Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime

2017 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

Atsimenu, kai 1988-ųjų liepos mėnesio literatūros žurnalas „Pergalė“ ėjo iš rankų į rankas.

Čia, prabėgus net 47 metams nuo žiaurių represijų prieš Lietuvos žmones, publikuoti vieni pirmųjų liudijimų apie Lietuvos gyventojų tremtį...

Tai „Lietuviai prie Laptevų jūros“, tremtinės Dalios Grinkevičiūtės prisiminimai apie tai, ką reiškia išgyventi, kai tave jau pasmerkė mirti... Pirmieji atsiminimai parašyti apie 1949-uosius metus, kai ji, jauna 22 metų moteris, slapta grįžo į Lietuvą. Rankraštį ji įdėjo į stiklainį ir užkasė žemėje.

Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų žodžius girdėsime ir šiandien šioje salėje.

Įsivaizduokite, net pusę amžiaus mums buvo draudžiama apie tai žinoti, kalbėti... Okupantai norėjo mus paversti kurčiais ir aklais, negirdinčiais savo tautos aimanų ir troškimo būti laisviems...

Atgimimo metais tremtinių atsiminimuose prasiveržusi tiesa liudija MŪSŲ tautos tragediją. Liūdną, žiaurią, nepateisinamą, skaudžią, sugriovusią šeimų, kaimų, miestų ir miestelių gyvenimus.

Kaip nežmoniškai skamba 1939 metų spalio 11 dienos Maskvos NKVD įsakymas Nr. 00122: „Dėl antitarybinio elemento likvidavimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje“ – skamba taip pat, kaip ir nacių „paskutinis sprendimas“. Šis įsakymas leido okupantams 1940-ųjų liepos mėnesį pradėti masinius areštus ir 1941-ųjų birželio 14-ąją – masinius trėmimus. Taip okupantas tapo budeliu, žudiku, kuris iki šiol slapstosi, ginasi, meluoja ir ciniškais pasisakymais demonstruoja savo tikrąjį veidą – jiems žmogaus gyvybė nebuvo svarbi... Šis baisus absurdas, įkvėptas partinės visagalybės, žmogaus beteisiškumo, tyčiojimosi, įsiskverbė į mūsų gyvenimus…

1941-ųjų birželio 14-ąją sovietų represinės struktūros į 15 ešelonų sugrūdo 17 500 vyrų, moterų, senelių, vaikų ir kūdikių. Daugelis jų negrįžo.

Mokytojai, teisininkai, tarnautojai, ūkininkai, kunigai, verslininkai, karininkai, diplomatai, gydytojai ir jų šeimos – žmonos, tėvai ir vaikai tą pačią suėmimo minutę tapo beteisiais, beturčiais kaliniais ir tremtiniais. Be Tėvynės. Be Namų. Atskirti nuo artimųjų.

Pagerbkime tylos minute visus nuo okupacijų nukentėjusiuosius.

156 000 įkalintų. 131 600 ištremtų. 50 000 sušaudytų, žuvusių, mirusių nuo bado. Bet ar gali skaičiai atskleisti kiekvieno jų gėlą, kančią, netektis, skausmus? Šią gilią tautos žaizdą liudija čia su mumis esantys tremtiniai.

1989 metais parvežti pirmieji tremtinių karstai mums liudijo, kad tai tikrai buvo. Mes, artimieji, netekę savo brangių žmonių, juos vis dar girdime dainuojančius, matome išdidžius, besišypsančius nuotraukose iš Sibiro (kad artimieji Lietuvoje, gink Dieve, neliūdėtų), darbščius ir mokančius mus beatodairiškai mylėti artimą savo, gimtinę vienatinę. Dabar ir visados. Ačiū.