Dvigubas kryžius

Dvigubas kryžius

 

 

„Dvigubas kryžius vaizduojamas geltonas (auksinis) mėlyname skyde ir yra sudedamoji Lietuvos valstybės herbo dalis.“ Iš Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatymo.

 

Pirmą kartą dvigubas kryžius raitelio skyde buvo pavaizduotas 1386 m. Lenkijos karaliaus Jogailos antspaude. Iš pradžių jis buvo Jogailos, vėliau, kai jį perėmė kiti valdovo broliai ir įpėdiniai, tapo Jogailaičių dinastijos herbu. Paprastai mėlyname lauke vaizduotas auksinis dvigubas kryžius ankstyvuoju laikotarpiu dažnai pateikiamas su ilgesne apatine kryžma. Nuo XVI a. antrosios pusės kartais pieštas sidabrinis lygių galų dvigubas kryžius raudoname skyde arba raudonas kryžius auksiniame skyde. Kadangi dvigubas kryžius atsirado tuoj po valdovo krikšto, tikėtina, kad jo simbolika buvo susijusi su šiuo reikšmingu tiek Jogailai, tiek visam kraštui įvykiu. Vakarų Europos heraldikoje panašus kryžius vadinamas patriarchaliniu Lotaringijos kryžiumi, jį naudoja arkivyskupai, o pats kryžius simbolizuoja krikštą.

Lietuvoje dvigubas kryžius dažniausiai vaizduotas valstybės herbe raitelio skyde. Iš pradžių jis rodė valdančiąją dinastiją. 1572 m. mirus Žygimantui Augustui, paskutiniam Jogailaičių dinastijos vyriškosios giminės palikuoniui, dvigubas kryžius išliko valstybės herbe. Netekęs ryšio su dinastija, imtas vadinti tiesiog Vyčio kryžiumi. Dvigubas kryžius, kaip Jogailos, Jogailaičių simbolis, kartais naudotas ir savarankiškai arba junginyje su kitais simboliais. Vieną jį galima rasti pavaizduotą XIV a. pabaigos Lietuvos monetose, valdovo dvaro vėliavoje, vadintoje „Gončia“ vardu. Lenkijos karalius Jogaila jį buvo leidęs naudoti keliems Lenkijos miestams, taip pat Lietuvos sostinei Vilniui. Čia dvigubas kryžius papuošė šv. Kristoforo rankoje laikomą nugenėto medžio viršūnę.

Dvigubas kryžius ypač išpopuliarėjo XX a. pirmojoje pusėje, nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Šį kryžių kaip skiriamąjį ženklą ėmė naudoti Lietuvos kariuomenė, aviacija, kitos valstybės institucijos. Jis papuošė Lietuvos ordinus ir medalius, pareigybinius ženklus, tapo daugelio visuomeninių draugijų ir organizacijų atributu. 1919 m. dvigubas kryžius buvo pavadintas kryžiumi „Už Tėvynę“ ir tapo vienu aukščiausių valstybės apdovanojimų. 1920 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidento įsaku kryžius „Už Tėvynę“ buvo pavadintas Vyčio Kryžiumi. 1927 m. balandžio 1 d. buvo priimtas Vyčio Kryžiaus įstatymas, o tų pačių metų rugpjūčio 31 d. patvirtintas Vyčio Kryžiaus statutas. 1930 m. rugsėjo 1 d. Vyčio Kryžius buvo pavadintas Vyčio Kryžiaus ordinu. Dvigubas kryžius taip pat naudotas ir kariuomenės simbolikoje kaip karo aviacijos simbolis, taip pat kaip Lietuvos karo invalidų šalmų ženklas, kaip pagrindinis Lietuvos šaulių sąjungos simbolis. 

Dvigubas kryžius tapo kariuomenės, visuomenės organizacijų, partizanų simboliu, taip pat puošė valstybės apdovanojimus
Koliažą sudaro: Lietuvos šaulių sąjungos nario ženklas, 1919 m. | Kretingos muziejus. F 104;
Lietuvos karo aviacijos garbės ženklas „Plieno sparnai“, 1932 m. | Vytauto Didžiojo karo muziejus. M 1610/17;
Lietuvos kariuomenės karių, nuo 1923 iki 1944 m. karo invalidų tarnybos narių, šalmas | Vytauto Didžiojo karo muziejus. Ga 2153;
1945 m. pagaminta Lietuvos partizano kepurės kokarda | Vytauto Didžiojo karo muziejus. Eu 9791
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizano skiriamasis antsiuvas | Okupacijų ir laisvės kovų muziejus. D 432;
Vyčio Kryžiaus ordino miniatiūra, XX a. 4 deš. | Vytauto Didžiojo karo muziejus. M 457

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką, buvo uždrausti visi valstybingumo simboliai. Už jų naudojimą iki pat Atgimimo buvo taikomos griežtos bausmės. Tačiau šie simboliai iš viešojo gyvenimo nedingo, jie ir toliau buvo naudojami pogrindyje. Pavyzdžiui, Lietuvos partizanai 1944–1953 m. dvigubo kryžiaus simbolį naudojo rezistencinėje spaudoje, taip pat apdovanojimams, uniformų ženklams, ginklų puošybai. 1990 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, jis kaip valstybės simbolis vėl pradėtas naudoti karo aviacijoje, policijoje. Dvigubą kryžių kaip savo simbolį naudoja ir Lietuvos šaulių sąjunga.

Lietuvos istorinis nacionalinis simbolis dvigubas kryžius yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatyme. Šio simbolio etaloną Lietuvos heraldikos komisijos teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Dvigubas kryžius Lietuvos šaulių sąjungos vėliavoje
Kairėje: Lietuvos šaulių sąjungos nariai prie prie iš smėlio ir žalumynų sudėto skydo su Dvigubu kryžiumi. Vieta nenurodyta, 1934 m. | Fotografas nenurodytas
Dešinėje: Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona įteikia naująją Lietuvos šaulių sąjungos vėliavą organizacijos vadui pulkininkui Pranui Saladžiui. Kaunas, 1936 m. birželio 25 d. | Fotografas Julius Miežlaiškis
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. A048-P088, P-00251
Dvigubas kryžius ant Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo barikadų
Kairėje: Dvigubas kryžius – Lietuvos laisvės aukos, jame 1991 metų Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lietuvos Respubliką aukos: 1991 m. sausio 13-osios aukos, 1991 metais Krakūnų ir Medininkų pasienio postuose nužudyti Lietuvos Respublikos pareigūnai, prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų žuvęs karys savanoris. Vilnius, 1994 m. | Fotografė Larisa Dmuchovskaja
Dešinėje: Barikados Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prieigose dekoruotos valstybės vėliava ir Dvigubu kryžiumi. Vilnius, 1991 m. sausis | Fotografas E. Malakauskas
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. 0-104072, P-31624 

 

 

Dvigubas kryžius aprašytas Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatymo, Antrojo skirsnio, 6 straipsnyje. Lietuvos nacionaliniai simboliai 

 

 

Šaltiniai ir literatūra:

Lietuvos heraldika, t. 1, sudarė Edmundas Rimša, Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Lietuvos heraldika, sudarė Edmundas Rimša, Vilnius: Baltos lankos, 2008.

Rimša, Edmundas. Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius: Versus aureus, 2004.

Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatymas, Vilnius, 1990 m. balandžio 10 d., I-130, (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2020-07-01), Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.55B9E4E382B3/asr 

 

 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius