimino pilies bokšto maketo, dekoruoto Gedimino stulpais. Anykščiai, 1932 m. | Fotografas nenurodytas. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. F 2638/1;
Dešinėje: Lietuvos šaulių sąjungos vadas pulkininkas Pranas Saladžius įteikia sąjungos ženklu ir Gediminaičių stulpais dekoruotą vėliavą šaulių būriui. Gaižiūnai, 1938 m. | Fotografas Antanas Naruševičius. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. P-00120
Kairėje: Jaunuoliai, tūkstantiniame mitinge, laikantys Gediminaičių stulpais dekoruotas vėliavas. Tarp jų: žurnalistė, rašytoja Jurga Ivanauskaitė, žurnalistas, vienas iš Lietuvos pankų judėjimo lyderių Nėrius Pečiūra. Vilnius, 1988 m. birželio 24 d. | Fotografas Viktoras Kapočius
Dešinėje: Plakatas kviečiantis į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingą Vingio parke. Vilnius, 1988 m. rugpjūčio 23 d. | Algimantas Žižiūnas
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. 0-127049, 0-138179
Vilnius, 2019 m. birželio 14 d. | Fotografė Olga Posaškova
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas
Gediminaičių stulpai aprašyti Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatymo, Antrojo skirsnio, 6 straipsnyje. Lietuvos nacionaliniai simboliai
Šaltiniai ir literatūra:
Lietuvos heraldika, t. 1, sudarė Edmundas Rimša, Vilnius: Baltos lankos, 1998.
Lietuvos heraldika, sudarė Edmundas Rimša, Vilnius: Baltos lankos, 2008.
Rimša, Edmundas. Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius: Versus aureus, 2004.
Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatymas, Vilnius, 1990 m. balandžio 10 d., I-130, (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2020-07-01), Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.55B9E4E382B3/asr
Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius
