Seimo Pirmininko kalba Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos paskelbimo 70-ųjų metinių minėjimo renginyje

2019 m. vasario 15 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Dž. G. Barysaitė)

Prieš 70 metų, vasario 16 diena buvo tokia, kaip šiandien: 2–3 laipsniai šilumos, apsiniaukusi, darganota.

Šioje vietoje aštuoni miško broliai – Lietuvos sūnūs – tarė meilės laisvai Lietuvai priesaikos žodžius. Tarė tada, kai norėjo, bet negalėjo švęsti nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 31-ąsias metines.

Šias metines jie paminėjo Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracija ir priesaika.

Tardami priesaikos žodžius ir dėdami parašus jie pareiškė, kad tik jie – laisvės kovotojai – yra šalies vadovai. Ne okupantai, ne teroristai ir nesuvokiamo žiaurumo antžmogiai.

Pasirašydami Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją, kaip 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto ir 1948 m. gruodžio 10 dienos Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pagrindais kurtą dokumentą, Vytautas, Vanagas, Faustas, Kardas, Merainis, Naktis, Užpalis ir Žadgaila skelbė: lietuvis yra Laisvės pilietis.

Šiandien šį dokumentą suvokiame, kaip jungtį tarp dviejų epochų – 1918 m. ir 1990 m. Metų, kai Lietuva su neapsakomai didele drąsa skelbėsi esanti nepriklausoma valstybė.

Vakar Lietuvos Respublikos Seime paskelbta, kad 1949 metų vasario 16 dienos Deklaracija yra laisvos Lietuvos Respublikos išsaugojimo siekių simbolis, liudijantis tą pačią lietuvių tautos valią ir teisę turėti demokratinę nepriklausomą valstybę, kuria rėmėsi 1918 metų vasario 16-osios ir 1990 metų kovo 11-osios Aktai.

Jaučiame nepaprastai didelį dėkingumą ir pagarbą kovotojams, partizanams, broliams ir seserims. Šiemet Laisvės premija paskirta partizanų grupei, tačiau jokia nominacija neatlygins tos aukos, kuri buvo sudėta ant nepriklausomybės aukuro.

2019-uosius Seimas paskelbė Jono Žemaičio-Vytauto metais, pernai gyvenome Adolfo Ramanausko-Vanago metais, kuriais (kaip simboliška!) jo palaikai buvo rasti ir su žmonių jūra palydėti amžino ir garbingo poilsio Antakalnio kapinėse.

Bet kiek pavardžių dar nežinome, kiek slapyvardžių liko miškuose, kiek išniekinimo glūdi nežinomose istorijose čia, Minaičiuose, ten, Linkaičiuose, ten, Daugėlaičiuose, ten, Bebrujuose ir Gimbogaloje, kur nelaimės  draugais dar 1946 m. tapo partizanas Juozas ir tremtinys Albertas.

Ieškokime tų istorijų – apie prie molinio tvarto sienos sušaudytus keturis brolius – ten, už kelio, klausykime gyvųjų liudytojų, išgirskime ir minėkime jų vardus, dėkokime jiems už drąsą.

Jie nesiekė būti minimi, bet pasitikdami 101-ąjį valstybės gimtadienį, mes minėkime.

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Dž. G. Barysaitė)