Pirmieji laisvi ir demokratiniai Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimai

1990 m. vasario 24 d., praėjus 50 okupacijos metų, įvyko pirmieji laisvi ir demokratiniai rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Po 1989 m. pavasarį vykusių rinkimų į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą tai buvo antroji didelė, reali rinkimų kampanija, kurioje varžėsi pagrindinės to meto politinės jėgos: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kartu telkęs ir tuo laiku atsikuriančias demokratines Lietuvos partijas, reformų ir savarankišką, nuo Maskvos nepriklausomą, kelią pasirinkusi Lietuvos komunistų partija ir Maskvai lojali išlikusi LKP (TSKP), dar vadinta „naktine partija“. 1990 m. vasario mėnesį, dar okupacijos sąlygomis, Lietuvos piliečiai sprendė Lietuvos ateitį, rinkosi kelią, kuriuo turėjo eiti Lietuva. Jau pirmajame rinkimų ture 1990 m. vasario 24 d. Lietuvos rinkėjai Sąjūdžio remtiems kandidatams patikėjo daugiau kaip pusę mandatų būsimoje Aukščiausiojoje Taryboje. Rinkimų teisę turėję Lietuvos gyventojai savo valia suteikė išrinktiems Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams tautos atstovų mandatą ir prievolę atstatyti Lietuvos valstybę, per Aukščiausiąją Tarybą reikšti tautos suverenią galią.

Rinkimų įstatymas

Pirmieji laisvi ir demokratiniai rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą buvo organizuoti vadovaujantis 1989 m. rugsėjo 29 d. priimtu Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimų įstatymu (toliau – Rinkimų įstatymas). Rinkimų įstatymas beveik du su puse karto, nuo 350 iki 141, sumažino renkamų deputatų skaičių. Deputatai turėjo būti renkami penkeriems metams vienmandatėse rinkiminėse apygardose remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Rinkimų teisę turėjo visi Lietuvos TSR piliečiai, vyresni nei 18 metų, o Aukščiausiosios Tarybos deputatais galėjo būti renkami asmenys nuo 21 metų. Vadovaujantis Rinkimų įstatymu, Lietuvoje buvo sudaryta 141 rinkiminė apygarda, kiekvienoje iš jų buvo renkama po vieną deputatą (Vilniaus mieste buvo sudaryta 21 rinkiminė apygarda, Kauno mieste – 16, Klaipėdos mieste – 8, Šiaulių mieste – 6, Panevėžio – 5). 1989 m. lapkričio 23 d. Aukščiausioji Taryba nustatė dvyliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimų datą – 1990 m. vasario 24 d. (šeštadienį).

1989 m. gruodžio 4 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje buvo numatyta vidutinė rinkiminės apygardos rinkėjų norma – 18 400 rinkėjų, tačiau respublikinei rinkiminei komisijai buvo leista sudaryti rinkimines apygardas nuo 15 000 iki 23 000 rinkėjų. Tą pačią 1989 m. gruodžio 4 dieną buvo sudaryta Respublikos rinkiminė komisija. Jos pirmininku patvirtintas teisininkas Juozas Bulavas (Lietuvos mokslų akademijos akademikas), pavaduotoju – Vaclovas Litvinas (LKP Kaišiadorių rajono komiteto pirmasis sekretorius), komisijos sekretoriumi – Viktoras Rinkevičius (Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sekretorius). Kartu patvirtinta dvylika rinkiminės komisijos narių. Rengiantis rinkimams iškilo kolizija dėl Lietuvos teritorijoje dislokuotų TSRS karinių dalinių karių teisės dalyvauti rinkimuose. Rinkimų įstatyme šis klausimas nebuvo aiškiai apibrėžtas, todėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1989 m. gruodžio 7 d. priėmė nutarimą, kuriame buvo nustatyta, kad TSRS karinių dalinių kariai rinkimuose dalyvauja bendra tvarka. Protestuodama prieš šią rinkimų nuostatą, Lietuvos demokratų partija pradėjo parašų rinkimo akciją, Sąjūdžio Seimas priėmė rezoliuciją, raginančią dar kartą persvarstyti nenuolatinių gyventojų (kareivių) dalyvavimo rinkimuose klausimą. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba tik 1990 m. sausio 15 d. savo nutarimu pakeitė ankstesnį išaiškinimą ir neleido dalyvauti rinkimuose okupacinės TSRS kariuomenės kariams, tuo metu atliekantiems karinę tarnybą Lietuvos teritorijoje. Rinkimų dieną rinkimų apylinkėse buvo balsuojama nuo 8 iki 20 valandos. Apie balsavimo laiką ir vietą apylinkės rinkiminės komisijos privalėjo informuoti rinkėjus ne vėliau kaip prieš penkiolika dienų iki rinkimų. Šiuo tikslu buvo išleisti ir rinkėjams išplatinti kvietimai dalyvauti rinkimuose.

Kandidatai į Aukščiausiosios Tarybos deputatus

Pirmą kartą per visą okupacijos laikotarpį rinkimuose vyko reali kandidatų konkurencija. Nors 1989 m. Lietuvoje vyko politinių partijų atsikūrimo procesas (1989 m. vasario 5 d. atkurta Lietuvos demokratų partija, 1989 m. vasario 16 d. – Lietuvos krikščionių demokratų partija, 1989 m. balandžio 11 d. – Lietuvos tautininkų sąjunga, 1989 m. liepos 15 d. – Lietuvos žaliųjų partija, 1989 m. rugpjūčio 12 d. – Lietuvos socialdemokratų partija), pagrindinė rinkimų kova 1990 m. rinkimuose vyko tarp Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, atstovavusio tautos išsivadavimo siekiui ir po savo sparnu telkusio atsikūrusių demokratinių politinių partijų kandidatus, bei  savarankiškos Lietuvos komunistų partijos, 1989 m. gruodžio mėnesį vykusiame XX partijos suvažiavime priėmusios lemtingą sprendimą atsiskirti nuo TSRS komunistų partijos. Rinkimuose dalyvavo ir nuo Lietuvos komunistų partijos atsiskyrusi, Maskvai lojali LKP (TSKP). Kandidatų nekėlė Lietuvos laisvės lyga. Jos lyderio Antano Terlecko nuomone, šie rinkimai, vykstantys okupacijos sąlygomis, bus neteisėti. Tiesa, Lietuvos laisvės lyga aktyviai įsitraukė į rinkimų kampaniją ir agitavo prieš LKP kandidatus.

Pasirengimą rinkimams Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pradėjo 1989 m. rudenį. Sąjūdžio Seimo Taryboje patvirtintas rinkimų šūkis „Su Sąjūdžiu už Lietuvą!“, miestuose ir rajonuose vyko Sąjūdžio rinkiminės konferencijos, įgaliotinių susirinkimai, kuriuose Sąjūdžio rėmimo grupės kėlė kandidatus į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą bei balsavo už pirminį kandidatų sąrašą. Skirtingai nuo TSRS liaudies deputatų rinkimų, daugelyje rajonų ir miestuose kandidatais buvo keliami vietiniai žmonės. Buvo leidžiamas Sąjūdžio rinkimų grupės informacinis leidinys „Už Sąjūdį, už Lietuvą“, kuriame rašyta apie rinkimų organizavimą, spausdinta medžiaga iš rinkimų koordinatorių pasitarimų, Sąjūdžio žmonių nuomonės. Centralizuotai buvo pagaminta Sąjūdžio kandidatų vaizdinė medžiaga – plakatai, bukletai, lipdukai. Daug pasiūlymų, kaip geriau pasiruošti rinkimams, teikdavo Sąjūdžio rėmimo grupių nariai, visuomenė. Pasaulio lietuvių bendruomenė padovanojo keletą rotaprintų (dauginimo aparatų), išleido rinkiminius lipdukus „Su Sąjūdžiu už Lietuvą“, buvo sukurtas rinkimų reklaminis filmas, nuolat vyko koordinaciniai pasitarimai Sąjūdžio Seime, Seimo Taryboje.

1990 m. vasario 3 d. Vilniuje, Sporto rūmuose, įvyko Sąjūdžio rinkiminė konferencija „Lietuvos kelias“. Sąjūdžio delegatai patvirtino Sąjūdžio remiamų kandidatų sąrašą ir priėmė nutarimą, kuriame rekomendavo „rajonų ir miestų Sąjūdžio konferencijoms rinkimų metu vienoje apygardoje remti tik vieną kandidatą“. Konferencijos metu taip pat buvo patvirtinta Sąjūdžio rinkiminė programa. Programos preambulėje buvo rašoma: „Sąjūdžio remiami kandidatai, dalyvaujantys 1990 m. vasario 24-osios dienos rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, gavę Lietuvos visuomenės mandatą įgyvendinti šią programą, sieks atkurti nepriklausomą, demokratiškai tvarkomą Lietuvos valstybę. Lietuvos nepriklausomybė yra tautos išlikimo, demokratinės santvarkos ir piliečių saugos bei gerovės būtina sąlyga.“

Lietuvos komunistų partija rinkimams ruoštis pradėjo tik po gruodžio mėnesį įvykusio XX partijos suvažiavimo. 1990 m. sausio 24 d. Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas paskelbė partijos rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą programą – „Mūsų tikslai ir darbai. Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto žodis rinkėjams“, kurioje skelbta „Laisva, teisinė, demokratinė, humanistinio socializmo valstybė, besiremianti tautinėmis vertybėmis. [...] Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas turi tam tikrus etapus. Jau dabar siekiame suvereniteto, lygiateisio ir savitarpiškai naudingo bendradarbiavimo tiek su centru, tiek su kitomis respublikomis derybų keliu, sutarčių pagrindu.“ Pagrindiniu rinkiminės kampanijos polemikos akcentu tapo požiūris į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Sąjūdžio rinkimų programoje ir kandidatų kalbose ryškėjo ryžtingo „Nepriklausomybės skelbimo, kaip visų kitų problemų sprendimo“ kelias, savarankiškosios Lietuvos komunistų partijos programoje – ėjimas „mažais žingsneliais“, „etapais“ Nepriklausomybės link. 

Rinkiminės kampanijos metu buvo iškelta 650 kandidatų į Aukščiausiosios Tarybos deputatus, tačiau kandidatais buvo įregistruoti tik 522. Kandidatų sumažėjimo priežastis – įvairūs Rinkimų įstatymo pažeidimai ir tai, kad dalis šių kandidatų į deputatus buvo iškelti keliose apygardose. Iki rinkimų dienos kandidatų į deputatus skaičius sumažėjo iki 472, nes 49 kandidatai savo iniciatyva atsisakė balotiruotis dėl per didelės konkurencijos, vienas kandidatas – pogrindinės spaudos leidėjas ir politinis kalinys Povilas Pečeliūnas – mirė likus dienai iki rinkimų pirmojo turo. Savarankiškoji Lietuvos komunistų partija rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą iškėlė daugiausia kandidatų – apie 200. Maskvai lojali likusi LKP (TSKP) – 78 kandidatus. Dar buvo iškelti 47 nepartiniai kandidatai. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis nebuvo politinė partija, todėl kėlė ir rėmė įvairių partijų (išskyrus LKP (TSKP) ir nepartinius kandidatus, pritariančius jo rinkiminei programai. Iš viso Sąjūdis rėmė 146 kandidatus, iš kurių 92 buvo nepartiniai, 35 priklausė Lietuvos komunistų partijai, 11 – Lietuvos socialdemokratų partijai, 4 – Lietuvos demokratų partijai, po 2 – Lietuvos žaliųjų partijai ir Lietuvos krikščionių demokratų partijai.

Tarptautiniai rinkimų stebėtojai

Pirmą kartą moderniųjų laikų Lietuvos rinkimų istorijoje rinkimus stebėjo Sąjūdžio kviesti užsienio demokratinių šalių atstovai. Kanados lietuvių bendruomenės iniciatyva rinkimų stebėti atvyko Kanados federalinio parlamento nariai Bilas Bleikis (Bill Blaikie), Paulina Brau (Pauline Browes), Džesis Flisas (Jesse Flis), Ontario provincijos parlamento nariai Davidas Flytas (David Fleet) ir Ričardas Džonstonas (Richard Johnston), Ontario naujosios demokratijos partijos lyderis Bobas Rejus (Bob Rae), taip pat Austrijos, Lenkijos, Vokietijos parlamentų nariai. JAV Atstovų Rūmų ir Senato delegaciją – Čarlzą Kristoferį Koksą (Charles Cristopher Cox), Ričardą Durbiną (Richard Durbin), Džoną Milerį (John Miller), Bilą Sarpalių (Bill Sarpalius)– TSRS vadovybė į Lietuvą įleido tik kitą dieną po įvykusių rinkimų. Dar 1990 m. vasario 20 d. Sąjūdžio Seimo vardu TSRS liaudies deputatai iš Lietuvos: Vytautas Landsbergis, Kazimieras Motieka, Egidijus Bičkauskas, Bronius Genzelis, Marcelijus Martinaitis, Virgilijus Čepaitis, taip pat Sąjūdžio Seimo nariai Algirdas Kaušpėdas ir Emanuelis Zingeris, išsiuntė telegramą TSRS užsienio reikalų ministerijai ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos vadovybei, kurioje  išreikštas protestas dėl atsisakymo įleisti kongresmenus iš JAV. 1990 m. vasario 23 d. 11 JAV senatorių kreipėsi į TSRS ambasadorių JAV Jurijų Dubininą laišku, kuriame išreiškė „gilų nusivylimą“ dėl TSRS vadovybės atsisakymo suteikti vizas keturiems JAV kongresmenams.

Lietuviškų šaknų turinčio Ričardo Durbino vadovaujama delegacija į Lietuvą atvyko tik vėlų 1990 m. vasario 25 d. vakarą. Pirmą kartą į Lietuvą atvykusi JAV Kongreso delegacija sekančią dieną spėjo trumpai susipažinti su Vilniumi, bendravo su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, Lietuvos Tautinio Olimpinio komiteto atstovais, tačiau daugiausiai laiko buvo skirta susitikimams su Sąjūdžio vadovais. Diskusijų metu kalbėta apie svarbiausią būsimos Aukščiausiosios Tarybos darbą – naujos Lietuvos Konstitucijos parengimą. Kongresmenas Čarlzas Kristoferis Koksas atvežė ir Lietuvai padovanojo 1000 JAV konstitucijos egzempliorių lietuvių kalba. Spaudos konferencijoje Sąjūdžio būstinėje kongresmenai taip pat priminė Jungtinių Amerikos Valstijų nepripažinimo politiką, išreiškė viltį dėl demokratinio Lietuvos raidos kelio, diskutavo dėl JAV Kongreso paramos Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę. Rinkimus taip pat stebėjo JAV delegacijos Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisijoje nariai. Jų ataskaitoje apie Lietuvoje įvykusius rinkimus buvo rašoma: „Rinkimai Lietuvoje buvo pirmieji daugiapartiniai rinkimai į respublikų aukščiausiąsias tarybas. [...] Lietuvos patirtis gali pasitarnauti kaip inspiracija Sovietų Sąjungos regionams, kur nekomunistinės politinės organizacijos neegzistuoja arba jų yra tik užuomazgos.“

„Sąjūdis pradeda ir laimi“ – 1990 m. rinkimų rezultatai

Rinkimų dienos vakarą, uždarius apylinkes, prasidėjo balsų skaičiavimas. Rinkimų rezultatus aktyviai skelbė Sąjūdžio rinkimų štabas, pranešimus gaudavęs iš rinkiminėse komisijose dirbusių Sąjūdžio atstovų. Pirmajame rinkimų ture 1990 m. vasario 24 d. triuškinamą pergalę pasiekė Sąjūdžio remti kandidatai, žadėję „atkurti nepriklausomą, demokratiškai tvarkomą Lietuvos valstybę“. Tą dieną rinkimuose balsavo 1 mln. 851 tūkst. rinkėjų, tai sudarė 71,72 proc. visų balsavimo teisę turėjusių rinkėjų. Pagal Rinkimų įstatymo 48 straipsnį rinkimai įvyko 140 apygardų, vienoje apygardoje (Ignalinos r. Sniečkaus apygardoje Nr. 108) rinkimai neįvyko, nes rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė rinkėjų (35,89 proc.), įrašytų į rinkėjų sąrašus. Iš 90 tą dieną išrinktų deputatų 72 buvo remiami Sąjūdžio (tarp jų buvo ir LKP narių), 14 išrinktų deputatų – savarankiškosios Lietuvos komunistų partijos atstovai, 4 – LKP (TSKP) atstovai. Didžiausio palaikymo Sąjūdžio kandidatai sulaukė Kauno, Panevėžio rinkiminėse apygardose, kuriose laimėjo vien tik Sąjūdžio remti kandidatai. 5 rinkimų apygardose (Tauragės r. Jovarų apygardoje Nr. 69, Akmenės r. Akmenės apygardoje Nr. 79, Zarasų r. Zarasų apygardoje Nr. 106, Kauno r. Kačerginės apygardoje Nr. 130, Lazdijų r. Lazdijų apygardoje Nr. 141) turėjo vykti pakartotiniai rinkimai, šiose apygardose kandidatavę tik du kandidatai nesurinko daugiau kaip pusės balsavusių rinkėjų balsų. Pakartotiniai rinkimai šiose apygardose turėjo būti organizuojami iš naujo, pasibaigus pirmajam ir antrajam turui.

Pakartotinis balsavimas arba antrasis rinkimų turas, kuriame varžėsi du daugiausia balsų gavę kandidatai, turėjo būti surengtas kovo 10 d., tačiau pirmajame ture išrinkti Sąjūdžio remti deputatai kreipėsi į Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą ir Respublikinę rinkiminę komisiją, ragindami „atsižvelgti į sudėtingą politinę visuomeninę padėtį, sušaukti naujai išrinktą Aukščiausiąją Tarybą nedelsiant, ne vėliau kaip kovo 11 d.“ – buvo baiminamasi, kad 1990 m. kovo 12 d. Maskvoje darbą pradės TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, TSRS Prezidentu išrinks M. Gorbačiovą bei suteiks jam teises bet kurioje TSRS respublikoje paskelbti ypatingąją padėtį, priimti „išstojimo iš TSRS mechanizmą“. Sąjūdis kreipėsi į Respublikinę rinkimų komisiją dėl antrojo turo surengimo po savaitės. Rinkimų komisijai sutikus, antrojo turo rinkimų laikas buvo paankstintas. Kiekvienos apygardos rinkiminė komisija sprendė, kurią dieną įvyks antrasis turas. Pakartotinis balsavimas buvo rengiamas 45 apygardose ir vyko kovo 4, 7, 8, 10 dienomis. Iš viso per antrąjį rinkimų turą buvo išrinkti 43 deputatai, antrajame rinkimų ture dalyvavo 66,4 proc. rinkėjų. Kovo 4 d. buvo išrinkti 26 deputatai, kovo 7 d. – 7 deputatai, kovo 8 d. – 8 deputatai ir kovo 10 d. – 2 deputatai. 

Kai 1990 m. kovo 10 d. vakare į pirmąjį posėdį susirinko naujai išrinkto parlamento nariai, tą dieną išrinkti deputatai Arūnas Degutis ir Valentina Suboč parlamento posėdyje dar nedalyvavo. Vilniaus m. Naujosios Vilnios apygardoje Nr. 21 ir Mažeikių r. Naftininkų apygardoje Nr. 77 rinkimai neįvyko, nes pakartotiniame balsavime dalyvavo mažiau kaip 50 proc. rinkėjų (Naujosios Vilnios apygardoje Nr. 21 – 45,09 proc. rinkėjų, o Naftininkų apygardoje Nr. 77 – 45,32 proc. rinkėjų).

1990 m. kovo 11 d. antrajame Aukščiausiosios Tarybos posėdyje dalyvavo visi 133 deputatai, išrinkti pirmajame ir antrajame ture. Mandatų komisijos pirmininkui deputatui Aloyzui Sakalui perskaičius pranešimą, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba vienbalsiai pripažino 133 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų, išrinktų 1990 m. vasario 24 d., kovo 4, 7, 8 ir 10 dienomis, mandatus. Pagal partinę priklausomybę Aukščiausiosios Tarybos deputatų sudėtis buvo tokia: 70 – nepartinių, 40 – savarankiškos Lietuvos komunistų partijos nariai, 9 – Lietuvos socialdemokratų partijos nariai, 5 – LKP (TSKP) nariai, 4 – Lietuvos žaliųjų partijos nariai, 3 – Lietuvos demokratų partijos ir 2 – Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai. Iš 133 deputatų 102 buvo remti Sąjūdžio, 31 apygardoje rinkimus laimėjo ne Sąjūdžio remti kandidatai. Sąjūdžio pergalė rinkimuose buvo akivaizdi.

Nors Aukščiausiosios Tarybos rinkimai vyko dar aneksuotoje Lietuvoje, tačiau pagrindinis tikslas buvo parlamentiniu keliu panaikinti aneksiją ir viešai pareikšti, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir tęsia Lietuvos Respublikos valstybingumo tradicijas. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ atribojo išrinktąją Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą nuo ankstesnių Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų ir pripažino jos nariams Tautos atstovų mandatą ir prievolę atkurti Lietuvos valstybę bei reikšti Tautos suverenią galią (suprema potestas) per šią Aukščiausiąją Tarybą – 1990 m. kovo 11 d. 124 Aukščiausiosios Tarybos deputatams balsavus „už“, 6 susilaikius, nė vienam nebalsavus „prieš“, buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. 

Pakartotiniai Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimai

Jau atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1990 m. balandžio 7 d., 8 apygardose surengti pakartotiniai rinkimai. Pirmajame ture buvo išrinkti 5 Aukščiausiosios Tarybos deputatai: Klemas Inta, Vytautas Kvietkauskas, Sergejus Pirožkovas, Zita Šličytė ir Mečislovas Treinys, o 1990 m. balandžio 21 d. 3 apygardose surengtas pakartotinis balsavimas. Pakartotiniame balsavime Aukščiausiosios Tarybos deputatais išrinkti Petras Papovas ir Rūta Gajauskaitė. Vilniaus miesto Naujosios Vilnios apygardoje Nr. 21 rinkimai dar kartą neįvyko, nes balsavime dalyvavo vos 29,8 proc. rinkėjų.

Šaltiniai ir literatūra:

A. G. Kelio rinkimasis: pirmasis turas, Atgimimas, 1990, Nr. 9, p. 1.

Blažytė-Baužienė, Danutė. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (1990–1992) narių biografinis žodynas, Vilnius, 2018, p. 19–22.

Čepaitis, Virgilijus. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Vilnius, 2007, p. 404–410.

Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“, Lietuvos Respublikos Seimo archyvas, f. 2, ap. 1, b. 1, l. 16.

„Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. rugsėjo 29 d. nutarimo „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimų įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ 2 punkto ir 1989 m. gruodžio 7 d. nutarimo „Dėl Lietuvos TSR vietinių liaudies deputatų tarybų deputatų rinkimų įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ 2 punkto, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) šešioliktoji sesija: stenogramos. Vilnius, 1989, p. 104.

„Dėl Respublikos rinkiminės komisijos dvyliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimams sudarymo“, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) penkioliktoji sesija: stenogramos. Vilnius, 1989, p. 488–489.

„Dėl rinkiminės apygardos rinkėjų normos dvyliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimams“, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) penkioliktoji sesija: stenogramos. Vilnius, 1989, p. 483. 

Kai kurie statistiniai duomenys apie kandidatus į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą (1990-02-22). Angonitos Rupšytės asmeninis archyvas

Kelias į Nepriklausomybę: Lietuvos Sąjūdis 1988–1991. Vilnius, 2010, p. 183–186.

Kongresmenai Lieuvoje, Draugas, 1990-03-02, Nr. 43, p. 1. 

Laurinavičius, Česlovas, Sirutavičius, Vladas. Lietuvos istorija. T. 12, d. 1: Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios, Vilnius, 2008, p. 502–518.

Lietuva renka 141 parlamentarą, Draugas, 1990-02-24, Nr. 39, p. 1.

Lietuvos kelias: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio konferencija Vilniuje, Sporto rūmuose 1990 m. vasario 3 d., parengė Angonita Rupšytė, Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2015, Nr. 1–4.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. I–VII posėdžiai: stenogramos. Vilnius, 1990, p. 4. 

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimų įstatymas, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) tryliktoji sesija: stenogramos. Vilnius, 1989, p. 426–445.

Lukošaitis, Alvydas. Parlamentarizmas, parlamentas ir parlamentinė demokratija Lietuvoje, Parlamentarizmas Lietuvoje, Vilnius, 2020, p. 107–111.

Mūsų tikslai ir darbai. Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto žodis rinkėjams, Tiesa, 1990-01-24, Nr. 19, p. 1.

„Pasiūlymai, ruošiantis LTSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimams“, anketa „Dėl rinkimų į LTSR AT“. Anketa (apie rajoną, Sąjūdžio grupes ir t. t.), „Kandidato į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą registracijos anketa“. Angonitos Rupšytės asmeninis archyvas

Respublikos rinkiminėje komisijoje, Tiesa, 1990-01-30, Nr. 24, p. 2–4.

Rupšytė, Angonita. Sąjūdžio struktūra: ryšiai ir veiksmai, Į nepriklausomą valstybę: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis 1988–1990, Vilnius, 2015, p. 195–197.

Sąjūdžio rinkiminė programa. Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas. Vilnius, 1998, p. 333–349.

Tikrasis parlamentas, Valstybės žinios, 1990-03-02, Nr. 9, p. 1.

Truska, Liudas. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas. Lietuvos Seimo istorija: XX–XXI a. pradžia. Vilnius, 2009, p. 255–264.

Parengė Žydrūnas Mačiukas ir Angonita Rupšytė, 
nuotraukų koliažus parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė, 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius

Susijusi informacija: 

• Seimo rinkimai (1920–1940 m.)