Apie parodą „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Lionginas ŠEPETYS (1926–2017)“

Vienoje iš savo atsiminimų knygų, kurią Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Lionginas Šepetys yra pavadinęs „Ar galėjau?“, autorius savęs klausė: „Ar galėjau pagalvoti, kad ateis laikas ir mano parašas guls ant nepriklausomos valstybės atstatymo dokumento? Pasijutau laimingas ištraukęs sėkmingą likimo kortą“. Iš tiesų toks klausimas natūraliai kyla žinant, kad Lionginas Šepetys – aukščiausio rango sovietų Lietuvos partinės nomenklatūros atstovas, dirbęs kartu su keturiais Lietuvos komunistų partijos pirmaisiais sekretoriais, Atgimimo metais pajutęs politines permainas, priėmė toliaregišką sprendimą ir 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.
Okupuotoje sovietinėje Lietuvoje L. Šepetys beveik tris dešimtmečius sėkmingai kopė partinės nomenklatūros hierarchijos laiptais. Jo karjera Lietuvos komunistų partijos Centro komitete prasidėjo dar 1958 m., o studijos  Visuomeninių mokslų akademijoje prie TSKP CK Maskvoje ir 1963 m. apginta menotyros mokslų kandidato disertacija atvėrė dar didesnes galimybes. Lietuvos komunistų partijos Centro komitete dirbdamas skyriaus vedėjo pavaduotojo, skyriaus vedėjo pareigose, vėliau devynerius metus vadovavo Lietuvos TSR kultūros ministerijai. Nuo 1976-ųjų trylika metų būdamas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto ideologijos sekretoriumi L. Šepetys kuravo švietimo, mokslo, kultūros, Katalikų bažnyčios veiklas, taigi – formavo sovietų valdžios politiką dvasinės kultūros srityje. Kaip LKP CK ideologijos sekretorius jis prisidėjo prie kitaminčių, disidentų veiklos ribojimo, nors su kai kuriais iš jų vėliau išlaikė pagarbius ideologinių priešininkų santykius.
Atskleisdamas savo požiūrį į partinę nomenklatūrinę karjerą sovietinėje Lietuvoje ir laikyseną Atgimimo metais L. Šepetys nurodė tris, jo manymu, reikšmingus veiksnius: „Daug ką lemia gera galva arba jautri politinė uoslė, arba lankstus stuburas. Visuomeninių lūžių metais geriausia viskas kartu.“ Galima sutikti, kad visos trys šios asmeninės savybės jam buvo būdingos ir ilgus metus padėjo išlikti politinio gyvenimo lauke. Tarp tuometinių vadovų L. Šepetys pasižymėjo intelektu ir erudicija, nenutolo nuo mokslinės veiklos, sulaukė akademinio pripažinimo ir autoriteto kultūrinės inteligentijos sluoksniuose. Amžininkams, matyt, imponavo jo impozantiška laikysena, o varžovus erzino iš lūpų nedingstanti ironiška šypsena.
„Perestroikos“ ir Atgimimo metais, dar eidamas LKP CK ideologijos sekretoriaus ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas, matydamas reikšmingus pokyčius visuomenėje ir atsižvelgdamas į tautinio atgimimo procesus, L. Šepetys savo įtaka prisidėjo prie senųjų komunistinių pažiūrų pareigūnų pašalinimo, stengėsi netrukdyti spaudos, radijo, televizijos laisvėjimo procesams. Tiesa, dar 1988 m. rudenį politologas Aleksandras Štromas kiek skeptiškai charakterizavo L. Šepečio veiklą, joje matydamas pastangas išsaugoti savo politinę įtaką išrinkus naująjį Lietuvos komunistų partijos pirmąjį sekretorių Algirdą Mykolą Brazauską. Šio tikslo nepavyko pasiekti – 1989 m. vasarį L. Šepetys buvo atleistas iš Centro komiteto sekretoriaus pareigų, o rinkimuose į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą 1989 m. kovo 26 d. pralaimėjo Sąjūdžio kandidatui Egidijui Bičkauskui. Netekęs vadovaujančių pareigų partijoje jis išsaugojo autoritetą Lietuvos komunistų partijos reformoms pasiryžusių partiečių aplinkoje. 1989 m. gruodžio 19–23 d. vykusiame XX Lietuvos komunistų partijos suvažiavime L. Šepetys dalyvavo paskutiniame posėdyje, kuriame buvo priimti lemtingi sprendimai dėl savarankiškos LKP sukūrimo. Lionginas Šepetys išliko Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko poste iki kadencijos pabaigos 1990 m. vasario mėnesį. Tuo laiku Aukščiausioji Taryba, jautusi vis aktyvesnę Sąjūdžio atstovų įtaką ir visuomenės spaudimą, pasak „Atgimimo“ žurnalistų, dar okupuotoje Lietuvoje „pirmą kartą tapo politinio gyvenimo arena“.

Rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Lionginas Šepetys varžėsi Vievio rinkimų apygardoje Nr. 138. Kandidatu jį iškėlė Elektrėnuose gyvenančių ir Kaišiadorių hidroakumuliacinės elektrinės statyboje dirbančių darbuotojų susirinkimas. Nemaža balsų persvara 1990 m. vasario 24 d. jau pirmajame rinkimų ture jis buvo išrinktas deputatu. 1990 m. kovo 11-ąją dieną balsavo už Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ ir tapo vienu iš 124 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje iki 1991 m. lapkričio mėnesio dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros komisijoje, vėliau, iki kadencijos pabaigos – Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijoje. Pačioje Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos darbo pradžioje L. Šepetys buvo paskirtas Aukščiausiosios Tarybos struktūros ir veiklos principų darbo grupės vadovu, vėliau talkininkavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos reglamento rengėjams. Už šį darbą sulaukė oficialios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo padėkos. Pasibaigus kadencijai, Lionginas Šepetys kandidatavo 1992 m. rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą, tačiau išrinktas nebuvo.

 
Parodoje, skirtoje Liongino Šepečio 95-osioms gimimo metinėms paminėti, pristatomas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro gyvenimo kelias, nevienareikšmiškai vertinama jo, kaip aukšto partinės nomenklatūros atstovo, karjera okupuotoje sovietinėje Lietuvoje bei veikla Atgimimo metais, darbas Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje, Lietuvos mokslų akademijoje ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klube.
Parodoje eksponuojamos nuotraukos yra saugomos Kauno technologijos universiteto muziejuje, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos mokslų akademijos archyve, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyve, Lietuvos Respublikos Seimo archyve, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos archyve, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Vilniaus universiteto bibliotekoje. Taip pat pristatoma Liongino Šepečio šeimos, fotografų Romualdo Jurgaičio, Andriaus Petrulevičiaus, Romualdo Požerskio asmeninių archyvų nuotraukų. 
Fotografijų autoriai: Antanas Ališauskas, Marijonas Baranauskas, Džoja Gunda Barysaitė, Arnoldas Barysas, Feliksas Bieliauskas, Romualdas Damulis, Larisa Dmuchovskaja, Vladimiras Gulevičius, Jonas Juknevičius, Romualdas Jurgaitis, Viktoras Kapočius, Paulius Lileikis, Vidas Naujikas, Andrius Petrulevičius, Olga Posaškova, Romualdas Požerskis, Algirdas Sabaliauskas, Konstantinas Sasnauskas, Antanas Sutkus, Gediminas Svitojus, Virginija Valuckienė, Ričardas Žičkus, Algimantas Žižiūnas.
Širdingai dėkojame kolegoms archyvų, muziejų ir bibliotekų darbuotojams, Liongino Šepečio artimiesiems, visiems savo patarimais ir darbu talkinusiems rengiant šią parodą.

Parodą parengė – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija.
Parodos koncepcijos ir tekstų autorius – Žydrūnas Mačiukas, nuotraukų redaktorius Andrius Petrulevičius, dizainerė Neringa Motiejūnaitė-Lilienė, redaktorė Dainora Mozerė.

Parodos partneriai:
Kauno technologijos universiteto muziejus
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos ypatingasis archyvas
Lietuvos mokslų akademijos archyvas
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos archyvas
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas
Maironio lietuvių literatūros muziejus
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Vilniaus universiteto biblioteka