Seimo nario R. Šarknicko pranešimas: „Dvi Lietuvos, likti ar žengti pirmyn?“

2018 m. lapkričio 5 d. pranešimas žiniasklaidai

Visų pirma, noriu padėkoti visuomenei, kuri po „Matuko reformos“ įstatymo priėmimo tapo gerokai aktyvesnė, pranešdama apie galimus vaikų teisių pažeidimus. Kiekvienas skaudus įvykis šalyje, susijęs su vaikų smurtu iš bendraamžių ir net suaugusiųjų pusės, rodo, kad mes dar turime daug ir rimtai padirbėti ties šiuo klausimu – ne tik namuose, bet ir kaimynystėje, bendruomenėje, švietimo srityje.

Visgi dabar kai kurių skaitančiųjų norėčiau paprašyti trumpam atitrūkti nuo pykčių ar išankstinio nusistatymo negirdėti. Iki šiol, per 28 nepriklausomybės metus, valstybė neteko milžiniško skaičiaus mažųjų lietuvaičių. Sudėkime užgrobtos Lietuvos bei mūsų nepriklausomybės ir, ko gero, susidarytų keletas mažų Lietuvos miestelių. Praradom juos ne dėl kažko, o dėl savo abejingumo, baimės ir išugdyto sąmoningumo tylėti, nepranešti, kad už daugiabučio sienos yra skriaudžiamas vaikas. Matau, bet bijau ir tyliu: štai į kiemą įbėga be ašarų verkšlendamas vaikas su giliomis dejonėmis širdyje, bandydamas pasislėpti nuo smurtautojų krūmuose, kol atvės tėvas, nurims motina ar dėdė, o tada vėl su baime grįš į nemylinčias rankas. Ir čia tik mažas pavyzdys iš mano girdėtų, pavėluotų svetimų žmonių pasakojimų apie silpnuosius. Bent jau tiek, jiems esu dėkingas už suformuotą man sąmoningumą padėti, nebetylėti ir prašyti vieningos trispalvės valstybės vėl būti kartu ir pamiršti skirtumus, nes visi skirtumai taip pat turi vaikus.

Kiekvienas esame patyrę tam tikrų smurto formų: vieni fizinį, kiti psichologinį, taip toliau nešdami savo pasekmes kitoms kartoms. Užburtas ratas, kurį šiaip ne taip bandome visi sustabdyti. Stabdymas nėra lengvas, daug emocijų: pykčio, įtarimų, nepasitikėjimo, keršto ir, galų gale, seno sąmoningumo pasekmių. Iš to kyla klausimas, o kaip elgtis tiems, kurie nepatyrė smurto ir nuoširdžiai nori prie to prisidėti, tačiau kita Lietuvos dalis nesupranta ir šaukia emocijų paveiktomis akimis. Ką daryti ir kaip sutarti su į dvi dalis susiskaldžiusia Lietuva, kad nelytų ašaromis, nes abi turi savo tiesą.

Liepos pirmąją įsigaliojęs Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas parodė, kad situacija buvo išties labai bloga. Kaip ir minėjau straipsnio pradžioje, esu dėkingas visuomenei. Visuomenei, kuri nebetyli, kuri nėra persmelkta abejingumo ir praneša apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Po įstatymo priėmimo, pilietiškos visuomenės pranešimų skaičius gerokai išaugo, todėl akivaizdu, kad vaikams gyventi Lietuvoje tapo saugiau. Nepaisant visko, Lietuva yra vis dar naujokė šio įstatymo kontekste, tad gyvenimo ir supratingumo egzaminą, manau, teks laikyti ne vienus metus, kol susiformuos sistema, mechanizmas, kuris veiks nepriekaištingai. Suprantu abi Lietuvos visuomenės puses, bet dabar aš pats renkuosi naują įstatymą – nebežudyti vaikų. Po „Matuko reformos“, po kurios pradžioje klaidų neišvengs ne tik paprastas, bet ir profesionalus specialistas, turime visi kartu formuoti savo ir kitų sąmoningumą, kol nauja Lietuvos karta suvoks, kad mes išlaikėme žmogiškumo egzaminą nesmurtauti.

Ir pabaigai, atsakomybė taip pat griežtai turi saistyti tuos asmenis, kurie tyčia bando pakenkti šeimoms, turinčioms vaikus, jas melagingai skundžiant ar bandant kitaip institucijas sąmoningai apgauti jose esant vaiko teisių pažeidimų. Už tyčinius melagingus pranešimus taip pat turi kilti atsakomybė. Be kita ko, ypač svarbu, kokie specialistai dirba vaiko teisių apsaugos institucijose. Jų elgesiui taip pat privalo būti įvesti griežti elgesio standartai, taip pat įvesti griežti reikalavimai specialistų priėmimui į darbą.

Linkiu atsargiai su tikėjimu eiti po žingsnį į priekį, egoistiškai tikėdami, padėkime mažiesiems labiau džiaugtis gyvenimu. Praneškite, nebijokite, visi būkime socialiniais darbuotojais ir tėvais, padedančiais silpniesiems.

Daugiau informacijos:

Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys

Robertas Šarknickas

Tel. (8 5)  239 6641

El. p. [email protected]