Vitražistas Kazys Morkūnas gimė 1925 m. Žiežmariuose. 1946–1951 m. studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Dekoratyvinės ir monumentaliosios tapybos katedroje, 1952 m. baigė Vilniaus dailės instituto S. Ušinskio vadovaujamą vitražo studiją.

Dailės akademijoje dėstė nuo 1965 iki 2009 m. 1977–1985 m. ir 1993–1997 m. buvo Piešimo katedros vedėjas. 1976 m. K. Morkūnui suteiktas profesoriaus vardas.

Parodose menininkas dalyvauja nuo 1953 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

1953 m. vienas pirmųjų Lietuvoje sukūrė eksperimentinį vitražą iš kelių sulydytų plono stiklo sluoksnių. Ankstyvojo laikotarpio vitražams būdingas realistinis figūrinis piešinys su ornamentais („Taika žemėje“ 1955 m., „Jūratė ir Kastytis“ 1956 m., „Subatos vakarėlį“ 1959 m.), alegorijos, simboliai, dekoratyvi stilizacija („Mūza“ 1956 m., „Mergaitė“ 1960 m.)

Nuo septintojo dešimtmečio naudoja luitinį stiklą, sujungtą betonu, derina įvairias stiklo faktūras („Pirčiupis“ 1962 m.). Sukūrė vitražų pasaulinių parodų paviljonams (Monrealis 1967 m., Osaka 1970 m.), dekoratyvių siužetinių (pasakos „Eglė – žalčių karalienė“ motyvais Druskininkų biuvetėje, 1956–1960 m.), spalvoto veidrodinio stiklo („Rytas“ 1960 m.) vitražų. Naudojo konusinės formos stiklą (Kryžkalnio memorialo vitražai, 1972 m.). Kūrė storo luitinio stiklo (Kauno IX forto muziejaus memorialo vitražai, 1984 m.), plono stiklo („Saulės mūšis 1236 m.“, Šiaulių kino teatras „Saulė“, 1986 m., 27 vitražų ansamblis Švč. Mergelės Marijos gyvenimo motyvais, Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra, 1996 m.) vitražo technika. Sukūrė 3 portretinius vitražus J. Baltrušaičio mokykloje Maskvoje, erdvinių vitražų Punsko mokykloje (2005 m.), Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje (2008 m.).

2000 m. K. Morkūnas apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu.

Kazio Morkūno vitražas „Šventė“ (1981 m.) yra vienas didžiausių (180 m² ploto arba 8x22 m) vitražų Lietuvoje. Jis sukomponuotas iš realistinių ir alegorinių figūrų.

Tuo metu, kai kūrė vitražą „Šventė“, dailininkas K. Morkūnas eksperimentavo storo luitinio stiklo ir plono stiklo vitražo technika. Vitražo meistrą tuo metu vis labiau domino istorinės temos. Nelengva buvo dailininkui milžiniškos apimties kūrinyje išvengti siužetinių scenų, vaizduojančių pergales ir sovietų karių žygdarbius. Morkūnas sugalvojo tokią kompoziciją, kurioje buvo galima prabilti į žiūrovą ne realistinėmis, o simbolinėmis mokslo, meno figūromis ar motinystės alegorijomis.

Vitražo viduryje moters su kūdikiu figūra – motinystės alegorija, kompozicijos branduolys. Apatinėje vitražo dalyje – figūros, simbolizuojančios mokslą ir meną.

Vitražistas K. Morkūnas yra pasakojęs, kaip su Seimo rūmų architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių pagalba pavyko įgyvendinti vitražo idėją: „Jau šioks toks atšilimas jautėsi, tad pagalvojom, negi mes tą sovietinę istoriją kelsim, juk ne 60-tieji ar 70-tieji metai. Žinot, su Nasvyčiais labai paprasta – vienas pradeda kalbėti, kitas baigia, ir mums pavyko įtikinti, kad reikia kažko linksmesnio – su jaunimu, pavasariu, šokiu. Bet vieną sąlygą tuometinis pirmininkas iškėlė – be kario išvaduotojo vis tiek neapsieisite, jis turi būti. Karį išvaduotoją mes patalpinom po laiptais, jis ir dabar yra be jokių penkiakampių, tarybinės atributikos – guli sau ir niekas jo nemato“.

Kazio Morkūno vitražas „Žalgirio mūšis“ (2010–2011 m.)

2011 m. liepos 18 d. Seimo II rūmuose iškilmingai atidengta menininko prof. Kazio Morkūno vitražo „Žalgirio mūšis“ pirmoji dalis. Vitražo pristatyme dalyvavo ir pats vitražo autorius prof. K. Morkūnas.

K. Morkūnas žavėjosi žirgais – jų plastika. Yra sakęs: „Aš žirgą išmanau. Tikrai ne prasčiau nei žmogų.“ Meilė žirgams jį lydėjo visą gyvenimą nuo vaikystės. Dailininkas gebėjo žirgus piešti iš atminties. Tai yra liudijusi ir jo dukra Jūratė Morkūnaitė: „Jis buvo jauniausias šeimoje. O Morkūnai buvo vidutiniai ūkininkai, kurie turėjo apie 35 hektarus žemės, dar šiek tiek miško. Tad jie turėjo gyvulių – ir arklių, ir karvių. [...] Tėtis buvo paskutinis vaikas šeimoje, tad  jam ilgiausiai teko ganyti arklius. Todėl jo įspūdžiai yra stipresni. Lygiagrečiai tais laikais jis piešdavo. Piešdavo arklius, kariuomenę, nes jo vyriausias brolis Julius buvo husaras, o tai jam darė labai didelį įspūdį.“

Prof. K. Morkūnas prisiminė, kad idėja vitražuose įamžinti Žalgirio mūšį kilo beveik prieš tris dešimtmečius, kai dar buvo statomas parlamento pastatas, tačiau jos teko atsisakyti tuometinei vadovybei pareikalavus greta įamžinti sovietų simbolius.

2010 m. artėjant Žalgirio kovos 600 metų jubiliejui prof. K. Morkūnui, kartu su architektais A. ir V. Nasvyčiais, pavyko įtikinti Seimo vadovybę grįžti prie pirminio sumanymo: buvo paruošti natūralaus dydžio (apie 25 m²) vitražo piešiniai-kartonai. Kartu buvo numatyta dešinėje laiptų pusėje sukurti vitražus, skirtus Lietuvos nepriklausomybės kovoms, rezistencijai ir Sausio 13-osios įvykiams atminti. Autorius parengė eskizus. Tačiau dėl parlamento rūmams suteikto istorinio-kultūrinio objekto statuso prof. K. Morkūnui teko ieškoti naujo sprendimo ir Žalgirio mūšio kovos atminimui skirtą vitražą projektuoti Seimo II rūmuose.

Naujajame vitražo teminiame sprendime batalijose figūruoja Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Jogailos portretinės asmenybės. Per vienerius metus buvo atlikti visi darbai: nuo eskizų kūrimo ir pritaikymo ne tokiai dėkingai architektūrinei aplinkai iki pirmosios vitražo diptiko dalies atidengimo. Metams teko atidėti kitų menininko idėjų įgyvendinimą.

Dailininkas kartu su padėjėju Vaižgantu Černiausku per metus sukūrė daugiau nei 25 m² ploto vitražą, kuriame naudotos Lietuvoje gamintos medžiagos – baltas ir trofėjinis stiklas, individualiai meistrų gaminta glazūra.

Vitražą užbaigti buvo numatyta 2012 metais. Vitražo autorius K. Morkūnas, džiaugdamasis galimybe laisvai kurti istorinius, bažnytinius vitražus, užsiminė, kad antrojoje vitražo „Žalgirio mūšis“ dalyje tikisi griežtesnio, dekoratyvesnio sprendimo.

Deja, buvo įgyvendintas tik vienas „Žalgirio mūšio“ vitražas, įamžinantis Vytautą, ir parengti detalūs natūralaus dydžio kartonai būsimo kūrinio, skirto Jogailai.

Vaizduojant kunigaikščių figūras ir veidus, judesių dinamiką dailininkui pavyko taupiomis meninėmis priemonėmis išreikšti abiejų svarbiausius bruožus, charakterį, psichologinį nusiteikimą.

2014 m. sausį vitražo kūrėjas K. Morkūnas mirė. Jo darbus tęsia mokiniai.