Lietuvos laikysena 1991 metų sovietų agresijos akivaizdoje

Lietuvos žmonių valia ir prigimtine teise 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos Nepriklausomybę. Sovietų Sąjunga nebegalėjo sulaikyti Lietuvos priimtų sprendimų, tačiau toliau gąsdino, demonstravo karinę galią ir tikėjosi smurtu sunaikinti Laisvės siekį. Lietuvos žmonių laikysena buvo išbandyta 1991 metų sausį, Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš Lietuvos valstybę dienomis. Tūkstančiai beginklių žmonių stojo prieš tankais ir automatais ginkluotus Sovietų Sąjungos desantininkus, budėjo prie laužų Nepriklausomybės aikštėje, kad apgintų savo valstybę. Svarbiausias tų dienų laimėjimas buvo žmonių vienybė pavojaus akivaizdoje, ne mažiau svarbi buvo ir ryžtinga parlamento laikysena – priešintis ir nepasiduoti. Smurtas prieš beginklius žmones ir 1991 m. sausio aukos pabudino Vakarų pasaulio sąžinę – Lietuva sugrįžo į Europos politinį žemėlapį, o į Baltijos valstybių pastangas atstatyti savo valstybingumą pradėta žiūrėti kaip į istorinę būtinybę. Dar vienas Lietuvos politinis laimėjimas, prie kurio taip pat netiesiogiai prisidėjo Sausio 13-osios tragiškieji įvykiai, tai 1991 m. vasario 9 d. įvykęs plebiscitas, kuriame dalyvavo trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių ir daugiau negu 90% jų pasisakė už nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. 

Sovietų Sąjungos agresijos atrėmimas 1991 metų sausį turėjo didžiulę įtaką ne tik Lietuvos piliečiams, demokratijos raidai mūsų valstybėje, bet ir Lietuvos Respublikos santykiams su kitomis valstybėmis, tai sustiprino tarptautines Lietuvos pozicijas. Teisininkas Dainius Žalimas pabrėžė, kad „Sėkminga Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir demokratijos gynyba paskatino pirmąsias užsienio šalis nutraukti diplomatinę Lietuvos izoliaciją pripažįstant teisėtas Lietuvos Respublikos institucijas ir tokiu būdu išklibinant sovietinės imperijos pagrindus. Todėl beprecedentis ir sėkmingas pilietinis Baltijos valstybių gyventojų pasipriešinimas sovietinei agresijai pagal savo reikšmę galėtų prilygti tokiems istoriniams įvykiams, kaip „Solidarumo“ sėkmė Lenkijoje ir Vokietijos susivienijimas.“ 

 

 

Nepavykusiu Lietuvos parlamento rūmų šturmu prasidėjo karinė agresija prieš nepriklausomybę atkūrusią Lietuvos valstybę  

1991 m. sausis prasidėjo ne tik naujomis viltimis, bet ir naujais išbandymais. Dar 1990 metų pabaigoje buvo didindamos Lietuvos Respublikoje dislokuotos okupacinės kariuomenės karinės pajėgos, karinės mašinos vykdė reguliarų patruliavimą miestų gatvėse. Įtampą ypač padidino Lietuvoje pradėtas priverstinis 18 metų sulaukusių Lietuvos jaunuolių ėmimas į Sovietų Sąjungos kariuomenę bei konstitucine teise pasinaudojusių ir tarnybą kariuomenėje nutraukusių lietuvių persekiojimas. 1991 m. sausio 7 d. į visas tris Baltijos respublikas buvo atsiųsti kariniai pastiprinimai. Į Lietuvą buvo atsiųsta specialiosios paskirties Sovietų Sąjungos desantininkų divizija jaunuolių prievartiniam ėmimui į sovietinę armiją. Lietuvos Respublikos vadovai perspėjo jaunuolius apie grėsmes ir ragino nepaklusti šaukimams į Sovietų Sąjungos kariuomenę. Naktį iš 1991 m. sausio 7-osios į 8-ąją pagrindinėse Vilniaus miesto gatvėse pasirodė daugiau kaip 100 Sovietų Sąjungos kariuomenės tankų ir šarvuočių. Situaciją paaštrino ir sudėtinga ekonominė padėtis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas staiga padidinti kainas. 

1991 m. sausio 8 d., prisidengusi kainų pakėlimu, tūkstantinė prosovietiškai nusiteikusi minia, protestuodama prieš atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, pabandė veržtis į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmus ir nuversti teisėtai išrinktą Lietuvos valstybės valdžią. Tą dieną, artėjant plenariniam posėdžiui, vidiniame parlamento kieme susirinko keli tūkstančiai priešiškai nusiteikusių demonstrantų – daugiausia rusakalbiai Vilniaus gamyklų darbininkai ir jais persirengę sovietų represinių struktūrų pareigūnai. Parlamento vadovai stengėsi rasti dialogą su demonstrantais, tačiau agresyviai nusiteikusi minia puolė parlamento rūmus, ginkluota akmenimis ir grąžtais įdaužė kelis parlamento fasado langus ir išlaužė žalvarines pagrindinio įėjimo duris. Keletas protestuotojų pateko į vidų, tačiau parlamento gynėjai greitai juos išstūmė iš kojų verčiančia gaisrinių švirkštų srove ir taip laikinai atšaldė minios įkarštį. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis per radiją kreipėsi į Lietuvos žmones kviesdama atvykti ginti Lietuvos nepriklausomybės. Į kvietimą paremti Lietuvos valdžią atsiliepę vilniečiai, taikiai išstūmė demonstrantus iš parlamento kiemo. Netrukus Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „įšaldyti“ kainų pakėlimą. Apie šį sprendimą prie parlamento susirinkusiems žmonėms pranešė Vytautas Landsbergis, kalbėdamas pro rūmų trečiojo aukšto langą. Tos dienos vakare atsistatydino kainų pakėlimą inicijavusi Vyriausybė – Ministrė Pirmininkė Kazimira Prunskienė ir jos vadovautas Ministrų Kabinetas. Grėsmingas tos dienos nuotaikas aprašė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Virgilijus Čepaitis: „Tą dieną (1991-01-08) per posėdžius girdėjome, kaip riaumoja šarvuočiai, važiuojantys tuneliu pro AT rūmus. Žinojome, kad Kėdainių, Šiaulių, kituose kariniuose aerodromuose leidžiasi lėktuvai su desantininkais, o Vilniaus kariniame Šiaurės miestelyje pradėjo veikti operatyvinės grupės štabas.“   Augant karinei grėsmei, Lietuvos gyventojai atsiliepė į kvietimą budėti atkurtos Lietuvos nepriklausomybės sargyboje. 

 

 

Netrukus Sovietų Sąjunga pareiškė ultimatumą Lietuvos Respublikai  

1991 m. sausio 10 d. Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas atsiuntė ultimatyvų raštą, adresuotą ne Lietuvos Respublikos, bet Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, reikalaudamas nedelsiant ir visiškai atkurti Sovietų Sąjungos konstitucijos ir Lietuvos TSR konstitucijos galiojimą, tai yra atkurti iki 1990 m. kovo 11 d. buvusią padėtį. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba atmetė ultimatumą, tačiau Sovietų Sąjungos vadovybė ir jos rėmėjai, vedami LKP (TSKP) vadovų, siekė sudaryti valdžia nepatenkintos „Lietuvos liaudies“ regimybę, kurią rėmė Lietuvoje dislokuotos Sovietų Sąjungos karinės struktūros. Kitą dieną, 1991 m. sausio 11-ąją, prosovietinė organizacija „Jedinstvo“ surengė eitynes prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, reikalaudama patenkinti Sovietų Sąjungos reikalavimus. Prieš „Jedinstvo“ minią stojo tūkstančiai Lietuvos nepriklausomybės rėmėjų. Nors buvo susidariusi grėsminga situacija, provokacijų pavyko išvengti. Tą pačią, 1991 m. sausio 11-ąją, sovietų kariuomenė ėmėsi atviro smurto. Dar naktį iš sausio 10-osios į sausio 11-ąją ir tos dienos rytą buvo fiksuojami žmonių pranešimai apie okupacinės kariuomenės judėjimą. Vilniaus karinės įgulos vadas ciniškai informavo Lietuvos parlamentą apie Vilniuje prasidedančius karinius manevrus. Tą dieną sovietų kariai pradėjo užiminėti valstybinių įstaigų pastatus įvairiuose Lietuvos Respublikos miestuose, tarp jų ir Vilniuje. Žmonės rinkosi prie šių pastatų ir, tapę gyvąja barikada, saugojo Lietuvos nepriklausomybę. 11.45 val. buvo užimtas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento pastatas Viršuliškėse, o sovietų kariškiai blokavo susisiekimą su sostine. Į Vilnių nebuvo leidžiama įvažiuoti traukiniams, Vilniaus oro uoste neleidžiama pakilti ir nusileisti lėktuvams. 

 

 

Sovietų agresoriai pabandė užgniaužti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos spaudą 

1991 m. sausio 11 d. taip pat buvo pabandyta užgniaužti laisvą ir nepriklausomą spaudą, ir taip apriboti Lietuvos gyventojų galimybes gauti objektyvią informaciją. Priešpiet, sovietų kariškiai užėmė Krašto apsaugos departamento pastatą, o vidurdienį – Spaudos rūmus ir spaustuvę. Buvo pralietas pirmasis kraujas. Prie Spaudos rūmų pasirodžiusius sovietų kariškius pasitiko pastatą saugoję beginkliai žmonės. Į juos buvo atsukti tankų pabūklai ir desantininkų automatai. Kovinėmis kulkomis buvo apšaudytas rūmų fasadas, į žmones pasipylė plastikinės kulkos, beginkliai gynėjai buvo mušami automatų buožėmis. Vienam iš jų buvo peršautas skruostas, kulkos sužeidė dar kelis žmones, po susidūrimo su tanku, sunkiai nukentėjo sunkvežimio vairuotojas. Sovietų kariškiams užėmus Spaudos rūmus, keletui dienų nutrūko pagrindinių Lietuvos laikraščių leidyba. Tačiau, jau kitą dieną, sausio 12-ąją, pasirodė pirmasis jungtinio laikraščio „Laisva Lietuva“ numeris, atspausdintas lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis, kurį parengė 13-os leidinių redakcijos. Leidėjai skelbė: „Tik susitelkimas, rimtis ir orumas – ginklas, kurį galime ir visada galėsime priešpastatyti brutaliai okupantų jėgai.“

 

 

Sausio dienomis ginti Televizijos bokšto susirinkę žmonės nenumanė, kad jis taps apgintos laisvės simboliu  

Kitas Sovietų Sąjungos karinių dalinių žingsnis buvo komunikacijos centrų – Vilniaus televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato – užėmimas. Karoliniškių mikrorajone 1981 metais pastatytas aukščiausias statinys Lietuvoje – Vilniaus televizijos bokštas yra kruvinųjų 1991 m. sausio 13-osios nakties įvykių ir apgintos Laisvės simbolis. Sovietų Sąjungos agresijos dienomis Televizijos bokštas tapo natūraliu taikiniu dėl svarbios jo komunikacinės funkcijos. Užgrobus televizijos bokštą iš Lietuvos radijo ir televizijos būtų atimta transliavimo galimybė, sutrikdyti pagrindiniai informacijos sklaidos kanalai Lietuvos Respublikoje. Žmonės prie Televizijos bokšto pradėjo budėti dar 1991 m. sausio 9 d. Kelias paras truko nenutrūkstama bokšto sargyba, žmonės buriavosi ir šildėsi prie laužų, nenujausdami artėjančios grėsmės. Televizijos bokšto šturmas sausio 13-osios naktį tapo Sovietų Sąjungos agresijos atomazga. 1991 m. sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato gyvybes paaukojo 14 beginklių Lietuvos laisvės gynėjų, beveik 1.000 jų buvo sužeisti. Lietuvos laisvės gynėjų atminimui prie Televizijos bokšto buvo įrengti atminimo ženklai – nedideli granito obeliskai, greta jų, vyrų žūties vietose buvo pasodinti ąžuoliukai, vienintelės žuvusios moters – Loretos Asanavičiūtės – atminimui buvo pasodinta liepaitė. Žuvusiųjų vardais yra pavadintos bokšto prieigose esančios gatvės. Šiandien Vilniaus televizijos bokštas simbolizuoja ne tik 1991 m. sausį vykusią agresiją, bet ir apgintą Laisvę. 

 

 

Tankus bandė sustabdyti beginkliai, vėliavomis nešini žmonės  

1991 m. sausio 13-ąją įvyko vienas svarbiausių XX amžiaus Lietuvos mūšių – Vilniuje žmonės plikomis rankomis nugalėjo tuos, kurie buvo ginkluoti tankais ir automatais. 

1991 m. sausio 12 d., šeštadienio, vakaras Lietuvoje nežadėjo kruvinos atomazgos, atrodė, kad įtampa slūgsta, tačiau tuoj po vidurnakčio, ankstyvą sekmadienio, sausio 13-osios rytą, viskas pasikeitė. Apie 1-ą valandą ryto iš Šiaurės miestelio tankai pajudėjo link Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Televizijos bokšto kryptimi judėjo 16-os tankų ir šarvuočių kolona. Priekyje važiavusį tanką bokšto gynėjai pasitiko be baimės, užtvėrė jam kelią apsupdami glaudžiu ratu. Apie 1 val. 36 min. netikėtai nugriaudėjo pirmas tanko šūvis. Apie 1 val. 44 min. sovietų šarvuočiai pasirodė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prieigose, tačiau į pastatą nesikėsino. Nepriklausomybės aikštėje susirinkę žmonės skandavo „Lietuva“. Tuo metu prie Televizijos bokšto susidarė grėsminga padėtis. Link jo artėjanti tankų ir šarvuočių kolona paleido daugiau pabūklų šūvius. Galingas garsas ir oro banga beginklius žmones parbloškė ant žemės, išbyrėjo netoliese stovėjusių automobilių ir autobusų langai. Prie bokšto buvo susirinkę keli tūkstančiai žmonių. Nors buvo bandoma sukelti paniką, žmonės nesitraukė ir nešini vėliavomis, beginkliai stojo prieš tankus. Netrukus pasirodė dar daugiau tankų ir šarvuočių, kurie artėjo išvertę teritoriją juosusias tvoras. Tuo metu žmonės jau buvo apjuosę bokštą. Tankai ir šarvuočiai apsupo juos žiedu. Dar keletą kartų nugriaudėjo tanko šūviai. Po to sekė apie dvi valandas trukęs smurtas prieš beginklius žmones. Tamsoje blyksčiojo tankų prožektorių spinduliai, griaudėjo pabūklai, kaleno automatai, į žmonių minią skriejo sprogstamieji paketai. Nuo šūvių pliūpsnių dūžtantys bokšto stiklai sužeidė apačioje stovėjusius gynėjus. Tankai traiškė greta stovėjusį transportą ir judėjo į beginklius žmones, bandančius sustabdyti juos savo kūnais ar plikomis rankomis. Užsienio žurnalistus, dirbusius karo korespondentais karštuosiuose pasaulio taškuose, stebino lietuvių drąsa – važiuojant tankams lietuviai ne tik neišsibėgiojo, bet dar labiau susitelkė. Nuo šarvuočių ir iš sunkvežimių iššokę desantininkai, šaudydami iš automatų puolė prie stovėjusių žmonių – mušdami ginklais ir šaudydami automatais, pradėjo beginklius žmones stumti nuo bokšto. Jiems padėjo tankai ir šarvuočiai, važiavę tiesiai į žmonių būrį. Buvo daug sužeistųjų. Greitosios pagalbos mašinos nespėjo jų vežti. Buvo žuvusių. Sovietų kariai šaudymą prie bokšto tęsė iki 4 val. ryto. 

Išaušus sekmadienio rytui, Televizijos bokštas buvo apsuptas sovietų šarvuočių ir pėstininkų kovos mašinų. Nors Televizijos bokštas jau buvo užimtas, žmonės nesiskirstė, aprimus šaudymams jie grįžo nešini radijo imtuvais, taip versdami sovietų kariškius klausytis Laisvės radijo transliacijų rusų kalba apie ką tik įvykusias skerdynes. Karo mašinų vamzdžiai buvo nukreipti į daugybę susirinkusių žmonių, kurie mėgino kalbinti kareivius apeliuodami į jų sąžinę. Per šturmą sutraiškytos mašinos jau buvo patrauktos, o greta likusios vieno automobilio durelės buvo apkrautos gėlėmis, degančiomis žvakutėmis. Šalia lentelė: „Šioje vietoje po raudonųjų fašistų vikšrais žuvo Lietuvos didvyriai, kovoję už Nepriklausomybės atkūrimą“. 

 

 

Sausio 13-oji mūsų atmintyje giliai įsirėžusi skaudžios netekties ir drauge – didvyriškos aukos patirtimi

1991 m. sausio 13-osios naktį beginkliai Lietuvos žmonės oriai atlaikė brutalų sovietų kariškių puolimą. Ginkluoti desantininkai puolė bokštą apjuosusius žmones. Jiems padėjo tankai ir šarvuočiai, važiavę tiesiai į beginklių žmonių būrį. Daugybė žmonių, nepaisydami grėsmės savo gyvybei, puolė gelbėti sužeistųjų. Apie 1.000 žmonių patyrė įvairaus sunkumo traumas, šautines žaizdas, pjautinius sužeidimus, sumušimus, kaulų lūžius, neteko klausos. Tą naktį Vilniuje nuo šautinių žaizdų arba po tankų vikšrais žuvo 14 drąsių, daugiausia jaunų Nepriklausomybės gynėjų: 

23 metų Loreta Asanavičiūtė, 

22 metų Virginijus Druskis, 

17 metų Darius Gerbutavičius, 

22 metų Rolandas Jankauskas, 

24 metų Rimantas Juknevičius, 

38 metų Alvydas Kanapinskas, 

52 metų Algimantas Petras Kavoliukas, 

24 metų Vidas Maciulevičius, 

28 metų Titas Masiulis, 

35 metų Alvydas Matulka, 

53 metų Apolinaras Juozas Povilaitis, 

17 metų Ignas Šimulionis, 

47 metų Vytautas Vaitkus, 

49 metų Vytautas Koncevičius (nuo šautinių žaizdų mirė 1991 m. vasario 18 d.).  

1991 m. sausio 16 d. vyko aukų laidotuvės, jose dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių, buvo skaičiuojama, kad palydėti žuvusiųjų atėjo beveik pusė milijono. Tai buvo pagarbos žuvusiesiems parodymas, o kartu lyg savotiškas referendumas už Lietuvos nepriklausomybę. 

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis iškilmingame 2017 metų Laisvės gynėjų dienos minėjime Lietuvos Respublikos Seime pabrėžė: „Sausio 13-oji mūsų atmintyje giliai įsirėžusi skaudžios netekties ir drauge – didvyriškos aukos patirtimi. Ji primena mums, už ką žuvo arba sunkiai nukentėjo tie Lietuvos vaikai, kurių atminimą kasmet pagerbiame iškilmingais minėjimais. Už tėvynės laisvę, už savo valstybę, už šalies ateitį šie mūsų broliai ir sesuo paguldė savo galvas arba prarado sveikatą.“

 

 

Lietuvos radijo ir televizijos pastato užgrobimą tiesiogiai stebėjo visa Lietuva  

1991 m. sausio 13-osios naktį visa Lietuva tapo Lietuvos radijo ir televizijos pastato užgrobimo liudininke. 1 val. 53 min. žurnalistė Eglė Bučelytė tiesioginiame televizijos eteryje pranešė apie pastato puolimą ir perdavė kvietimą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatams kaip galima greičiau grįžti į parlamentą. Diktoriai pranešė, kad liks savo darbo vietose kol galės. Darbo vietose likę ir į darbą atskubėję žurnalistai, diktoriai, operatoriai, redaktoriai buvo pasiryžę nesitraukti. Lietuvos radijo ir televizijos pastatas yra nutolęs apie 5 km nuo Televizijos bokšto. Tą naktį jį taip pat saugojo beginkliai žmonės. Po kurio laiko karinė technika pasirodė ir prie šių pastatų. Netrukus, iš tanko pabūklo, buvo šauta į prie Televizijos pastato susirinkusius žmones, nors šauta be sviedinio, tačiau buvo sužalota daug žmonių, jiems sprogo ausų būgneliai. Desantininkai mėtė sprogstamuosius paketus, girdėjosi automatų šūviai. Sprogstamasis paketas mirtinai sužalojo Alvydą Kanapinską. Pirmiausia užpuolikai pro langus įsiveržė į Radijo pastatą, o per jį į Televizijos rūmus. Viename iš koridorių darbuotojai paslėpė įjungtą televizijos kamerą ir visas pasaulis pamatė, kaip sovietų kariai ieškojo įėjimo į studiją, kurioje tiesioginiame eteryje dirbo ir iki paskutinės minutės įvykius komentavo televizijos žurnalistė Eglė Bučelytė, pranešinėjusi kaip priešas veržiasi į kabinetus ir užima aukštą po aukšto. Į studiją įsiveržę desantininkai nutraukė visas transliacijas. Pirma nutrūko Lietuvos radijo transliacija, kur iki paskutinės akimirkos pranešimus skaitė diktorė Bernadeta Lukošiūtė. Šturmo metu, skambėjo padrąsinantys diktorės žodžiai: „Atėjo išbandymų metas. Prie televizijos ir radijo aidi šūviai. Sovietų Sąjunga visa savo jėga ir klasta, kaip ir keturiasdešimtaisiais metais, trypia mūsų laisvę ir orumą. Į mūsų namus ateina okupantai...“ (Po kiek laiko) „<...> Jūs tikriausiai girdite šūvius, mes dar kalbame, dar gyvi, mes iš studijos neišeisime, nors sužvėrėję kareiviai metėsi į ataką... Girdite šauksmus, riksmus. Jau tranko mūsų duris... Mes kalbėsime tol, kol būsime gyvi. Mes čia. Kalba Lietuvos radijas...“ 2 val. 9 min. buvo nutraukta transliacija iš Lietuvos televizijos studijos Vilniuje, tačiau Vilniaus televizijos bokštas dar 8 min. retransliavo vaizdus iš Nepriklausomybės aikštės, kur prie parlamento susirinkę tūkstančiai žmonių vienu balsu giedojo Maironio „Lietuva brangi...“. Nustojus veikti Vilniaus studijoms, 2 val. 20 min. darbą pradėjo Kauno radiofonas ir televizijos stotis Sitkūnuose (netoli Kauno), o 4 val. 23 min. Lietuvos radijas pradėjo transliaciją iš Lietuvos parlamento rūmų. Vėliau parlamente įsikūrė Lietuvos televizijos studija, atnaujinusi transliacijas iš kilnojamųjų televizijos stočių, įrengtų prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.

 

 

Tomis sausio dienomis ir naktimis Lietuvos parlamentas gynėsi pats ir vadovavo Lietuvos gynybai 

Nerimaujant dėl galimo puolimo 1991 m. sausio 13-osios naktį Lietuvos parlamento rūmų fojė ir koridoriai buvo pilni parlamento gynėjų, posėdžių salėje rinkosi deputatai. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje tvyrojo slogi nuotaika – plaukė žinios apie žuvusiuosius ir sužeistuosius. Dalis Lietuvos parlamento narių net nebuvo išvykę iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų, dalis atskubėjo į parlamentą, išgirdę kvietimą susirinkti. Baiminantis dujų atakos, deputatams buvo išdalytos dujokaukės. Salėje jie posėdžiavo su paltais, nes ruošdamiesi atremti puolimą parlamento gynėjai į butelius pilstė benziną ir vėdino rūmus. Dar aidint šūviams prie Televizijos bokšto, apie 4 val. nakties, susirinkus 82 deputatams – susidarius kvorumui, prasidėjo oficialus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdis. Į parlamentą toliau plaukė žinios apie žuvusiuosius, nesėkmingai bandyta susisiekti su Ministru Pirmininku. Deputatai pagerbė žuvusiuosius tylos minute. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba įgaliojo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą, tuo metu buvusį Lenkijoje, esant reikalui, sudaryti egzilinę vyriausybę, priėmė kreipimąsi į pasaulio vyriausybes ir sudarė Lietuvos Respublikos laikinąją gynybos vadovybę. Parlamento nariai vieningai balsavo už tą naktį priimtus sprendimus. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Virgilijus Čepaitis vėliau rašė: „Tokio vieningo balsavimo, kaip tą naktį parlamente nei prieš tai, nei po to nebuvo. Išnyko priešprieša tarp dešiniųjų ir kairiųjų deputatų. Net ir tie lenkai, kurie nebalsavo už Kovo 11-osios Aktą, dabar prisijungė prie mūsų.“ Tomis sausio dienomis ir naktimis Lietuvos parlamentas gynėsi pats ir vadovavo Lietuvos gynybai. Lemtingomis valandomis valstybei vadovavęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis liudininkų teigimu, demonstravo ryžtingo politiko gebėjimus veikti ir žaibiškai priimti valstybei reikalingus sprendimus, bandė susisiekti su Sovietų Sąjungos prezidentu dėl smurto nutraukimo, kreipėsi į pasaulio valstybių vadovus, aktyviai veikė, kad pasaulis sužinotų apie Vilniuje vykdomą Sovietų Sąjungos agresiją prieš taikius Lietuvos žmones ir, kad pasaulio valstybės pripažintų agresiją prieš Lietuvos valstybę.  

 

 

Po kruvinosios sausio 13-osios nakties šimtai tūkstančių žmonių atėjo ginti Lietuvos laisvės simbolio – Lietuvos parlamento  

Parlamento puolimo atveju labai svarbi buvo ryžtinga ir tvirta gyventojų parama Lietuvos Respublikos valdžiai. Po 1991 m. sausio 13-osios nakties į Nepriklausomybės aikštę prie parlamento susirinko daugiau kaip 100.000 žmonių, dalis jų budėjo net ant aplinkinių pastatų stogų ir statybviečių. Jeigu būtų prasidėjęs puolimas, ryžtinga ir tvirta Lietuvos gyventojų parama valstybei būtų buvusi labai svarbi. Aiškėjo, kad parlamento šturmas būtų pareikalavęs daug daugiau aukų, todėl agresorius nesiryžo pulti Lietuvos parlamento rūmų. Nemažiau svarbi buvo ir ryžtinga parlamento laikysena – priešintis ir nepasiduoti, tačiau svarbiausias tų dienų laimėjimas buvo žmonių vienybė pavojaus akivaizdoje. Dar 1990 m. vasarą kildavusios politinė takoskyros, grėsė visišku susipriešinimu. Tačiau smurto akivaizdoje pademonstruota vieninga laikysena parodė Lietuvos gyventojų ir politinių lyderių sąmoningumą ir gebėjimą vertinti esminius bendrus tikslus. Sausio agresijos dienomis, nepaisydami nuolatinės šlapdribos ir minusinės temperatūros, dešimtys tūkstančių žmonių su vėliavomis, šūkiais ir plakatais 24 valandas per parą budėjo Nepriklausomybės aikštėje, kad apsaugotų Lietuvos parlamentą – laisvos Lietuvos simbolį. Žmonės iš Lietuvos miestų ir kaimų organizuotais būriais, autobusais vyko į Vilnių ir pasikeisdami saugojo savo išrinktus deputatus ir Vyriausybės narius. Aikštėje buvo galima sutikti ne tik lietuvius, bet ir rusus, lenkus, baltarusius, ukrainiečius, kitų Lietuvos tautinių bendrijų atstovus. Visų jų vėliavos tuo metu plazdėjo Nepriklausomybės aikštėje greta Lietuvos trispalvių. Greta stovėjo senoliai, jaunuoliai, vyrai, moterys, netgi vaikai. Savita drąsa pasižymėjo jaunuoliai gynybos ar žvalgybos postais pasirinkę greta Nepriklausomybės aikštės esančių gyvenamųjų namų stogus ir statybvietes, stebėję ar negresia pavojus. Vieninga laikysena siaučiant smurtui parodė Lietuvos gyventojų ir politinių lyderių sąmoningumą ir gebėjimą susivienyti dėl bendrų tikslų. 

 

 

Parlamentą saugojo ne tik gyvoji barikada – tūkstančiai žmonių, bet ir gynėjų pastatytos rūmų barikados   

Parlamento pastatas privalėjo būti apgintas bet kokia kaina. Dar 1991 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pastato prieigos buvo užtvertos daugiau nei 100 autobusų ir sunkvežimių. Barikados aplink parlamento rūmus buvo pradėtos statyti 1991 m. sausio 13-osios rytą. Siekdami apsaugoti pastatą nuo tankų ir desantininkų puolimo, gynėjai jį apjuosė maždaug 2,5 metrų aukščio statybinės armatūros vielomis. Vėliau aplink pastatą buvo įrengtos užkardos iš pamatų blokų, gelžbetoninių perdengimo plokščių, inžinerinių tinklų kolektorių sekcijų. Į Nepriklausomybės aikštę įsiliejančios gatvės taip pat buvo užtvertos statybiniais blokais ir stambiais akmenimis. Aplink parlamento rūmus buvo iškasti prieštankiniai grioviai. Visi šie gynybiniai įtvirtinimai iškilo per neįtikėtinai trumpą laiką. Norint patekti į rūmus buvo naudojamas gerai saugomas šoninis įėjimas esantis, greta dabartinio Sausio 13-osios memorialo. Ant fasadinės rūmų pusės armatūros smaigalių daugelis žmonių suvėrė iš sovietų valdžios gautus garbės raštus, karinius bilietus, šaukimus į sovietų kariuomenę, sovietinius pasus, prikalė gautus sovietinius medalius ir ordinus. Gelžbetonio plokštės netruko virsti savitais sienlaikraščiais su piešiniais, įrašais, šūkiais, žinutėmis.

 

 

Nepriklausomybės aikštėje kūrenami parlamento gynėjų laužai tapo vienybės simboliu  

1991 metų sausį prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų degę laužai ir aplink juos susėdę besišildantys parlamento gynėjai, yra tapę apgintos Lietuvos Nepriklausomybės simboliais. Organizuotas budėjimas prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prasidėjo netrukus po 1991 m. sausio 8 d. parlamento rūmų šturmo. Kol Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio pakviesti į Vilnių ėmė važiuoti autobusai su žmonėmis iš visos Lietuvos miestų ir rajonų, parlamento sargybą ėjo vilniečiai. Kas keturias valandas keitėsi skirtingų Vilniaus miesto rajonų žmonės. Vyrai ir moterys, jaunuoliai ir senoliai, netgi vaikai bendravo aikštėje, keitėsi politinėmis naujienomis, sužvarbę dalinosi karštos arbatos puodeliu. Pirmosios budėjimo dienos iki Spaudos rūmų ir Televizijos bokšto užgrobimo skyrėsi nuo vėlesnių – aikštėje netrūko žmonių klegesio, liaudies dainų ir šokių. Beginklių žmonių auka sausio 13-osios naktį sukrėtė visą Lietuvą, kartu sutvirtino ryžtą ginti savo valstybę, nesitraukti agresijos akivaizdoje. 1991 metų sausio–vasario mėn. Lietuvos žmonės tęsė sargybą Nepriklausomybės aikštėje. Joje toliau liepsnojo laužai, laisvės gynėjus šildė karšta arbata ir savanorių dalijama duona, plazdėjo vėliavos, skambėjo patriotinės dainos ir nesiliovė dienos aktualijų įkvėptos diskusijos.  

 

 

Žmones šildę laužai ir puodelis arbatos tapo neatsiejamu 1991 metų sausio atributu 

1991 m. sausį ir vėlesniais mėnesiais prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų budėjusius žmones šildė ne tik laužai, bet ir puodelis šiltos arbatos. Nepriklausomybės aikštėje tūkstančiai žmonių budėjo 24 valandas per parą. Jie gerai organizuotais būriais iš įvairiausių Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų vyko į sostinę ir pasikeisdami saugojo parlamentą. Tų dienų liudininkai pamena žmones vienijusį ryžtą bet kokia kaina atsilaikyti prieš brutalią jėgą. Nepriklausomybės aikštėje budėjusius žmones palaikė jausmas, kad iškilus pavojui bus stovima petys petin. Tomis dienomis žmonės dalijosi kas kuo galėjo. Prie parlamento pastato ir Nepriklausomybės aikštės prieigose įrengtose lauko virtuvėse buvo galima gauti šiltos arbatos ar sultinio, pasivaišinti duona ar sumuštiniais. Aikštėje ir parlamento rūmuose budėjusiems gynėjams maistą gabeno įvairios įmonės, organizacijos ir pavieniai žmonės iš visos Lietuvos. Netrūko įvairiausių iniciatyvų, štai kai kurie sostinės restoranai rinko aukas, o už surinktas lėšas gamino maistą, kuriuo maitino Parlamento gynėjus. Daugybė žmonių aukojo lėšas Nepriklausomybei ginti. 1991 metų sausis dar kartą parodė vienybės ir savanorystės galią, o žmones šildę laužai ir puodelis arbatos tapo neatsiejamu 1991 metų sausio atributu.

 

 

Lietuvos parlamentą juosusios barikados tapo galerija po atviru dangumi, šimtai žmonių išvydo protesto piešinius ir plakatus  

Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą apjuosusios barikados tapo savotiška palaikymo ir protesto galerija. Vos tik joms išdygus, jas uždengė nuotraukos, vaikų piešiniai, parlamento gynėjų plakatai ir karikatūros, įrašai, šūkiai, skanduotės lietuvių, rusų, lenkų, anglų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Šie kūriniai atspindėjo rūmus saugojusių žmonių požiūrį į to meto politinę padėtį Lietuvoje ir pasaulyje, Lietuvos istorinę atmintį, gynėjų nuotaikas, viltį ir pažadą aukotis už Tėvynę, prakeiksmus kraują praliejusiems Sovietų Sąjungos vadovams ir kariškiams. Čia netrūko ir subtilaus humoro jausmo – ant barikadų kabėjo tūkstančio rublių kupiūros su prierašu, kad tai Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo priedas prie Nobelio Taikos premijos. Žinomiausią Nepriklausomybės aikštės barikadų įrašą – „Lietuvos širdis“ ant barikados Gedimino prospekto ir Nepriklausomybės aikštės prieigose užrašė Trakų sąjūdietis Romualdas Lankas. Šis įrašas simbolizavo 1991-ųjų įvykių epicentrą – Lietuvos parlamentą. Dievo Motinos statulėlė, šventųjų paveikslai, greta barikadų iškilusios koplytėlės ir koplytstulpiai stiprino gynėjus maldoje. 1991–1992 metais Lietuvoje viešėjusios užsienio valstybių delegacijos išvysdavo tvirtove virtusį parlamentą. Vėliau prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų iš dalies barikadų buvo įrengtas Sausio 13-osios memorialas. Tai bene vienintelis tokio tipo paminklas pasaulyje, liudijantis žmonių ryžtą ginti teisėtai išrinktus tautos atstovus. 1991 m. sausio 19 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriuo patvirtino komisiją, įgaliotą atrinkti saugojimui piešinius ir šūkius, buvusius valstybės objektų gynimo vietose. Dalį išsaugotų įrašų, piešinių ir kitų objektų iki šiol galima pamatyti Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir prie Lietuvos Respublikos Seimo įrengtame – Sausio 13-osios memoriale.  

 

 

Lietuvos parlamento saugumą užtikrino ne tik tūkstančiai žmonių Nepriklausomybės aikštėje, bet ir keli šimtai savanorių gynėjų pastato viduje 

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė 1991 m. sausį, kartu su kitais žurnalistais ir korespondentais dirbusi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, rašė, kad „gyvenimo šauksmas BŪTI, gyventi vardan idealo čia garsesnis už kvietimą vardan to idealo numirti“,  taip ji apibūdino pastato vidaus gynėjų pasiryžimą ištverti ir nugalėti. Pirmasis kovos krikštas rūmų vidaus gynėjams teko 1991 m. sausio 8-ąją. Iš karto po jo imta stiprinti pastato vidaus ir išorės apsaugą. 1991 m. sausio 11 d., penktadienį, 14 val. keli šimtai savanorių parlamento gynėjų – pasieniečių, muitininkų, Krašto apsaugos departamento darbuotojų, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūnų, Lietuvos šaulių, studentų ir kitų savanorių – iškilmingoje ceremonijoje prisiekė ginti Lietuvos valstybę ir jos Nepriklausomybę. Priesaiką priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius, prisiekusiuosius palaimino kunigas disidentas Robertas Grigas. Savanorio priesaika tapo teisiniu pagrindu ginti savo valstybės nepriklausomybę ginklu. Savanoriai ruošėsi rūmų gynybai, nors jų ginklai buvo tik metaliniai strypai, peiliai, sportiniai mažo kalibro ir medžiokliniai šautuvai, išsaugoti partizanų ginklai, buteliai su benzinu. Nepaisant to, pagrindinis jų ginklas buvo ryžtas ir noras apginti 1990 m. kovo 11 d. atkurtą Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Dauguma savanorių savaitėmis budėjo ir gyveno smėlio maišais ir baldais užbarikaduotuose Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sekretorius Liudvikas Sabutis vėliau prisiminė: „Mes to meto Aukščiausiosios Tarybos nariai, pareigūnai, iš tikrųjų jautėmės ne tik apsupti, bet ir apgaubti didžiuliu savanorių dėmesiu. Mums tai padėjo, be abejo, dirbti šioje salėje. Visos kitos patalpos priklausė mūsų parlamento gynėjams.“   

 

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba įkūrė Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą  

1990 m. kovo 11-ąją nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos valstybė neturėjo ginkluotųjų pajėgų, kurias pasitelkusi būtų galėjusi priešintis agresoriui. Nuo 1990 m. rudens Lietuvoje pradėjo kurtis pirmieji savanorių padaliniai. Metų pabaigoje, kai aiškėjo Lietuvai  kylanti grėsmė, savanoriai gavo užduotį saugoti svarbiausius valstybės objektus. Po tragiškų įvykių, 1991 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtu įstatymu Krašto apsaugos sistemoje buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba. Visi, kurie 1991 m. sausio dienomis susirinko į Aukščiausiosios Tarybos rūmus ir prisiekė ginti Lietuvos valstybę, buvo vadinami savanoriais. Vieni jų atėjo tiesiai iš gatvės, kiti buvo pakviesti Lietuvos Sąjūdžio, treti – atsiųsti kaip jau veikusių struktūrų pareigūnai, pasieniečiai, muitininkai, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūnai, šauliai. Po tragiškų įvykių 1991 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą, kuriuo krašto apsaugos sistemoje įkūrė Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą. Tai buvo oficialus karių savanorių tarnybos įteisinimas. Iki pat Sovietų Sąjungos griūties –1991 m. rugpjūčio mėnesio karinio pučo Maskvoje, Aukščiausiosios Tarybos rūmuose budėję savanoriai, nesėdėjo sudėję rankų. Rūmuose buvo įkurti budėjimo postai, įrengtos gynybinės pozicijos, laisvu nuo budėjimo metu vyko karinių dalykų mokymai. Tais pačiais metais buvo pareikalauta savanorių aukų. Lietuvos Respublikos pareigūnai buvo nužudyti pasienio postuose Krakūnuose ir Medininkuose, o griūvant Sovietų Sąjungai, 1991 m. rugpjūčio 21 d., gindamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą buvo nukautas karys savanoris Artūras Sakalauskas.

 

 

Lietuvos pasieniečių saugomos valstybės sienos liudijo nepriklausomą Lietuvos Respubliką

1990 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės buvo įsteigta Pasienio apsaugos tarnyba, turėjusi vykdyti valstybės sienos apsaugos funkcijas. Lemtingomis sovietų agresijos dienomis 1991 m. sausio mėn. Lietuvos pasieniečiai vieni pirmųjų stojo ginti atkurtos nepriklausomybės. Jie budėjo valstybės pasienio postuose, 1991 m. sausio 8-ąją padėjo atremti Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmą, davė kario savanorio priesaiką, saugojo Vyriausybės pastatą. Tarp Vyriausybės rūmų gynėjų buvo ir pasienietis Gintaras Žagunis. Atslūgus įtampai sostinėje, tęsėsi Sovietų Sąjungos kariuomenės ir OMON dalinių provokuojami incidentai ir puldinėjimai Lietuvos pasienyje. Itin sudėtinga padėtis susidarė Šalčininkų rajone. 1991 m. gegužės 19 d. naktį iš pasalų buvo užpultas Šalčininkų pasienio užkardos Krakūnų postas. Užpuolikai nušovė beginklį Krakūnų pasienio kontrolės posto pamainos viršininką Gintarą Žagunį. Tai buvo pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pareigūnas, paaukojęs gyvybę už valstybės nepriklausomybę.

 

 

Medininkų pasienio kontrolės poste buvo nužudyti Lietuvos Respublikos pareigūnai

Sovietų Sąjungos represinės struktūros ir toliau siekė destabilizuoti padėtį Lietuvoje ir bauginti Lietuvos visuomenę. Apgynus Lietuvos parlamentą ir Vyriausybę, tęsėsi Sovietų Sąjungos kariuomenės, jos milicijos specialiųjų būrių išpuoliai prieš Lietuvos valstybės institucijas – pasienio kontrolės postus ir muitines Latvijos ir Baltarusijos pasienyje, kurie buvo sunkiai apginami, tai buvo tarsi simboliniai valstybės sienos kontrolės postai. 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio kontrolės poste buvo nužudyti muitininkai – Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, kelių policijos pareigūnai – Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, greitojo reagavimo rintinės „Aras“ pareigūnai – Algimantas Juozakas, Mindaugas Balavakas. 1991 m. rugpjūčio 2 d. ligoninėje mirė sunkiai sužeistas muitininkas Ričardas Rabavičius. Išgyveno vienintelis muitinės pareigūnas, užpuolimo metu sunkiai sužeistas, Tomas Šernas. Tai buvo dar vienas žlungančios imperijos beprasmiško smurto aktas prieš Lietuvos Respubliką. 

 

 

Atsisveikinimas su Sausio 13-osios aukomis ir Medininkuose nužudytais pareigūnais tapo šimtatūkstantine Lietuvos laisvės manifestacija

Smurtas prieš Lietuvos pareigūnus Medininkuose surengtas netrukus po pasirašytos Sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos SFSR, JAV ir Sovietų Sąjungos viršūnių susitikimo Maskvoje ir IV Pasaulio lietuvių žaidynių Lietuvoje dienomis. Neįsivaizduojamo žiaurumo aktas sulaukė visuotinio dėmesio. Į 1991 m. rugpjūčio 3 d. vykusias žuvusiųjų laidotuves susirinko daugybė Lietuvos žmonių, Lietuvos parlamento nariai, Vyriausybės, įvairių institucijų atstovai, sporto žaidynių dalyviai. Pagarbą Medininkų aukoms išreiškė į laidotuves atvykę JAV generalinis konsulas Leningrade Jackas Gosnellas, Vokietijos Federacinės Respublikos Bundestago narys Wolfgangas von Stettenas, Latvijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Dainis Ivanas, Estijos Respublikos atstovas Martas Tarmakas. Medininkų pasienio kontrolės poste nužudyti Lietuvos Respublikos pareigūnai buvo palaidoti šalia 1991 m. sausio 13-osios Sovietų Sąjungos agresijos aukų.

 

 

Paskutinis Lietuvos savanorių susirėmimas su Sovietų Sąjungos kariškiais pareikalavo parlamento gynėjo aukos 

1991 m. rugpjūčio 19 d. prasidėjus kariniam perversmui Maskvoje, Lietuvoje kartojosi sausio mėnesio agresijos scenarijus. Lietuvos Respublika priešinosi neginkluotomis ir nesmurtinėmis formomis, Lietuvos žmonės dar kartą atvyko budėti prie parlamento rūmų, rūmų gynybą organizavo savanoriai, atvykę iš įvairių Lietuvos rinktinių, parlamentas tęsė darbą, susirinkęs į neeilinę sesiją. Žlungant kariniam pučui Maskvoje, vėlų 1991 m. rugpjūčio 21 d. vakarą, parlamento prieigose įvyko paskutinis Lietuvos savanorių susirėmimas su Sovietų Sąjungos kariškiais. Pasipriešinimo metu žuvo Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas, dar keletas savanorių buvo sužeisti sovietų sprogstamųjų užtaisų. Artūras Sakalauskas tapo paskutiniąja auka XX amžiuje, paaukota už Lietuvos nepriklausomybę. 

 

 

Galutinę Lietuvos žmonių pergalę simbolizavo atsisveikinimas su sovietiniais paminklais

Žlugus kariniam pučui Maskvoje, Lietuvos parlamentas ir Vyriausybė ėmėsi aktyvių veiksmų, padėjusių užtikrinti Lietuvos Respublikos teritorijos kontrolę. Lietuvos Respublika susigrąžino 225 dienas sovietų užgrobtus Spaudos rūmus, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, Vilniaus televizijos bokštą. 1991 m. rugpjūčio 23 d. vakare, apie 18.20 val., Lukiškių aikštėje buvo nukelta keturių metrų aukščio Lenino statula. Šis paminklas priešais KGB rūmus stovėjo nuo 1952 metų. Keliant statulą, ji skilo ir lūžo per kelius. Paminklą išvežant iš aikštės, ant pjedestalo užlipę triumfuojantys Lietuvos žmonės dainavo patriotines dainas. Ši akcija žymėjo Lietuvos laisvės kovos su Sovietų Sąjunga pabaigą. Tą pačią dieną Lenino statulos, okupacinės imperijos simboliai, buvo nuverstos Rygoje ir Taline. 

 

 

 

Šaltiniai ir literatūra: 

1991-ieji, sausio 10–14, Lietuvos dienų ir naktų kronika, Lietuvos rytas, 1991, sausio 15, p. 2. 

Baranauskas, Jonas. Kiek reikės, tiek ir būsiu, Lietuvos aidas, 1991, sausio 24, p. 3. 

Baužytė, Nijolė. Sausio 13-osios prisiminimai, Konferencijos „Parlamento gynyba 1991 metais“ stenograma, Vilnius, 2010 m. sausio 12 d. 

Bendras laikraštis Lietuvoje, Draugas, 1991, sausio 29, p. 1. 

Brazauskas, Arūnas; Virginijus, Kizas. Posėdis agresijos metu, Lietuvos aidas, 1991, sausio 12, p. 2. 

Bunka, Eugenijus. Miestas laukia rytojaus, Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 5. 

Čekuolis, Algimantas. Išmėginimai. Pirmoji diena, Gimtasis kraštas, 1991, sausio 10–16, Nr. 2, p. 1. 

Čepaitis, Virgilijus. Karas. Aukščiausioji Taryba nuo 1990-06-30 iki 1991-01-13, Kultūros barai, 2017, Nr. 3–6. 

Delkus, Rimvydas. Savanoriai, Lietuvos aidas, 1991, sausio 22, p. 2. 

ELTA. Piešiniai ir šūkiai bus išsaugoti, Lietuvos rytas, 1991, sausio 23, (vakarinė laida), p. 2. 

Fredén, Lars Peter. Baltijos šalių išsivadavimas ir Švedijos diplomatija 1989–1991 metais. Pervartos, Vilnius: Versus aureus, 2010. 

Ganusauskas, Edmundas. Gyvoji barikada, Vilnius: Mintis, 2010.

Gavelis, Ričardas. Jie gerai žino ką daro, Respublika, 1991, sausio 14, p. 1. 

Grikšaitė, Dalia. Dainuojančių žmonių jūra, Mažoji Lietuva, 1991, sausio 16, p. 6. 

Gurevičius, Ainis. „Į namus jau nebeskambinu“, Lietuvos rytas, 1991, sausio 17, (vakarinė laida), p. 4. 

Iš kaimų ir miestų susirinkę saugo savo Parlamentą, Draugas, 1991, sausio 22, p. 1.  

Jie atėjo!, Lietuvos rytas, 1991, sausio 9, p. 2. 

Knispelis, Egidijus. Aistros Nepriklausomybės aikštėje, Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 4. 

Kupčikas, Dainis. Kulkų suvarpytos sienos, Lietuvos aidas, 1991, sausio 12, p. 4. 

Landsbergis, Vytautas. Atpirkimas. Sausio 13-oji dokumentuose, Vilnius: Demokratinės politikos institutas, 2004. 

Landsbergis, Vytautas. Kaltė ir atpirkimas. Apie Sausio 13-ąją, Vilnius: Briedis, 2012. 

Landsbergis, Vytautas. Lūžis prie Baltijos. Politinė autobiografija, Vilnius: Vaga, 1997.  

Liauškienė, Aurelija. Taškus sudėlios istorija, Lietuvos aidas, 1991, sausio 19, p. 4. 

Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojų protestas, Kalba Vilnius, 1991, sausio 16, p. 1. 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 13 d. rytinio posėdžio (Nr. 92) stenograma, Teisės aktų informacinė sistema, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251249 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į Lietuvos Respublikos žmones, Vilnius, 1991 m. sausio 11 d., Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 1. 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas, Vilnius, 1991 m. sausio 11 d., Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 1. 

Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingo Laisvės gynėjų dienos minėjimo ir Laisvės premijų įteikimo ceremonijos stenograma, 2017 m. sausio 13 d., Teisės aktų informacinė sistema, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/a114a210d99411e69c5d8175b5879c31?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=6f6aec0f-6dda-47eb-abae-da39322a6c86 

Linkevičius, Vidas. Prie TVR komiteto, Respublika, 1991, sausio 13, p. 2. 

Liudininkų parodymai, Kalba Vilnius, 1991, sausio 16, p. 2. 

Liudvikas Sabutis. Sausio 13-osios prisiminimai, Konferencijos „Parlamento gynyba 1991 metais“ stenograma, Vilnius, 2010 m. sausio 12 d. 

Maldeikienė, Aušra. Minios baimė, Lietuvos rytas, 1991, sausio 9, p. 1–2. 

Milkevičiūtė, Giedrė; Mikoliūnas, Algirdas. Neramios valandos be Vyriausybės, Vakarinės naujienos, 1991, sausio 10, p. 1. 

Mirties poligonas, Lietuvos rytas, 1991, sausio 15, p. 1. 

Misiukonis, Marijonas. Lemtingi metai. VRM istoriniuose įvykiuose, Vilnius: Mintis, 2018. 

Mundrys, Virgilijus. Sužeistas išcentrine kulka, Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 6. 

Paulauskas, Henrikas. Buvau įvykių liudininkas ir dalyvis, Akiračiai, 1991, Nr. 6, p. 13–14.  

Paulavičiūtė, Loreta. 1991 metų sausio 13-oji: ką skelbė Lietuvos radijas, Lietuvos aidas, 1995, sausio 12, p. 14. 

Ramelienė, Raimonda. ...ir Nepriklausomybės aikštėje, Tiesa, 1991, sausio 9, p. 1. 

Rekašius, Zenonas. Laimėjimai ir pralaimėjimai. Lietuva po sausio tryliktosios, Akiračiai, 1991, Nr. 3, p. 1, 15.  

Repšienė, Danguolė. Minios prie parlamento rūmų, Tiesa, 1991, sausio 10, p. 1, 7. 

Rinkevičiūtė, Daiva. Jie išėjo paskutiniai, Lietuvos rytas, 1991, sausio 17, (vakarinė laida), p. 1. 

Senn, Alfred Erich. Baisusis sekmadienis Vilniuje, Akiračiai, 1991, Nr. 2, p. 1, 7. 

Senn, Alfred Erich. Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje, Vilnius: Baltos lankos, 1997. 

Sukruvintas penktadienis. Liudija „Tiesos“, „Lietuvos ryto“ ir „Aitvaro“ žurnalistai, Laisva Lietuva, 1991 m. sausio 12, p. 2. 

Svibutavičiūtė, Aldona. Neblėstančių laužų atšvaitai, Lietuvos rytas, 1991, sausio 25, (vakarinė laida), p. 1. 

Šarvuočiai pajudėjo, Lietuvos aidas, 1991, sausio 12, p. 3. 

Šiulienė, Zonė. Daktare, greičiau išimkit kulką! Reportažas su ašaromis akyse, Lietuvos aidas, 1991, sausio 25, p. 2. 

Tą baisiąją naktį, Kalba Vilnius, 1991, sausio 16, p. 2. 

Tokie buvome sausio dienomis. Nepamirštamos naktys ir dienos, Lietuvos aidas, 1995, sausio 13, p. 12–13. 

Vaitkus, Juozas. Prie Spaudos rūmų ir Televizijos bokšto, Akiračiai, 1991, Nr. 5, p. 1. 

Valatkienė, Vilija. Karščiausias planetos taškas – Vilnius, Lietuvos rytas, 1991, sausio 15, p. 4. 

Valiulis, Skirmantas. Dienos, prilygstančios dešimtmečiams, Kalba Vilnius, 1991, sausio 16, p. 1. 

Žalimas, Dainius. SSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką 1991 metų sausį: tarptautiniai teisiniai aspektai (I), Bernardinai.lt, 2010-01-11, https://www.bernardinai.lt/2010-01-11-dainius-zalimas-ssrs-agresija-pries-lietuvos-respublika-1991-metu-sausi-tarptautiniai-teisiniai-aspektai-i/, žr. 2020 m. kovo 30 d. 

Žalimas, Dainius. SSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką 1991 metų sausį: tarptautiniai teisiniai aspektai (II), Bernardinai.lt, 2010-01-12, https://www.bernardinai.lt/2010-01-12-dainius-zalimas-ssrs-agresija-pries-lietuvos-respublika-1991-metu-sausi-tarptautiniai-teisiniai-aspektai-ii/, žr. 2020 m. kovo 3 d.  

Žalimas, Dainius. SSRS agresija prieš Lietuvos Respubliką 1991 metų sausį: tarptautiniai teisiniai aspektai (III), Bernardinai.lt, 2010-01-13, https://www.bernardinai.lt/2010-01-13-dainius-zalimas-ssrs-agresija-pries-lietuvos-respublika-1991-metu-sausi-tarptautiniai-teisiniai-aspektai-iii/, žr. 2021 m. sausio 5 d. 

Žinevičius, Alfonsas. Aukojam auką..., Vakarinės naujienos, 1991, sausio 21, p. 4. 

Žukas, Algimantas; Girdvainis, Julius. Tik nereikia mūsų gąsdinti!, Respublika, 1991, sausio 10, p. 2. 

 

 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Žydrūnas Mačiukas, Angonita Rupšytė
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius