Seimo Pirmininko kalba Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonijoje, skirtoje Gedulo ir vilties dienai

2019 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotraukos (aut. – Olga Posaškova)

Nepriklausomybės aikštė

Paniekinti, įskaudinti ir sužeisti žmones, sužeisti Tautą, nužudyti mūsų likimą – tai buvo tikslas. Per valandą išplėštos gyvenimo akimirkos, prarasti namai, išdraskytos šeimos, laukė ilgos, kraupios kelionės ir betikslis, kruvinas, begalinis darbas.

Trise – „Troika“ – nuspręsdavo už mus, už Jus, už mano tėvą ir jo šeimą. Jų atmintyje įsirėžė žodžiai: „Dabar gyvensite kaip liepsime arba nebegyvensite – šag na levo, šag na pravo: strieliaju bez predupreždenia.“ Tai reiškė – žingsnis į šalį ir šausiu.

Tačiau atsitiko kitaip. Skausmas tapo mūsų susitelkimo ir tapatybės pagrindu. Šiandien turime garbę būti ir vadintis lietuvių tauta, nes anuomet iškentėjome, kaip tauta. Kentėjusieji savo kančią prisimena, apie ją kalba, dainuoja ir pasakoja istorijas naujoms kartoms. Drąsa mirti, drąsa gedėti, drąsa grįžti ir atsitiesti po to, kai viskas yra atimta be jokios priežasties – tai atvedė mus į Laisvės kovą ir pergalę, pasiektą tarptautinį pripažinimą. Lietuvos istorija yra pilna kapų, juos amžinai lydės pagarbos tyla. Šioje tyloje kaskart išryškės netekties skausmas ir stiprybė jį ištverti. Tepadeda tai mums prisiminti ir gyventi. Gyventi dėl vertybių, dėl atminties, dėl ateities.

Kiekviena tremtinio auka tapo mūsų kolektyvinėje tapatybėje užkoduota priežastimi, dėl ko šiandien nebijome būti drąsūs ir keliame mūsų laisvės vėliavas.