„Seimo Pirmininkas: Vidurio ir Rytų Europos ir šiuolaikinio pasaulio iššūkiai“

2019 m. birželio 5 d. pranešimas žiniasklaidai

Dėkoju organizatoriams – Maršalkoms Marekui Kuchčinskiui (Marek Kuchciński) ir Stanislavui Karčevskiui (Stanisław Karczewski) – už kvietimą ir galimybę dalyvauti šiame susitikime.

Iššūkiai, su kuriais šiandien susiduriame, yra labai panašūs visame regione. Jie mus vienija dar labiau.

Visų pirma, tai mūsų saugumas. Tenka apgailestauti, kad ir toliau susiduriame su agresyvia ir revanšistine Kremliaus politika mūsų šalių ir visos demokratinės tarptautinės bendruomenės atžvilgiu, kurią matome. Tai ir karinės grėsmės Ukrainoje, hibridinės grėsmės, su kuriomis susiduriame vis dažniau.

Antra, tai ekonominė ir socialinė mūsų valstybių ir mūsų žmonių gerovė. Mums, Lietuvai, ji yra neatsiejamai susijusi su mūsų naryste Europos Sąjungoje.

Kalbant apie šiandienos iššūkius Vidurio ir Rytų Europai, visų pirma reikėtų prisiminti ir neįtikėtiną transformacinę galią regione, parodžiusią Europos Sąjungos (ES) integraciją.

Narystės ES perspektyva visuomet buvo ir tebėra pagrindinė paskata Vyriausybėms vykdyti sudėtingas ir daug kainuojančias, bet kartu ir labai reikalingas reformas, o žmonėms – jas remti. Tai galime patvirtinti patys, tai gali patvirtinti ir mūsų kolegos iš Vakarų Balkanų ar asocijuotų Rytų partnerystės šalių.

Šiais metais minime Rytų partnerystės 10-metį, todėl leiskite man pasakyti ir kelis žodžius apie šią Lietuvai be galo svarbią politiką.

Pirmųjų dešimties metų Rytų partnerystės rezultatai – akivaizdūs: pasirašyti ir šiuo metu pilnai įgyvendinami 3 asociacijos susitarimai su Ukraina, Sakartvelu ir Moldova; partnerystės susitarimas su Armėnija; 3 beviziai režimai su asocijuotais partneriais, palengvinti vizų režimai su Armėnija ir Azerbaidžanu; auganti ES ir Rytų partnerių prekyba, stiprėjantys kontaktai tarp žmonių.

Nuo laisvėjančios prekybos ir žmonių judėjimo, matoma ir demokratinė šių šalių pažanga. Skaidrūs, tarptautinius standartus atitinkantys rinkimai ir taikus valdžios pasikeitimas Ukrainoje dar ne taip seniai buvo sunkiai įsivaizduojami, o štai prieš mėnesį stebėjome emocingą, bet, svarbiausia, demokratinius standartus atitinkantį Prezidento pasikeitimą. Tas pats pasakytina ir apie Sakartvelą. Šioje situacijoje matome daugiau nei vieną nugalėtoją, o svarbiausi laimėtojai – šių šalių žmonės.

Žinoma, nereikia būti naiviems – ėjimas į demokratiją yra ilgas ir sunkus procesas. Tai mes, prie ES prisijungusieji, žinome iš savo patirties. Šiandien jaučiuosi ramiai sakydamas, kad demokratijos Ukrainoje, Sakartvele, Moldovoje ir Armėnijoje yra daugiau nei jos buvo prieš 2009 m.

Tačiau kalbėdami apie šiuos reikšmingus pasiekimus negalime užmiršti iššūkių, su kuriais nuolat susiduriame.

Visų pirma – dėl priešiškų dezinformacijos kampanijų, kurių tikslas – menkinti šalių suverenumą, paveikti politinius procesus, ypač susijusius su eurointegracinėmis reformomis,  kurti ir palaikyti nestabilumą.

Viena didžiausių dezinformacijos kampanijų yra nukreipta prieš Ukrainą, stengiantis pateisinti neteisėtą Krymo aneksiją ir dalies Ukrainos teritorijos okupaciją, paneigti suverenią valstybės teisę vykdyti reformas, formuoti savo užsienio politiką, eiti savo pasirinktu keliu.

Panašios dezinformacijos kampanijos yra nukreiptos ir prieš kitas Rytų partnerystės šalis, turinčias europietiškų aspiracijų: Sakartvelą ir Moldovos Respubliką.

Reikšmingi Rytų partnerystės pasiekimai buvo įmanomi tik dėl ambicingos Rytų partnerystės politikos darbotvarkės, suformuotos Prahos viršūnių susitikime 2009 metais.

Panašius ambicingus tikslus turime kelti sau ir šį kartą. Esame įsitikinę, kad ES turi išsikelti sau tikslą integruoti asocijuotąsias partneres į ES vidaus rinką ir parengti reikiamus veiksmų planus tam.

Labiau pažengę partneriai turi gauti galimybę judėti toliau ir greičiau. Tai niekaip nesugriaus Rytų partnerystės, bet užtikrins, kad bus tinkamai atsakyta į kiekvieno partnerio individualius poreikius.

Turime užtikrinti adekvačią finansinę paramą artėjančioje finansinėje perspektyvoje ir grįsti jos mokėjimą „daugiau už daugiau“ principu. Turime įvertinti, kad labiausiai ambicingi partneriai susiduria su didžiuliu politiniu spaudimu, ekonominiu šantažu ir net karine agresija iš Rusijos pusės.

Lietuva, būdama gana nedidelė regiono valstybė, demonstruoja pasiryžimą dalintis savo sukaupta eurointegracine ir reformų patirtimi (vykdyti ir vykdomi 40 Dvynių projektai Rytų partnerystės šalyse). Sieksime ir ateityje užtikrinti deramą ES kaimynystės politikos – konkrečiai Rytų partnerystės – matomumą ne tik mūsų regione, bet ir visoje Europos Sąjungoje.

Norėtume išnaudoti laiką iki Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai 2027 m., kad asocijuotos Europos Sąjungos Rytų partnerės įgytų kandidačių statusą.

Tikimės, kad Rytų partnerystės dvidešimtmetis galės būti pažymėtas jau prasidėjusiomis Rytų partnerystės šalių derybomis dėl narystės Europos Sąjungoje.