Seimo Pirmininko pavaduotojo Gedimino Kirkilo kalba Atminimo laužų uždegimo ceremonijoje prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato

2018 m. sausio 12 d. pranešimas žiniasklaidai

„Labas vakaras,

brangūs susirinkusieji į Atminimo laužų uždegimo ceremoniją čia, prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato, prisiminti 1991 metų sausio 12-osios vakaro ir 13-osios nakties tragiškų įvykių.

Gerbiamieji žuvusių artimieji ir giminės, tų įvykių liudininkai, buvę ir esami LRT darbuotojai, ambasadoriai, kolegos ir bičiuliai, vilniečiai ir svečiai,

štai ir vėl sausis, kaip kasmet, vėl renkamės prie valstybinių pastatų pagerbti čia žuvusių už Tėvynę. Šįkart susirinkome 27-ąjį kartą, ir, rodos, jau daug kas per tuos metus turėjo būti prisiminta ir pasakyta, išsakyta, tačiau iš tikrųjų suprasti ir įvertinti praeitį galima tik laikui bėgant, dabarties ir ateities įvykių ir procesų kontekste.

Praėjusiais metais čia iškilo skulptoriaus Roberto Kvinto obeliskas – varpas, tarsi tų įvykių liudininkas, primenantis nuo šūvių dužusius šio pastato langus, į žmones ir sienas smingančias kulkas, aplink sproginėjančius paketus. Čia, pakviestas Sąjūdžio, su daugeliu kitų Lietuvos žmonių budėjo jaunas dviejų mažų vaikų Tėtis, puoselėjęs viltį savo gyvenimą kurti laisvoje šalyje, bet... žuvo. Nuo šūvio į krūtinę. Kėdainietis Alvydas Kanapinskas. Tada Alvydo pasirinkimas, kaip ir daugelio, buvo vienas – su Lietuva. Žemai Jam lenkiuosi.

Šviesų Alvydo atminimą pagerbkime TYLOS MINUTE.

Ačiū.

Mes nepamiršim ir tuomečio Radijo ir televizijos komiteto jaunos diktorės Eglės Bučelytės, tą vakarą parodžiusios stulbinamą ryžtą, – visai čia pat, koridoriuose, kaukšint sunkiems kareivių batams, iki paskutinės akimirkos nepalikti tiesioginio eterio studijos ir perduoti žinią ir viltį tūkstančiams prikaustytų prie televizoriaus ekrano Lietuvos žmonių.

Ačiū Tau, Egle! Su gimtadieniu!

Šiandien, kai turime internetą, socialinius tinklus ir kitas informacijos sklaidos priemones, sunku įsivaizduoti, kokie svarbūs, nes vieninteliai tada buvo – spauda, televizija, radijas, ir kaip gyvybiškai buvo būtina išlaikyti ryšį su Lietuvos žmonėmis bei užsienio draugais. Aš vadinu herojišku mūsų žurnalistų, operatorių, laidų vedėjų ir daugelio kitų radijo ir televizijos darbuotojų pasiryžimą tuomet, užgesus Vilniaus eteriui, rizikuoti dėti visas pastangas ir netrukus įjungti Kauną. Taip buvo nutraukta žmones bauginanti tyla ir paskelbta pasauliui apie tragiškus įvykius Lietuvoje. Nuoširdi padėka ir pagarba, gynusiems laisvą žodį ir laisvę!

Mielieji,

po mėnesio minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimto metų sukaktį. Per šį laikotarpį mūsų Tautai ne kartą teko susitelkti, pasiryžti, apsispręsti. 1991 metų Sausio 13-oji – vienas iš tų, be galo skaudus, pareikalavęs aukų, istorinis sprendimas, kurį priimdama sau ir pasauliui Lietuva dar kartą parodė siekį eiti laisvės, tiesos, demokratijos ir nepriklausomybės keliu. Sausio 13-osios didvyrių vardai greta kitų aukso raidėmis amžiams įrašyti į Nepriklausomybės kovų istoriją. Lietuva negrįžtamai pasuko Vakarų demokratijos kryptimi, tapo Europos bendrijos ir globalaus pasaulio dalimi, todėl Sausio 13-osios reikšmė tampa vis labiau neįkainojama. Branginkime tai.

Dėkoju visiems, čia esantiems šiandien. Dėkoju visiems, ateinantiems čia kasmet su vaikais ir vaikaičiais puoselėti šią gražią atminimo laužų deginimo tradiciją, jungiančią jau kelias kartas. Pasidžiaukime kartu, ką per ŠIMTMETĮ sukūrėme, turime, mylime.“