Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio kalba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio minėjime

2020 m. rugsėjo 10 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Džoja Gunda Barysaitė)

Jūsų Ekscelencijos Ministre Pirmininke, Prezidente Dalia Grybauskaite, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi,

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai ir jų artimieji, ekscelencijos ambasadoriai,

gerbiamieji kolegos Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės nariai,

ir mielieji Lietuvos žmonės,

Sveiki susirinkę saugiai minėti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio. Nuo Kovo 11-osios praėjo šeši mėnesiai. Ir nors tą šventinę dieną Nepriklausomybės aikštės danguje iškilmingai suplevėsavo mūsų Tėvynės trispalvė, garsiai sugiedojome „Tautišką giesmę“, vakare skambėjo pakilus koncertas, kurį vainikavo šventinė fejerverkų salvė, tačiau vieno ir bene svarbiausio tradicinio šventės akcento surengti jau nebegalėjome. Su apmaudu, iškilmingas posėdis Kovo 11-osios Akto salėje kartu su jame planuotu Nepriklausomybės Akto signatarų pagerbimu neįvyko. Šiandien noriu Jums dėkoti už supratimą. Nuoširdžiai džiaugiuosi matydamas susirinkusiuosius ir galėdamas sveikinti.

Natūralu, tačiau labai liūdna, kad, deja, ne visi, tikėjęsi čia būti, šiandienos sulaukė. Prisiminkime Laisvės kovotojus ir Laisvės signatarus, kurių nebeturime šalia. Pagerbkime juos tyla. Ačiū.

Praėjęs suvaržymų pusmetis Lietuvai buvo išties ypatingas. Tai buvo saugos, savisaugos ir kitokių naujų rūpesčių laikas. Tyla ir nežinomybė kartais rodėsi tvyro ore, panaši į tą prieš trisdešimt metų. Ir kai atrodė, kad viešąją erdvę ima slėgti baimė, atsiskleidė Lietuvos šviesa. Susibūrė savanorių būriai, visuomeninės iniciatyvos ir tvirta medikų laikysena – tiek tuomet, tiek šiemet – visa tai yra įvairialypės Lietuvos pilietinės visuomenės žiedai. Žiedai, kurie žydi trisdešimtmetį. Lietuvos pilietinė visuomenė yra principinga. Precedentą tam sukūrė Sąjūdis, jo mitingų dalyviai, Baltijos kelio gyvosios grandinės grandys, atvedusios į Laisvės kelią, ir, aišku, demokratijos simboliais tapę Nepriklausomybės Akto signatarai, kurie garsiai liudijo lemtinguosius 124 „UŽ“. Sprendimas, kurį palaikė 1 447 334 laisvi piliečiai, referendume patvirtindami Lietuvos Respublikos Konstituciją. Atkuriamasis Seimas ne kartą turėjo pademonstruoti tiek vienybės ir drąsos, kad šiandien šios savybės, akivaizdu, tapo neatsiejamomis lietuviškojo identiteto dalimi.

Prieš trisdešimt metų į laisvę žiūrėjome lyg pro barikadų plyšius. Žiūrėjome viltingai ir atvėrėme langus ir duris demokratijos vėjui. Priėmus Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo aktą, laisvės oro gūsis atnešė galimybes kiekvienam iš mūsų. Praėjus trisdešimčiai metų turime galimybę liudyti Tautos valios išraišką ir pareigą ją puoselėti ir ginti.

Gerbiami signatarai, kovo 11-ąją Seimo Didžiuoju kiemu žengėte į Nepriklausomybės aikštę ir Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo akimirką, 22 val. 44 min., Lietuvos žmonėms parodėte susitelkimo pavyzdį. Tokį pat drąsų, tokį pat vieningą kaip anuomet ir visada.

Ačiū Jums.

Lietuva šiandien nėra vienintelė ir nėra vieniša. Mes turime Baltijos seses, Ukrainos, Sakartvelo ir Baltarusijos kraujo brolius, istorinę ir giliai suprantančią kaimynę Lenkiją. Esame Europos Sąjungos šeimoje, NATO brolijoje. Esame aktyvi transatlantinės komandos dalis.

Mes esame Nepriklausoma Lietuvos Respublika.

Sveikinu!