Seimo nario Roberto Šarknicko pranešimas: „Šepetukas, rankšluostis... Ne, renkuosi žmogų, kuris išklausytų“

2017 m. lapkričio 15 d. pranešimas žiniasklaidai

Perskaičius Seimo kontrolieriaus ataskaitą dėl vaikų globos namų veiklos Lietuvoje, pritrūkau paties svarbiausio vertinimo ir įvertinimo kriterijaus dėl dalies vaikų psichologinės būsenos, kai vienatvė smūgiuoja į tuštumą, kai užsidaręs kampe sėdintysis linguoja ir svajoja apie savo buvusių namų kiemo draugus ir t. t. Problema įsisenėjusi dar nuo sovietinių laikų – vaikų globos namuose nėra psichologo (jei kur nors yra, iš anksto dėkoju ir su mielu noru atvykčiau padėkoti). Taigi, yra trūkumas psichologų, kurie teiktų psichologinę pagalbą kasdieniame gyvenime.

Ataskaitoje kalbama apie šepetėlius, rankšluosčius, patalynę. Taip, tai labai svarbu, bet žinau, kad vaikui yra svarbus asmuo, kuris išklausytų vaikų kasdienes svajones, bėdas, kad kuo mažiau kampuose linguotų sužeistos sielos.

Vaikų globos įstaigas tikrinęs Seimo kontrolierius nustatė, kad vaikai drausminami neproporcingomis priemonėmis, kad trūksta higienos priemonių, kurias kai kur vaikams net tenka pirkti iš savo kišenpinigių. Kodėl prie šių ataskaitų nėra pridėta, kad vaikams reikia kad ir mažos, bet galimybės pakalbėti apie tėvus, kurie per savo gyvenimo klaidas neapdairiai privertė savo vaikus pagyventi vaikų globos namuose?

O su kuo kalbėti? Ogi su niekuo. Arba tik su kai kuriais dirbančiais socialiniais darbuotojais. Bet tai turi būti atskiras kompetentingas specialistas, kurio vardas yra psichologas. Socialiniai darbuotojai atlieka visai kitą funkciją: padeda vaikams socializuotis realiame gyvenime, išmoko gyventi buityje, šeimoje. O dvasiniai dalykai, pokalbiai apie ramybę, apie skriaudą, apie ilgesį, apie meilę ir kitus užslėptus dalykus, kurie skauda, su kuriais sunku susigyventi, priklauso psichologo pareigoms. Ne paslaptis, kad dėl šių užslėptų dalykų kyla ir smurtas artimoje aplinkoje, kuris suformuoja mažą asmenybę tapti ne itin geru tėčiu ar mama. Pavyzdžių turime: užaugę to paties likimo vaikai tampa tėvais, iš jų įsčių vaikai grįžta į tas pačias įstaigas, kuriose gyveno biologiniai tėvai.

Keletą savaičių lankiau panašaus likimo brolius ir seseris. Deja, bet šiuolaikiniai blizgučiai veikia tik dieną, o praktiškai visų naktys eina į svajonių namus. Antklodėmis vakarais uždengia savo sužeistas sielas. Tokiu būdu mažosios sielos kiekvieną dieną bando grįžti namo. Tačiau...

Noriu paklausti Seimo kontrolieriaus, kodėl apie tai nebuvo kalbama ne tik dabar, bet ir daugelį metų? Koks atliktas jūsų tyrimo rezultatas? Tik, prašau, nemeskit akmens į Vaikų teisių tarnybą. Jūs turite duoti pastabas, kad jas būtų galima taisyti. Juk žmogiška klysti.

Būsiu naivuolis, kuris neišmano biurokratinių vingrybių, bet būsiu našlaičių pusėje, kurie sapnuose eina į tėvų namus, kurie yra kartais visokie, o jei jie nepriims, tai jų keliai galimi ir į jūsų, kontrolieriaus, namus. Atsiprašau už ironiją, bet jie (per) daug metų laukė, pralaukė, kad net jų vaikai be psichologų pagalbos atsidūrė tuose pačiuose namuose. Dėkui Dievui, ne visi.  

Daugiau informacijos:

Seimo narys

Robertas Šarknickas

Tel. (8 5) 239 6641

El. p. [email protected]