Apie 1991 m. vasario 9 d. visuotinę Lietuvos gyventojų apklausą (plebiscitą) ir pirmuosius diplomatinius pripažinimus

Žemiau tekste skaitykite apie: 

• Politines ir teisines 1991 m. vasario 9 d. visuotines Lietuvos gyventojų apklausos (plebiscito) aplinkybes;
• 1991 m. sausio 13-ąją ir Vakarų pasaulio reakciją ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimą surengti visuotinę Lietuvos gyventojų apklausą (plebiscitą);
• Kada ir kaip vyko visuotinė Lietuvos gyventojų apklausa (plebiscitas); 
• Visuotinės Lietuvos gyventojų apklausos (plebiscito) rezultatus, jų patvirtinimą Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje ir pirmąjį konstitucinį įstatymą, įtvirtinusį, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika; 
• Užsienio stebėtojus, stebėjusius Lietuvoje vykusią visuotinę gyventojų apklausą (plebiscitą); 
• 1991 m. vasario 9 d. visuotinės Lietuvos gyventojų apklausos (plebiscito) reikšmę – kelią į diplomatinį nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės pripažinimą; 
• 1991 m. vasario 11 d., patvirtinus visuotinės apklausos (plebiscito) rezultatus, Islandija pripažino Lietuvos valstybę de jure; 
• 1991 m. vasario 28 d. – Danijos Vyriausybė de facto pripažino Lietuvos Vyriausybę; 

 

 

 

Politinės ir teisinės 1991 m. vasario 9 d. visuotinės Lietuvos gyventojų apklausos (plebiscito) aplinkybės

Lietuvos konstitucinės teisės ekspertai sutaria, kad visuotinė Lietuvos gyventojų apklausa (plebiscitas) tarptautinės teisės požiūriu nebuvo būtinas, tačiau buvo pageidautinas politiškai. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. buvo grindžiamas teisine Lietuvos valstybės tęstinumo konstrukcija – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ buvo atkurta teisėta padėtis iki 1940 metų, o „teisėtos situacijos atkūrimas nereikalauja jokio papildomo patvirtinimo“, – yra pabrėžęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. Atkuriant Lietuvos Respublikos nepriklausomybę įgyvendinta tautos apsisprendimo teisė – visuotinė gyventojų apklausa (plebiscitas) – tiesiog papildė valstybės tęstinumą kaip teisinį nepriklausomybės atkūrimo pagrindą. Pasak buvusio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Pirmininko prof. Juozo Žilio, 1991 m. vasario 9 d. Lietuvos gyventojų visuotinės apklausos (plebiscito) organizavimą lėmė trys politinės ir teisinės aplinkybės.  

Pirma, 1991 m. vasario 9 d. visuotinė apklausa (plebiscitas) tapo prevenciniu Lietuvos Respublikos atsakymu į 1991 m. kovo 17 d. turėjusį įvykti Sovietų Sąjungos rengtą referendumą dėl SSRS išlikimo. Lietuvos politinė ir teisinė pozicija dėl šio Sovietų Sąjungos referendumo ir jo pretenzijų buvo suformuluota 1991 m. vasario 22 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir Vyriausybės pareiškime „Dėl 1991 m. kovo 17 dieną Tarybų Sąjungoje rengiamo TSRS referendumo“. Šiuo pareiškimu dar kartą buvo pabrėžta, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. „jokie TSRS įstatymai ar valdžios nutarimai Lietuvoje neveikia ir jos žmonių niekaip neįpareigoja“. Sovietų Sąjungos vadovybei buvo priminta, kad „pasaulio valstybių bendrija niekada nepripažino Lietuvos aneksijos ir teisiniu požiūriu Lietuva niekada nebuvo TSRS teritorijos dalimi“. Galiausiai buvo pabrėžta, kad tokio referendumo organizavimas yra „ne kas kita, kaip šiurkštus kišimasis į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus ir naujas pasikėsinimas į jos suverenitetą“. Dalyvavimas tokiame referendume būtų prilygęs okupacijos fakto pripažinimui. Sekdami Lietuva, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos parlamentai referendumą nepriklausomybės klausimu nusprendė surengti 1991 m. kovo 3 d. 

Antra, visuotinė apklausa (plebiscitas) įtvirtino Lietuvos konstitucionalizmo istorijos reiškinių ir faktų sąsajas. 1920 m. gegužės 15 d. laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune į pirmąjį posėdį susirinkęs Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė rezoliuciją, kuria įgyvendino 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto priesaką – nustatė Lietuvos valstybės santvarką ir santykius su kitomis valstybėmis. Nuo 1920 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybę imta oficialiai vadinti Lietuvos Respublika. 1991 m. vasario 9 d. visuotinė apklausa (plebiscitas) Lietuvos konstitucionalizmo raidos požiūriu taip pat svarbus ne tik tuo, kad patvirtino žmonių valią atkurti nepriklausomybę, bet ir tuo, kad dar kartą įtvirtino valstybės formą.  

Trečia, visuotinė apklausa (plebiscitas) buvo svarbi kaip Lietuvos tarptautinių santykių ir politinių realijų veiksnys. Apibūdindamas Lietuvos gyventojų visuotinę apklausą (plebiscitą) šiuo aspektu, prof. J. Žilys atkreipė dėmesį į tai, kad Vakarų valstybių politiniai vadovai įvairiomis progomis reiškė nuomonę, esą lietuvių tauta nepriklausomybės klausimą turėtų išspręsti referendumu, – tokio „draugiškai darančio įtaką pasiūlymo“ 1990 m. gruodžio 10 d. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis sulaukė vizito pas Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentą Džordžą Bušą Vašingtone metu. Tokius pačius pasiūlymus ir rekomendacijas dar 1990 m. kovo mėn. teikė tuometis JAV ambasadorius Sovietų Sąjungoje J. F. Matlockas, Prancūzijos, Vokietijos ambasadoriai. Taigi vienas iš visuotinės Lietuvos gyventojų apklausos (plebiscito) siekių buvo patvirtinti pasaulio demokratinei civilizacijai lietuvių tautos suverenų ryžtą atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę. Buvo prognozuojama, kad būtent taip išreikšta Tautos suvereni galia sustiprins Lietuvos valstybės prestižą tarptautinėje bendrijoje, pagreitins jos pripažinimą ir diplomatinių santykių plėtrą.

 

 

1991 m. sausio 13-oji ir Vakarų pasaulio reakcija 

Taikių ir beginklių Lietuvos žmonių žūtis 1991 m. sausio 13-osios naktį, sovietų karinės agresijos metu, Sovietų Sąjungai atnešė nelauktų rezultatų. Tragiški 1991 m. sausio 13-osios įvykiai sukėlė žmogaus teisių, įvairių politinių, kultūrinių ir visuomeninių organizacijų reakciją, jų viešus pareiškimus, smerkiančius sovietų kariuomenės veiksmus Vilniuje. Agresijos akivaizdoje parodyta Lietuvos žmonių vienybė ir ryžtas ginti nepriklausomybę buvo daug iškalbingesni už bet kokį referendumą dėl nepriklausomybės. Į įvykius greitai sureagavo ir kai kurios užsienio valstybės, ypač greitai atsiliepė Šiaurės valstybės – Norvegija, Islandija, Danija. Net tos šalys, kurios anksčiau atsargiai žiūrėjo į Lietuvos siekį būti nepriklausoma valstybe (Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Vokietija, Prancūzija), paskelbė agresiją smerkiančius pareiškimus. Įvairiose užsienio valstybėse vyko Lietuvos nepriklausomybės palaikymo akcijos. Varšuvoje, prie Sovietų Sąjungos ambasados, keli tūkstančiai lenkų šaltyje rinkosi į demonstraciją, skanduodami „Wolna Litva“ („Laisva Lietuva“) ir laikydami rankose žvakutes, taip pagerbdami sovietų kariuomenės Vilniuje nužudytų lietuvių atminimą. Be to, Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą remiančios demonstracijos vyko ir Sovietų Sąjungoje: Maskvoje, Leningrade, Kijeve, Sverdlovske, Kišiniove, Kaliningrade, jas organizavo Rusijos demokratai. 

Karinę Sovietų Sąjungos agresiją Vilniuje pasmerkė tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“, „Freedom House“, „Humanitas“ ir „International Society for Human Rights“, pareiškusios protestus Nobelio Taikos premijos komitetui, JAV Kongreso Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisijai (žinoma JAV Helsinkio komisijos pavadinimu), Sovietų Sąjungos ambasadai ir Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui. Protestą pareiškė tarptautinės žurnalistus vienijusios organizacijos, Tarptautinio PEN klubo („PEN International“), vienijusio rašytojus, menininkus, įvairių šalių skyriai. Niujorke (JAV) įsikūręs Lietuvos informacijos centras faksu persiuntė į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą įvairių organizacijų protestus ir palaikymo žinutes. Šie pareiškimai buvo iškabinti Aukščiausiosios Tarybos koridoriuose, kad juos galėtų perskaityti visi praeinantieji.  

1991 m. sausio 13-ąją žuvusių Laisvės gynėjų laidotuvės vyko 1991 m. sausio 16 d. Tą dieną šimtai tūkstančių žmonių, beveik pusė milijono, ėjo Vilniaus gatvėmis, į paskutinę kelionę lydėdami 1991 m. sausio 13-ąją žuvusius Laisvės gynėjus. Laidotuvėse dalyvavę užsienio valstybių diplomatai šį žygį pavadino savotišku referendumu, kai savo dalyvavimu Lietuvos žmonės dar kartą aiškiai pasisakė už Lietuvos valstybingumo įtvirtinimą ir išreiškė paramą Lietuvos Respublikos parlamentui ir Vyriausybei. Simboliška, kad būtent 1991 m. sausio 16 d. – Laisvės gynėjų laidotuvių dieną – Lietuvos parlamentas paskelbė apie 1991 m. vasario 9 d. vyksiančią visuotinę Lietuvos gyventojų apklausą (plebiscitą). 

 

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kvietė Lietuvos gyventojus aktyviai dalyvauti visuotinėje apklausoje (plebiscite) 

1991 m. sausio 16-ąją – Laisvės gynėjų laidotuvių dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apklausos“, kuriuo pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir savivaldybėms surengti visuotinę Lietuvos Respublikos gyventojų apklausą – ar jie pritaria rengiamos naujos Lietuvos Respublikos Konstitucijos teiginiui: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Šiuo nutarimu (1991 m. sausio 18 d. redakcija) buvo pavesta „Respublikos rinkiminei komisijai nustatyti šios apklausos organizavimo bei vykdymo tvarką, terminus (iki 1991 m. vasario 15 d.) ir spręsti kitus klausimus.“ Visuotinę gyventojų apklausą (plebiscitą) buvo nuspręsta surengti 1991 m. vasario 9 d. Pasiruošti apklausai buvo nedaug laiko, nuo sausio 16 d. iki vasario 9 d., – vos 24 dienos.

Lietuvos parlamentas veikė sutartinai – 1991 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų frakcijos (Jungtinė Sąjūdžio frakcija, Kairiųjų frakcija, Laisvųjų demokratų frakcija, Lenkų frakcija, Sąjūdžio centro frakcija, Tautininkų frakcija) ir nepriklausantys frakcijoms deputatai parengė bendrą kreipimąsi, kuriuo kvietė visas visuomenines organizacijas, partijas ir judėjimus aktyviai aiškinti gyventojams apklausos esmę ir tikslus bei raginti žmones aktyviai dalyvauti apklausoje. Kreipimąsi užbaigė raginimas: „Jūsų valios išreiškimas – svarbiausias taikus ginklas įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę“.  

Po 11 dienų Lietuvos parlamentas dar kartą kreipėsi į Lietuvos gyventojus, aiškindamas visuotinės gyventojų apklausos (plebiscito) reikšmę ir prasmę, bei kviesdamas aktyviai pasisakyti už Lietuvos kaip demokratinės respublikos, įtvirtinimą. 1991 m. vasario 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje buvo svarstyti ir priimti du dokumentai, susiję su visuotine Lietuvos gyventojų apklausa (plebiscitu). Vienas iš jų – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas dėl rengiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto, kuriuo gyventojams buvo stengiamasi paaiškinti, ką reiškia teiginys „nepriklausoma demokratinė respublika“, tai yra apie kokią valstybę yra kalbama ir dėl kokios valstybės santvarkos bus balsuojama apklausoje (plebiscite), antrasis – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į Lietuvos žmones, kuriuo Lietuvos piliečiai buvo kviečiami aktyviai dalyvauti visuotinėje apklausoje (plebiscite) ir išreikšti valią dėl nepriklausomos Lietuvos kaip demokratinės respublikos, „kurioje valdžios galia kyla iš Lietuvos žmonių valios“. Šį kreipimąsi užbaigė žodžiai: „Tebūnie vasario 9-oji visų Lietuvos žmonių – lietuvių, lenkų, rusų ir kitų tautybių – valios pareiškimas, ypatingos svarbos aktas sau, Lietuvai ir pasauliui.“ Galutinę šio kreipimosi teksto redakciją balsavimui parlamente pateikė deputatai Saulius Šaltenis, Saulius Pečeliūnas ir Česlovas Vytautas Stankevičius. Lietuvos kardinolas ir visi vyskupai taip pat išreiškė paramą ir pakvietė Lietuvos gyventojus atvykti ir dalyvauti 1991 m. vasario 9 d. apklausoje (plebiscite) pasisakant už nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos įtvirtinimą. Visuotinei apklausai (plebiscitui) pritarė ir daugelis visuomeninių organizacijų. 

Kitą dieną, 1991 m. vasario 5 d., Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio pakeitimo“, kuriuo sugriežtino atsakomybę dėl rinkimų, referendumo, visuotinės gyventojų apklausos (plebiscito) dokumentų suklastojimo, neteisingo balsų ar apklausos rezultatų suskaičiavimo arba balsavimo, ar apklausos slaptumo pažeidimo. Tuo metu jau vyko ir priešiška agitacija, todėl buvo baiminamasi piktybiškos veiklos apklausos (plebiscito) metu. 

Likus dviem dienoms iki apklausos (plebiscito), 1991 m. vasario 7 d., Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba buvo informuota apie Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vyksiančius Sovietų Sąjungos karinius manevrus, kurie turėjo prasidėti vasario 10 d., t. y. kitą dieną po Lietuvoje vyksiančios apklausos (plebiscito), ir trukti iki vasario 20 dienos. Tą pačią dieną, 1991 m. vasario 7 d., Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius išplatino bendrą pareiškimą, kuriuo konstatavo neleistiną Sovietų Sąjungos kariuomenės kišimąsi į visuotinę Lietuvos gyventojų apklausą (plebiscitą), kai iš karinių malūnsparnių buvo mėtomi lapeliai, agituojantys nedalyvauti apklausoje (plebiscite), be to, buvo priminta, kad Lietuvos miestuose ir keliuose vis dar buvo neatšauktas Sovietų Sąjungos karinis patruliavimas, ir konstatuota, kad būsimi Sovietų Sąjungos kariuomenės manevrai yra spaudimo priemonė. Šiuo pareiškimu siekta atkreipti Lietuvos Respublikos institucijų ir pasaulio organizacijų dėmesį į grėsmingą situaciją Lietuvoje.  

 

 

Kada ir kaip vyko visuotinė Lietuvos gyventojų apklausa (plebiscitas)? 

Visuotinė gyventojų apklausa (plebiscitas) vyko 1991 m. vasario 9 d. (šeštadienį). Lietuvos gyventojų buvo klausiama: „Ar Jūs už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika?“. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ją pavedė surengti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir savivaldybėms, organizacinį darbą atliko Lietuvos Respublikos rinkiminė komisija. Ši komisija 1991 m. sausio 20 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apklausos organizavimo tvarkos“. Visuotinei gyventojų apklausai (plebiscitui) surengti buvo sudarytos 2 087 rinkimų apylinkės Lietuvoje. Apklausos dieną prie rinkiminių apylinkių rinkiminių komisijų pastatų turėjo būti iškelta Lietuvos Respublikos vėliava. Rinkiminė apylinkė buvo įsikūrusi ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Parlamento rūmuose galėjo balsuoti deputatai ir rūmuose budėję parlamento gynėjai. Užsienyje buvo sudarytos penkios rinkimų apylinkės: Maskvoje ir Taline – Lietuvos Respublikos atstovybėse, taip pat Smolenske, Tiumenės srities Kogalymo mieste, Armėnijos – Artiko mieste. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Vidmantas Povilionis duodamas interviu Lietuvos informacijos centrui Niujorke pabrėžė, kad buvo stengiamasi nepamiršti į svečias šalis dirbti ir mokytis išvykusių Lietuvos piliečių. 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Informacijos biuras išplatino paaiškinimą, kas turėjo teisę dalyvauti visuotinėje apklausoje. Joje galėjo dalyvauti visi 18 metų sulaukę Lietuvos piliečiai. Lietuvos piliečiais buvo laikomi Lietuvos gyventojai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje, arba jie patys buvo gimę ar įrodę, kad bent vienas iš jų tėvų ar senelių buvo gimę Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai. Taip pat asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. (kai buvo priimtas Pilietybės įstatymas) nuolat gyveno Lietuvos teritorijoje ir turėjo Lietuvoje nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį. Dalyvauti apklausoje galėjo visi, kuriems tokią teisę suteikė demokratiški savivaldybių rinkimų ir Lietuvos pilietybės įstatymai, nepriklausomai nuo balsavusiųjų tautybės, religijos ir kitų ypatumų. Visiems gyventojams buvo suteikta galimybė pasitikrinti, ar jie yra įrašyti į rinkėjų sąrašus. Visuotinės gyventojų apklausos metu buvo užtikrintas rinkėjų valios išreiškimo slaptumas.  

Visuotinė gyventojų apklausa vyko slaptu balsavimu biuleteniais tose pačiose rinkiminių apygardų apylinkių patalpose ir ta pačia tvarka, kaip ir miestų tarybų deputatų rinkimai. Jai iš esmės vadovavo ir tos pačios rinkiminės komisijos, kurios buvo sudarytos miestų tarybų. Apklausai buvo atspausdinti balsavimo biuleteniai trimis kalbomis: lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis. 

Lietuvos Respublikos rinkiminės komisijos pirmininkas Juozas Bulavas, pristatydamas visuotinės apklausos rezultatus 1991 m. vasario 11 d. parlamento posėdyje, pažymėjo, kad balsavimo dieną sovietų kariniai daliniai netrukdė vykdyti apklausos, tačiau komisijos pirmininko pavaduotojas Vaclovas Litvinas savo atsiminimuose nurodė nemenkos įtampos sąlygas, kuriomis vyko praktinis apklausos (plebiscito) organizavimas. Pasak jo, „zujo ir tankai, ir kariškių mašinos, buvo grasinimų komisijų nariams, grasinamų laiškų Respublikinės komisijos nariams, kad padegs, sunaikins biuletenius“. Nors ir simbolinę, rinkiminių apylinkių apsaugą organizavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Balsavimo apylinkėse visuotinės gyventojų apklausos (plebiscito) dieną aktyviai talkino Sąjūdžio atstovai.

 

 

Visuotinės Lietuvos gyventojų apklausos (plebiscito) rezultatus patvirtinęs Lietuvos parlamentas, priėmė konstitucinį įstatymą, įtvirtinusį, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika  

Lietuvos žmonėms pareiškus savo valią, 1991 m. vasario 10 d. antrą valandą ryto įvykusioje spaudos konferencijoje Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis pareiškė, kad ši apklausa (plebiscitas) yra „pergalė prieš melą“, kad apklausos duomenys bus žinomi visoms šalims ir Rytuose, ir Vakaruose, ir, aišku, Sovietų Sąjungos vadovybei.  

1991 m. vasario 11 d. (pirmadienį) Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos vakariniame 121 posėdyje Lietuvos Respublikos rinkimų komisijos pirmininkas Juozas Bulavas perskaitė pranešimą apie visuotinės apklausos rezultatus. Dar sekmadienį akademikui besilankant Aukščiausiojoje Taryboje svarbiausius pranešimo akcentus padėjo suformuluoti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir jo pavaduotojas Česlovas Vytautas Stankevičius. Savo pranešime jis pateikė plebiscito rezultatus ir pabrėžė, kad „Lietuvos Respublikos gyventojų visuotinė apklausa įvyko griežtai laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų“. Rinkimų komisijos pirmininkas taip pat perskaitė vasario 11 d. pasirašytą šios komisijos nutarimą. Į rinkėjų sąrašus iš viso įrašyta 2 milijonai 652 tūkstančiai 738 balsuotojai. Į rinkėjų sąrašus įrašyti balsuotojai, kuriems yra sukakę 18 metų ir turintys Lietuvos pilietybę arba teisę į Lietuvos pilietybę. 1991 m. vasario 9 d. į rinkimines apylinkes atvyko balsuoti ir gavo apklausos biuletenius 2 milijonai 247 tūkstančiai 810 asmenų, tai yra 84,73 procento visų rinkėjų. Iš jų apklausos teiginiui „taip“ pritarė 2 milijonai 28 tūkstančiai 339 balsuotojai, arba 90,47 procento, tai yra beveik 90,5 procento dalyvavusiųjų apklausoje. Nepritarė 147 tūkstančiai 39 asmenys, arba 6,56 procento dalyvavusiųjų apklausoje. Balsavimo dėžėse rasta 66 tūkstančiai 614, arba 2,96 procento negaliojančių biuletenių. Lietuvos atstovybėje Maskvoje iš 258 balsavusiųjų 256 pasakė „taip“, Tiumenės srityje, Kogalyme, iš 398 rinkėjų 381 pareiškė „taip“. Absoliutus pritarimas buvo užfiksuotas Lietuvos atstovybėje Taline – visi balsavusieji apklausoje (31 asmuo) pasakė „taip“. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose 1991 m. vasario 9 d. gyventojai už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvos Respubliką balsavo taip: balsavime „taip“ pasakė Vilniuje – 80,6 procento, Kaune – 96,2 procento, Klaipėdoje – 89,3 procento, Šiauliuose – 93,7 procento, Panevėžyje – 95,9 procento, Alytuje – 96,5 procento, Marijampolėje – 97,4 procento visų į balsavimą atvykusių rinkėjų. 

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, patvirtinusi visuotinės apklausos (plebiscito) rezultatus, tą pačią dieną priėmė Lietuvos Respublikos konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“, kuriuo vykdydama Lietuvos tautos valią paskelbė, kad visuotinėje apklausoje (plebiscite) patvirtintas „Teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas“, ir įtvirtino, kad ši „konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę“. Tai reiškia, kad norint pakeisti šią normą būtų reikėję 75 procentų balsų pritarimo. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, pabrėždamas šio įstatymo svarbą, parlamento posėdyje sakė, kad Lietuvos žmonės „priėmė svarbiausią mūsų valstybės įstatymą apie nepriklausomybę ir demokratiją. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus.“ 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečiams balsuojant referendume buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, už ją balsavo beveik 81 procentas į referendumą atėjusių piliečių. Iš viso „taip“ pasakė beveik 1,5 milijono referendumo dalyvių. Visuotinės Lietuvos gyventojų apklausos (plebiscito) teiginys yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ 1 straipsnyje: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“ Teisininkas prof. Vytautas Sinkevičius 2016 m. vasario 9 d. vykusioje apskritojo stalo diskusijoje, skirtoje Lietuvos gyventojų visuotinės apklausos (plebiscito) 25-mečiui paminėti, pabrėžė, kad šio teiginio negalima pakeisti net ir referendumu: „Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime apsaugojo šitą nuostatą net nuo galimybės pakeisti ją per referendumą ¾ balsų. Teismas konstatavo: nepriklausomybė, prigimtinis asmens teisių ir laisvių pobūdis, demokratija negali būti pakeisti net surengus referendumą, net jeigu už pasisakytų ¾ balsų, nes taip būtų paneigtas 1918 m. vasario 16 d. Aktas, taip būtų paneigta Lietuvos ilgametė istorija, ilgametė kova už savo nepriklausomą valstybę, už galimybę gyventi ir kurti nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.“ 

1991 m. vasario 11 d. Lietuvos parlamentas priėmė dar vieną svarbų dokumentą, susijusį su visuotine apklausa (plebiscitu), – deklaraciją „Dėl Lietuvos Respublikos lygiateisio dalyvavimo pasaulio valstybių bendrijoje“, kuria kreipėsi į visas valstybes, jų parlamentus ir vyriausybes, ragindamas atsižvelgti į 1991 m. vasario 9 d. įvykusios visuotinės apklausos (plebiscito) rezultatus ir paremti laisvės ir demokratijos siekiančią Lietuvą: atkurti iki 1940 metų okupacijos ir aneksijos palaikytus diplomatinius ir konsulinius ryšius, užmegzti naujus tarpvalstybinius santykius su valstybėmis, su kuriomis tokių ryšių nebuvo; įsitraukti į Europos taikaus bendradarbiavimo procesą, paremtą visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis; atkurti tarptautines Lietuvos valstybės teises, padėti siekti Lietuvos narystės Jungtinių Tautų Organizacijoje ir jos institucijose.  

Po visuotinės apklausos (plebiscito) rezultatų patvirtinimo Lietuvos parlamente ir Lietuvos kreipimosi į pasaulio valstybes, Lietuva dar tą patį vakarą sulaukė pirmojo diplomatinio pripažinimo – Lietuvos valstybę de jure pripažino Islandijos Respublika. 

 

 

Lietuvoje vykusią visuotinę gyventojų apklausą (plebiscitą) stebėjo užsienio stebėtojai

1991 m. vasario 9 d. Lietuvoje vykusią visuotinę gyventojų apklausą (plebiscitą) stebėjo nemažas būrys užsienio atstovų. Plebiscito išvakarėse Lietuvos informacinis centras Niujorke (JAV) skelbė, kad, jų turimomis žiniomis, į Vilnių buvo atvykę apie 75 atstovai (parlamentų nariai, diplomatai iš Maskvoje veikusių diplomatinių pasiuntinybių) iš 12 valstybių ir 4 Sovietų Sąjungos respublikų (stebėtojų skaičius nurodytas skliaustuose): Armėnijos (2), Australijos (1), Belgijos (5), Bulgarijos (2), Baltarusijos (1), Kanados (1), Čekoslovakijos (6), Danijos (3), Gruzijos (2), Vokietijos (9), Vengrijos (3), Islandijos (1), Norvegijos (14), Lenkijos (11), Rusijos (8), Švedijos (7). Lietuvoje vykusią visuotinę apklausą (plebiscitą) stebėjo apie 200 užsienio žurnalistų. Įvykus visuotinei apklausai (plebiscitui), šie skaičiai buvo patikslinti, buvo skelbiama, kad į Lietuvą atvyko daugiau negu 100 stebėtojų iš 13 valstybių ir 4 Sovietų Sąjungos respublikų.  

Dar 1991 m. sausio mėn. pabaigoje Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis laišku kreipėsi į Europos, JAV ir Kanados parlamentus, kviesdamas jų atstovus dalyvauti Vilniuje rengiamoje konferencijoje „Laisva Lietuva Europoje“ ir stebėti Lietuvos piliečių balsavimą dėl Lietuvos valstybingumo visuotinėje apklausoje (plebiscite). Užsienio stebėtojų dalyvavimas turėjo atgrasyti galimą Sovietų Sąjungos kišimąsi į balsavimo procesą. Likus porai dienų iki visuotinės apklausos (plebiscito), Vilniuje vyko Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio ir Šiaurės Tarybos delegacijos bendra spaudos konferencija. Jos metu užsienio svečiai iš Norvegijos, Islandijos ir Danijos parėmė Lietuvą ir pareiškė, kad tai metas, kai Baltijos valstybėms yra ypač svarbi Vakarų pasaulio parama. Spaudos konferencijoje dalyvavęs Janas Pederas Syseʾas, 1989–1990 m. ėjęs Norvegijos Ministro Pirmininko pareigas, pareiškė, kad Šiaurės Tarybos atstovai atvyko į Lietuvą parodyti solidarumą ir paremti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, o Islandijos atstovė pridūrė, kad Šiaurės Taryba ir Šiaurės kraštai pripažįsta Baltijos parlamentus, todėl jų surengtos visuotinės apklausos yra teisėtos. Konferencijos dalyviai pripažino, kad Sovietų Sąjunga išreiškė nepasitenkinimą dėl Šiaurės Tarybos delegacijos kelionės į Baltijos valstybes. 

1991 m. vasario 8 d. vyko užsienio stebėtojų susitikimas su Lietuvos Respublikos vadovybe, po to jie išsiskirstė dviejų dienų susitikimams įvairiose Lietuvos vietose su vietos politikais, kovotojais už žmogaus teises ir piliečiais. Visuotinės apklausos (plebiscito) dieną didelio tarptautinio dėmesio sulaukė Šalčininkų miesto rinkimų apylinkė. Čia apsilankė Kanados ambasados Sovietų Sąjungoje antrasis sekretorius ir vicekonsulas Romanas Waschukas, Australijos ambasados atstovė Francesa M. Beddie, grupė Lenkijos Senato ir Seimo deputatų, 5 žmonių grupė iš Australijos televizijos, CBS televizijos ir radijo tarnybos operatorius, „Amerikos balso“ ir Kanados radijo korespondentai, Norvegijos spaudos agentūros ir ELTA atstovai, žurnalistai iš Japonijos savaitraščio, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ bei Kanados dienraščio „Toronto Star“. 

Dalis užsienio valstybių stebėtojų dalyvavo 1991 m. vasario 11 d. iškilmingame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje, kuriame buvo patvirtinti visuotinės apklausos (plebiscito) rezultatai. Tarp užsienio dalyvių buvo šių valstybių ir organizacijų atstovai: Švedijos (1), Belgijos (5), Lenkijos (12), Lenkijos Helsinkio grupės (9), Armėnijos (2), Islandijos (1), Čekoslovakijos (6), Suomijos (4), Latvijos (2), Vengrijos (3), Bulgarijos (1), Gruzijos (2), Azerbaidžano (1), Armėnijos tautinio sąjūdžio (8), Rusijos demokratinės sąjungos (1), Lenkijos Lenkų rėmimo užsienyje draugijos (2), Rumunijos (1), Latvijos užsienio reikalų ministerijos (4), Estijos užsienio reikalų ministerijos (4), Rusijos užsienio reikalų ministerijos (4), JAV konsulato Leningrade (1), Čekoslovakijos ambasados Maskvoje (1). 

Užsienio valstybių stebėtojai specialiu pareiškimu patvirtino, kad Lietuvoje vykusi apklausa (plebiscitas) vyko laisvai, slaptai ir nešališkai, joje visi turėjo galimybę dalyvauti lygiai ir teisingai. Septyni Norvegijos Helsinkio komiteto ir trys Danijos stebėtojai pasirašė bendrą pareiškimą, kuriuo skelbė: „Norvegijos ir Danijos Helsinkio komitetai stebėjo Lietuvos nepriklausomybės plebiscitą pagal priimtas tarptautines rinkimų stebėjimo normas ir deklaruoja: Lietuvos nepriklausomybės plebiscitas laikomas laisvas, slaptas ir teisingai atliktas dalyvaujant lygiai visiems žmonėms, grupėms ir organizacijoms“.  

Netrukus po visuotinės apklausos (plebiscito), 1991 m. vasario 13 d., Lietuvoje lankėsi JAV Kongreso delegacija, viešėjusi visose trijose Baltijos valstybėse. Delegaciją sudarė JAV Kongreso Helsinkio komisijos vadovas ir JAV Kongreso Helsinkio komisijos pirmininkas, Kongreso narys Stenyʾis Hoyeras ir Kongreso nariai: Albertas Bustamante, Benas Cardinas, Christopheris Coxas, Richardas Durbinas, Dennisas Hertelas, Tomas Lantosas, Donas Ritteris, Billas Sarpalius, Chrisas Smithas, Louise Slaughter, Craigas Thomasas, senatorius Alphonseʾas D'Amato, jų padėjėjai ir JAV Kongreso Helsinkio komisijos štabo nariai. Kongreso nariai susitiko su Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku Vytautu Landsbergiu, Ministru Pirmininku Gediminu Vagnoriumi, sveikatos ministru Juozu Oleku, parlamento nariais. Vizito metu JAV Kongreso nariai lankėsi ne tik Lietuvos parlamente, bet ir Kruvinojo sekmadienio įvykių vietose prie Vilniaus televizijos bokšto bei Lietuvos radijo ir televizijos komiteto, taip pat aplankė sužeistuosius ligoninėse. Delegacijos narys JAV senatorius Alphonseʾas D'Amato 1991 m. vasario 17 d. lankėsi Amerikos lietuvių iškilmėse, skirtose 73-iosioms Vasario 16-osios metinėms paminėti, Niujorke. Senatorius vos prieš 24 valandas buvo grįžęs iš viešnagės Baltijos valstybėse ir Maskvoje. Sveikindamas lietuvius senatorius gyrė Lietuvos vadovų ir lietuvių ryžtą ginti savo kraštą ir laivę, be to, pažadėjo dėti visas pastangas, kad JAV Prezidentas kuo greičiau pripažintų Lietuvos Vyriausybę ir apribotų Sovietų Sąjungai skirtus kreditus.  

 

 

1991 m. vasario 9 d. visuotinės Lietuvos gyventojų apklausos (plebiscito) reikšmė – kelias į diplomatinį nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės pripažinimą 

Nepaisant Sovietų Sąjungos kategoriško reikalavimo Lietuvai atsisakyti nepriklausomybės, kuris buvo lydimas šantažo, politinės ir ekonominės priespaudos ir karinės agresijos veiksmų, 1991 m. vasario 9 d. Lietuvos gyventojų visuotinė apklausa (plebiscitas) skelbė tikrąjį žmonių sprendimą sukurti demokratinę piliečių visuomenę. Vakarų valstybės jau seniai ragino Lietuvą surengti tokią apklausą, tačiau Lietuvos Respublikos parlamentas tam priešinosi, argumentuodamas, kad bet kokia apklausa „už“ ar „prieš“ nepriklausomybę reikštų referendumą už atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos. O toks referendumas būtų, kad ir netiesioginis, pripažinimas, jog Lietuva yra Sovietų Sąjungos dalis. Būta ir kitų nuogąstavimų, baimintasi, kad už nepriklausomybę gali pasisakyti nepakankamai daug žmonių, abejonių kėlė ir dalies tautinių mažumų laikysena. Tačiau, kaip pabrėžė Zenonas Vytautas Rekašius, „po sausio 13-tosios pasidarė aišku, kad brutalios jėgos panaudojimas atstūmė nuo Maskvos ir tą labai negausią gyventojų dalį, kuri dar abejojo, ar nebūtų verta patikėti gražiai skambančiomis Maskvos frazėmis apie suverenių respublikų sąjungą“.  Visuotinė apklausa (plebiscitas) įrodė, kad Lietuvos visuomenė yra homogeniška, o Sovietų Sąjunga prarado paskutinį argumentą, į kurį dar šiek tiek įsiklausydavo Vakarų valstybės, neva Lietuvos visuomenė yra susiskaldžiusi, esą žymi dalis Baltijos valstybių gyventojų, ypač ne vietinių tautybių mažumų atstovai, norėtų likti Sovietų Sąjungoje.  

Didžiųjų užsienio spaudos leidinių vedamuosiuose buvo aptariama Lietuvoje vykusios visuotinės apklausos (plebiscito) reikšmė ir pabrėžiama, kad, nepaisant Sovietų Sąjungos prieštaravimų, balsavimo rezultatai visam pasauliui pasakė daug daugiau – jie patvirtino, kad lietuviai yra vieningi savo ryžtu būti laisvi nuo Maskvos ir pasaulis turi tai suprasti, vertindamas sovietų darbus. Dienraštyje „Chicago Sun-Times“ buvo rašoma: „Vakarų demokratijos jau dabar pamatė, su kokiu pasitikėjimu lietuviai siekia laisvės ir parodė pasauliui, kokia šauni yra ši maža respublika.“ 

Toliau Lietuvos laukė trijų sričių darbai – diplomatija, ekonomika ir įstatymai. Ką toliau daryti ir kaip atkurti visišką Lietuvos nepriklausomybę, buvo Lietuvos parlamento narių ir Vyriausybės debatų reikalas. 

 

 

1991 m. vasario 11 d., patvirtinus visuotinės apklausos (plebiscito) rezultatus, Islandija pripažino Lietuvos valstybę de jure

Pirmoji iš užsienio valstybių, kuri nuosekliai rūpinosi Lietuvos diplomatinio pripažinimo klausimu ir kitų Baltijos šalių reikalais, buvo Islandijos Respublika. Dar 1990 m. gegužės mėn. pradžioje Briuselyje įvykusioje NATO sesijoje Islandija pareiškė savo nepasitenkinimą dėl „pernelyg atsargios“ NATO valstybių pozicijos dėl Lietuvos, o 1990 m. rugsėjo 24 d. Niujorke Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijoje viešai paragino kuo greičiau pripažinti Baltijos šalių teisę į nepriklausomybę, kaip vienintelę galimybę išspręsti Sovietų Sąjungos ir Baltijos šalių konfliktą. Jis siūlė suteikti Lietuvai stebėtojo statusą prie Europos Tarybos ir jos tarptautinės asamblėjos. 1990 m. lapkričio mėn. Paryžiuje vykusiame Europos Tarybos posėdyje Islandijos delegacija vėl siūlė pakviesti dalyvauti Baltijos šalis. 1990 m. gruodžio 24 d. Islandijos Altingas išreiškė paramą Lietuvos nepriklausomybei. Taigi Islandijos Vyriausybė visą laiką išliko nuosekli Lietuvos rėmėja. 

1991 m. sausio mėn. pradžioje Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas su oficialiu vizitu lankėsi Suomijoje. Išgirdęs apie Sausio 13-osios įvykius Vilniuje, jis pasirūpino privačiomis vizomis į Rygą ir iš ten automobiliu be oficialaus Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerijos sutikimo kartu su broliu Arnoru Hannibalssonu 1991 m. sausio 19 d. atvyko į Vilnių. 1991 m. sausio 19–20 d. viešėdamas Vilniuje Islandijos užsienio reikalų ministras pamatė parlamento gynėjų saugomą Lietuvos parlamentą, užgrobtą Vilniaus televizijos bokštą, susitiko su Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku Vytautu Landsbergiu. Susitikime buvo tartasi dėl konkrečių veiksmų Lietuvai paremti: diplomatinių santykių užmezgimo; Baltijos valstybių klausimo kėlimo Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje; tarptautinės konferencijos Baltijos valstybių klausimais surengimo. Grįžęs į Reikjaviką, 1991 m. sausio 23 d. Jonas Baldvinas Hannibalssonas padarė pareiškimą spaudai ir jame išdėstė Islandijos diplomatinius žingsnius, kuriuos ji žengs Lietuvos pripažinimo klausimu.  

1991 m. vasario 9 d. Lietuvoje vykusią visuotinę gyventojų apklausą (plebiscitą) stebėjo ir Islandijos atstovas, dalyvavęs ir 1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje, kuriame buvo patvirtinti apklausos rezultatai. Tą pačią dieną Islandijos Respublikos Altingas nurodė Vyriausybei baigti pripažinimo procesą nustatant diplomatinius santykius su Lietuva. 1991 m. vasario 11 d. Islandijos užsienio reikalų ministerija telegrama vėlų pirmadienio vakarą pranešė Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, kad Islandija pripažįsta Lietuvos Respubliką ir jos Vyriausybę. Islandijos Respublikos Altingas priėmė nutarimą, kuriuo patvirtino ankstesnį 1922 metų Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimą, taip pat pritarė savo Vyriausybės 1991 m. sausio 23 d. sprendimui pradėti pasitarimus su demokratiškai išrinkta Lietuvos Vyriausybe dėl diplomatinių ryšių užmezgimo ir pareikalavo, kad Islandijos Vyriausybė užbaigtų šį klausimą ir kuo greičiau atkurtų diplomatinius ryšius su Lietuva. Islandija buvo pirmoji Vakarų valstybė, formaliai pripažinusi nepriklausomybę atkūrusią Lietuvos valstybę. 

1991 m. vasario 15 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba padėkojo Islandijai, sveikindama šios šalies parlamento žingsnį kaip moralios politikos pergalę, ir pabrėžė: „Lietuva priima ištiestą Islandijos ranką su gilia pagarba ir brolišku dėkingumu.“ 1991 m. rugpjūčio 26 d. abiejų valstybių užsienio reikalų ministrai Reikjavike pasirašė diplomatinių santykių atkūrimo dokumentus.

Šioje diplomatinio pripažinimo istorijoje svarbų vaidmenį atliko broliai Reikjaviko universiteto profesorius Arnoras Hannibalssonas ir Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas. Arnoras Hannibalssonas buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro prof. Bronislovo Genzelio studijų Maskvos universitete bendramokslis, seniai domėjosi Lietuvos reikalais, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jis pats paskatino savo brolį, tuometį Islandijos užsienio reikalų ministrą Joną Baldviną Hannibalssoną atkreipti dėmesį į Lietuvos reikalus. 

 

 

1991 m. vasario 28 d. – Danijos Vyriausybė de facto pripažino Lietuvos Vyriausybę 

Antroji valstybė, kuri nedviprasmiškai ir nuosekliai stojo už Lietuvos pripažinimą, buvo Danijos Karalystė. To meto Danijos užsienio reikalų ministras Uffe Ellemannas-Jensenas išsiskyrė dideliu politiniu įžvalgumu ir ypatingos istorinės situacijos supratimu. Dar neatkūrus diplomatinių santykių, 1990 metų vasarą Lietuvos Ministrė Pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė Danijoje buvo priimta kaip oficiali nepriklausomos valstybės atstovė, laikantis visų protokolinių oficialaus vizito reikalavimų. Danijos Vyriausybė pritarė ir materialiai parėmė Baltijos informacinio biuro atidarymą Kopenhagoje 1990 metų rudenį. Šis biuras tapo pirmąja tokio pobūdžio Baltijos šalių įstaiga Vakarų Europoje.  

1991 m. sausio 31 d. Šiaurės Tarybos sesijoje Kopenhagoje dalyvavę Lietuvos delegacijos nariai buvo sutikti pagal visus diplomatinio protokolo formalumus. Susitikime su Danijos užsienio reikalų ministru Uffe Ellemannu-Jensenu Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Bronislovas Kuzmickas ir užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas buvo supažindinti su Danijos užsienio reikalų ministerijos rengiamo pareiškimo dėl Baltijos valstybių diplomatinio pripažinimo tekstu, kuriame deklaruotas Baltijos valstybių sovietinės inkorporacijos nepripažinimas ir tęsiamas 1921 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos Respublikos pripažinimas. 1991 m. vasario 12 d. Lietuvoje viešėjo Danijos Karalystės Folketingo Pirmininko Hanso Peterio Clauseno vadovaujama delegacija. Delegacijoje taip buvo Folketingo viceprezidentai Henningas Rasmussenas, Ivaras Hansenas, Lilli Gyldenkilde, P. Kjersgoras, grupė Folketingo darbuotojų, taip pat Danijos ambasados konsulas Maskvoje S. B. Madsenas. Kalbėdamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje Hansas Peteris Clausenas pažymėjo, kad „nepaisant karo Persų įlankoje, pasaulio dėmesys lieka sufokusuotas į Baltijos šalis“. Jis informavo, kad Danijos Folketingas išsiuntė laišką Sovietų Sąjungos Aukščiausiajai Tarybai, kuriame „kviečiama imtis iniciatyvos pradėti dialogą su teisėta Estijos, Latvijos ir Lietuvos valdžia tam, kad būtų įgyvendintas Baltijos žmonių noras gyventi laisvėje ir demokratijoje“. Sveikindamas Lietuvą su apklausos rezultatais, jis nurodė, kad „svarbu ne tik tai, kad dauguma balsavo „taip“, bet ir tai, kad šis rezultatas buvo pasiektas dalyvaujant apklausoje įspūdingam skaičiui žmonių. Tai dar kartą patvirtino, kad nepriklausomybės siekimo sprendimą, kurį prieš metus priėmė Aukščiausioji Taryba, visiškai remia gyventojai.“ 

1991 m. vasario 28 d. Danijos Karalystė ir Lietuvos Respublika pasirašė tarpvalstybinio bendradarbiavimo protokolą. Protokole sakoma, kad Danija pripažino Lietuvą 1921 metais ir visuomet laikė jos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą neteisėtu. Danija sveikina laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose išrinko Lietuvos parlamento 1990 m. kovo 11 d. sprendimą atkurti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, o šis sprendimas buvo dar kartą patvirtintas 1991 m. vasario 9 d. plebiscitu. Abi šalys išreiškė viltį, kad Lietuvos ir Sovietų Sąjungos derybos prasidės artimiausiu metu ir padės išspręsti problemas, susijusias su visišku Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Danija įsipareigojo siekti, kad būtų atnaujinta Lietuvos narystė tarptautinėse organizacijose, ir palaikyti Lietuvos siekį visiškai dalyvauti Europos saugumo ir bendradarbiavimo procese. Danija taip pat pasižadėjo remti Lietuvą ekonomiškai ir padėti spręsti kitus klausimus. Taip pat Danija įsipareigojo atkurti diplomatinius santykius su Lietuva, kai tik ateis tam tinkamas momentas. Bendradarbiavimo protokolą Kopenhagoje pasirašė Danijos Karalystės užsienio reikalų ministras Uffe Ellemannas-Jensenas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Šiuo dokumentu Danija pripažino atkurtą Lietuvos valstybę de facto. Šis susitarimas laikytinas pirmąja po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos ir Danijos tarptautine sutartimi.

Šis tarpvalstybinis protokolas buvo pasirašytas Šiaurės Tarybos sesijos, vykusios Kopenhagoje, metu. Šioje sesijoje svečių teisėmis dalyvavo ir Baltijos valstybių atstovai. Lietuvos delegacijos sudėtyje buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Bronislovas Kuzmickas, Užsienio komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris ir šios komisijos narys Albinas Januška. Jiems talkino Aukščiausiosios Tarybos darbuotojai Darius Sužiedėlis ir Alvydas Medalinskas. Sesijos metu buvo priimta 14 su Baltijos valstybėmis susijusių rezoliucijų, kuriomis buvo numatyta plėtoti Skandinavijos ir Baltijos kraštų bendradarbiavimą gamtos apsaugos, ekonomikos, kultūros, akademinių mainų ir kitose srityse.

 

 

Šaltinių ir literatūros sąrašas: 

Bičkauskas, Egidijus. Pasisakymas. Apskritojo stalo diskusija, skirta Lietuvos gyventojų visuotinės apklausos (plebiscito) 25-mečiui paminėti stenograma, 2016 m. vasario 9 d. [Stenograma]. 

Danijos Karalystės ir Lietuvos Respublikos tarpvalstybinis bendradarbiavimo protokolas, Kopenhaga, 1991 m. vasario 28 d., (kopija), Lietuvos Respublikos Seimo archyvas, f. 2, ap. 13, b. 64, lp. 55–56.

Delegacija Vilniuje, Draugas, 1991, vasario 13, p. 1. 

Demonstracijos už Lietuvą Maskvoje, Leningrade, Kijeve, Sverdlovske, Donecke, Kišiniove ir Kaliningrade, Draugas, 1991, sausio 23, p. 1. 

Deputato Č. V .Stankevičiaus pranešimas apie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimąsi į Lietuvos žmones, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. vasario 4 d., 107 posėdžio stenograma, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251384?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=438d901c-1e98-495f-87f1-20f5b07b993a

Genzelis, Bronislovas. Pirmieji tarptautiniai pripažinimai. Valstybės atkūrimas. Lietuvos parlamentas 1990–1992, sudarė Romualdas Ozolas ir Birutė Valionytė, Vilnius, 2013.

Genzelis, Bronislovas. Supratusi savo garbę. Kodėl ir kaip Islandija pripažino Lietuvą?, Darbai ir dienos, 2002, t. 30: Lietuva diplomatijos kuluaruose. 

Helsinkio komitetų pareiškimas, Draugas, 19921, vasario 12, p. 1. 

Islandija pripažino Lietuvą, Draugas, 1991, vasario 13, p. 1. 

JAV Kongreso delegacija išvyko į Pabaltijo valstybes, Draugas, 1991, vasario 12, p. 1. 

JAV Kongreso delegacija Lietuvoje, Lietuvos aidas, 1991, sausio 14, p. 1. 

Kapitolijaus kalvos – Nepriklausomybės aikštė [„Respublikos“ reporterio Arūno Godunavičiaus pokalbis su vakar Vilniuje apsilankiusios JAV Kongreso delegacijos vadovu Steny Hoyeriu ir senatoriumi Alfonse d‘Amato], Respublika, 1991, sausio 14, p. 1. 

Kas turi teisę dalyvauti apklausinėjime, Draugas, 1991, vasario 5, p. 1.

Kuzmickas, Bronislovas. Praėjęs laikas nedingsta. Politinė autobiografija. Vilnius, 2020. 

Landsbergis, Vytautas. Lūžis prie Baltijos. Politinė autobiografija. Vilnius: Vaga, 1997. 

Latvijos referendumas, Draugas, 1991, vasario 14, p. 1.

Lenkaitis, Jonas P. Senatorius gyrė V. Landsbergį ir kovojančius lietuvius. Iš minėjimo New Yorke, Dirva, 1991, vasario 28, p. 8, 10. 

Lietuva dėkoja Islandijai. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas, pasirašytas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio, Vilnius, 1991 m. vasario 15 d., Draugas, 1991, vasario 16, p. 1. 

Lietuvai referendumas nereikalingas, Draugas, 1991, vasario 5, p. 1. 

Lietuvai reikia tarptautinio pripažinimo, Draugas, 1991, vasario 14, p. 1. 

Lietuvos balsavimo rezultatai, Draugas, 1991, vasario 13, p. 1. 

Lietuvos kančios pajudino pasaulį. Vyriausybės, grupės ir atskiri asmenys reiškia solidarumą lietuviams, Darbininkas, 1991, vasario 1, p. 1. 

Lietuvos kardinolas / Lietuvoje, Draugas, 1991, vasario 5, p. 1. 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. vasario 11 d., 121 posėdžio stenograma, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251397?positionInSearchResults=1&searchModelUUID=438d901c-1e98-495f-87f1-20f5b07b993a

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. vasario 4 d., 107 posėdžio stenograma, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251384?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=438d901c-1e98-495f-87f1-20f5b07b993a 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deklaracija „Dėl Lietuvos Respublikos lygiateisio dalyvavimo pasaulio valstybių bendrijoje“, Vilnius, 1991 m. vasario 11 d., Lietuvos Respublikos Seimo archyvas, f. 2, ap. 1, b. 41, l. 32–33.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų frakcijų kreipimasis į Lietuvos žmones, Vilnius, 1991 m. sausio 24 d., Lietuvos Respublikos Seimo archyvas, f. 2, ap. 1, b. 41, l. 22.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į Lietuvos žmones, Vilnius, 1991 m. vasario 4 d., Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.A67E09F4B1BA

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apklausos“, Vilnius, 1991 m. sausio 16 d., Nr. I-956, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.69D1E7344873

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 16 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apklausos“ pirmojo punkto“, Vilnius, 1991 m. sausio 18 d., Nr. I-961, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.11C445579482

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas (Dėl Lietuvos Konstitucijos projekto), Vilnius, 1991 m. vasario 4 d., Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.28764F77D7A8

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas (Dėl plebiscito), Vilnius, 1991 m. vasario 7 d., Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.743C289F5177

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl valstybinės vėliavos iškėlimo visuotinės gyventojų apklausos dieną − 1991 m. vasario 9-ąją“, Vilnius, 1991 m. vasario 30 d., Nr. I-1013a, Lietuvos Respublikos Seimo archyvas, f. 2, ap. 1, b. 45, l. 106.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komisijos Užsienio ryšių organizavimo biuro parengtas užsienio svečių delegacijų, dalyvausiančių 1991 m. vasario 11 d. iškilmingame posėdyje, sąrašas, Vilnius, 1991 m. vasario 10 d., Lietuvos Respublikos Seimo archyvas, f. 2, ap. 9, b. 22, l. 49–51; 

Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio pakeitimo“, Vilnius, 1991 m. vasario 5 d. Nr. I-1041, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.A451A03D862F

Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume), Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.47BB952431DA 

Lietuvos Respublikos konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“, Vilnius, 1991 m. vasario 11 d. Nr. I-1051, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.59F99B2B61F2 

Lietuvos–Danijos santykiai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., Lietuvos Respublikos ambasada Danijoje, https://dk.mfa.lt/dk/lt/dvisalis-bendradarbiavimas/politinis-bendradarbiavimas/su-danija 

Litvinas, Vaclovas. Praktinis referendumo organizavimas, Apskritojo stalo diskusija, skirta Lietuvos gyventojų visuotinės apklausos (plebiscito) 25-mečiui paminėti stenograma, 2016 m. vasario 9 d. [Stenograma]

Matlock, Jack F. Imperijos žlugimo pjūvis, Lietuva pasaulio galingųjų akiratyje 1988–1991 m., sudarytojas Justas Vincas Paleckis, Vilnius, 2005, p. 243–246. 

Ozolas, Romualdas. Žvaigždės blėsta auštant, Vilnius, 2007, p. 571. 

Pabaltiečiai Šiaurės Tarybos sesijoje, Darbininkas, 1991, kovo 15, p. 1.

Pabaltijo karinės apygardos vado generolo pulkininko F. Kuzmino raštas adresuotas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V. Landsbergiui, Ryga, 1991 m. vasario 7 d., Lietuvos Respublikos Seimo archyvas, f. 2, ap. 6, b. 321, l. 95. 

Pagrindinis Lietuvos ginklas, Draugas, 1991, vasario 13, p. 1. 

Pasaulio rašytojai už Lietuvą, Darbininkas, 1991, vasario 22, p. 1–2. 

Po balsavimų Lietuvoje, Draugas, 1991, vasario 13, p. 1. 

Prieš 15 metų Danijos karalystė pripažino Lietuvos vyriausybę, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, https://www.urm.lt/default/lt/naujienos/pries-penkiolika-metu-danijos-karalyste-pripazino-lietuvos-vyriausybe

Prisideda ir Danija, Darbininkas, 1991, kovo 8, p. 1. 

Protestai prieš Sovietus. Solidarumas su Lietuva, Draugas, 1991, vasario 12, p. 1.

Rachlevičius, Vidas. Devyni iš dešimties apklausos dalyvių pasakė: „Lietuvai – taip“, Lietuvos rytas, 1991, vasario 12, p. 1.

Rachlevičius, Vidas. Ne tik M. Gorbačiovas turi lazdą..., Lietuvos rytas, 1991, sausio 14 (vakarinė laida), p. 14; 

Rekašius, Zenonas Vytautas. Laimėjimai ir pralaimėjimai. Lietuva po Sausio tryliktosios, Akiračiai, 1991, Nr. 3, p. 1, 15. 

Rinkimų komisijos pirmininko Juozo Bulavo pranešimas apie visuotinės apklausos rezultatus, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. vasario 11 d., 121 posėdžio stenograma: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251397.

Sinkevičius, Vytautas. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“, Lietuvos teisė 1918–2018 m. Šimtmečio patirtis ir perspektyvos, Vilnius, 2018.

Sinkevičius, Vytautas. Nuo plebiscito iki pirmojo Lietuvos konstitucinio įstatymo, Apskritojo stalo diskusija, skirta Lietuvos gyventojų visuotinės apklausos (plebiscito) 25-mečiui paminėti stenograma, 2016 m. vasario 9 d. [Stenograma] 

Sovietų spaudimas nenusprendžia mūsų politikos, Draugas, 1991, vasario 12, p. 1.

Spurga, Saulius. „Taip!“, Atgimimas, 1991, Nr. 8, p. 1.

Šalių ryšius kuria jų žmonės (Romualdas Ozolas kalbasi su Arnóru Hannibalssonu ir Broniumi Gnezeliu), Darbai ir dienos, 2002, t. 30: Lietuva diplomatijos kuluaruose.

Trumpai iš visur, Draugas, 1991, vasario 14, p. 1. 

Žalimas, Dainius. 1991 m. vasario 9 d. plebiscito tarptautinė teisinė reikšmė ir pasekmės, Apskritojo stalo diskusija, skirta Lietuvos gyventojų visuotinės apklausos (plebiscito) 25-mečiui paminėti stenograma, 2016 m. vasario 9 d. [Stenograma]

Žilys, Juozas. 1991 m. vasario 9 d. plebiscito politinės teisinės prielaidos, Apskritojo stalo diskusija, skirta Lietuvos gyventojų visuotinės apklausos (plebiscito) 25-mečiui paminėti stenograma, 2016 m. vasario 9 d. [Stenograma].

Žilys, Juozas. Kelias į Lietuvos Respublikos Konstituciją: pagrindiniai teisiniai politiniai ženklai, Valstybės atkūrimas. Lietuvos parlamentas 1990–1992, sudarė Romualdas Ozolas ir Birutė Valionytė, Vilnius, 2013.

Žilys, Juozas. Konstitucija kaip laisvės raiškos teisinė politinė forma, Parlamento studijos, 2006, Nr. 6. 

 

 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė ir Žydrūnas Mačiukas
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius