Apie parodą „SEIMO GATVĖ: Lietuvos Respublikos Seimo rūmai Kaune“

Per šimtą moderniosios Lietuvos Respublikos metų Seimas dirbo net keturiuose pastatuose, net dviejuose Lietuvos miestuose. Nors 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybė buvo atkurta sostinėje Vilniuje, tačiau jos nepriklausomybė buvo įtvirtinta laikinojoje sostinėje Kaune. 1939-aisiais Kaunas buvo senos praeities ir modernios dabarties žaliuojantis miestas. Jis atliko nepaprastą vaidmenį Lietuvos atgimimo dienomis. Dėl geopolitinių priežasčių jam net dviem dešimtmečiams buvo lemta tapti politiniu, administraciniu, kultūriniu, ekonominiu valstybės centru. Dėl sudėtingos geopolitinės situacijos – teritorinių nesutarimų su Lenkija ir artėjančio Raudonosios armijos puolimo – 1919 m. sausį Lietuvos Valstybės Taryba, Ministrų Kabinetas ir kitos Lietuvos valstybės įstaigos buvo priverstos skubiai persikelti į Kauną. Nors šiame mieste tikėtasi apsistoti tik trumpam, kol nurims geopolitinės audros ir išsispręs ginčai su Lenkija dėl Vilniaus, tačiau 1920-ųjų pabaigoje imta suprasti, kad į sostinę Vilnių greitai grįžti nepavyks. Būtent laikinojoje sostinėje pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo išrinktas Lietuvos Valstybės Prezidentas, šiame mieste į pirmąjį posėdį susirinko pirmą kartą Lietuvos istorijoje visuotiniuose, lygiuose ir demokratiniuose rinkimuose išrinktas Lietuvos parlamentas – Lietuvos Steigiamasis Seimas, Lietuvos valstybę paskelbęs demokratine respublika. Lietuvos Respublikos Seimas Kaune su pertraukomis dirbo net trijuose pastatuose: 1920 m. gegužę–birželį – Miesto teatre (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras), 1920–1927 m. – buvusioje gimnazijoje (dabar – Kauno Maironio universitetinė gimnazija), 1936–1940 m. – Teisingumo ir Seimo rūmuose (dabar – Kauno valstybinė filharmonija). Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune formavosi moderniojo Lietuvos parlamentarizmo tradicijos, deja, jų raidą pertraukė 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos Respublikos okupacija. Praėjus 50-čiai okupacijos metų, laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose išrinktas Lietuvos parlamentas – Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, susirinkęs sostinėje Vilniuje, tęsdamas 1918 m. vasario 16-osiosios Lietuvos Nepriklausomybės Akte ir 1920 m. gegužės 15-osios Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijoje įtvirtintą valstybingumo idėją, 1990 m. kovo 11 d. atkūrė Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Nuo 1990-ųjų Lietuvos Respublikos Seimas renkasi ir posėdžiauja Lietuvos sostinėje Vilniuje. 

Šioje parodoje pristatoma iš įvairių šaltinių surinkta 1920–1940 m. Lietuvos Respublikos Seimo rūmų ikonografija. Ji atskleidžia įvairiapusį ano meto Seimo vaidmenį. Lietuvos Respublikos Seimo rūmai buvo tapę reprezentaciniais laikinosios sostinės ir Lietuvos valstybės simboliais. Kai kurios Seimo rūmų nuotraukos buvo išleistos suvenyrais tapusiais atvirukais. Kiekvieną parodos stendą puošia geometrizuotų tulpių ornamentas, atkartojantis istorinės 1920–1927 metų Lietuvos Respublikos Seimo posėdžių salės Kaune dekorą. Šie rūmai stovėjo Seimo gatvėje. 

Parodoje eksponuojamos nuotraukos saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Kauno technologijos universiteto bibliotekoje, Kupiškio etnografijos muziejuje, Kauno miesto muziejuje, Lietuvos švietimo istorijos muziejuje, Kretingos muziejuje. Parodos rengėjai dėkingi parodos partneriams už pagalbą rengiant parodą ir suteiktą galimybę naudotis archyvine medžiaga. 

Miesto teatras – laikinieji Seimo rūmai Lietuvos laikinojoje sostinėje 

1920 m. gegužės 15 d. Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune, Miesto teatro rūmuose, į pirmąjį posėdį susirinkęs Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė rezoliuciją, kuria įgyvendino 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto priesaką – galutinai nustatyti Lietuvos valstybės pagrindus. Rezoliucija skelbė: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, kaipo demokratinę respubliką [...].“ Nuo šios dienos Lietuvos Valstybę imta oficialiai vadinti Lietuvos Respublika. Pirmojo demokratiškai išrinkto Lietuvos Respublikos parlamento – Steigiamojo Seimo pirmaisiais rūmais laikinojoje sostinėje tapo XIX a. pabaigoje statytas Miesto teatras (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras), tuo metu Kaune turėjęs didžiausią salę. Pirmąjį Steigiamojo Seimo posėdį stebėjo gausi kviestinė publika ir užsienio valstybių diplomatai. Seimo Prezidiumo narių darbo vietos buvo įrengtos scenoje, o į frakcijas susiskirsčiusių Seimo narių vietos buvo įrengtos parteryje. Teatro salė buvo dekoruota Lietuvos valstybės simboliais, vėliavomis ir miestų herbais. Šie rūmai nebuvo pritaikyti kasdieniam parlamento darbui, todėl laikinojoje sostinėje iš karto pradėta ieškoti kitų, patogesnių patalpų. Steigiamasis Seimas Miesto teatre posėdžiavo beveik mėnesį. 1925 m. šie rūmai tapo Valstybės teatro rūmais, vėliau jie buvo rekonstruoti ir įgijo dabartinę išvaizdą, juose vykdavo ne tik spektakliai, bet ir valstybės švenčių ir kitų svarbių sukakčių minėjimai. 

Seimo rūmai Lietuvos laikinosios sostinės Seimo gatvėje 

Lietuvos Respublikos Prezidentas, Ministrų Kabinetas ir Steigiamasis Seimas Kaune laikinai įsikūrė dar XIX amžiuje statytuose carinio laikotarpio pastatuose. Kai iškilo valdžios įstaigų būstinių klausimas, laikinumo aspektas pasirodė esąs lemiamas, buvo tikimasi greitai grįžti į sostinę Vilnių. Tačiau sparčiai besikeitusios ano meto geopolitinės aplinkybės lėmė laikinojoje sostinėje užtrukti net du dešimtmečius. Po ilgų svarstymų, dvejonių ir pasiūlymų Lietuvos parlamentą įkurti ligoninės pastate, buvo nuspręsta Lietuvos Respublikos Seimo rūmais paversti buvusios berniukų gimnazijos pastatą (dabar – Kauno Maironio universitetinė gimnazija), kuriame veikė Lietuvos aukštieji kursai. Šalia šio Naujamiesčio prieigose įsikūrusio pastato šurmuliavo viena didžiausių to meto Kauno turgaviečių, o kitapus gatvės stovėjo Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai. Steigiamajam Seimui persikėlus į buvusios berniukų gimnazijos rūmus, pabrėžiant institucijos svarbą, greta buvusiai gatvei buvo suteiktas Seimo pavadinimas (dabar – Gimnazijos gatvė). Šios gatvės pavadinimas buvo pakeistas tik Antrojo pasaulinio karo metais, nors dar iki tol buvo laikotarpis, kai 1927–1936 m. devynerius su puse metų Lietuva gyveno be Seimo, o 1936 m. susirinkęs Seimas dirbo kituose rūmuose. Šiuose rūmuose 1920–1927 metais dirbo keturios Lietuvos Respublikos Seimo kadencijos: Steigiamasis Seimas (1920–1922), Pirmasis (1922–1923), Antrasis (1923–1926) ir Trečiasis (1926–1927) Seimas, juose dirbo ir Seimo raštinė. 

Valstybės ženklai Seimo rūmų fasade 

Buvusios berniukų gimnazijos rūmuose įsikūrus Lietuvos Respublikos Seimui, virš pastato iškilo Lietuvos valstybės vėliava, frontoną papuošė Lietuvos valstybės herbas Vytis, o netrukus specialiai Seimo poreikiams virš pagrindinio įėjimo buvo įrengtas platus balkonas, iš kurio matėsi kitapus gatvės buvę Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai ir jų sodelis. Trečiajame rūmų aukšte buvo įrengta Seimo posėdžių salė. Šie rūmai liudija Seimo narių pasirinkimų ir apsisprendimų svarbą. Iškilus grėsmei Lietuvos valstybingumui, neseniai darbą pradėjęs Steigiamasis Seimas savo valia laikinai susimažino – iš Steigiamojo Seimo Pirmininko ir šešių Steigiamojo Seimo narių sudarė Mažąjį Seimą, dirbusį 1920 m. spalio 23 d. – 1921 m. sausio 17 d. laikotarpiu. Vykstant atviroms kovoms su Lenkijos kariuomene, Steigiamojo Seimo nariai stojo ginti valstybės – kas ginklu, kas organizuodami paramą Lietuvos kariuomenei ar telkdami bendram darbui Lietuvos visuomenę. Tuo metu Seimo rūmuose vyko Mažojo Seimo ir Seimo komisijų posėdžiai, įsikūrė visuomeninis Lietuvos gynimo komitetas, kuriame aktyviai veikė Seimo nariai, o 1920 m. lapkritį rūmuose buvo įrengta didžiulė siuvykla, siuvusi drabužius kariams savanoriams. Siuvyklą kuravo Lietuvos moterų komitetas Tėvynei ginti, jame dirbo Seimo narės ir Seimo narių žmonos. Steigiamasis Seimas prie įprasto parlamentinio darbo grįžo 1921 m. pradžioje. Lietuvos Respublikos Seimas šiuose rūmuose dirbo iki 1927 metų.

Valstybės šventė Gegužės 15-oji – Steigiamojo Seimo susirinkimo diena 

Amžininkai Steigiamojo Seimo kadenciją išskyrė iš visų demokratinių Seimo kadencijų kaip pačią įdomiausią ir nuveikusią reikšmingiausius darbus per trumpą 1920–1922 m. laikotarpį. Neatsitiktinai Gegužės 15-oji tapo valstybės švente. Svarbus ano meto valstybės švenčių atributas buvo eisenos. Vasario 16-ąją ir kitų valstybės švenčių dienomis eisenų dalyviai aplankydavo svarbiausias valstybės institucijas: Lietuvos Respublikos Seimą, Respublikos Prezidentą, Ministrų Kabinetą, Karo ligoninę, kurioje buvo gydomi Nepriklausomybės kovose sužeisti kariai. Taip pat buvo aplankomi žuvusiųjų atminimui skirti memorialai. Tradicija minėti Gegužės 15-ąją, Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną, susiformavo dar tebedirbant Lietuvos Steigiamajam Seimui. 1925 metais minint penktąsias šio Seimo susirinkimo metines, Gegužės 15-oji buvo įtraukta į Švenčių ir poilsio įstatymą ir tapo oficialia valstybės švente. Išskirtinis šios šventės bruožas buvo Lietuvos kariuomenės paradas. Be to, tą dieną, kaip ir kitų valstybės švenčių metu, būdavo pagerbiamas žuvusiųjų Nepriklausomybės kovose atminimas Karo muziejaus sodelyje prie paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Gegužės 15-osios šventės esmė buvo pakeista XX a. ketvirtajame dešimtmetyje – ji tapo neparanki po to, kai 1927 m. balandžio 12 d. buvo paleistas Lietuvos Respublikos Seimas, o nauji Seimo rinkimai nebuvo paskelbti. Tuo metu Gegužės 15-oji primindavo nevykdomą Lietuvos Valstybės Konstituciją, todėl XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ją imta švęsti kaip visuomenės ir kariuomenės vienybės dieną. 

Seimo posėdžių salė – įstatymų ir svarbių sprendimų priėmimo vieta 

Buvusios berniukų gimnazijos patalpos, nors ir erdvios, nebuvo patogios Seimo narių darbui (1920–1922 m. Seimą sudarė 112 narių, 1922–1926 m. – 78 nariai, o 1926 m. – 85 nariai). Seimo posėdžių salė buvo įkurta trečiajame pastato aukšte. Kėdės jai buvo pasiskolintos iš Matininkų kursų, tačiau šalia kėdžių Seimo nariai neturėjo jokių stalelių dokumentams pasidėti ir rašyti. Buvo juokaujama, kad labiau pasisekė tiems, kurie sėdi dešinėje, – jie galėjo naudotis bent palangėmis. Be Seimo narių ankštoje salėje turėjo tilpti posėdžius aptarnavę Seimo raštinės tarnautojai, atskiros vietos buvo numatytos Ministrų Kabineto nariams, taip pat vieta užsienio šalių diplomatams ir kitiems kviestiniams posėdžių dalyviams. Salės gale buvo vietos posėdžius stebėjusiems spaudos atstovams, taip pat Seimo svečiams. Nepatogią salę siekiant pritaikyti patogesniam darbui, buvo pakviestas architektas Vladimiras Dubeneckis. Jis parengė būsimos salės projekto ir baldų eskizus, tačiau jie nebuvo įgyvendinti. Nors darbo sąlygos buvo skurdžios, neretai kildavo aštrios diskusijos, šioje salėje buvo priimti svarbūs teisės aktai: pirmoji nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija, paskelbta 1922 m. rugpjūčio 1 d., Žemės reformos įstatymas, priimtas 1922 m. vasario 15 d., Piniginio vieneto įstatymas, priimtas 1922 m. rugpjūčio 9 d., lėmęs savo valiutos (lito) įvedimą, 1922 m. patvirtintas Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) statutas.

Seimas – Lietuvos Respublikos Prezidento priesaikos vieta 

Anuo metu Lietuvos Respublikos Seimo salėje vyko ne tik diskusijos dėl teisės aktų, bet ir iškilmingi Seimo posėdžiai, skirti Vasario 16-ajai paminėti, iškilmingų pirmųjų posėdžių metu prisiekdavo naujos kadencijos Seimo nariai. Šioje salėje prisiekė Pirmojo (1922–1923), Antrojo (1923–1926), Trečiojo (1926–1927) Seimo nariai, jų priesaikas priimdavo katalikų ir stačiatikių dvasininkai bei žydų rabinas. Seimo narius katalikus yra prisaikdinęs ir prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, beje, šiuose rūmuose veikusios gimnazijos absolventas. Šioje salėje 1920–1927 m. Lietuvos Respublikos Seimo nariai rinko Lietuvos Respublikos Prezidentą. Anuo metu Respublikos Prezidentas buvo renkamas netiesioginiuose rinkimuose. Šioje salėje iškilmingo posėdžio metu tautos atstovų – Seimo narių – akivaizdoje priesaikos ir pasižadėjimo žodžius yra ištarę visi to meto Lietuvos Respublikos Prezidentai: Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius ir Antanas Smetona. Visi jie yra ėję ir Lietuvos Respublikos Seimo nario pareigas. Iškilmingumo buvusios berniukų gimnazijos salei, tapusiai Seimo posėdžių sale, suteikė specialiai parlamentui sukurtas dekoras. Seimo posėdžių salę papuošė tautiniai motyvai: geometrizuotų tulpių ornamentus atkartojanti sieninė tapyba, salės perimetru buvo iškabinti Lietuvos miestų ir miestelių herbai, o pagrindiniu salės akcentu tapo Lietuvos Respublikos herbas – Vytis, papuoštas tekstilinių draperijų dekoru. Jam iš šonų buvo pakabinti herbinis skydas su Gediminaičių stulpais ir Žemaitijos herbas, kuriuos puošė trispalvės Lietuvos valstybės vėliavos. 

Seimo rūmai – užsienio delegacijų apsilankymo vieta 

Svarbi Lietuvos Respublikos Seimo darbo sritis buvo užsienio politika. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikuodavo sutartis su kitomis valstybėmis, tvirtindavo Lietuvos Respublikos užsienio politikos gaires. Steigiamojo Seimo laikotarpiu buvo įtvirtintas tarptautinis Lietuvos valstybės statusas. Lietuvos Respublikos Seimo narių delegacijos lankydavosi kitose valstybėse, o užsienio valstybių parlamentinės delegacijos lankydavosi Lietuvoje. Pirmiausia Lietuvos Respublikoje apsilankė parlamentinė Latvijos Respublikos Saeimos delegacija, 1923 metais Kaune lankėsi Jungtinės Karalystės Parlamento delegacija – tai buvo pirmoji parlamentinė delegacija, atvykusi iš didžiosios valstybės, vėliau lankėsi Prancūzijos parlamento nariai. 1925 m. Lietuvos Respublikos Seime su neoficialiu vizitu viešėjo Latvijos Respublikos Saeimos Pirmininkas Fridryhas Vesmanis (Frīdrihs Vesmanis). Jį pasitiko Seimo vicepirmininkai, po laikinąją sostinę jis keliavo Seimo Pirmininko automobiliu. Vėliau jis latvių žurnalistams pasakojo su dideliu susidomėjimu apžiūrėjęs Lietuvos parlamento patalpas – Seimo posėdžių salę, komisijų patalpas, kurios Lietuvoje buvo šiek tiek erdvesnės nei Latvijos parlamente, taip pat Seimo biblioteką ir skaityklą. Labiausiai jį nustebino laikinas Lietuvos parlamento patalpų pobūdis. Posėdžių salėje buvo vien kėdės, parlamentarai neturėjo net stalelių svarstomiems dokumentams pasidėti.

Parlamentinės demokratijos išbandymas – 1926 m. gruodžio 17-osios naktis 

Dabartinės gimnazijos rūmai liudija apie vieną svarbiausių modernios Lietuvos valstybės įvykių – 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmą. Amžininkai šią datą vadino istorine naktimi. 1926 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos Seimo posėdis užsitęsė taip ilgai, kad naktį, 24 val., vis dar nesimatė jo pabaigos. Dalis Seimo narių neištvėrę išvyko anksčiau, likusieji ir toliau svarstė vienos iš ministerijų biudžetą. 3 val. nakties iš tribūnos vis dar buvo sakomos kalbos, išvargę Seimo nariai akivaizdžiai snūduriavo, kai staiga atsidarė salės durys ir įėjo grupė kariškių. Jie pareikalavo Seimo narių išsiskirstyti, o Seimo Prezidiumo narius internavo. Netrukus buvo priverstas atsistatydinti Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius, drauge pasitraukė Ministras Pirmininkas Mykolas Sleževičius, po dviejų dienų atsistatydino Seimo Pirmininkas Jonas Staugaitis ir Seimo Prezidiumas. 1926 m. gruodžio 19 d. Seimas Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinko Antaną Smetoną, o Seimo Pirmininku – Aleksandrą Stulginskį. Po kelių mėnesių, 1927 m. balandžio 12 d., demokratiškai išrinktas Seimas buvo paleistas taip ir nebaigęs kadencijos. Netrukus naujoji vyriausybė atsisakė ir 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtos demokratinės Lietuvos Valstybės Konstitucijos. Paleidus Lietuvos Respublikos Seimą, buvę Seimo rūmai buvo perduoti Lietuvos Respublikos švietimo ministerijai.

Į rūmus grįžta gimnazistai – „Aušros“ mergaičių valstybinė gimnazija

1927 m. pavasarį paleidus Lietuvos Respublikos Seimą ir neskubant rengti naujo Seimo rinkimų, ištuštėjusios Seimo rūmų patalpos buvo perduotos Lietuvos Respublikos švietimo ministerijai, kuri jas paskyrė Kauno „Aušros“ valstybinei gimnazijai. Kauno „Aušros“ gimnaziją buvo nuspręsta reformuoti ir įsteigti dvi atskiras berniukų ir mergaičių gimnazijas, įvedant papildomą komercijos mokymą. 1927 m. spalio mėnesį Kauno „Aušros“ mergaičių valstybinė gimnazija buvo įkurta buvusiuose Seimo rūmuose, ano meto Seimo gatvėje, o Kauno „Aušros“ berniukų gimnazija ir toliau liko Laisvės alėjoje. Iki šios reformos gimnazijai priklausęs materialusis turtas liko „Aušros“ berniukų gimnazijos nuosavybė. Švietimo ministerija skyrė šiek tiek lėšų buvusiems Seimo rūmams pritaikyti švietimo reikmėms, tačiau gimnazijos poreikiams buvo naudojamas ir Seimui priklausęs inventorius. Beje, šiuose rūmuose liko Seimo žinioje buvusios nedegančios dokumentų spintos su jose užrakintais dokumentais, šių spintų raktus protestuodamas dėl neteisėto Seimo paleidimo išsivežė paleistojo Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis. Jis buvo pažadėjęs raktus grąžinti tik naujai susirinksiančio Seimo Pirmininkui. Kurį laiką buvusiuose Seimo rūmuose kartu su mergaičių gimnazija veikė Simono Daukanto mokytojų seminarija suaugusiesiems. 

Lietuvos Respublikos Seimo ženklai gimnazijos salėje 

Kauno „Aušros“ mergaičių valstybinės gimnazijos direktoriumi 1927–1939 m. dirbo Kazimieras Jokantas, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys (dirbęs visas keturias demokratinio Seimo kadencijas), Lietuvos Respublikos Antrajame Seime (1923–1926) ėjęs Seimo vicepirmininko pareigas. Kazimieras Jokantas paliko gimnazijos direktoriaus postą 1939 m., tapęs Lietuvos Respublikos švietimo ministru. Buvusios Seimo posėdžių salės, tapusios gimnazijos aktų sale, sienas ir toliau puošė geometrizuotų tulpių ornamentai, salėje išliko Lietuvos miestų herbai, kurį laiką buvo išlikęs ir pagrindinis salės akcentas – Lietuvos Respublikos herbas – Vytis, papuoštas tekstilinių draperijų dekoru. Tačiau ilgainiui buvo atsisakyta draperijų, liko tik Lietuvos ir Žemaitijos herbai bei Gediminaičių stulpai herbiniame skyde. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje buvo pakeistas gimnazijos pastato eksterjeras, panaikintas pastato frontoną puošęs Lietuvos valstybės herbas, vietoj jo frontone buvo įrašytos inicialinės gimnazijos raidės. Po Sovietų Sąjungos okupacijos, 1940-aisiais, gimnazija neteko „Aušros“ pavadinimo, ji buvo pavadinta Kauno 2-ąja vidurine mokykla. Mokyklos aktų salėje buvo panaikinti likę parlamento ženklai. Atgimimo laikotarpiu, 1989 m., mokyklai buvo suteiktas Maironio vardas, 2000 m. – gimnazijos statusas, o nuo 2010 m. mokykla yra vadinama Kauno Maironio universitetine gimnazija. 

Teisingumo rūmai – Seimo raštinė be Seimo 

Teisingumo rūmai (dabar – Kauno valstybinė filharmonija), vienas pirmųjų specialiai valstybės valdymui ir administravimo funkcijai suprojektuotų laikinosios sostinės pastatų, atspindinčių oficialųjį to meto stilių. 1925–1929 m. pagal architekto Edmundo Alfonso Fryko projektą pastatytuose rūmuose įsikūrė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Vyriausiasis Tribunolas, Apeliaciniai Rūmai, Vyresniojo notaro tarnyba ir kitos įvairios teisminės tarnybos. Pagrindiniu rūmų išorės akcentu tapo kupolu užbaigta kampinė kolonada su aukso raidėmis įrašyta fraze „JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM“ („Teisingumas yra valstybių pagrindas“). Pastato interjerą puošė klasikiniai architektūriniai elementai, dekoruoti tautiniu stiliumi: liaudies drožinių motyvais, tautinių juostų elementais, Gediminaičių stulpais. Šiuose rūmuose glaudėsi 1927 m. paleisto Seimo raštinės tarnautojai, kurie atliko dalies Teisingumo ministerijos tarnautojų funkcijas. Šiuose rūmuose prisiekė Lietuvos Respublikos Prezidentu perrinktas Antanas Smetona. 1934–1935 m. Teisingumo rūmuose vyko vienas garsiausių to meto Lietuvos teismo procesų – Klaipėdos krašto nacistinių organizacijų narių teismo procesas (kitaip dar vadinamas Noimano-Zaso byla). Procesą stebėjo ir plačiai aprašė Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Lenkijos, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos, Švedijos, Vokietijos ir kitų valstybių žurnalistai. Nuo 1936 metų, kai darbą pradėjo Lietuvos Respublikos Ketvirtasis (1936–1940) Seimas, šie rūmai imti vadinti Teisingumo ir Seimo rūmais. 

Teisingumo ir Seimo rūmai – Lietuvos Respublikos Seimo sugrįžimas  

1936–1940 metais Lietuvos Respublikos Seimas posėdžiavo Teisingumo ir Seimo rūmuose. Lietuvos Respublikos Prezidentas, 1927 m. balandžio 12 d. paleidęs Seimą, neskubėjo skelbti naujų jo rinkimų. 1928 metais buvo paskelbta nauja Lietuvos Valstybės Konstitucija, sustiprinusi Respublikos Prezidento galias ir dar kartą patvirtinusi Seimo institucijos svarbą valstybės valdžios sąrangoje, tačiau tuo metu Lietuva vis dar gyveno be Seimo. 1936 m. paskelbus naują Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo redakciją, tais pačiais metais buvo paskelbti Seimo rinkimai, o 1936 m. rugsėjo 1 d. įvyko iškilmingas pirmasis Lietuvos Respublikos Ketvirtojo (1936–1940) Seimo posėdis. Lietuvos Respublikos Seimas vėl susirinko po daugiau nei devynerių metų pertraukos. Į pirmąjį Ketvirtojo (1936–1940) Seimo posėdį susirinko Ministrų Kabineto, kariuomenės, religinių bendruomenių atstovai, užsienio valstybių diplomatai, žymūs Lietuvos visuomenės veikėjai. Išrinktųjų Seimo narių priesaikas priėmė katalikų ir evangelikų dvasininkai. Po priesaikos ceremonijos į Seimo rūmus atvyko Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Jo garbei Kauno gatvėse nuo Prezidento iki Seimo rūmų buvo išstatyta garbės sargyba. Tarp stebėjusiųjų šį Seimo posėdį buvo ir ankstesnių, demokratinio Lietuvos Respublikos Seimo kadencijų narių, o iškilmes tiesiogiai transliavo Lietuvos radiofonas. Šį Seimą sudarė tik 49 tautos atstovai. Iš esmės šios kadencijos metu Seimas prarado savarankiškos, demokratinės institucijos bruožus ir tapo Lietuvos Respublikos Prezidento sprendimų pritarėju.

Naujoji Seimo posėdžių salė Teisingumo ir Seimo rūmuose 

1936 metais Teisingumo rūmai buvo pritaikyti ir Seimo poreikiams. Antrajame aukšte buvo įrengti Seimo Pirmininko ir Seimo Prezidiumo narių kabinetai. Rūmuose buvo įrengtos patalpos Seimo komisijoms, kambarys Seimo raštinės reikmėms. Erdvią Seimo posėdžių salę apšvietė lubose sukonstruotas švieslangis. Salės gale buvo įrengta Seimo Prezidiumo darbo vieta, už jos ant sienos buvo pakabintas Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos portretas. Abipus Seimo Prezidiumo stalo buvo įrengtos tribūnos, viena – referentui, kita – kalbėtojams. Ties tribūnomis buvo pastatyti stalai stenografuotojams. Prieš Seimo Prezidiumo stalą buvo įrengtos Seimo narių darbo vietos – atskiri suolai su staleliu. Jie buvo sustatyti eilėmis, o Seimo nariai juose sėdėjo abėcėlės tvarka, mat 49 šios kadencijos Seimo nariai neatstovavo partijoms ir nesudarė frakcijų. Posėdžių salėje ant atskiros pakylos buvo įrengta Ministrų Kabineto ložė, salės gale įrengtos vietos žurnalistams ir svečiams. Beletažo ložėse buvo įrengtos vietos diplomatinio korpuso nariams ir svečiams. Patogesniam žurnalistų darbui viename iš vestibiulio kambarių buvo įrengtas telefonas. Lietuvos parlamentas šiuose rūmuose dirbo iki Lietuvos okupacijos. 1940 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Seimas buvo paleistas. Kitos kadencijos Lietuvos parlamentas, pratęsęs Lietuvos Respublikos Seimo tradiciją, susirinko tik 1990 metais Lietuvos sostinėje Vilniuje. 

Parodos rengėja – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija. 

Parodos koncepcijos ir tekstų autorė – dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, nuotraukų redaktorius – Andrius Petrulevičius, parodos dizaineris – Tomas Rastenis, tekstų redaktorės – Jolanta Laurinaitienė ir Dainora Mozerė. 

Parodos partneriai: 

Lietuvos centrinis valstybės archyvas 

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus 

Vytauto Didžiojo karo muziejus 

Šiaulių „Aušros“ muziejus 

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka 

Maironio lietuvių literatūros muziejus 

Kauno technologijos universiteto biblioteka 

Kupiškio etnografijos muziejus 

Kauno miesto muziejus 

Lietuvos švietimo istorijos muziejus 

Kretingos muziejus 

Paroda „SEIMO GATVĖ: Lietuvos Respublikos Seimo rūmai Kaune“ eksponuota:

2022 m. gegužės 9 d. – 2022 m. birželio 6 d. – Lietuvos Respublikos Seimo Vitražo galerijoje;

2022 m. birželio 7 d. – 2023 m. gegužės 15 d. – Lietuvos Respublikos Seimo II rūmuose.