Laisvės gynėjų atminimo įamžinimas ir pagerbimo tradicijos

 

1991 m. sausio 13-osios naktį beginkliai Lietuvos žmonės oriai atlaikė brutalų sovietų karių puolimą, deja, nepavyko išvengti gynėjų aukų. To sekmadienio naktį, po vidurnakčio, sovietų šarvuočiai privažiavo prie žmonių saugomos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prieigų, tačiau jokių veiksmų prieš parlamentą nesiėmė. Netrukus paaiškėjo, kad šarvuočiai ir tankai apsupo Vilniaus televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastatą. Ginkluoti desantininkai puolė Televizijos bokštą apjuosusius žmones. Jiems padėjo tankai ir šarvuočiai, važiavę tiesiai į beginklių žmonių būrį. Daugybė žmonių, nepaisydami grėsmės savo gyvybei, puolė gelbėti sužeistųjų. Apie 1000 žmonių patyrė įvairaus sunkumo traumas, šautines žaizdas, pjautinius sužeidimus, sumušimus, kaulų lūžius, neteko klausos. Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos. Tą naktį Vilniuje gindami Vilniaus televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos rūmus nuo šautinių žaizdų arba po tankų vikšrais žuvo 14 drąsių, daugiausia jaunų Nepriklausomybės gynėjų: 

Loreta ASANAVIČIŪTĖ (23 metų, iš Vilniaus, mirtinai sužalota užvažiavus tankui), 

Virginijus DRUSKIS (22 metų, iš Vilniaus, nušautas), 

Darius GERBUTAVIČIUS (17 metų, iš Vilniaus, nušautas), 

Rolandas JANKAUSKAS (22 metų, iš Vilniaus, mirtinai sužalotas užvažiavus tankui), 

Rimantas JUKNEVIČIUS (24 metų, iš Marijampolės, nušautas), 

Alvydas KANAPINSKAS (38 metų, iš Kėdainių, mirtinai sužalotas sprogstamojo paketo), 

Algimantas Petras KAVOLIUKAS (52 metų, iš Vilniaus, mirtinai sužalotas užvažiavus šarvuočiui), 

Vidas MACIULEVIČIUS (24 metų, iš Vilniaus, nušautas), 

Titas MASIULIS (28 metų, iš Kauno, nušautas), 

Alvydas MATULKA (35 metų, iš Rokiškio, mirė ištiktas infarkto), 

Apolinaras Juozas POVILAITIS (53 metų, iš Vilniaus, nušautas), 

Ignas ŠIMULIONIS (17 metų, iš Vilniaus, nušautas), 

Vytautas VAITKUS (47 metų, iš Vilniaus, nušautas), 

Vytautas KONCEVIČIUS (49 metų, iš Kėdainių, nuo šautinių žaizdų mirė 1991 m. vasario 18 d.).  

Jauniausieji buvo moksleiviai, dar nespėję baigti vidurinės mokyklos, tarp žuvusiųjų buvo studentų dar tik brėžusių ateities perspektyvas, tarp žuvusiųjų buvo du Lietuvos šaulių sąjungos nariai: Darius Gerbutavičius ir Ignas Šimulionis, dalis žuvusiųjų buvo kilę iš sovietmečio represijas patyrusių šeimų. Visi jie buvo Lietuvos patriotai, atsiliepę į kvietimą ginti Lietuvos valstybę. Žuvusieji Laisvės gynėjai buvo pagerbti (po mirties) Lietuvos valstybės apdovanojimais, jų vardais Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir Kėdainiuose yra pavadintos gatvės, jų žūties vietose yra įrengti memorialai, jų mokymo įstaigose ir ant namų, kuriuose gyveno yra atidengtos atminimo lentos.

Lietuvos žmonės buvo sukrėsti taikių ir beginklių gynėjų žūties, netrukus prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato bei Lietuvos parlamento rūmų ėmė stichiškai kilti laikinieji memorialai aukų atminimui pagerbti. Sausio 13-osios aukų laidotuvių dieną Nepriklausomybės aikštėje, netoli ką tik pastatyto altorėlio, iškilo pirmasis tautodailininko iš Zujūnų gyvenvietės Felikso Augučio koplytstulpis. Vėliau jis buvo nuvežtas į Kryžių kalną. Nepriklausomybės aikštėje tautodailininkai pastatė keletą kryžių ir koplytstulpių su užrašais: „Paskutinėms okupacijos“, „Kritusiems prie Televizijos bokšto“. Kiek vėliau buvo pastatyti laikini paminklai Islandijai ir Estijai, taip pat Televizijos bokšto modelis su žuvusiųjų nuotraukomis. Loretai Asanavičiūtei dedikuoti paminklai iškilo Nepriklausomybės aikštėje, prie Spaudos rūmų. Algimanto Kavoliuko žūties vietoje iškilo tautodailininko Jono Jakavičiaus koplytstulpis su tanko vikšrų simboliu. Prie užgrobto Lietuvos radijo ir televizijos pastato iškilo kryžių kalnelis, šalia stovėjo badautojų namelis, kuriame protestuodami prieš okupaciją, sunkią bado kančią prisiėmė užimtos televizijos ir radijo darbuotojai, o pirmiausia jos vadovas Skirmantas Valiulis.  

 

 

Laisvės aukas pagerbė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir Lietuvos žmonės 

1991 m. sausio 13-osios (sekmadienio) naktį Lietuvos parlamento nariai rinkosi į Aukščiausiosios Tarybos posėdį. Dalis parlamentarų Aukščiausiojoje Taryboje praleido visą naktį, dalis atskubėjo išgirdę kvietimą skubiai susirinkti, kuris buvo paskelbtas puolamos Lietuvos televizijos eteryje. Į parlamentą plaukė žinios apie žuvusiuosius ir sužeistuosius. Paryčiais, apie 4 val., prasidėjusiame Aukščiausiosios Tarybos posėdyje žuvusiųjų Lietuvos Laisvės gynėjų atminimas buvo pagerbtas tylos minute. Tą pačią dieną Aukščiausioji Taryba paskelbė pareiškimą,  kuriuo išreiškė užuojautą žuvusiųjų artimiesiems, o 1991 m. sausio 13–15 dienomis paskelbė gedulą Lietuvoje (sausio 15-ąją gedulas buvo pratęstas  dar ir sausio 16, 17 ir 18 d.). Pareiškime taip pat buvo prašoma gedulo dienomis iškelti Lietuvos vėliavas su gedulo kaspinais, o vakare žuvusiųjų atminimui languose uždegti žvakeles. Vėlesniais metais toks žuvusiųjų pagerbimas išsirutuliojo į pilietinę akciją „Atmintis gyva, nes liudija“. 

Naujai suformuotos Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės nutarimu  1991 m. sausio 13-ąją buvo sudaryta vyriausybinė komisija Sovietų Sąjungos agresijos aukų laidotuvėms organizuoti. Į šią vyriausybinę komisiją buvo paskirti:

• Ministro Pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila (komisijos pirmininkas),
• Vilniaus miesto meras Vytautas Bernatonis,
• Susisiekimo ministras Jonas Biržiškis,
• Socialinės apsaugos ministras Algis Dobravolskas,
• Kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys,
• Prekybos ministras Albertas Sinevičius.

Iš pradžių žuvusius Lietuvos Laisvės gynėjus ketinta laidoti Vilniaus Rasų kapinėse, tačiau vėliau buvo pasirinktos Vilniaus Antakalnio kapinės. 1991 m. sausio 14 d. dešimt žuvusiųjų Lietuvos Laisvės gynėjų: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius,  Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis,  Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus buvo pašarvoti Vilniaus sporto rūmuose. Šeimos pageidavimu, Darius Gerbutavičius buvo pašarvotas Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje prie Aušros vartų.  Dešimtys tūkstančių žmonių iš visos Lietuvos sausio 14–16 d. vyko į Vilnių atiduoti paskutinę pagarbą žuvusiesiems, tarp jų ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, negalėjęs dalyvauti vėliau vykusiose laidotuvėse.  Keturi Laisvės gynėjai artimųjų prašymu buvo laidojami miestuose, iš kurių buvo kilę ar juose gyveno. Atsisveikinimas su Titu Masiuliu vyko Kaune, su Rimantu Juknevičiumi – Marijampolėje, su Alvydu Kanapinsku – Kėdainiuose, su Alvydu Matulka – Rokiškyje.

 

 

Laisvės gynėjų laidotuvėse dalyvavo pusė milijono žmonių tarp jų ir užsienio atstovai 

1991 m. sausio 16-ąją Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Marijampolėje ir Rokiškyje įvyko žuvusių Laisvės gynėjų laidotuvės. Į laidotuves ir atsisveikinimą su žuvusiaisiais Vilniuje atvyko apie 500 tūkstančių žmonių – laidotuvės virto galinga manifestacija. Pagarbą žuvusiesiems atidavė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos vadovai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai, Aukščiausiosios Tarybos deputatai, stovėję garbės sargyboje. Dalis Aukščiausiosios Tarybos deputatų buvo išvykę į žuvusiųjų laidotuves Kaune, Marijampolėje, Kėdainiuose ir Rokiškyje. Laidotuvių procesijoje Vilniuje dalyvavo užsienio delegacijos: Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Švedijos konsulai Sovietų Sąjungoje, Lenkijos Senato atstovai, taip pat delegacijos iš Latvijos, Estijos, Rusijos Federacijos, Ukrainos, Armėnijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Moldovos. 

Sausio 16-osios vidurdienį skambėjo visų Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų bažnyčių varpai, buvo aukojamos šv. Mišios už žuvusiuosius. Šv. Mišias Vilniaus arkikatedroje aukojo Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius, Panevėžio vyskupijos apaštališkasis administratorius vyskupas Juozas Preikšas, Kaišiadorių vyskupijos apaštališkasis administratorius vyskupas Juozas Matulaitis, pamokslą pasakė Kietaviškių klebonas kunigas Robertas Grigas.  Paguodos žodį tarė Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių bažnyčios arkivyskupas Chrizostomas, užuojautą pareiškė liuteronų bažnyčios atstovas. Stačiatikių arkivyskupas Chrizostomas jau anksčiau buvo atlikęs taikdario misiją. Jis  1991 m. sausio 9 d. atvykęs palaikyti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, kreipėsi į Nepriklausomybės aikštėje susirinkusius protestuotojus, kviesdamas susitelkti ir protingai spręsti visų Lietuvoje gyvenančių tautų rūpesčius. Tą kartą buvo sunku įsivaizduoti būsimo smurto proveržį. Laidotuvių dieną, po Šv. Mišių Katedros aikštėje įvyko gedulingas mitingas, kurį vedė Vilniaus miesto Tarybos pirmininkas Arūnas Grumadas. Mitinge kalbėjo Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius, poetas Justinas Marcinkevičius, Lenkijos Senato narys Piotras Andžejevskis, Latvijos, Estijos, Rusijos Federacijos, Gruzijos, Moldovos, Maskvos miesto tarybos pasiuntiniai, Lietuvos radijo ir televizijos, Lietuvos politinių kalinių sąjungos atstovai.

Mitingui pasibaigus laidotuvių procesija pajudėjo į Antakalnio kapines. Antakalnio kapinėse atsisveikinimo žodį tarė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius. Jis pareiškė užuojautą ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio vardu. Antakalnio kapinėse kalbėjo buvęs „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius, sovietų kalintas Kauno kunigų seminarijos rektorius Sigitas Tamkevičius. Vyskupas Juozas Matulaitis palydėjo žuvusiuosius į amžinybę.  

 

 

Sausio 13-osios aukų laidotuvės vyko ir kituose Lietuvos miestuose 

1996 m. sausio 16 d. atsisveikinimas su Titu Masiuliu vyko Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Šv. Mišias už Titą Masiulį ir visus žuvusiuosius aukojo kardinolas Vincentas Sladkevičius. Titas Masiulis buvo palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Marijampoliečiai su Rimantu Juknevičiumi atsisveikino Marijampolės 6-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Marijampolės Sūduvos gimnazija), kurioje jis baigė mokslus. Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis aukojo gedulingas Šv. Mišias Marijampolės bažnyčioje. Rimantas Juknevičius buvo palaidotas Marijampolės miesto senosiose kapinėse. Šv. Mišios už Alvydą Kanapinską buvo aukojamos Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje. Jis palaidotas Kėdainių miesto kapinėse. Atsisveikinimas su Alvydu Matulka vyko Rokiškio rajono Bajorų kaime, jis palaidotas Rokiškio Kalneliškių kapinėse.

 

 

Laisvės aukų atminimui Antakalnio kapinėse buvo įrengtas Laisvės gynėjų memorialas 

1991 m. sausio 16-ąją laidotuvių dieną Antakalnio kapinėse Vilniuje Laisvės aukoms atminti buvo pastatytas vos per parą tautodailininko Ipolito Užkurnio iniciatyva sukurtas medinis kryžius. Jam talkino tautodailininkai Petras Ašmega, Zigmas Daugėla, Ričardas Sriubiškis.  

Vėliau, šalia buvo palaidoti 1991 metais sovietų agresorių nužudyti Lietuvos Respublikos pareigūnai: 1991 m. gegužės 19 d. Krakūnų pasienio poste nužudytas pasienietis Gintaras Žagunis, 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio poste nužudyti muitininkai Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, Ričardas Rabavičius, kelių policijos pareigūnai Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ pareigūnai Algimantas Juozakas, Mindaugas Balavakas. 1991 m. rugpjūčio 21 d. nukautas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos gynėjas, karys savanoris Artūras Sakalauskas buvo palaidotas Alytuje. 

1995 m. spalio 30 d. žuvusiųjų palaidojimo vietoje buvo atidengtas Laisvės gynėjų memorialas. Jo autoriai – skulptorius Stanislovas Kuzma, architektai Juras Balkevičius ir Marius Šaliamoras. Jo centre – skulptoriaus Stanislovo Kuzmos paminklas „Pieta“, sukurtas iš bronzos ir granito. Loretos Asanavičiūtės palaidojimo vietą žymi balto marmuro kryžius. 

Kasmet sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną ir liepos 31-ąją – Lietuvos Respublikos pareigūnų žūties Medininkų pasienio poste dieną Antakalnio kapinėse vyksta iškilminga gėlių padėjimo ceremonija, kurioje dalyvauja žuvusiųjų artimieji, Lietuvos valstybės vadovai – Lietuvos Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Ministras Pirmininkas ir Vyriausybės nariai, diplomatinio korpuso atstovai, Lietuvos kariuomenės, Lietuvos policijos, muitinės ir pasienio apsaugos tarnybų atstovai, visuomeninių organizacijų nariai.  

 

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, pagerbdama Lietuvos laisvės gynėjų auką, atkūrė Lietuvos Respublikos Vyčio Kryžiaus ordiną 

Dar 1991 m. sausio 15 d., praėjus vos dviem dienoms po tragiškųjų žudynių, pagerbdama žuvusiųjų atminimą Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba įstatymu  atkūrė Lietuvos Respublikos Vyčio Kryžiaus ordiną ir tą pačią dieną žuvusius Lietuvos Laisvės gynėjus apdovanojo (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu  (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius, antrasis pagal svarbą aukščiausias Lietuvos valstybės apdovanojimas). Vyčio Kryžiaus ordinas yra pirmasis po 1990-ųjų atkurtas prieškario Lietuvos Respublikos apdovanojimas. Vyčio Kryžiaus ordino statutas buvo patvirtintas po pusmečio – 1991 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymu.  Pirmuosius atkurto ordino ženklus pagamino dailininkas Aloyzas Janušauskas, jis pagamino ir pirmuosius Sausio 13-osios atminimo medalius.  Valstybės apdovanojimų įteikimo ceremonija įvyko 1991 m. kovo 11 d. iškilmingo parlamento posėdžio, skirto pirmosioms atkurtos nepriklausomos Lietuvos metinėms, metu. Ceremonijos metu buvo pagerbti ir kiti nukentėjusieji nuo karinės Sovietų Sąjungos agresijos, o žuvusiųjų Laisvės gynėjų apdovanojimus atsiėmė artimieji. Vėliau šiuo apdovanojimu, kaip ir Sausio 13-osios aukos, buvo pagerbti ir 1991 m. nužudyti Lietuvos Respublikos pareigūnai. Kadangi Vyčio kryžiaus ordino statutas ir ordino ženklų etalonai buvo patvirtinti vėliau, paaiškėjo, kad 1991 metais skubiai pagaminti ordino ženklai nebeatitinka Vyčio Kryžiaus ordino ženklams keliamų reikalavimų. Todėl, Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus 1999 m. sausio 12 d. Prezidento rūmuose susitikęs su Sausio 13-osios aukų artimaisiais, jiems įteikė Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordino ženklus atitinkančius statute keliamus reikalavimus. 

Dar 1991 m. sausio mėnesį priimtais teisės aktais Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba rūpinosi žuvusiųjų artimųjų ir nukentėjusiųjų nuo sovietų agresijos pensinio aprūpinimo gerinimu ir socialine parama jiems. 1991 m. sausio 16 d. buvo patvirtintas specialus socialinių garantijų įstatymas,  numatęs maitintojo netekimo pensijas, minimalaus gyvenimo lygio dydžio priedus prie senatvės ar invalidumo pensijų žuvusiųjų tėvams, sutuoktiniams, negalią gavusiems valstybės gynėjams. Lietuvos Laisvės gynėjų artimiesiems ir agresijos metu negalią gavusiems asmenims buvo suteiktos kitos komunalinių paslaugų ir socialinės lengvatos. 1991 m. sausio 16 d. nutarimu  Aukščiausioji Taryba taip pat pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir rajonų bei miestų savivaldybėms išsiaiškinti žuvusiųjų šeimų gyvenimo sąlygas ir suteikti joms būtiną paramą.

 

 

Dar 1991 metais sausio 13-oji buvo paskelbta Laisvės gynėjų diena  

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, siekdamas paminėti Lietuvos sūnų ir dukterų auką Laisvei ir Nepriklausomybei, 1991 m. lapkričio 27 d. nutarimu  sausio 13-ąją paskelbė atmintina diena ir pavadino ją Laisvės gynėjų diena. Sausio 13-oji yra įrašyta į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymą  ir kasmet iškilmingai švenčiama Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Pirmųjų Laisvės gynėjų dienos metinių minėjimui pasirengti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas sudarė Valstybinę komisiją Laisvės gynėjų dienos renginiams organizuoti. Jos nariais tapo: 

• Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka (buvo paskirtas komisijos pirmininku); 
• Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariai: Romas Gudaitis ir Mečys Laurinkus; 
• Aukščiausiosios Tarybos deputatai: Stasys Kropas, Kazimieras Saja, Saulius Šaltenis; 
• Ministrų Kabineto nariai: Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, Kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys, Vidaus reikalų ministras Petras Valiukas; 
• Vilniaus miesto Tarybos pirmininkas Arūnas Grumadas; 
• Sausio 13-osios brolijos pirmininkė Jadvyga Bieliauskienė.  

Dauguma pirmųjų Laisvės gynėjų dienos metinių minėjimo renginių tapo tradiciniais ir vyksta kasmet. 

 

 

Kasmet vyksta iškilmingas minėjimas Lietuvos Respublikos Seime, kurio metu nuo 2012 metų įteikiama Laisvės premija 

Lietuvos Respublikos Seime yra susiformavusi tradicija Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną paminėti Seimo posėdyje arba iškilmingame minėjime. Šie minėjimai vyksta istorinėje Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje, kurioje 1990-aisiais buvo atkurta Lietuvos valstybės Nepriklausomybė ir kurioje 1991 m. sausio dienomis dirbo Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Pirmą kartą 1991 m. sausio 13-osios, Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lietuvos Respubliką, aukų atminimas buvo pagerbtas iškilmingame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje – 1991 m. kovo 11 d., skirtame paminėti pirmosioms Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metinėms. Nuo 1992 m. iki 2010 m. Laisvės gynėjų diena buvo minima iškilmingame Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje, kuris vykdavo sausio 13-ąją. Minint 20-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines – 2010-aisiais, buvo pakeistas šio renginio formatas, iš formalaus Seimo posėdžio, jis virto ne tokiu formaliu – iškilmingu minėjimu, buvo praplėstas į renginį kviečiamų asmenų sąrašas. Nuo 2011 metų Laisvės gynėjų diena minima Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingame minėjime, kuris vyksta sausio 13 dieną. Iškilmingo minėjimo metu yra įteikiama Laisvės premija, kuri buvo įsteigta 2011 m. rugsėjo 15 d., pagerbiant 1991 metais žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą ir minint Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lietuvos nepriklausomybę dvidešimtmetį Pirmoji Laisvės premija buvo įteikta 2012 m. sausio 13 d. Pagal nusistovėjusią tradiciją, iškilmingame minėjime dalyvauja: esami ir buvę Lietuvos valstybės vadovai, Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Vyriausybės nariai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, diplomatinio korpuso nariai, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę artimieji, 1991 metais nukentėjusieji Sovietų Sąjungos karinės agresijos metu, Laisvės gynėjai, 1991 m. sausio dienomis dirbę medikai, fotografai, vaizdo operatoriai, žurnalistai ir kiti kviestiniai svečiai iš Lietuvos ir užsienio. 

Kasmet, po iškilmingo minėjimo Lietuvos Respublikos Seime, vyksta Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje, gėlių padėjimo ceremonija Antakalnio kapinėse Vilniuje, gėlės taip pat padedamos ant Kaune, Marijampolėje, Kėdainiuose ir Rokiškyje palaidotų Laisvės gynėjų kapų. Taip pat Laisvės gynėjų dienai paminėti vyksta koncertai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei Šv. Jonų bažnyčioje. 

 

 

Nuo 1992 metų vyksta pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“

Nuo 1992 metų, kasmet sausį vyksta tarptautinis pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“, skirtas žuvusiųjų Laisvės gynėjų atminimui pagerbti. Bėgimą inicijavo Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacija. Pagarbos bėgimo dalyviai, prieš bėgimą, tradiciškai Antakalnio kapinėse padeda gėlių ant žuvusiųjų Laisvės gynėjų kapų. Bėgime dalyvauja tūkstančiai bėgikų, o bėgimo trasa tęsiasi nuo Antakalnio kapinių, kurioje yra palaidoti žuvusieji iki Televizijos bokšto, kurį šturmuojant sovietų desantininkams žuvo dauguma Laisvės gynėjų. Bėgikai tradiciškai startuodavo nuo Antakalnio kapinių vartų Karių kapų gatvėje ir bėgdavo Kuosų, L. Sapiegos, Antakalnio gatvėmis, Žirmūnų tiltu, toliau Šeimyniškių, Ukmergės, T. Narbuto gatvėmis, Laisvės prospektu, L. Asanavičiūtės, A. Kavoliuko, Sausio 13-osios gatvėmis ir finišuodavo prie Televizijos bokšto. Pagarbos bėgimas nėra varžybos – nugalėtojai ir prizininkai nėra nustatomi, tačiau kiekvienam bėgikui, sėkmingai įveikusiam 9 kilometrų nuotolį, yra įteikiamas atminimo medalis.

 

 

Nuo 1992 metų vyksta Laisvės laužų uždegimo ceremonija 

Nuo 1992 metų, kasmet sausio 13-osios išvakarėse prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato, bei Lietuvos Respublikos Seimo rūmų vyksta Laisvės laužų uždegimo ceremonija, kurios metu prisimenami 1991 metais naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją žuvę Laisvės gynėjai ir visi nukentėjusieji nuo Sovietų Sąjungos agresijos prieš nepriklausomybę atkūrusią Lietuvos valstybę. 

 

 

Nuo 2008 metų vyksta pilietinė vienybės ir vilties akcija „Atmintis gyva, nes liudija“

Nuo 2008 metų, kasmet sausio 13-osios ryte, 8 val. vyksta viena jautriausių atminimo įprasminimo akcijų, tai pilietinė vienybės ir vilties akcija „Atmintis gyva, nes liudija“, kurios metu mokyklose, įstaigose, institucijose, Lietuvos gyventojų namuose, taip pat Lietuvos Respublikos ambasadose užsienio valstybėse, kiekviename lange dešimčiai minučių uždegamos žvakutės Laisvės gynėjų atminimui pagerbti. Tamsoje plazdanti žvakė simbolizuoja šviesą, teisingumą, atmintį, vienybę, pagarbą ir gyvybę. Ši akcija išaugo iš ankstesnė tradicijos Dar 1991-aisiais Laisvės gynėjų amžinojo poilsio vietose, taip pat jų žūties vietose prie Vilniaus Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato, taip pat ir Nepriklausomybės aikštėje prie Lietuvos parlamento liepsnojo dešimtys atminties žvakučių. Jos simbolizavo gyvybės trapumą ir pagarbą aukoms. Žvakutės suliepsnodavo kasmet aukų žūties vietose. Jas uždegdavo ir moterys, ir vyrai, ir garbaus amžiaus senjorai, ir jauni tėvai su mažais vaikais. 2008 metais pilietinę akciją „Atmintis gyva, nes liudija“ inicijavo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriatas. 

 

 

 

Šaltiniai ir literatūra: 

Baranauskas, Jonas. Krauju paženklintas laisvės troškimas, Lietuvos aidas, 1991, sausio 19, p. 3. 

Elta. Lietuva mini Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų – dieną, Draugas, 1999, sausio 13, p. 1.

Ganusauskas, Edmundas. Gyvoji 1991 01 13 barikada, Vilnius: Mintis, 2010, p. 104.

Griškonienė, Violeta. Lietuvos žemė priglaudė savo vaikus, Tiesa, 1991, sausio 17, p. 1; 

Kilnu ir garbinga yra už Tėvynę mirti, Tiesa, 1991, sausio 16, p. 1. 

Landsbergis, Vytautas. Lūžis prie Baltijos. Politinė autobiografija, Vilnius: Vaga, 1997, p. 238–239. 

Lietuva palaidojo savo kankinius, Draugas, 1991, sausio 19, p. 1. 

Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymas, Vilnius, 1997 m. liepos 3 d. Nr. VIII-397, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D570962773F8/asr (galiojanti suvestinė redakcija 2020-07-16)

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl gedulo dienų“, Vilnius, 1991 m. sausio 15 d. Nr. I-947, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.556A04156224

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl papildomų socialinių garantijų šeimoms asmenų, nukentėjusių kovojant už Lietuvos Respublikos laisvę, nuo 1991 m. sausio 11–13 d. vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių“ įsigaliojimo, Vilnius, 1991 m. sausio 16 d. Nr. I-955, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.6D94D65290B3

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas (Dėl gedulo dienų paskelbimo), Vilnius, 1991 m. sausio 13 d., Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.E2B234C65266

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl apdovanojimo I-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu“, Vilnius, 1991 m. sausio 15 d. Nr. I-952, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D2D5E7AF9DB3 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl sausio 13-osios – laisvės gynėjų dienos“, Vilnius, 1991 m. lapkričio 27 d. Nr. I-2028, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D1E0DF763124 

Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl papildomų socialinių garantijų šeimoms asmenų, nukentėjusių kovojant už Lietuvos Respublikos laisvę, nuo 1991 m. sausio 11–13 d. vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių“, Vilnius, 1991 m. sausio 16 d. Nr. I-954, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.4C2B9F5E31B7

Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas, Vilnius, 1991 m. rugsėjo 12 d. Nr.I-1799, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.8E4050F57F92

Lietuvos Respublikos Vyčio Kryžiaus ordino atkūrimo įstatymas, Vilnius, 1991 m. sausio 15 d. Nr. I-949, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.B6B2F756131B;

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyčio Kryžiaus ordino atkūrimo įstatymo įsigaliojimo tvarkos“, Vilnius, 1991 m. sausio 15 d. Nr. I-950, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.230AD08741C2

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Vyriausybinės komisijos TSRS agresijos aukų laidotuvėms organizuoti“, Vilnius, 1991 m. sausio 13 d. Nr. 28, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.B89525D45DE0

Liutkevičienė, Inga. Atsisveikinimas – kaip priesaika, Lietuvos rytas, 1991, sausio 17, p. 1. 

Liutkevičienė, Inga. Žmonės, nusiimkite kepures, Lietuvos rytas, 1991, sausio 15, p. 1. 

Milkevičiūtė, Giedrė. Neramios valandos be Vyriausybės, Vakarinės naujienos, 1991, sausio 10, p. 1.

Šaknys, Bernardas. Paminklas žuvusiems, Tiesa, 1991, sausio 17, p. 1. 

Tvirbutas, Saulius. Vingiuotas apdovanojimų kelias, Kauno diena, 2008-01-12, https://kauno.diena.lt/dienrastis/miestas/vingiuotas-apdovanojimu-kelias-54251 (žr. 2020-12-22)

 

 

 

Parengė Žydrūnas Mačiukas ir Vilma Akmenytė-Ruzgienė 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius