Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Seimas Lietuvos Respublikoje (1920–1940 m.)

Seimo rinkimų idėjos genezė ir pagrindinės rinkimų įstatymo nuostatos

 

Artėjant Seimo rinkimams būdavo pabrėžiama pilietinės atsakomybės svarba ir pareiga dalyvauti rinkimuose
Kairėje: Raginimas dalyvauti Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimuose. Lietuva, 1920 m. balandžio 11 d., p. 1;
Dešinėje: Raginimas dalyvauti Antrojo Seimo rinkimuose. Lietuvos žinios, 1923 m. gegužės 12 d., p. 3 

1918–1940 metais Lietuvos valstybės piliečių teisė ir pareiga išreikšti pilietinę valią renkant atstovus buvo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Seimo, savivaldos ir Klaipėdos krašto seimelio (jį rinko Klaipėdos krašto gyventojai) rinkimuose. Reikėtų prisiminti, kad anuomet Lietuvos piliečiai neturėjo galimybės tiesioginiuose rinkimuose rinkti Lietuvos Respublikos Prezidento. Jį rinko Seimo nariai, vėliau „ypatingieji tautos atstovai“, dar vėliau pavadinti tiesiog „tautos atstovais“. Todėl anuomet buvo skiriamas didelis dėmesys Seimo rinkimams, ypač demokratinio laikotarpio Seimo rinkimams. Prieš šimtą metų vykę Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimai sulaukė didžiulio amžininkų dėmesio, tai buvo pirmieji demokratiniai, visuotiniai, tiesioginiai, lygūs ir slapti tautos atstovybės – Seimo – rinkimai. Šiuose Seimo rinkimuose pirmą kartą lygiai su vyrais varžėsi ir į Seimą buvo išrinktos moterys. Renkant Steigiamąjį seimą teisė balsuoti buvo suteikta Lietuvos kariškiams, jiems buvo nustatytas rekordiškai žemas rinkėjo amžiaus cenzas. 

Lietuvių teisininkas Konstantinas Račkauskas minint Steigiamojo Seimo susirinkimo penkiasdešimtąsias metines išeivijoje pabrėžė: „Turime dviejų rūšių seimus: eilinius ir steigiamuosius. Visi jie renkami tų pačių piliečių, tik renkant steigiamąjį seimą piliečių – rinkikų intencija ir įgaliojimo turinys yra skirtingi. Steigiamąjį seimą rinkdami piliečiai suteikia atstovams įgaliojimą nustatyti, keisti ar papildyti pačius pagrindinius valstybės santvarkos dėsnius — pačią konstituciją. Sakoma, kad toks seimas gauna įgaliojimą disponuoti steigiamąja piliečių galia nustatyti pačią konstituciją, pagal kurią veiks eiliniai seimai ir kiti pagrindiniai valstybės valdžios organai.“  Tad kokia buvo Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų genezė? 

Ano meto Lietuvoje buvo ypač populiari rinkiminė agitacija miestų ir miestelių aikštėse
Būsimasis Lietuvos Respublikos Seimo narys, gydytojas Eliziejus Draugelis kalba gyventojų susirinkime, kuriame gavo įgaliojimą atstovauti Marijampolės miestui
Marijampolė, 1918 m. rugpjūtis | Fotografas Jakovas Vincbergas
Kauno miesto muziejus. GEK-10898

 

 

Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų idėjos genezė 

Atstovaujamosios demokratijos idėja lietuvių visuomenėje brendo nuo XX amžiaus pradžios, o visuotinių rinkimų idėja buvo deklaruota dar 1905 metų Didžiajame Vilniaus Seime. 

  • 1905 m. gruodžio 4–5 d. Didžiojo Vilniaus Seimo priimtoje programoje buvo numatyta „Lietuvos autonomija su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu“. 
  • 1917 m. rugsėjo 21 d. Lietuvių konferencijos Vilniuje priimtoje rezoliucijoje buvo skelbiama, kad: „nustatyti Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis turi būti sušauktas steigiamasis Lietuvos seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“ 
  • 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba priėmė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kuriame buvo įtvirtinta, kad „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“ 
  • 1918 m. lapkričio 2 d. priimti Laikinieji Lietuvos Valstybės Konstitucijos pamatiniai dėsniai skelbė: „Valstybės Valdžia nustato ir skelbia įstatymą Steigiamajam Seimui rinkti. Steigiamasis Seimas yra renkamas visuotinojo, lygiojo, tiesiojo ir slaptojo balsavimo pamatais.“ 
  • 1919 m. birželio 16 d. sudaryta komisija Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo projektui parengti, ją sudarė teisininkai, įvairių politinių srovių ir tautinių mažumų atstovai. Komisijos vadovu tapo teisininkas, vidaus reikalų ministras Petras Leonas. 
  • 1919 m. gruodžio 2 d. įsigaliojo Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas, kurį 1919 m. spalio 30 d. buvo patvirtinusi Lietuvos Valstybės Taryba.
  • 1919 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Valstybės Prezidento aktu buvo sudaryta politinių šalies jėgų spektrą atspindinti Vyriausioji rinkimų komisija, kurios pirmininku buvo paskirtas Petras Leonas. Jis buvo visų 1920–1926 m. sudarytų Vyriausiųjų rinkimų komisijų pirmininku.
  • 1920 m. sausio 12 d. Lietuvos Valstybės Prezidentas Antanas Smetona paskelbė Steigiamojo Seimo rinkimų datą (1920 m. balandžio 14 ir 15 d.). 
  • 1920 m. balandžio 14–16 dienomis vyko visuotiniai, lygūs, tiesioginiai ir slapti Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimai, kuriuose dalyvavo visų tautybių Lietuvos piliečiai – tiek vyrai, tiek moterys. Tai buvo pirmieji demokratiniai Seimo rinkimai Lietuvos istorijoje. 
  • 1920 m. gegužės 15 d. Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune į pirmąjį posėdį susirinkęs visuotiniuose, demokratiniuose rinkimuose išrinktas Steigiamasis Seimas paskelbė Lietuvą demokratine respublika. 
  • 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo priėmė pirmąją nuolatinę ir demokratinę Lietuvos Valstybės Konstituciją, kuri skelbė: „Seimą sudaro Tautos atstovai. Atstovai renkami visuotiniu, lygiu, betarpišku ir slaptu balsavimu, proporcingąja rinkimų sistema.“ 

Teisininkas Konstantinas Račkauskas apibūdindamas šio parlamento reikšmę rašė: „Tai buvo pirmas kartas, kada bendra lietuvių tautos ir Lietuvos gyventojų – piliečių valia, pagal demokratinius principus buvo pareikšta, kad atstatytoji Lietuvos valstybė yra demokratinė, kad jos aukščiausioji valdžia – suverenumas priklauso Lietuvos Tautai (visiems Lietuvos piliečiams) ir kad ta Tauta išrinko Steigiamąjį Seimą, kuris priima konstituciją ir kitus įstatymus.“  Tad kokiais principais remiantis vyko Steigiamojo Seimo ir vėlesnių kadencijų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai? 

 

Prieš Antrojo Seimo rinkimus publikuotas priminimas skelbiantis, kad balsavimas yra slaptas
Lietuvos žinios, 1923 m. balandžio 22 d., p. 1 

 

 

Pagrindinės Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų nuostatos 

1919 m. gruodžio 2 d. įsigaliojęs Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas skelbė: „Seimo atstovai renkami yra visuotinu, tiesiu, lygiu ir slaptu balsavimu, saugojant proporcionalę sistemą.“ Ši nuostata buvo pakartota 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo priimtoje pirmojoje demokratinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje: „Seimą sudaro Tautos atstovai. Atstovai renkami visuotiniu, lygiu, betarpišku ir slaptu balsavimu, proporcingąja rinkimų sistema.“ Ką kiekvienas iš šių žodžių reiškė atskirai ir ką jie reiškė kartu, kas yra visuotiniai, lygūs, tiesioginiai rinkimai, slaptas balsavimas ir proporcinė rinkimų sistema? 

 

Ką reiškia visuotinė rinkimų teisė? 

1919 metų Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas skelbė: „Seimo atstovai renkami yra VISUOTINU, tiesiu, lygiu ir slaptu balsavimu, saugojant proporcionalę sistemą.“ 

Visuotinė rinkimų teisė reiškia, kad renkant valstybės valdžios institucijas, o ypač sudarant aukščiausią valstybės valdžios instituciją – parlamentą, dalyvauja visi suaugę piliečiai, neatsižvelgiant į jų turtinę ir visuomeninę padėtį, lytį, tautybę, tikėjimą, išsilavinimą, sėslumą ar kt. Lietuvos Steigiamojo Seimo ir vėlesnių demokratinių Seimų rinkimuose galėjo dalyvauti visi Lietuvos piliečiai nepaisant tautybės ir tikėjimo skirtumų, vyrai ir moterys. Kurį laiką Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme buvo draudžiama Lietuvos kariams rinkti Seimo narius, tačiau 1920 m. šis draudimas buvo atšauktas. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme buvo numatyta, kad rinkimuose negali dalyvauti tie asmenys, kurie buvo teismo nubausti už sunkius nusikaltimus su teisių atėmimo pasekmėmis ir už žmogaus garbę žeminančius nusikaltimus (vagystę, sukčiavimą, vogtų daiktų pirkimą ir slėpimą, kyšių ėmimą, slaptą degtinės varymą ir pan.). Siekiant užtikrinti rinkimų visuotinumą, buvo sudaromi ir viešai paskelbiami rinkėjų sąrašai, kad kiekvienas rinkėjas galėtų pasitikrinti ir, jeigu jis į sąrašus neįrašytas, pateikti prašymą įtraukti jį į sąrašus.

Rinkėjus sutelkdavo opūs klausimai, tarp jų ir lietuviškųjų mokyklų uždarymas Vilniaus krašte, kurį aptarė susirinkimo dalyviai
Kaunas, Šančiai, 1926 m. | Fotografas nenurodytas
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. A024-P009

 

 

Ką reiškia tiesioginiai rinkimai? 

1919 metų Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas skelbė: „Seimo atstovai renkami yra visuotinu, TIESIU, lygiu ir slaptu balsavimu, saugojant proporcionalę sistemą.“

Steigiamojo Seimo ir vėlesni Seimo rinkimai buvo tiesioginiai, nes kiekvienas rinkėjas, balsuodamas už tam tikrą kandidatų sąrašą, to sąrašo kandidatus tiesiogiai rinko Seimo nariais. Balsavimas yra tiesioginis, kai patys rinkėjai iš karto išrenka Seimo narius, valstybės prezidentą ar ką kitą. Netiesioginių rinkimų metu piliečiai išrenka tik rinkėjus, turėsiančius išrinkti Seimo narius ar Prezidentą.

1918 ir 1919 metų Laikinųjų Lietuvos Valstybės Konstitucijų pamatiniuose dėsniuose ir 1922 bei 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijose buvo įtvirtinta, kad Seimo nariai yra renkami tiesioginiuose rinkimuose. Tiesioginių rinkimų pricipo buvo atsisakyta 1936 metais priimtame Seimo rinkimų įstatyme bei 1938 metų Lietuvos Konstitucijoje. Todėl 1936 m. Lietuvos Respublikos piliečiai Ketvirtojo Seimo narius rinko ne tiesioginiuose rinkimuose, o per tarpinę grandį – apskričių ir miestų tarybas, įgijusias teisę siūlyti kandidatus į parlamentą. 

Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimai
Alytus, 1920 m. gegužės 14 d. | Fotografas nenurodytas
Alytaus kraštotyros muziejus. F 3200  
Lietuvos Respublikos Seimo nariai buvo renkami tiesioginiuose rinkimuose
Kairėje: Trečiojo Seimo rinkimų V (Panevėžio) rinkimų apygardos Biržų rinkimų apylinkės komisija. Iš dešinės sėdi: 5-as – Antrojo ir Trečiojo Seimo narys Konstantinas Kregždė. Biržai, 1926 m. | Fotografas Petras Ločeris | Lietuvos centrinis valstybės archyvas. A025-P189;
Dešinėje: Balsai skaičiuojami vienoje iš Ketvirtojo Seimo rinkimų apylinkių. Šiauliai, 1936 m. birželio 9–10 d.| Fotografas Kazimieras Skerstonas
Šiaulių „Aušros“ muziejus. T–F 2188 

 

 

Ką reiškia lygūs rinkimai? 

1919 metų Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas skelbė: „Seimo atstovai renkami yra visuotinu, tiesiu, LYGIU ir slaptu balsavimu, saugojant proporcionalę sistemą.“

Steigiamojo Seimo ir vėlesni demokratinių Seimų rinkimai buvo lygūs – kiekvienas rinkėjas turėjo tik vieną balsą ir kiekvienas balsas buvo lygiavertis. Įstatyme buvo numatyta visų partijų ir kuopų lygybė kandidatų sąrašams sudaryti. Kiekviena partija arba kuopa ne vėliau kaip likus trisdešimčiai dienų iki rinkimų dienos galėjo pateikti sąrašus rinkimų apygardų komisijoms. Įstatyme buvo numatyta, kad „kandidatų sąrašą privalo pasirašyti savo ranka ne mažiau kaip penkios dešimtys apygardos rinkikų.“ Nešališkumui užtikrinti kandidatų sąrašus įteikusios partijos ir kuopos galėjo į atitinkamos rinkimų apygardos ir apylinkės komisijas deleguoti savo narį. Tuo pačiu tikslu visiems be išimčių buvo uždrausta bet kokia agitacija rinkimų būste ir 60 m (30 sieksnių) atstumu aplink jį. Lygių rinkimų principas buvo pažeistas Ketvirtojo Seimo rinkimuose, kuriuose nebegalėjo varžytis politinės partijos – 1936 m. pradžioje buvo uždraustos politinės partijos, oficialiai liko veikti tik Lietuvos tautininkų sąjunga.

Seimų rinkimai buvo lygūs – kiekvienas rinkėjas turėjo tik vieną balsą ir kiekvienas balsas buvo lygiavertis
Kairėje: Steigiamojo Seimo rinkimuose balsuoja Lietuvos kariuomenės Trečiojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pulko kariai. Šedernas (dabar – Šėderė, Latvijos Respublika), 1920 m. balandžio 14–15 d. | Fotografas nenurodytas | Lietuvos centrinis valstybės archyvas. A059-P144
Dešinėje: Rinkėjai balsuoja pradžios mokykloje įsikūrusioje Ketvirtojo Seimo rinkimų IV (Telšių) rinkimų apygardos Aleksandravo rinkimų apylinkėje
Aleksandravas, Kartenos vls., Kretingos aps. (dabar – Plungės r.), 1936 m. | Fotografas nenurodytas | Kretingos muziejus. IF 956 

 

 

Ką reiškia slaptas balsavimas? 

1919 metų Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas skelbė: „Seimo atstovai renkami yra visuotinu, tiesiu, lygiu ir SLAPTU BALSAVIMU, saugojant proporcionalę sistemą.“

Rinkimų slaptumui užtikrinti Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme buvo nustatyta, kad kiekvienas „rinkikas turi tik vieną balsą, kurį privalo pats paduoti be jokių tarpininkų.“ Pagal įstatymą niekas negalėjo prievarta ar grasinimu versti rinkėją atiduoti balsą arba neatiduoti jo už vieną ar kitą sąrašą. Likus kelioms dienoms iki balsavimo, rinkėjas gaudavo tiek balsavimo biuletenių, kiek toje apygardoje buvo iškelta kandidatų sąrašų. Rinkėjui atvykus į balsavimo vietą, jam būdavo įteikiamas antspauduotas, nepermatomas vokas. Pats rinkėjas, kitiems nematant, savo pasirinktą kortelę su atitinkamu kandidatų sąrašu įdėdavo į voką atskirame kambaryje arba prie nuošalaus stalo ir pats šį voką įmesdavo į ant stalo pastatytą „keturkampę skrynutę su nedideliu vidury dangčio plyšiu kortelėms įleisti“. Kadangi rinkimai vykdavo daugiau nei vieną dieną, padarius balsavimo pertrauką nakties metui, įstatyme buvo numatytos specialios priemonės balsadėžėms apsaugoti (jos turėjo būti užantspauduojamos, kaip ir balsavimo patalpos durys, o prie rinkimų patalpos pastatoma sargyba ir t. t.).

Rinkimų slaptumui užtikrinti Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme buvo nustatyta, kad kiekvienas „rinkikas turi tik vieną balsą, kurį privalo pats paduoti be jokių tarpininkų.“
Kairėje: Rinkėjai, gavę balsavimo biuletenius, sprendžia, už ką balsuoti Ketvirtojo Seimo rinkimuose
Dešinėje: Vienoje iš Ketvirtojo Seimo rinkimų apylinkių rinkėjams išduodami balsavimo biuleteniai
Šiauliai, 1936 m. birželio 9–10 d. | Fotografas Kazimieras Skerstonas
Šiaulių „Aušros“ muziejus. T–F 2189, T–F 2191 
Klaipėdos krašto Seimelio rinkėjai balsavimo kabinose pildo rinkimų biuletenius
Klaipėda, 1935 m. spalio 2 d. | Associated Press Photo
Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. GEK 77858

 

 

Ką reiškia proporcinis atstovavimas? 

1919 metų Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas skelbė: „Seimo atstovai renkami yra visuotinu, tiesiu, lygiu ir slaptu balsavimu, SAUGOJANT PROPORCIONALĘ SISTEMĄ.“

Lietuvos valstybės teritorija buvo suskirstyta į rinkimų apygardas, kurioms, remiantis Seimo rinkimų įstatymu, buvo nustatomas proporcingai gyventojų skaičiui toks renkamų atstovų skaičius, kad penkiolikai tūkstančių gyventojų rinkimuose į Steigiamąjį Seimą ir dvidešimt penkiems tūkstančiams gyventojų rinkimuose į demokratinius Seimus tektų vienas atstovas. 

Pasibaigus balsavimui, prasidėdavo mandatų paskirstymas, kurį prižiūrėjo Vyriausioji rinkimų komisija. Steigiamojo Seimo rinkimuose mandatų paskirstymas tarp rinkimuose dalyvavusių sąrašų vyko pagal proporcinio atstovavimo rinkimų sistemą – vadinamąjį D'Hondt metodą, pagal kurį balsų skaičius, duotas visoje apygardoje už kiekvieną sąrašą, buvo dalijamas paeiliui iš 1, 2, 3, 4 ir t. t. Gautieji dalmenys būdavo surašomi iš eilės pagal dydį, pradedant nuo didžiausio, ir iš eilės didžiausiam dalmeniui būdavo skiriama po atstovą iki baigdavosi visas tai apygardai skirtų išrinkti atstovų skaičius. Jei dviejų sąrašų dalmenys pasitaikydavo vienodi, tai sąrašas, kuriam tekdavo atstovas, būdavo renkamas burtų keliu. Rinkimuose į demokratinius Seimus mandatų paskirstymo tvarka buvo pakeista paprastojo renkamojo skaičiaus metodu, suteikiančiu daugiau galimybių būti išrinktiems mažesnių partijų atstovams. Rinkimų metu sublokuoti sąrašai skirstant mandatus buvo laikomi vienu sąrašu. 

Vyriausioji rinkimų komisija, prižiūrėjusi Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimus
Iš kairės sėdi: 1-a – Stanislava Skipitienė, 2-as – kunigas Kazimieras Steponas Šaulys (vėliau išrinktas Steigiamojo Seimo nariu), 3-ias – komisijos pirmininkas, teisininkas Petras Leonas, 4-as – teisėjas Vladas Mačys, 5-as – žydų atstovas, teisininkas Levas Garfunkelis (vėliau išrinktas Pirmojo, Antro ir Trečiojo  Seimo nariu). Iš kairės stovi: 1-as – advokatas Aloyzas Bžozovskis, 2-a – Ysakaitė, 3-ias – komisijos sekretorius Pranas Ysakas
Kaunas, 1920 m. | Simono Bajero ir Šimkovčiaus fotoateljė
Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas. Alb. 104–19
Seimo rinkimus prižiūrėjo ir apygardų ir apylinkių rinkimų komisijos
Kairėje: Vienos iš Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų apylinkių komisijos nariai skaičiuoja balsus
Šedernas (dabar – Šėderė, Latvijos Respublika), 1920 m. balandžio 14–15 d. | Fotografas nenurodytas | Lietuvos centrinis valstybės archyvas. A045-P145
Dešinėje: Viena iš Ketvirtojo Seimo rinkimų apylinkės komisijų, prie stalo – balsadėžė. Šiauliai, 1936 m. birželio 9–10 d.| Fotografas Kazimieras Skerstonas | Šiaulių „Aušros“ muziejus. T–F 2187 

 

 

Šaltiniai ir literatūra: 

Čepėnas, Pranas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, Vilnius, 1992, p. 657–680.

Daugirdaitė-Sruogienė, Vanda. Rinkimai į Lietuvos Steigiamąjį Seimą, Lietuvos Steigiamasis Seimas, New York: Tautos fondas, 1975, p. 23–47.

Ysakas, Pranas. Rinkimų teisė Lietuvoje. Atgimusios Lietuvos rinkimų teisė, Teisė, 1925, Nr. 8, p. 1–22. 

Krupavičius, Mykolas. Rinkimai, [Kaunas], 1925. 

Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymai. Trečiuoju skaitymu Valstybės Tarybos priimta 1919 m. spalio mėn. 30 d., Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, gruodžio 2, Nr. 16, p. 1–5. 

Lietuvos Valstybės Konstitucija, Lietuvos Steigiamojo Seimo priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d., Vyriausybės žinios, 1922, rugpjūčio 6, Nr. 100, p. 1–8. 

Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai (Valstybės Tarybos priimta 1918 m. lapkričio mėn. 2 d.), Laikinosios Vyriausybės žinios, 1918 m. gruodžio 29 d., Nr. 1, [papildymas].

Maksimaitis, Mindaugas. Teisinis rengimasis Steigiamojo Seimo rinkimams, Justitia, 2010, Nr. 1, p. 111–118.

M-is. Proporcingieji rinkimai jų esmė ir sistemos, Kaunas: „Šviesos“ spaustuvė, 1919. 

Račkauskas, Konstantinas. Steigiamasis Seimas ir jo dvi Konstitucijos, Tėvynės sargas, 1970, Nr. 1, p. 124–127.

Ruseckas, Petras. Ką mes turime žinoti rinkdami į Seimą, [Kaunas], 1922. 

Seimo rinkimų įstatymas, Vyriausybės žinios, 1922 m. rugpjūčio 1 d., Nr. 98, p. 1–4. 

Seimo rinkimų įstatymas, Vyriausybės žinios, 1936 m. gegužės 9 d., Nr. 533, p. 1–7. 

 

 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė ir Žydrūnas Mačiukas
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius