Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

2020 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Džoja Gunda Barysaitė)

Brangūs Laisvės gynėjai, žuvusiųjų artimieji, Laisvės kovotojai,

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Gitanai Nausėda,

Gerbiamasis Ministre Pirmininke,

Prezidente Dalia Grybauskaite,

Prezidente Valdai Adamkau,

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi, gerbiami Seimo Pirmininkai,

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Vyriausybės ir Seimo nariai,

Jūsų Ekscelencijos ambasadoriai, gerbiamieji Lietuvos žmonės ir svečiai,

Kai vakarai ankstėja, vis džiugiau sutinkame kiekvieną rytą. Dienos ilgėja šiandienos žmonėms, bet prieš 29-erius metus diena nebeprašvito ir sustingo 14-ai didvyrių:

Loreta Asanavičiūtė,

Virginijus Druskis,

Darius Gerbutavičius,

Rolandas Jankauskas,

Rimantas Juknevičius,

Alvydas Kanapinskas,

Algimantas Petras Kavoliukas,

Vytautas Koncevičius,

Vidas Maciulevičius,

Titas Masiulis,

Alvydas Matulka,

Apolinaras Juozas Povilaitis,

Ignas Šimulionis,

Vytautas Vaitkus.

Pagerbkime jų auką tyla.

Ačiū.

Išaušusi ilgėjanti diena buvo tuščia ir neteikianti džiugesio. Bet ar galima džiaugtis, kai tavo laisvę ką tik apipylė krauju ir sumalė tankų vikšruose. Susidorojo su gynėjais, buvusiais be ginklo, be pykčio, tik su siekiu būti savo teisėtai pasiektoje laisvėje.

Kai pilki grindiniai sugėrė jaunų žmonių kraują, buvo paskelbta, kad sužeistiesiems reikia gyvybės, reikia kraujo. Atidavėme dalį savęs kovojusiems prie šturmuojamų pastatų ir nevadinome to auka, vadinome tai gyvybe. Gyvybe daugiau kaip 700 sužeistų žmonių. Garbė Jums, gynėjai!

Ir visi, kurie suprato Sausio 13-ąją, gali liudyti, kad gyvenimas skyrėsi iki tos nakties ir po jos. Tai buvo riba, tai buvo lūžis. Lūžis mūsų tautos istorijoje, tai buvo virsmas mūsų savimonėje.

Tą dieną, tą ilgėjančią dieną vieni Lietuvos vaikai ėjo ginti laisvės, kiti – maži vaikai – liko žaisti namuose, o motinos užtikrino rūpestį, saugumą ir kryptingą supratimą,  kad užaugę tęstų – kurtų laisvą laisvų piliečių šalį. Tada dar ne visi suprato, kiek daug pakeitė ši kruvina naktis, kaip viskas po jos pasikeis ir kad bereikalingų aukų nebuvo.

Laisvės siekimas, kaip kiekviena audra turi pradžios verpetą, o žmonių apsisprendimas – lyg vaisius, kuris savo laiku subrandintas nukrinta ant žemės ir išbarsto sėklas.

Laisvės sėklomis pabudo priespaudos išvarginti sukilėliai ir pokario didvyriai, kuriuos garbingai palaidojom praėjusiais metais. Mus mokė visų kartų laisvės kovotojai, kuriems šiandien statome paminklus, įvertiname valstybiniais ženklais.

Visada yra kitas pasirinkimas. Visada yra lygesnis kelias. Bet už tai mes ir dėkojame gynėjams, kad jie rinkosi prasmingą kryptį, prasmingą gyvenimą ir prasmingą būtį tomis dienomis ir tą naktį.

Šią ilgėjančią dieną rinkomės ir renkamės prie laužų, keliame vėliavas ir vienijamės prisiminimams. Tegul ši diena būna taip vertinga mūsų kalendoriuose, kaip Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Tegul ši diena būna laisva, kai pasakojame augantiems apie amžininkus didvyrius, kad kiekvieno lietuvio meilė Tėvynei taptų šakele tvirtai suaugusio vainiko, kuris vadinasi Lietuva.

Ačiū.