Apie parodą „PO VYČIO VĖLIAVA: 1920–1927 m. Lietuvos Respublikos Seimo nariai diplomatinėje tarnyboje“

 

2021-aisiais sukako 100 metų, kai Lietuvos Respublika tapo Tautų Sąjungos nare, ir 30 metų, kai Lietuva grįžo į tarptautinę bendriją tapdama Jungtinių Tautų Organizacijos nare. Minėdami Steigiamojo Seimo susirinkimo ir Lietuvos valstybės paskelbimo demokratine respublika dieną – Gegužės 15-ąją, kviečiame pažvelgti į Lietuvos Respublikos Seimo istoriją per diplomatijos prizmę. 

Tiek 1918 m. vasario 16-ąją valstybę atkūrusios, tiek 1990 m. kovo 11-ąją valstybės nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kelias į tarptautinį pripažinimą buvo nelengvas ir pažymėtas dramatiškų įvykių. Stebėtina, kiek daug paralelių sieja XX amžiaus pradžios ir amžiaus pabaigos nepriklausomybės įtvirtinimo ir tarptautinio pripažinimo procesą. Svarbų vaidmenį tarptautinio pripažinimo kelyje atliko Lietuvos Respublikos Seimas – demokratiškai išrinkta Tautos atstovybė, kurią pasaulio valstybės pripažino visateise tautos valios reiškėja. 

Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus parengta paroda yra sudaryta iš dviejų dalių. Pirmojoje dalyje – bendroji parlamentinės diplomatijos apžvalga, pristatomos aktualiausios 1920–1927 metų diplomatijos temos, ne kartą svarstytos to meto Lietuvos Respublikos Seime: santykiai su kaimyninėmis valstybėmis, valstybės sienų klausimas, sudėtingos Vilniaus ir Klaipėdos krašto problemų sprendimų paieškos, 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos taikos sutartis su Sovietų Rusija, kuria Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir atsisakė pretenzijų į jos teritoriją (plakatai su šios sutarties data nuspalvino šimtatūkstantinius 1989–1990 metais vykusius Sąjūdžio mitingus, kuriuose reikalauta Lietuvos nepriklausomybės). Taip pat pristatomas Lietuvos Respublikos Seimo vaidmuo Lietuvos valstybės užsienio politikos formavimo srityje, 1920–1927 metų Seimo Užsienio reikalų komisijos veiklos principai ir narių sudėtis, Lietuvos parlamentinių delegacijų vizitai į užsienio valstybes ir užsienio valstybių parlamentinių delegacijų vizitai Lietuvoje. Šioje parodoje pirmą kartą eksponuojama Lietuvos Steigiamojo Seimo parlamentinės delegacijos vizito Baltijos valstybėse nuotrauka. Vienas iš didžiausių ano meto įvykių buvo 1923 metų Jungtinės Karalystės parlamentinės delegacijos apsilankymas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje bei atsakomasis, bendras šių trijų valstybių parlamentarų vizitas Londone, parodantis, koks tamprus tarpinstitucinis ryšys siejo Baltijos šalių Tautos atstovybes. Deja, parlamentinės demokratijos tradicija Lietuvoje nutrūko 1927-aisiais. Kai po dešimtmečio, 1933-aisiais, Lietuvoje antrą kartą lankėsi Jungtinės Karalystės parlamento delegacija, jos nebepasitiko Lietuvos Respublikos Seimo nariai – Lietuva jau keletą metų gyveno be parlamento. 

 

Antroji parodos dalis skirta pristatyti 1920–1927 metų Lietuvos Respublikos Seimo narius, kurie yra dirbę Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Užsienio reikalų ministerijoje ar prie jos veikusioje Lietuvos telegramų agentūroje ELTA. Galbūt tik nedaugelis yra atkreipęs dėmesį, kad šios agentūros steigėjas šveicarų kilmės mokslininkas ir Lietuvos bičiulis Juozapas Eretas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu. Dalis tautos atstovų į Seimą atėjo jau turėdami diplomatinio darbo patirties, kiti diplomato karjerą pasirinko baigę darbą parlamente. Apskritai, dauguma šios parodos herojų yra geriau žinomi kaip diplomatai ar Ministrų Kabineto nariai ir žymiai rečiau, arba visiškai nėra siejami su Lietuvos Respublikos Seimu. Diplomatinėje tarnyboje dirbo beveik dvi dešimtys 1920–1927 m. kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narių: šeši vadovavo Lietuvos diplomatijai – ėjo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro pareigas: Juozas Purickis, Vladas Jurgutis, Valdemaras Vytautas Čarneckis, Leonas Bistras, Mykolas Sleževičius, Augustinas Voldemaras (Leonas Bistras yra ėjęs ir Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pareigas), dar šeši atstovavo Lietuvai kaip nepaprastieji pasiuntiniai ir įgaliotieji ministrai įvairiose užsienio valstybėse – tai aukščiausias to meto Lietuvos diplomato rangas, kiti atstovavo Lietuvai tarptautinėse organizacijose, įsiliejo į Lietuvos telegramų agentūros ELTA veiklą. 

Buvusių parlamentarų, vėliau diplomatų, likimas 1940 metais Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai itin sudėtingas. Dalis jų buvo suimti ir nužudyti okupacinio režimo, dalis ištremta, kai kurie patyrė tiek Sovietų Sąjungos, tiek nacistinės Vokietijos režimų persekiojimą. Po Lietuvos okupacijos Vakaruose likę diplomatai aktyviai veikė savo šalies laisvės byloje, rūpinosi, kad Lietuvai ir toliau būtų atstovaujama tarptautinėse organizacijose. Kai kurios demokratinio Vakarų pasaulio valstybės nepripažino Lietuvos okupacijos, ten ir toliau veikė Lietuvos diplomatinė tarnyba, užtikrinusi Lietuvos valstybės tęstinumą okupacijos sąlygomis. Šalia diplomatinės tarnybos egzilyje aktyviai veikė įvairios visuomeninės organizacijos, jų vadovais ir nariais taip pat tapo ne vienas buvęs Lietuvos parlamentaras. 

Šios parodos tikslas – atkreipti dėmesį į daugiabriaunę Lietuvos parlamento istoriją, susidedančią iš daugybės įvairių siužetų. Kiekvienas parodos stendas yra atskiras mikropasakojimas, slepiantis gilesnius istorijos klodus, kurių centre – Lietuvos Respublikos Seimo istorija, pasakojama per diplomatijos istorijos prizmę. Kiekvieną stendą puošia Lietuvos valstybės ženklas – Vytis, būtent ši jo modifikacija dekoravo 1920–1927 metų Lietuvos Respublikos Seimo nario pažymėjimo viršelį. 

Parodoje eksponuojamos fotografijos yra saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve, Kauno technologijos universiteto bibliotekoje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, Lietuvos Respublikos Seimo skaitykloje. Parodos rengėjai dėkingi parodos partneriams už suteiktą galimybę naudotis archyvine medžiaga, taip pat už pagalbą rengiant parodą.

 

---

 

Grįžimas į tarptautinę bendruomenę – tarptautinis pripažinimas 

Tamstoms, gerbiamieji atstovai, yra žinoma, kiek sveria valstybių gyvenime jų santykių juridinis sutvarkymas. Lietuvai esant nepriklausoma valstybe rūpėjo, kad ir kitos valstybės ją tokia laikytų. Dabar mūsų valstybė yra viso pasaulio valstybių didžiulės šeimos pilnateisis narys. 

Iš Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko dr. Leono Bistro kalbos iškilmingame Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje, 1923 m. vasario 16 d. 

 

Tarptautinis Lietuvos valstybės pripažinimas vyko dviem etapais – pripažinimu de facto ir pripažinimu de jure. Lietuva dėl jos bylos su Lenkija turėjo didesnių sunkumų įgyjant tarptautinį pripažinimą negu kaimyninės valstybės Latvija ar Estija. Valstybės pripažinimas de facto vadinamas laikinu, sąlyginiu nepriklausomybę paskelbusios valstybės ar jos vyriausybės pripažinimu. Tokiu atveju diplomatiniai santykiai palaikomi tik skiriant ypatinguosius įgaliotinius, kurie nėra visateisiai diplomatai. Jų užduotis – vietoje išsiaiškinti tikrąją padėtį, tačiau jie nėra diplomatinio korpuso nariai ir nesinaudoja diplomatinio korpuso privilegijomis. Pripažinus valstybę de jure yra užmezgami diplomatiniai santykiai ir paskiriami visateisiai diplomatiniai atstovai. 

Demokratiškai išrinktas Lietuvos Steigiamasis Seimas 1920 m. gegužės 15 d. proklamavo Lietuvos nepriklausomybę ir Lietuvos valstybę paskelbė demokratine respublika, laisvą nuo buvusių ryšių su kitomis valstybėmis. Netrukus Lietuva sutartimis nustatė santykius su kaimyninėmis valstybėmis ir ėmė įgyti tarptautinį pripažinimą de facto ir de jure, buvo priimta į Tautų Sąjungą. Deja, tarptautinį Lietuvos valstybės pripažinimą vilkino neišspręstas sienų klausimas – Vilniaus ir Klaipėdos krašto likimas. Vis dėlto likus vos kelioms dienoms iki pirmosios nuolatinės Lietuvos Valstybės Konstitucijos priėmimo Lietuvą de facto ir de jure pripažino Jungtinės Amerikos Valstijos, tai paskatino ir kitas didžiąsias valstybes oficialiai pripažinti Lietuvą. Kiekvienas naujas de jure pripažinimas Lietuvos parlamente sukeldavo džiaugsmingas ovacijas. 

 

 

Taikos sutarties sudarymas – pripažinta Lietuvos nepriklausomybė 

Pažiūrėję į tas teises pamatysim, kad jų prieky stovi Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas: pripažįsta tai toji valstybė, kuri laikė mus savo dalimi. Tas faktas turi didelės svarbos.

Iš Steigiamojo Seimo nario, Užsienio reikalų komisijos atstovo Vlado Jurgučio kalbos, Steigiamojo Seimo posėdyje, ratifikuojant Lietuvos Respublikos taikos sutartį su Sovietų Rusija, 1920 m. rugpjūčio 6 d. 

 

Svarbiausi atkurtos valstybės uždaviniai tarptautinėje arenoje buvo šie: valstybės sienų nustatymas, tarptautinis de jure pripažinimas, buvusių okupacijų padarinių likvidavimas, santykių su kitomis valstybėmis užmezgimas ir valstybės teritorijos integralumo užtikrinimas. 1920 m. gegužės 15 d. proklamuodamas Lietuvos nepriklausomybę, Steigiamasis Seimas išlaisvino Lietuvos valstybę nuo bet kokių buvusių ryšių su kitomis tautomis ir valstybėmis, o Lietuvos Valstybės Konstitucijoje įtvirtino Seimo pareigą ratifikuoti sutartis su kitomis valstybėmis. Steigiamojo Seimo susirinkimo išvakarėse Lietuvos derybų su Sovietų Rusija delegacija išvyko į Maskvą. Joje, be kitų diplomatų, buvo net keturi Steigiamojo Seimo nariai: vyriausias į Seimą išrinktas parlamentaras, žydų atstovas Simonas Rozenbaumas, krikščionių demokratų atstovai Juozas Vailokaitis ir Kazimieras Bizauskas bei liaudininkų atstovas Vytautas Račkauskas. Jiems talkino socialdemokratas Steponas Kairys. Delegacijos nariai klausimus derino su Ministrų Kabinetu, Seimo Užsienio reikalų ir kitomis komisijomis, kurios sutartį svarstė ekonominiu, politiniu ir strateginiu požiūriais. 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytą taikos sutartį, kuria Sovietų Rusija atsisakė pretenzijų į Lietuvos teritoriją, Steigiamasis Seimas ratifikavo 1920 m. rugpjūčio 6 d. Seimas ratifikavo ir vėliau su Sovietų Sąjunga sudarytas sutartis. 

 

 

Lietuvos rytinių sienų klausimas – Vilniaus problema

Užsienio politikos srityje vyriausybė savo svarbiausiu uždaviniu laikys tęsti Lietuvos žemių rinkimą su senąja Lietuvos sostine Vilniumi po nepriklausomos Lietuvos vėliava, užtikrinti mūsų valstybei garbingą padėtį, saugumą ir laisvą klestėjimą.

Iš Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko ir užsienio reikalų ministro Mykolo Sleževičiaus kalbos Lietuvos Respublikos Seime pristatant Ministrų Kabineto deklaraciją, 1926 m. birželio 22 d. 

 

„Perpetum mobile“ – taip Vilniaus klausimas buvo apibūdinamas prieškario Lietuvoje. Tai vienas iš svarbiausių klausimų, kuris ne kartą buvo svarstytas Lietuvos Respublikos Seime. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas įpareigojo Lietuvos Steigiamąjį Seimą susirinkti istorinėje Lietuvos sostinėje Vilniuje, tačiau geopolitinė realybė lėmė, kad Steigiamasis Seimas susirinko, o ir vėlesni Seimai posėdžiavo laikinąja sostine tapusiame Kaune. Vilniaus klausimas tapo neišsprendžiama diplomatine problema. Jis buvo minimas Seimo posėdžių salėje pristatant Lietuvos Respublikos Ministrų Kabinetų deklaracijas, svarstant užsienio politikos gaires, diskutuojant dėl tarptautinių sutarčių ratifikavimo, aptariamas iškilminguose Seimo posėdžiuose. Steigiamojo Seimo ir vėlesnių kadencijų Seimo nariai tapo Lietuvos delegacijų nariais įvairiose derybose, kurių metu buvo bandyta išspręsti Vilniaus ir Vilniaus krašto klausimą, neretai labai glaudžiai susietą su Lietuvos valstybės likimu. Įvairių Seimo frakcijų atstovai dalyvavo ne vienose derybose: Suvalkuose, kai buvo pasirašyta ir netrukus sulaužyta Suvalkų sutartis, Briuselyje, kai vyko derybos su Lenkija ir buvo pasiūlyta priimti Hymanso projektą, kurį Steigiamasis Seimas atmetė, Tautų Sąjungoje, kur bandė užtikrinti tarptautinės bendruomenės palankumą Lietuvai. Be to, Steigiamojo Seimo nariai su specialia misija lankėsi Varšuvoje, kur bandė rasti sprendimą normalizuojant dvišalius santykius su Lenkija, o ieškodami paramos Lietuvai lankėsi Vakarų valstybių sostinėse. 

 

 

Valstybės siena nustatyta taikiai ir diplomatiniu būdu – Palangos perėmimas 

Bet kai buvo padaryta tam tikrų žygių, kai lietuvių tautos atstovai susitiko su latvių tautos atstovais ir pasikalbėjo broliškai, pasirodė, kad tarp mūsų nėra esminių priežasčių ginčui. Nepasitikėjimo rūkas pradėjo blaivintis ir mūsų santykiai įėjo į visai normalinę draugingą padėtį.

Iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Steigiamojo Seimo nario dr. Juozo Purickio kalbos Steigiamojo Seimo posėdyje, aptariant Lietuvos padėtį po Mažojo Seimo veiklos, 1921 m. sausio 17 d. 

Baltijos valstybių santykiai neišvengė įvairių išbandymų ir ne kartą buvo aptarti Lietuvos Respublikos Seime. Seime buvo svarstytas Lietuvos ir Latvijos valstybių sienos klausimas. 1920 m. rudenį, po diskusijų Steigiamajame Seime, Lietuvos ir Latvijos Vyriausybės sudarė konvenciją sienai tarp abiejų valstybių nustatyti – sienos nustatymas buvo patikėtas Jungtinės Karalystės diplomato ir mokslininko prof. Jameso Youngo Simpsono (James Young Simpson) vadovaujamai Arbitražo komisijai. Kol dėl rytinių Lietuvos sienų vyko sunkios derybos ir kariniai susidūrimai, šiaurinės valstybės sienos nustatymas vyko daug sklandžiau. 1920 m. kovo 20 d. buvo paskelbtas galutinis Arbitražo komisijos sprendimas, pagal kurį Latvijai buvo pripažinta Alūkstos sritis, o Lietuvai – Mažeikiai ir Palanga, Lietuva įgijo išėjimą prie jūros. Sieną ginčijamose vietose, atsižvelgęs į gyventojų etninę sudėtį bei abiejų valstybių ekonominius ir strateginius interesus, nustatė pats prof. Jamesas Youngas Simpsonas, bandydamas juos suderinti kompensacijos būdu. Naujoji sienos linija įsiteisėjo 1921 m. kovo 31 d. 12 val., iki tos valandos abi valstybės privalėjo evakuoti savo civilinę ir karinę valdžią iš kitos valstybės teritorijos. Tą dieną buvo surengtos didžiulės Palangos perėmimo iškilmės, kuriose dalyvavo ir nemažai Lietuvos Steigiamojo Seimo narių. Steigiamojo Seimo vicepirmininkas Jonas Staugaitis iškilmėse atstovavo Respublikos Prezidento pareigas ėjusiam Steigiamojo Seimo Pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui. Ilga ir sudėtinga Lietuvos ir Latvijos valstybių siena buvo nustatyta taikiai ir diplomatiniu būdu. 

 

 

Lietuva tampa tarptautinės bendrijos dalimi – narystė Tautų Sąjungoje 

Mes stosim eilėn tų valstybių bei tautų, kurios deda visas pastangas kylantiems tarp valstybių ginčams likviduoti taikiu būdu. Remsime privalomo tarptautinio Teismo idėją. Tautų Sąjungos autoritetą mes remsime visomis mūsų pajėgomis.

Iš Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Antano Tumėno kalbos Lietuvos Respublikos Seime pristatant Ministrų Kabineto deklaraciją, 1924 m. birželio 18 d. 

 

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais Lietuvos politikai ir diplomatai didelius lūkesčius siejo su Lietuvos naryste Tautų Sąjungoje. Ši organizacija laikyta Lietuvos tarptautinio pripažinimo ir saugios padėties tarptautinėje bendruomenėje garantu. Organizacijos būstinė veikė Ženevoje, Šveicarijoje. Tautų Sąjunga turėjo užtikrinti tarptautinį saugumą, rūpinosi žmogaus teisių apsauga, daugiašalio politinio, teisinio, ekonominio, socialinio ir intelektualinio bendradarbiavimo stiprinimu. Jai pavaldžios organizacijos koordinavo tarptautinių konvencijų ir statutinių dokumentų rengimą, tarpininkavo jų priėmimui bei vykdymo priežiūrai. Lietuva kartu su Latvija ir Estija šios organizacijos nare tapo 1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva turėjo specialų Tautų Sąjungos klausimus kuravusį skyrių Užsienio reikalų ministerijoje, jam vadovavo buvęs Seimo narys Juozas Sakalauskas. 1937 m. Lietuvos Ministrų Kabinetas, stiprindamas pozicijas Tautų Sąjungoje, įkūrė nuolatinę delegaciją ir pasiuntinybę. Jos vadovu buvo paskirtas Kazys Škirpa (buvęs Seimo narys), 1938 m. – Jurgis Savickis, o 1940 m. – Edvardas Turauskas (buvęs Seimo narys). Edvardas Turauskas Ženevoje dirbo iki šios organizacijos uždarymo 1946 metais. 

Lietuva nuo 1923 m. dalyvauja ir Tarpparlamentinės Sąjungos veikloje. 1924 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo nariai įsteigė Tarpparlamentinės Sąjungos Lietuvos grupę, kuriai priklausė įvairių frakcijų Seimo nariai, dalyvavę Tarpparlamentinės Sąjungos konferencijose Europoje ir Šiaurės Amerikoje. 

 

 

Lietuva įgyja jūrų uostą – Klaipėdos prijungimas 

Lietuvos Seimas reikalauja, kad Respublikos Vyriausybė kreiptu dideliausios domės į Mažosios Lietuvos įvykius ir dėtų visų savo pastangų, kad padėtų Mažosios Lietuvos gyventojams kuo greičiausiai įvykinti jų ir Lietuvos Respublikos tvirtą nusistatymą susijungti į vieną nepriklausomą valstybę – Lietuvos Respubliką.

Iš Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijos dėl Mažosios Lietuvos Seimo nutarimo jungtis su Lietuvos Respublika, 1923 m. sausio 24 d. 

Netekusi Vilniaus, Lietuva atsigęžė į Mažąją Lietuvą. 1921 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė rezoliuciją, kuria žadėdamas plačią ūkinę ir kultūrinę autonomiją pavedė Lietuvos Ministrų Kabinetui daryti visus reikalingus žygius, kad Klaipėdos kraštas būtų sujungtas su Lietuva. Pagal Versalio sutartį Klaipėdą valdė Prancūzijos administracija. Vyravo nuomonė, kad Klaipėda gali tapti Lietuvos, bet tik susivienijusios su Lenkija, dalimi. Aiškėjant, kad vien diplomatinėmis priemonėmis Lietuva Klaipėdos negaus, buvo imtasi kitų veiksmų. 1923 m. sausio 10–15 dienomis Klaipėdoje įvyko sukilimas, kurio metu krašto valdžią perėmė Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Jo nariai kreipėsi į Lietuvą prašydami Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos. 1923 m. sausio 24 d. Seimas, priimdamas rezoliuciją, šį prašymą patenkino. Tą pačią dieną Seimo posėdyje buvo pagerbtas sukilimo aukų atminimas. 1923 m. vasario 17 d. Ambasadorių konferencija perleido suverenias Klaipėdos teises Lietuvai. Lietuva tai laikė didžiausia savo diplomatine ir karine pergale. 1923 m. vasario 19 d. ryte Prancūzijos karinė įgula išvyko iš Klaipėdos, o vakare į Klaipėdą įžengė Lietuvos kariuomenė. Nuo 1923 m. Klaipėdos krašto atstovai buvo renkami į Lietuvos Respublikos Seimą. 1924 m. gegužės 8 d. Memelio (Klaipėdos) Konvencija ir Statutas panaikino „Klaipėdos problemos“ teritorinį aspektą, paskelbdamas regioną autonomine Lietuvos dalimi. Tų pačių metų liepos 29 d. Konvenciją ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuva įgijo neužšąlantį uostą. 

 

 

Lietuva politiniame pasaulio žemėlapyje – parlamentinė diplomatija 

Dėkodamas Didžiosios Britanijos Atstovams už garbę, kurią Jie reiškia atsilankydami pas mus, pareiškiu troškimą, kad abiejų šalių santykiai būtų kuo ankščiausi. Tebūna man leista pakelti taurę už kilnią Britų Tautą, už Jos Parlamentą ir Garbingą Jo Pirmininką. 

Iš Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko Justino Staugaičio kalbos, pasakytos per priėmimą, skirtą pagerbti Lietuvoje apsilankiusią Jungtinės Karalystės parlamento delegaciją, 1923 m. rugsėjo 5 d. 

Lietuvos Respublikos Seimo nariai su diplomatinėmis misijomis ne kartą lankėsi užsienio valstybėse. Parlamentinių delegacijų nariais būdavo įvairių frakcijų atstovai. Jie lankėsi Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Italijoje, Vatikane, Vokietijoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, taip pat ir Lenkijoje, kai 1920 m. pabaigoje bandė diplomatinėmis priemonėmis išspręsti Lietuvos ir Lenkijos santykių krizę dėl Vilniaus. Telkdami paramą Lietuvai, parlamentarai susitikdavo ne tik su politikais, bet ir su žiniasklaidos bei visuomeninių organizacijų atstovais. Pavieniai Seimo nariai vyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur lietuvių bendruomenėse pristatydami Lietuvos padėtį telkė moralinę ir materialinę paramą Lietuvos valstybei. Lietuvoje taip pat lankėsi užsienio parlamentarai. 1921 m. vasario 16 d. iškilmingame Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdyje dalyvavo Latvijos Steigiamojo Seimo delegacija, tą dieną buvo paskelbta, kad Latvija pripažino Lietuvą de jure. 1923 m. Kaune lankėsi Jungtinės Karalystės Parlamento delegacija, tai buvo pirmoji delegacija iš didžiosios valstybės. 1925 m. Lietuvos Respublikos Seime su neoficialiu vizitu viešėjo Latvijos Respublikos Saeimos Pirmininkas Frīdrihs Vesmanis. Vėliau jis latvių žurnalistams pasakojo su dideliu susidomėjimu apžiūrėjęs Seimo rūmus – labiausiai jį nustebino laikinas šių patalpų pobūdis. 1926 m. su neoficialiu vizitu lankėsi Prancūzijos Senato Užsienio reikalų komisijos vicepirmininkas Georges Reynald. Užsienio svečiai susitikdavo su Lietuvos Respublikos Prezidentu, Seimo Pirmininku, Ministrų Kabineto nariais, diplomatais. 

 

 

Pasaulis Lietuvos Respublikos Seime – tarptautinių sutarčių ratifikavimas 

Šiandien kalbama apie Lietuvą dėl to, kad kaip tik nėra tos politinės izoliacijos, kuri pirma buvo. Šiandien Lietuva virsta tam tikru tarptautinės politikos faktorium ir su tuo faktorium skaitosi ne tik Italija, ne tik Japonija, bet net Anglija ir Prancūzija.

Iš Lietuvos Respublikos Seimo nario Prano Dailidės kalbos Lietuvos Respublikos Seime ratifikuojant Lietuvos ir SSRS nepuolimo ir neutraliteto sutartį, 1926 m. lapkričio 5 d. 

1922 metais Steigiamojo Seimo priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija skelbė: „Seimas tvirtina šias Vyriausybės daromas Valstybės sutartis: taikos sutartis, Valstybės teritorijos įgijimo, išsižadėjimo ar perleidimo sutartis, prekybos sutartis su kitomis valstybėmis, užsienio paskolas, sutartis, kurios visai ar dalinai naikina arba pakeičia esamuosius įstatymus, sutartis, kurios uždeda pareigų Lietuvos piliečiams, sutartis, kurios nustato tiesiogines arba netiesiogines monopolijos arba nusavinimo teises.“ Lietuvos Respublikos Seime buvo ratifikuojamos tarptautinės sutartys, sudarytos su įvairiausiomis pasaulio valstybėmis. Prieš tai jas aptardavo Seimo Užsienio reikalų ir kitos susijusios komisijos, o pačią diskusiją dėl ratifikavimo neretai stebėdavo ir atitinkamų valstybių diplomatai, rezidavę Kaune. Užsienio valstybių diplomatinio korpuso nariai dalyvaudavo Lietuvos Respublikos Seimo atidarymo posėdžiuose ir iškilminguose Seimo posėdžiuose, stebėdavo Lietuvos Respublikos Prezidento priesaikos ceremoniją Seimo Posėdžių salėje. Diplomatinio korpuso nariai būdavo kviečiami išklausyti Lietuvos Respublikos Ministrų Kabineto deklaracijų, kurių metu buvo pristatomos ir Lietuvos Respublikos užsienio politikos gairės. Užsienio diplomatus į šiuos posėdžius kviesdavo Seimo Užsienio reikalų komisija. Užsienio valstybių diplomatinio korpuso nariai dalyvaudavo valstybės šventės – Gegužės 15-osios – Steigiamojo Seimo susirinkimo dienos iškilmėse. 

 

 

Seimo Užsienio reikalų komisija – parlamentinės kontrolės įrankis 

Jei parlamentuose senoviškai bus rūpinamasi užsienio politika, jei parlamentai nesiims aktyviau sekti ir kontroliuoti užsienio politikos, tai pasaulis vargu kada susilauks ramesnių ir taikesnių laikų, kaip kad ligi šiol buvo.

Iš Lietuvos Respublikos Seimo nario dr. Prano Viktoro Raulinaičio straipsnio „Parlamentinė užsienio politikos kontrolė“, Teisė, 1925, Nr. 8, p. 26. 

 

Lietuvos Respublikos Seime, kaip ir daugelyje pasaulio parlamentų, užsienio politikos klausimams spręsti būdavo renkama Užsienio reikalų komisija, kurią sudarydavo didžiausių Seimo frakcijų, tiek pozicijos, tiek opozicijos, atstovai. Komisiją sudarydavo aštuoni parlamentarai, Steigiamajame Seime ją sudarė 7 atstovai. Jos nariai iš savo tarpo išsirinkdavo pirmininką ir sekretorių. Paprastai Užsienio reikalų komisijos nariais buvo renkami didžiausią patirtį turintys ir įtakingiausi Seimo frakcijų nariai. Komisijos pirmininkais buvo renkami parlamentarai, suvaidinę žymų vaidmenį valstybės politikoje, vėliau, tapę Ministrų Kabineto nariais, jie neretai eidavo užsienio reikalų ministro pareigas. Svarbiausia Užsienio reikalų komisijos užduotis buvo vykdyti parlamentinę kontrolę. Kas savaitę vykdavusiuose komisijos posėdžiuose paprastai dalyvaudavo užsienio reikalų ministras, kartais į posėdžius būdavo kviečiamas Ministras Pirmininkas ir į Lietuvą grįžę užsienio valstybėse akredituoti Lietuvos Respublikos diplomatai, prireikus posėdžiuose dalyvaudavo Seimo Prezidiumo nariai. Iš esmės Seimo Užsienio reikalų komisija glaudžiai dirbo su Užsienio reikalų ministerija. Komisijai būdavo pristatomos sutartys ir kiti užsienio politikos dokumentai. Seimas Užsienio reikalų komisijai pavesdavo svarstyti ir pateikti išvadas ratifikuojant sutartis su kitomis valstybėmis. 

 

 

Juozas Purickis (1883–1934) 

Seimo narys, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras 

Gimė: 1883 m. balandžio 19 d. Petrošiškių vienkiemyje (dab. Prienų r. sav.)

Išsilavinimas: studijavo teologiją Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune ir Peterburgo (Rusija) dvasinėje akademijoje, istoriją, filosofiją Fribūro (Šveicarija) universitete. 1916 m. Fribūro universitete įgijo mokslų daktaro laipsnį. 

Profesinė veikla: kunigas, publicistas, Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvis, Lietuvos (Valstybės) Tarybos narys, užsienio reikalų ministras. 

Parlamentinė karjera: Steigiamojo Seimo (1920–1922) narys. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai, kuri įėjo į Krikščionių demokratų bloką. Dirbo Seimo Užsienio reikalų, Finansų ir biudžeto komisijose. 

Diplomatinė karjera: Studijuodamas Šveicarijoje įsitraukė į Lietuvių informacijos biuro veiklą, 1918 m. buvo paskirtas Lietuvos atstovo Vokietijoje pavaduotoju, 1919–1920 m. – Lietuvos atstovas Vokietijoje, 1920–1921 m. užsienio reikalų ministras, jam einant šias pareigas Lietuvą buvo pripažinta de jure, sudaryta taikos sutartis su Rusija, Lietuva priimta į Tautų Sąjungą, arbitražu nustatyta valstybės siena su Latvija ir kt. Įtrauktas į vadinamąją Sacharino bylą pasitraukė iš ministro pareigų, tačiau 1925 m. Vyriausiojo tribunolo buvo išteisintas. 1926 m. paskirtas Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio skyriaus, 1927 m. – Teisių-administracinio departamento direktoriumi, tais pačiais metais iš pareigų pasitraukė. 1926 m. kartu su Ministru Pirmininku Mykolu Sleževičiumi dalyvavo Lietuvos ir Sovietų Sąjungos derybose dėl nepuolimo ir prekybos sutarčių sudarymo. 

Likimas: 1934 m. spalio 25 d. mirė Kaune. 

 

 

Vladas Jurgutis (1885–1966) 

Seimo narys, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras  

Gimė: 1885 m. spalio 24 d., Joskauduose, netoli Palangos (dab. Kretingos r. sav.)

Išsilavinimas: studijavo teologiją ir socialinius mokslus Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, Peterburgo (Rusija) dvasinėje akademijoje ir socialinius ir ekonominius mokslus Miuncheno (Vokietija) universitete. 

Profesinė veikla: kunigas, ekonomistas, mokslininkas, užsienio reikalų ministras, Lietuvos Valstybės Tarybos narys, Lietuvos banko kūrėjas ir pirmasis valdytojas, Lietuvos mokslų akademijos pirmininkas. 

Parlamentinė karjera: Steigiamojo Seimo (1920–1922) ir Pirmojo Seimo (1922–1923) narys. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai. Dirbo Seimo Užsienio reikalų (komisijos pirmininkas), Finansų ir biudžeto komisijoje. Steigiamojo Seimo nario mandato atsisakė 1922 m. kovo mėn., iš Pirmojo Seimo pasitraukė po mėnesio – 1922 m. gruodį. 

Diplomatinė karjera: 1920 m. gruodžio mėn. su kitais parlamentarais dalyvavo derybose Varšuvoje su Lenkijos Vyriausybe dėl Lenkijos užimto Vilniaus statuso. 1922 m. vasarį–rugsėjį – ėjo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro pareigas, šiuo laikotarpiu Lietuvą de jure pripažino Jungtinės Amerikos Valstybės. 

Likimas: 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, liko Lietuvoje, buvo kalinamas ir tardomas tiek nacistinės, tiek antrosios sovietinės okupacijos metu, 1943–1945 m. buvo įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, 1966 m. sausio 9 d. mirė Vilniuje. 

 

 

Valdemaras Vytautas Čarneckis (1893–1942) 

Seimo narys, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras 

Gimė: 1893 m. sausio 9 d. Pajiesyje (dab. Marijampolės sav.)

Išsilavinimas: studijavo Aleksandro III elektrotechnikos institute Sankt Peterburge (Rusija) (studijų nebaigė). 

Profesinė veikla: inžinierius, diplomatas, Lietuvos (Valstybės) Tarybos narys, finansų ministerijos valdytojas, susisiekimo ministras. 

Parlamentinė karjera: Steigiamojo Seimo (1920–1922) narys. Priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungai, kuri įėjo į Krikščionių demokratų bloką. Dirbo Seimo Užsienio reikalų komisijoje (ėjo komisijos sekretoriaus pareigas), taip pat dirbo Steigiamojo Seimo statuto projekto ir Ekonominėje komisijose. Seimo mandato atsisakė 1921 m. lapkričio mėn. 

Diplomatinė karjera: 1920 m. rugsėjo–spalio mėn. Lietuvos delegacijos derybose su Lenkija, vykusiose Kalvarijoje ir Suvalkuose, narys. 1920 m. pabaigoje deleguotas į Tautų Sąjungos konferenciją Ženevoje. 1921 m. buvo paskirtas Lietuvos atstovu JAV, vėliau – reikalų patikėtiniu Vašingtone, JAV, 1923 m. – reikalų patikėtiniu Londone, Jungtinėje Karalystėje, 1924–1925 m. ėjo užsienio reikalo ministro pareigas, 1925 m. buvo paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, 1939 m. – Užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administravimo departamento direktoriumi. 1939 m. Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutarties komisijos narys. 

Likimas: 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo suimtas, kalintas, 1942 m. lapkričio 4 d. sušaudytas Sverdlovsko kalėjime. 

 

 

Leonas Bistras (1890–1971) 

Seimo narys, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras 

Gimė: 1890 m. spalio 20 d., Liepojoje (dab. Latvija) 

Išsilavinimas: studijavo mediciną Ženevos (Šveicarija) ir Tartu (dabar – Estija) universitetuose, filosofiją Fribūro (Šveicarija) universitete. 1921 m. Fribūro universitete įgijo filosofijos daktaro laipsnį. 

Profesinė veikla: žurnalistas, mokslininkas, Spaudos biuro prie Ministrų Kabineto vedėjas, Ministras Pirmininkas, krašto apsaugos ministras, užsienio reikalų ministras, keletą kartų ėjo švietimo ministro pareigas. 

Parlamentinė karjera: Pirmojo (1922–1923), Antrojo (1923–1926) ir Trečiojo Seimo (1926–1927) narys. 1922–1923 m. ir 1925 m. – Seimo Pirmininkas. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai. Dirbo Seimo Užsienio reikalų, Statuto, Krašto apsaugos, Krašto apsaugos ministerijos sąmatai ir etatams svarstyti komisijose, ėjo Švietimo komisijos nario pavaduotojo pareigas. 

Diplomatinė karjera: Lietuvos diplomatijos vadovas, 1926 m. balandžio–birželio mėn. ėjo užsienio reikalų ministro pareigas, prisidėjo įkuriant Lietuvos bažnytinę provinciją. 

Likimas: 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo suimtas, kalintas, ištremtas, 1971 m. spalio 18 d. mirė Kaune. 

 

 

Mykolas Sleževičius (1882–1939) 

Seimo narys, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras 

Gimė: 1882 m. vasario 21 d. Dremblių k. (dab. Raseinių r. sav.) 

Išsilavinimas: studijavo teisę Odesos (dabar – Ukraina) universitete. 

Profesinė veikla: teisininkas, advokatas, 1905 m. – Didžiojo Vilniaus Seimo delegatas, Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų, teisingumo ministras. 

Parlamentinė karjera: Steigiamojo Seimo (1920–1922) ir Mažojo Seimo narys, Pirmojo Seimo (1922–1923), Antrojo Seimo (1923–1926) ir Trečiojo Seimo (1926–1927) narys. Priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos frakcijai, įėjusiai į Valstiečių liaudininkų bloką, nuo 1922 m. – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos frakcijos narys. Dirbo Seimo Užsienio reikalų komisijoje (komisijos pirmininkas), Teisių ir redakcijos komisijoje. 

Diplomatinė karjera: 1919 m. balandžio–spalio mėn. ėjo užsienio reikalų ministro pareigas, vadovavo sudėtingomis sąlygomis. 1920 m. vykstant kovoms su Lenkijos kariuomene, kartu su kitais Steigiamojo Seimo parlamentinės delegacijos nariais vyko į didžiųjų Vakarų Europos valstybių sostines, siekė atkreipti užsienio valstybių ir Tautų Sąjungos politikų dėmesį į karinį konfliktą, telkė paramą Lietuvai. 1926 m. birželio–gruodžio mėn. ėjo užsienio reikalų ministro pareigas. Jo vadovaujama vyriausybė parengė, o Ministras Pirmininkas Mykolas Sleževičius 1926 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje pasirašė Lietuvos–SSRS nepuolimo ir neutralumo sutartį.

Likimas: 1939 m. lapkričio 11 d. mirė Kaune. 

 

 

Augustinas Voldemaras (1883–1942) 

Seimo narys, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras 

Gimė: 1883 04 16 Dysnos k. (dab. Ignalinos r. sav.)

Išsilavinimas: studijavo istoriją ir filologiją Sankt Peterburgo (Rusija) imperatoriškajame universitete. 

Profesinė veikla: istorikas, mokslininkas, diplomatas, Lietuvos (Valstybės) Tarybos narys, Ministras Pirmininkas, keletą kartų ėjo užsienio reikalų ministro pareigas, krašto apsaugos ministras.

Parlamentinė karjera: Trečiojo Seimo narys (1926–1927). Priklausė Lietuvių tautininkų sąjungos frakcijai. Dirbo Seimo Užsienio reikalų komisijoje. 

Diplomatinė karjera: Lietuvos diplomatijos vadovas, 1918 m. lapkričio–1920 m. birželio mėn. ėjo užsienio reikalų ministro pareigas, nuo 1919 m. vasario mėn. Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje vadovas, 1926 m. gruodžio–1929 m. rugsėjo mėn. – užsienio reikalų ministras, 1927 m. rugsėjo mėn. – pasirašė Lietuvos konkordatą su Vatikanu, 1928 m. vizito Vokietijoje metu pasirašė keturias Lietuvos–Vokietijos sutartis: Arbitražo, Prekybos, Konsulinę ir Sienos. Dėl nesutarimų su Lietuvos Respublikos Prezidentu Antanu Smetona buvo atstatydintas iš pareigų Vyriausybėje. 

Likimas: 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, grįžo į Lietuvoje, buvo suimtas, kalintas, 1942 m. gruodžio 16 d. mirė Butyrkų kalėjime Maskvoje, Sovietų Sąjungoje. 

 

 

Vincas Čepinskis (1871–1940) 

Seimo narys, Lietuvos Valstybės atstovas Jungtinėje Karalystėje  

Gimė: 1871 m. gegužės 3 d. Dargaičiuose (dab. Šiaulių r. sav.)

Išsilavinimas: studijavo fizinę chemiją Sankt Peterburgo (Rusija) imperatoriškajame universitete, gilino fizinės chemijos ir elektrochemijos žinias Ciuricho (Šveicarija) politechnikos institute, Getingeno (Vokietija) ir Leipcigo (Vokietija) universitetuose. 

Profesinė veikla: fizikas, pedagogas, mokslininkas, švietimo ministras, Ministro Pirmininko pavaduotojas, Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto rektorius. 

Parlamentinė karjera: Steigiamojo Seimo (1920–1922) ir Pirmojo Seimo (1922–1923) narys. Priklausė Lietuvos socialdemokratų frakcijai. Buvo Mažojo Seimo narys. Dirbo Seimo Užsienio reikalų, Laikinosios Konstitucijos rengimo ir Nuolatinės Lietuvos Konstitucijos rengimo komisijose, taip pat Švietimo, Finansų ir biudžeto komisijose. Iš Pirmojo Seimo pasitraukė greičiau nei po mėnesio – 1922 m. gruodžio mėn.

Diplomatinė karjera: 1919 m. paskirtas Lietuvos atstovu Jungtinėje Karalystėje, misijos tikslas – pasiekti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą, jam būnant šiose pareigose – Jungtinė karalystė de facto pripažino Lietuvą. 1919 m. buvo įtrauktas į Lietuvos delegaciją Paryžiaus taikos konferencijoje, tačiau į konferenciją nevyko, tų pačių metų pabaigoje pasitraukė iš Užsienio reikalų ministerijos. 1920 m. rugsėjį, vykstant kovoms su Lenkijos kariuomene, kartu su kitais Steigiamojo Seimo parlamentinės delegacijos nariais vyko į Jungtinę Karalystę, Prancūziją ir Italiją, siekė atkreipti užsienio valstybių ir Tautų Sąjungos politikų dėmesį į karinį konfliktą, telkė paramą Lietuvai. 

Likimas: 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, liko Lietuvoje, 1940 m. rugpjūčio 22 d. mirė Kaune. 

 

 

Jonas Vileišis (1872–1942) 

Seimo narys, Lietuvos vyriausybės atstovas Jungtinėse Amerikos Valstijose 

Gimė: 1872 m. sausio 3 d. Medinių k. (dab. Pasvalio r. sav.) 

Išsilavinimas: studijavo teisę Sankt Peterburgo (Rusija) imperatoriškajame universitete. 

Profesinė veikla: teisininkas, advokatas, dėstytojas, 1905 m. Vilniaus seimo dalyvis, Lietuvos (Valstybės) Tarybos narys, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, vidaus reikalų ministras, finansų ministras, laikinosios Lietuvos sostinės Kauno burmistras. 

Parlamentinė karjera: Pirmojo Seimo (1922–1923) narys. Priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų frakcijai. Seimo nariu tapo mandato atsisakius Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. Dirbo Seimo Užsienio reikalų komisijoje, ėjo Teisių ir redakcijos komisijos nario pavaduotojo pareigas. 

Diplomatinė karjera: 1919–1920 m. dalyvavo derybose su Vokietijos valdžios atstovais, 1920–1921 m. vadovavo pirmajai diplomatinei atstovybei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Svarbiausias misijos tikslas – pasiekti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą de jure, užmegzti nuolatinius finansinius ir prekybinius ryšius bei rinkti aukas Amerikos lietuvių bendruomenėse. Misijos metu pavyko surinkti per 1,8 mln. dolerių aukų. 

Likimas: 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, liko Lietuvoje, 1942 m. birželio 1 d. mirė Kaune. 

 

 

Kazimieras Bizauskas (1893–1941) 

Seimo narys, Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras  

Gimė: 1893 m. vasario 14 d., Pavilostoje (dab. Latvija) 

Išsilavinimas: studijavo teisę Maskvos (Rusija) universitete (studijų nebaigė).

Profesinė veikla: pedagogas, teisininkas, diplomatas, Lietuvos (Valstybės) Tarybos narys, generalinis sekretorius, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, švietimo ministras, Ministro Pirmininko pavaduotojas, įgaliotasis atstovas Vilniuje. 
Parlamentinė karjera: Steigiamojo Seimo (1920–1922) narys. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai, ėjo frakcijos seniūno pareigas. Dirbo Seimo Užsienio reikalų ir Konstitucijos komisijose. 1922 m. kovo mėn. atsisakė Seimo nario mandato. 

Diplomatinė karjera: nuo 1919 m. dirbo Lietuvos atstovybės Londone patarėju, 1920 m. ėjo Lietuvos delegacijos generalinio sekretoriaus pareigas taikos derybose su Sovietų Rusija. 1922 m. buvo paskirtas Lietuvos atstovu prie Šventojo Sosto, 1923 m. – atstovu JAV, 1924 m. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru JAV, 1927 m. – Latvijoje, 1928 m. – Jungtinėje Karalystėje (1930–1931 m. ir Olandijoje). 1932–1938 m. vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracijos departamentui. 1931–1932 m. ir 1938–1939 m. ėjo įgaliojo ministro prie Užsienio reikalų ministerijos pareigas. 1939 m. spalio mėn. dalyvavo derybose Maskvoje dėl Lietuvos ir SSRS sutarties. 

Likimas: 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo suimtas, kalintas, 1941 m. birželio 26 d. sušaudytas prie Bigosovo stoties, netoli Červenės (dab. Baltarusija). 

 

 

Ladas Natkevičius (1893–1945)

Seimo narys, Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras 

Gimė: 1893 m. sausio 19 d. Balsupių k. (dab. Marijampolės sav.) 

Išsilavinimas: studijavo Sankt Peterburgo (Rusija) imperatoriškojo universiteto Gamtos ir matematikos fakultete (studijų nebaigė), studijavo teisę Paryžiaus (Prancūzija) universitete. 1930 m. Paryžiaus universiteto įgijo daktaro laipsnį. 

Profesinė veikla: teisininkas, advokatas, dėstytojas, diplomatas, Žemės ūkio ministerijos įgaliotinis, Lietuvos kariuomenės savanoris, karininkas. 

Parlamentinė karjera: Steigiamojo Seimo (1920–1922) narys ir Mažojo Seimo narys kandidatas, Pirmojo Seimo (1922–1923), Antrojo Seimo (1923–1926) narys. Steigiamojo Seimo pirmasis sekretorius. Priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos frakcijai, įėjusiai į Valstiečių liaudininkų bloką, nuo 1922 m. – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos frakcijos narys. Dirbo Seimo Konstitucijos, Krašto apsaugos, Finansų ir biudžeto, Mandatų patikrinimo, Krašto apsaugos ministerijos sąmatai svarstyti komisijoje, ėjo Užsienio reikalų ir Ekonomines komisijos narių pavaduotojo pareigas. 

Diplomatinė karjera: 1919–1920 m. karo atstovas Latvijoje ir Estijoje, kartu su Jonu Šliūpu atstovavo Lietuvai pirmosiose Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ir Lenkijos) konferencijose. 1920 m. su parlamentinės delegacijos nariais lankėsi Latvijoje, 1922 m. – Ženevoje, JAV – telkė paramą lietuvių bendruomenėse. 1923–1930 m. Lietuvos žinių agentūros ELTA korespondentas Paryžiuje, akredituotas prie Tautų Sąjungos, 1930 m. – Užsienio reikalų ministerijos sekretorius, 1931 m. – Užsienio reikalų ministerijos referentas, 1935 m. – pasiuntinybės Prancūzijoje patarėjas, 1939 m. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Maskvoje, Sovietų Sąjungoje, šias pareigas ėjo iki Lietuvos okupacijos. 

Likimas: 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo suimtas, 1944 m. pasitraukė į Vakarus, buvo kontūzytas bombardavimo metu, 1945 m. gegužės 15 d. mirė Šrunso (Schruns) miestelyje, Austrijoje. 

 

 

Edvardas Turauskas (1896–1966) 

Seimo narys, Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras 

Gimė: 1896 m. spalio 30 d. Endriejave (dab. Klaipėdos r. sav.) 

Išsilavinimas: studijavo teisę Sankt Petrapilio (Rusija) imperatoriškajame universitete, teisę ir filosofiją Fribūro (Šveicarija) universitete, teisę Paryžiaus (Prancūzija) universitete. Paryžiaus universitete įgijo teisės mokslų daktaro laipsnį. 

Profesinė veikla: teisininkas, žurnalistas, diplomatas, Spaudos biuro prie Ministrų Kabineto, Redakcinio skyriaus vedėjas. 

Parlamentinė karjera: Trečiojo Seimo (1926–1927) narys. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai. Dirbo Seimo Užsienio reikalų, Teisių ir redakcijos komisijose. 

Diplomatinė karjera: 1919 m. paskirtas Lietuvos atstovybės Šveicarijoje diplomatiniu kurjeriu, 1921 m. – atstovybės Berne, Šveicarijoje, sekretoriumi, 1922–1923 m. – laikinuoju reikalų patikėtiniu Berne, 1928 m. – Lietuvos žinių agentūros ELTA vedėju, 1931 m. – agentūros ELTA direktoriumi, 1934–1939 m. ėjo nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro pareigas Čekoslovakijoje, nuo 1935 m. – taip pat ir Rumunijoje bei Jugoslavijoje. 1929–1940 m. ėjo užsienio reikalų ministerijos Politinio departamento direktoriaus pareigas, 1940–1946 m. – nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos ir Lietuvos pasiuntinybės Berne (Šveicarijoje) tarėjas. 

Likimas: 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, liko Vakaruose, rūpinosi, kad Lietuvai būtų atstovaujama tarptautinėse organizacijose, 1966 m. rugsėjo 12 d. mirė Nantere (Paryžiaus miesto rajonas), Prancūzijoje. 

 

 

Pranas Dailidė (1888–1965) 

Seimo narys, Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras 

Gimė: 1888 m. rugsėjo 29 d. Sintautai (dab. Šakių r. sav.)

Išsilavinimas: studijavo matematiką Peterburgo (Rusija) universitete, teisę Vytauto Didžiojo universitete.

Profesinė karjera: matematikas, teisininkas, advokatas, diplomatas, žurnalistas, Lietuvos banko tarnautojas, užsienio reikalų ministerijos tarnautojas. 

Parlamentinė karjera: Trečiojo Seimo (1926–1927) narys. Priklausė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos frakcijai, frakcijos prezidiumo narys. Dirbo Seimo Užsienio reikalų, Ekonominėje, Finansų ir biudžeto, Revizijos komisijoje, ėjo Teisės komisijos nario pavaduotojo pareigas. 

Diplomatinė karjera: 1918 m. paskirtas Lietuvos atstovu Gruzijoje, Armėnijoje ir Azerbaidžane, 1919 m. – atstovu Kaukazo valstybėse, rūpinosi karo pabėgėlių grąžinimu į Lietuvą, 1921 m. – Užsienio reikalų ministerijos Ypatingojo skyriaus sutarčiai su Sovietų Rusija vykdyti vedėjas, tais pačiais metais paskirtas ir Rytų departamento direktoriaus pavaduotoju bei laikinuoju Bendrojo departamento direktoriumi, nuo 1922 m. – Bendrojo departamento direktorius, 1924–1925 m. – Teisių-Administracinio departamento direktorius, 1929 m. – Užsienio reikalų ministerijos referentas, 1935 m. paskirtas Lietuvos žinių agentūros ELTA direktoriumi, 1939–1940 m. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Latvijoje. 

Likimas: 1944 m. artėjant antrajai Sovietų Sąjungos okupacijai pasitraukė į Vakarus, 1965 m. rugsėjo 1 d. mirė Syracuse (Niujorko valstija), JAV. 

 

 

Kazys Škirpa (1895–1979) 

Seimo narys, Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras 

Gimė: 1895 m. vasario 18 d. Namajūnuose (dab. Pasvalio r. sav.)

Išsilavinimas: studijavo Sankt Peterburgo (Rusija) komercijos institute, Karo mokykloje Peterfofe, baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, studijavo Ciuricho (Šveicarija) techniko institute, Belgijos karo akademijoje. 

Profesinė veikla: Lietuvos kariuomenės savanoris, generalinio štabo pulkininkas, diplomatas. 

Parlamentinė karjera: Steigiamojo Seimo (1920–1922) narys. Priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos frakcijai, įėjusiai į Valstiečių liaudininkų bloką. Seimo nariu tapo mandato atsisakius Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. Dirbo Seimo Krašto apsaugos komisijoje. 1921 m. rudenį atsisakė Seimo nario mandato. 

Diplomatinė karjera: 1927 m. buvo komandiruotas į Užsienio reikalų ministeriją, tais pačiais metais paskirtas atstovybės Vokietijoje konsulinio skyriaus vedėju, 1928 m. – karo atašė Vokietijoje, 1937 m. pasitraukė iš karinės tarnybos, tais pačiais metais buvo paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru, nuolatiniu Lietuvos atstovu Tautų Sąjungoje, Ženevoje, 1938 m. – paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijoje, vėliau tais pačiais metais paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Vokietijoje, Šveicarijoje ir Vengrijoje. 

Likimas: 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, liko Vakaruose, telkė pasipriešinimą okupacijai, 1979 m. rugpjūčio 18 d. mirė Vašingtone, JAV. Prieštaringai vertinamas dėl veiklos Antrojo pasaulinio karo metais. 

 

 

Mikas Bagdonas (1894–1937) 

Seimo narys, Lietuvos Respublikos konsulas  

Gimė: 1894 m. spalio 8 d. Krosnoje (dab. Lazdijų r. sav.)

Išsilavinimas: studijavo teisę Maskvos (Rusija), Čikagos Loyolos (JAV) ir Harvardo (JAV) universitetuose. 1925 m. Loyolos universitete įgijo teisės daktaro laipsnį. 

Profesinė veikla: pedagogas, teisininkas, diplomatas, Lietuvos kariuomenės savanoris. 

Parlamentinė karjera: Steigiamojo Seimo (1920–1922) narys. Priklausė Lietuvos ūkininkų frakcijai, įėjusiai į Krikščionių demokratų bloką. Seimo nariu tapo mandato atsisakius Juozui Volodkevičiui. Dirbo Seimo Savivaldybių ir administracijos komisijoje. 1922 m. sausio mėn. atsisakė Seimo nario mandato. 

Diplomatinė karjera: Būdamas Seimo nariu, lankė JAV lietuvių bendruomenes. Pasitraukęs iš Seimo, pradėjo diplomato karjerą: dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Maskvoje (Sovietų Sąjungoje), 1926 m. buvo paskirtas Lietuvos pasiuntinybės pirmuoju sekretoriumi Vašingtone (JAV), 1927–1928 m. ir 1934–1935 m. laikinai ėjo reikalų patikėtinio pareigas Vašingtone (JAV), 1936 m. paskirtas Lietuvos konsulu Čikagoje (JAV). 

Likimas: 1937 m. kovo 28 d. mirė Čikagoje (JAV). 

 

 

Simonas Rozenbaumas (1859–1934) 

Seimo narys, Lietuvos Respublikos generalinis konsulas 

Gimė: 1859 m. rugpjūčio 3 d. Pinske (dab. Baltarusija).

Išsilavinimas: studijavo teisę Novorossijsko imperatoriškajame universitete Odesoje (dabar – Ukraina). 1887 m. universitetines studijas baigė teisės kandidato laipsniu. 

Profesinė veikla: teisininkas, advokatas, Lietuvos (Valstybės) Tarybos narys, ministras be portfelio žydų reikalams, užsienio reikalų viceministras. 

Parlamentinė karjera: Steigiamojo Seimo (1920–1922) ir Antrojo Seimo (1923–1926) narys. Priklausė Žydų frakcijai. Dirbo Seimo Užsienio reikalų, Redakcinėje, Konstitucijos, Bendrosios teisės, Ekonomikos komisijose. 1924 m. gruodį emigravo į Palestiną ir pasitraukė iš Seimo. 

Diplomatinė karjera: 1919 Lietuvos užsienio reikalų viceministras, Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje narys, padėjo sutelkti plačią Europos žydų bendruomenės paramą Lietuvos nepriklausomybei, taip pat spaudos palaikymą, 1920 m. Lietuvos delegacijos taikos derybose su Sovietų Rusija narys. 1920 m. rudenį su Steigiamojo Seimo nariu Maksu Soloveičiku lankėsi Vilniuje, telkė vietos žydų bendruomenės paramą Lietuvai. Vienas iš Žydų draugijos Tautų Sąjungai remti Lietuvoje steigėjų, jos pirmininkas. 1927 m. buvo paskirtas Lietuvos garbės konsulu Tel Avive, 1931 m. – generaliniu konsulu, pareigas ėjo iki mirties. 

Likimas: 1934 m. gruodžio 6 d. mirė Tel Avive. 

 

 

Nachmanas Rachmilevičius (1876–1942) 

Seimo narys, Lietuvos Respublikos konsulas 

Gimė: 1876 m. gegužės 25 d. Valkaviske (dab. Baltarusija) 

Išsilavinimas: studijavo filosofiją, fiziką, chemiją ir aukštąją matematiką Karaliaučiaus ir Heidelbergo (Vokietija) universitetuose. 1900 m. Heidelbergo universitete įgijo mokslų daktaro laipsnį.

Profesinė veikla: ekonomistas, Lietuvos (Valstybės) Tarybos narys, Finansų ministerijos viceministras. 

Parlamentinė karjera: Steigiamojo Seimo (1920–1922) narys, buvo išrinktas Steigiamojo Seimo sekretoriumi, turėjusiu patariamąjį balsą. Žydų frakcijos narys. Dirbo Seimo Ekonominėje, Finansų ir biudžeto komisijose. 

Diplomatinė karjera: 1935 m. paskirtas generalinius konsulu Tel Avive, 1938 m. – konsulu Tel Avive. 

Likimas: 1942 m. sausio 27 d. mirė Jeruzalėje. 

 

 

Juozas Sakalauskas (1896–1984) 

Seimo narys, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos tarnautojas 

Gimė: 1896 m. gruodžio 14 d. Vilkeliškiuose (dab. Šakių r. sav.) 

Išsilavinimas: studijavo istoriją Voronežo (Rusija) ir Charkovo (dabar – Ukraina) universitetuose, filosofiją Berlyno (Vokietija) universitete, teisę Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitete Kaune. 1924 m. Berlyno universitete įgijo daktaro laipsnį. 

Profesinė veikla: teisininkas, lektorius, užsienio reikalų ministerijos tarnautojas.

Parlamentinė karjera: Antrojo Seimo (1923–1926) narys. Seimo nariu tapo mandato atsisakius Antanui Tumėnui. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai. Dirbo Seimo Švietimo komisijoje. 1925 m. birželio mėn. atsisakė Seimo nario mandato. 

Diplomatinė karjera: 1924 m. paskirtas Užsienio reikalų ministerijos sekretoriumi, 1925 m. – pasiuntinybės Šveicarijoje sekretoriumi, 1924–1928 – Lietuvos delegacijos sekretoriumi Tautų Sąjungos pilnaties ir Tarybos posėdžiuose, Ženevoje, 1927 m. – Užsienio reikalų ministerijos referentu, 1933 m. – Klaipėdos krašto gubernatūros patarėju, 1939 m. – Užsienio reikalų ministerijos juriskonsultu, ėjo įvairių tarptautinių derybų Lietuvos delegacijų sekretoriaus ir pirmininko pareigas, dalyvavo įvairiose tarptautinėse konferencijose. 

Likimas: 1944 m. artėjant antrajai Sovietų Sąjungos okupacijai, pasitraukė į Vakarus, dirbo Lietuvos išlaisvinimo labui, mirė 1984 m. kovo 14 d. Miunchene, Vokietijoje.

 

 

Juozas Eretas (1896–1984) 

Seimo narys, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos tarnautojas 

Gimė: 1896 m. spalio 18 d., Bazelyje, Šveicarijoje 

Išsilavinimas: studijavo germanistiką, istoriją, filosofiją Fribūro (Šveicarija), Bazelio (Šveicarija) ir Lozanos (Šveicarija) universitetuose. 1918 m. įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį. 

Profesinė veikla: literatūrologas, filosofas, redaktorius, mokslininkas, Lietuvos kariuomenės savanoris, užsienio reikalų ministerijos tarnautojas, 1922 m. priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę. 

Parlamentinė karjera: Antrojo Seimo (1923–1926) narys. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai. Dirbo Seimo Švietimo komisijoje. 1924 m. atsisakė Seimo nario mandato. 

Diplomatinė karjera: 1918 m. pradėjo dirbti Lietuvos informacijos biure Šveicarijoje, 1919 m. buvo paskirtas Lietuvos atstovybės Berne, vėliau – atstovybės Vokietijoje Spaudos biuro redaktoriumi, 1919 m. paskirtas Užsienio reikalų ministerijos patarėju, atsakingu už Spaudo biuro organizavimą, 1920 m. – Informacijos departamento direktoriumi. 1920 m. prie Užsienio reikalų ministerijos įkūrė Lietuvos telegramų agentūrą ELTA (iššifruojama kaip „Ereto Lietuvos telegramų agentūra“), 1920–1922 m. ėjo jos direktoriaus pareigas. Talkino spaudos klausimais Lietuvos delegacijoms derybose su Lenkija, vykusiose 1920 m. Ženevoje ir 1921 m. Briuselyje. 1922 m. pasitraukė iš Užsienio reikalų ministerijos. 

Likimas: 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1941 m. kovą grįžo į Šveicariją, susigrąžino turėtą pilietybę, 1984 m. kovo 13 d. mirė Bazelyje, Šveicarijoje. 

 

 

Petras Radzevičius (1893–1959) 

Seimo narys, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos tarnautojas  

Gimė: 1893 m. birželio 28 d. Degučių k. (dab. Marijampolės sav.) 

Išsilavinimas: gavęs Lietuvos Respublikos stipendiją, studijavo teisę ir ekonomiką Fribūro (Šveicarija) ir Paryžiaus (Prancūzija) universitetuose. 

Profesinė veikla: žurnalistas, užsienio reikalų ministerijos tarnautojas. 

Parlamentinė karjera: Steigiamojo Seimo (1920–1922), Pirmojo Seimo (1922–1923) ir Trečiojo Seimo (1926–1927) narys. Buvo išrinktas Steigiamojo Seimo antruoju sekretoriumi. Priklausė Lietuvos darbo federacijos frakcijai, kuri įėjo į Krikščionių demokratų bloką. Dirbo Seimo Darbo ir socialinės apsaugos, Finansų ir biudžeto, Žemės ir miškų ūkio, Finansų ir biudžeto komisijoje. Pirmojo Seimo nario mandato atsisakė 1923 m. balandžio mėn. 

Diplomatinė karjera: 1933 m. ėmė dirbti Lietuvos telegramų agentūroje ELTA, kuri veikė prie Užsienio reikalų ministerijos, 1934 m. buvo paskirtas žinių agentūros ELTA Klaipėdos skyriaus vedėju, 1939 m. – ELTA redaktoriumi, 1939 m. rudenį – ELTA Vilniuje skyriaus vedėju.

Likimas: 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, liko Lietuvoje, buvo persekiojamas, 1959 m. liepos 21 d. mirė Kaune. 

 

---

 

Parodos rengėja – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija 

 

Parodos koncepcijos ir tekstų autorė – dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, nuotraukų redaktorius – Andrius Petrulevičius, dizaineris – Tomas Rastenis, tekstų redaktorės – Jolanta Laurinaitienė, Regina Narutienė, Gražina Belickienė, Dainora Mozerė. 

Parodos partneriai: 

Lietuvos centrinis valstybės archyvas 

Kauno technologijos universiteto biblioteka 

Vytauto Didžiojo karo muziejus 

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus  

Vilniaus universiteto biblioteka 

Lietuvos nacionalinis muziejus  

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus  

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka 

 

Paroda pristatyta 2021 m. gegužės 12 d. (eksponuojama Lietuvos Respublikos Seimo I rūmų Vitražo galerijoje), ją sudaro 29 kilnojami stendai, kurių dydis 100x70 cm, norėdami pasiskolinti parodą rašykite el. paštu [email protected] 

 

Paroda „PO VYČIO VĖLIAVA: 1920–1927 m. Lietuvos Respublikos Seimo nariai diplomatinėje tarnyboje“ eksponuota:

2021 m. gegužės 11 d. – 2021 m. birželio 4 d. – Lietuvos Respublikos Seimo Vitražo galerijoje;

2021 m. birželio 22 d. – 2021 m. rugsėjo 30 d. – Seimo lankytojų centre;

2021 m. spalio 25 d. – 2021 m. lapkričio 30 d. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje;

Nuo 2022 m. lapkričio 15 d. – Lietuvos Respublikos Seimo I rūmuose.