Apie Laisvės premijos laureatą Vytautą Landsbergį

2016 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu, paskyrė 2016 metų Laisvės premiją paskyrė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui – aukščiausiam Lietuvos Respublikos pareigūnui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui. 

Laisvės premija Vytautui Landsbergiui buvo įteikta per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą ir 2016 metų Laisvės premijų įteikimo ceremoniją 2017 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.

Vytautas Landsbergis – Laisvės kovotojas kaip velionis sovietų disidentas Andrejus Sacharovas, Lenkijos „Solidarumo“ profsąjungos vadovas Lechas Valensa ir Čekoslovakijos dramaturgas prezidentas Vaclavas Havelas. <...> Ką vienas gauna iš istorijos, kitas randa muzikoje. Lietuvos prezidentas Landsbergis, kuris pritaikė Bethoveno Devintąją simfoniją kaip himną savo žmonių sąjūdžiui, buvo paklaustas, kodėl Bethoveno tonai turėtų skambėti Vilniaus gatvėse ir aikštėse. Jis atsakė, taip esą todėl, kad Devintoji yra „laisvės ir pergalės simfonija, pergalės prieš vergiją, klastą ir juodą neapykantą.“

Džordžas H. Bušas, 41-asis JAV Prezidentas 1989–1993 m.

Vytautas Landsbergis – muzikologas, vienas iš 1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderių,  1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas – pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas. Jo vadovaujamas parlamentas ir Lietuva 1990 m. kovo 11-ąją atkūrė Lietuvos valstybės nepriklausomybę, atsispyrė ginkluotai Sovietų Sąjungos agresijai, pasiekė valstybės tarptautinį pripažinimą, referendume priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją, įtvirtinusią Lietuvos valstybę kaip nepriklausomą demokratinę respubliką. 

Laisvės premijos laureatas Vytautas Landsbergis, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderis, vienas iš mūsų modernios valstybės kūrėjų, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas (1990–1992 m.), Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas (1996–2000 m.) gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune, pirmųjų Nepriklausomybės kovų savanorio, talentingai tuometės Lietuvos laikinosios sostinės Kauno architektūrinį kraštovaizdį kūrusio Lietuvos architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio (1893–1993) ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės (1894–1957) šeimoje. Vytauto Landsbergio seneliai – žymūs lietuvių tautinio atgimimo veikėjai, lietuviškosios kultūros kūrėjai – šiuolaikinės lietuvių kalbos normintojas Jonas Jablonskis ir dramaturgas, draudžiamos lietuvių kalbos platintojas Gabrielius Žemkalnis-Landsbergis. Paties profesoriaus prisiminimuose kaip svarbus autoritetas iškyla motinos brolis teisės istorikas prof. Konstantinas Jablonskis, kurio sukaupta turtinga biblioteka buvo savarankiško lavinimosi šaltinis. Jaunosios Lietuvos inteligentų šeima artimai bičiuliavosi su Kauno miesto inteligentija, Lietuvos dailininkais, aktoriais, dainininkais, rašytojais, politikais, valstybės tarnautojais – Dvarionais, Gustaičiais, Jablonskiais, Klimais, Lozoraičiais, Mašiotais, Petkevičiais, Šakeniais, Urbšiais ir kitais. Humanistinė ir intelektuali atmosfera, kaip prisiminė V. Landsbergis, „pasaulis su knyga“, idealizmas, didelės žmogiškosios vertybės, meilė žmogui ir tautai, formavo Vytauto ir Onos Žemkalnių-Landsbergių šeimos vaikų pasaulėžiūrą. Šis šeimoje įskiepytas vertybių kodas vėlesniais metais išryškėjo Vytauto Landsbergio, politiko ir pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo, sprendimuose. 

Gimtajame Kauno mieste V. Landsbergis baigė vidurinę ir Juozo Gruodžio muzikos mokyklas. Okupuotoje Lietuvoje jis pasirinko kūrybinį muziko ir mokslinį-pedagoginį kelią. 1950 m. įstojo į Valstybinę konservatoriją Vilniuje, ją baigė 1955 m. ir iki šiol gyvena Lietuvos sostinėje. Anksti pradėjo dirbti pedagoginį darbą, dėstė fortepijoną Vilniaus M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje (1952–1957 m.), Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (1955–1957 m.), Vilniaus pedagoginiame institute (1957–1974 m.), Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete (1974–1978 m.). 1969 m. Istorijos institute apgynė menotyros mokslų kandidato disertaciją „Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“, o 1994 m. Lietuvos muzikos akademijoje apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Laikas ir turinys“. Jo moksliniai interesai apėmė Lietuvos meno, muzikos ir kultūros istoriją, akademinėse studijose ir straipsniuose daugiausia gvildeno Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą. Jis taip pat buvo renkamas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio draugijos pirmininku, 1995–2008 m. buvo Tarptautinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vargonininkų ir pianistų konkurso tarybos pirmininkas. Suredagavo ir išleido visus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius fortepijonui ir tapo vienu autoritetingiausių čiurlionianos tyrėjų.

1951 m. V. Landsbergis dalyvavo Lietuvos vyrų šachmatų čempionate. Jame dalyvavo ir didmeistriai iš Rusijos, tarp kurių buvo tų metų Maskvos šachmatų čempionato nugalėtojas ir būsimasis pasaulio šachmatų čempionas Tigranas Petrosianas. Varžybų debiutantas Vytautas Landsbergis užėmė septintą vietą, tačiau sužaidė lygiosiomis prieš sunkiai įveikiamu vadintą „Geležinį Tigraną“. Po metų Lietuvos vyrų šachmatų čempionate dalinosi antrą trečią vietą su tą kartą nugalėta Lietuvos šachmatų legenda Vladu Mikėnu, savo laiku laimėjusiu prieš garsius pasaulio čempionus Aleksandrą Aliochiną, Michailą Botviniką. Pasak buvusios Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, racionalaus šachmatininko savybės taip pat pasitarnavo Vytauto Landsbergio politiko veiklai: „Subtilus balanso jausmas, sunkiausiais laikais padėjęs sustiprinti ir apginti mūsų valstybines pozicijas. Racionalumas valstybiniu lygmeniu yra nuolatinė paieška teisingos strategijos ir jos įgyvendinimas, žvelgiant toliau nei ši diena ar rytojus, numatant grėsmes, kurių dar tik gali kilti, ir pasiruošiant jas pasitikti iš jėgos, o ne iš silpnumo pozicijos.“

1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo metais profesoriui Vytautui Landsbergiui ėjo 56-ieji metai. 1988 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijoje vykusiame Lietuvos inteligentijos susirinkime buvo išrinkta 35 žmonių grupė, pavadinta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvine grupe. Vytautas Landsbergis buvo pasiūlytas ir tapo jos nariu. Į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę buvo išrinkti to meto žinomi Lietuvos rašytojai, muzikai, dailininkai, architektai, visi, kurie aktyviau dalyvavo profesinėse visuomeninėse grupėse ir turėjo tam tikrą autoritetą ar pasitikėjimą visuomenėje. Pats Vytautas Landsbergis aktyviai dalyvavo Lietuvos kompozitorių sąjungos veikloje, muzikologų sekcijoje. Prisimindamas tą laikmetį, save jis priskyrė prie vyresniosios Sąjūdžio kartos atstovų, pasirinkusių visiems naują Lietuvos politiko kelią. 1988 m. spalio 22–23 d. Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime jis buvo išrinktas Sąjūdžio Seimo ir Seimo Tarybos nariu, o 1988 m. lapkričio 25 d. išrinktas Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininku, formaliu okupuotos Lietuvos demokratinės opozicijos lyderiu. Kartu su kitais Atgimimo metais užgimusios Lietuvos politikų bendruomenės nariais jam teko užduotis dalyvauti sudėtingiausio Lietuvos politinio ir visuomeninio virsmo procese, nuo pirmųjų Sąjūdžio mitingų iki paskutinio Rusijos kariuomenės kario išvedimo iš Lietuvos 1993 metais. Šis tautos išsivadavimo laikmetis buvo taikus, jos politinius reikalavimus lydėjo patriotinės dainos ir kalbos tūkstantiniuose mitinguose ir visuomeninėse akcijose. Pasaulis to dar nebuvo regėjęs. Simboliška, kad vienu iš svarbiausių Dainuojančios Lietuvos revoliucijos lyderių tapo muziko išsilavinimą turintis čiurlionianos ekspertas. Sąjūdžio atstovas, teisininkas Kazimieras Motieka taikliai įvertino V. Landsbergio lyderystės bruožus, prisimindamas, kaip po ilgų Sąjūdžio Seimo ar kitų Sąjūdžio atstovų debatų būtent V. Landsbergis buvo tas žmogus, kuris gebėjo sutelkti skirtingas pozicijas ir tiksliausiai suformuluoti politinius Sąjūdžio dienotvarkės uždavinius.

Sąjūdžio Seimas buvo puiki parlamentinė ir politinė mokykla, kurioje buvo keičiamasi idėjomis, generuojami Sąjūdžio politiniai siekiai: štai Sąjūdžio Seimas 1989 m. vasario 15 d. deklaracijoje pirmą kartą paskelbė aiškiai suformuluotą siekį atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, nepavaldžią Sovietų Sąjungos administracinei sistemai ir jurisdikcijai, o 1989 m. rugpjūčio 23 d. pareiškė, kad 1940 m. politinio diktato ir teroro sąlygomis išrinkto vadinamojo „Liaudies Seimo“ sprendimai neturėjo ir neturi teisinės galios. Realus Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimas įvyko po to, kai 1990 m. vasario 24 d. laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose buvo išrinktas Lietuvos parlamentas – Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.

Verta prisiminti ir 1990 m. vasario 3 d. įvykusią Sąjūdžio rinkiminę konferenciją, pavadintą „Lietuvos kelio“ vardu. Konferencijoje kalbėjusio V. Landsbergio kalboje buvo nubrėžti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – „sovietinės dekolonizacijos“ būdai, vieno ar kito pasirinkto kelio privalumai ir pavojai. Konferencijoje jis skelbė Lietuvos žmonių teisę lemti savo krašto likimą: „mūsų teisė yra būti šioje žemėje, dirbti taip, kaip patys išmanome, statyti ar nestatyti, gaminti tai, ką patys nutarsime gaminti. Tokia yra mūsų teisė.“

Po trijų savaičių Lietuvos visuomenė patvirtino nepriklausomybės kelio pasirinkimą, daugumos mandatą įteikusi 96 Sąjūdžio kandidatams, žadėjusiems „atkurti nepriklausomą, demokratiškai tvarkomą Lietuvos valstybę“. 1990 m. vasario 24 d. Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas Vytautas Landsberis taip pat buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu.

1990 m. kovo 11 d. 91 balsu „už“ Vytautas Landsbergis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku. Jis pirmininkavo pirmiesiems Aukščiausiosios Tarybos sesijos posėdžiams, kuriuose buvo išrinkta Aukščiausiosios Tarybos vadovybė, priimti teisės aktai dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, įtvirtintas Lietuvos valstybės ir jos teisės aktų tęstinumas, priimtas įstatymas dėl „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“.

Mes buvome laisvi jau tada, kai kilo Sąjūdis, kai pajutome savyje dvasinį bendrumą, kad mūsų tiek daug ir mes nebijome. Pasijutom laisvi jau tada, kai išsirinkome savo tikrą parlamentą, paskelbėme Nepriklausomybę, nes tikėjome ja ir ją kurdami gyvenome kaip laisvi žmonės, kaip nepriklausoma valstybė.

Vytautas Landsbergis, 1991 m. rugpjūčio 25 d.

Griūvanti imperija nesusitaikė su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. 18 mėnesių truko šantažo, gąsdinimo, ekonominės blokados, Lietuvos piliečių persekiojimo ir atviros agresijos politika. 1991 m. sausio mėn. Lietuvos parlamentas gynėsi pats ir vadovavo Lietuvos gynybai. Valstybei vadovavęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas tuo metu apie gerą pusmetį beveik neišeidavo iš parlamento rūmų, bandė susisiekti su Sovietų Sąjungos prezidentu dėl smurto nutraukimo, kreipėsi į pasaulio valstybių vadovus, aktyviai veikė, kad pasaulis pripažintų agresiją prieš Lietuvos valstybę.

Bene ryškiausią pėdsaką Vytauto Landsbergio kaip pirmojo Lietuvos valstybės vadovo veikla paliko tarptautinėje arenoje. 1990–1992 m. tarptautiniai vizitai ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys su užsienio valstybėmis užtikrino tarptautinį Lietuvos valstybės statusą. Reikšminga Lietuvos diplomatine pergale tapo 1991 m. Sutartis su Rusijos Federacija bei vėliau prasidėjusios derybos leido pasiekti, kad per metus iš Lietuvos būtų išvesti Rusijos kariniai daliniai. Vytauto Landsbergio parlamentinę veiklą Aukščiausiojoje Taryboje 1990–1992 m. vainikavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos promulgacija.

Per 1992 m. spalio–lapkričio mėn. rinkimus Vytautas Landsbergis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu ir nuo tada Seimo jungtinės opozicijos – Tėvynės Santaros – balsuotu sprendimu veikė kaip parlamento opozicijos vadovas. Jis taip pat buvo Lietuvos delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje bei Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje narys. 1996 m. spalio mėn. išrinktas Seimo nariu, 1996 m. lapkričio 25 d. – Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininku ir šias pareigas ėjo iki 2000 metų. Per 2000 m. vykusius rinkimus ketvirtą kartą išrinktas Seimo nariu ir iki 2004 m. vėl dirbo Seimo delegacijose Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje ir Baltijos Asamblėjoje.

2004–2009 ir 2009–2014 metų kadencijų Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis buvo Europos Parlamento Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) grupės narys, šios grupės biuro narys, Užsienio reikalų komiteto bei Saugumo ir gynybos pakomitečio narys, Teisės reikalų komiteto pavaduojantis narys, Europos Parlamento Pietų Kaukazo delegacijos vicepirmininkas. Tuo laiku aktyviai kėlė Rytų ir Vidurio Europos valstybių demokratizacijos procesų klausimus, reiškė paramą Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos narystės ES integraciniams procesams, perspėjo apie stiprėjančių autoritarinių režimų pavojų demokratinėms valstybėms. Tiesius ir pranašiškus žodžius apie artėjančias grėsmes išsakė paskutinėje viešojoje kalboje Europos Parlamente 2014 m. balandžio 16-ąją: „Gražieji Europos demokratijos ir savanoriškos vienybės statybos laikai baigiasi. Gretimuose Rytuose vėl atsivėrė kruvino priešiškumo laikai. Pasiklausykite, europiečiai, ką Kremlius jums sako savo veiksmais. Nešdinkis, Sąjunga, su savo vaikiškomis „vertybėmis“, jei stokoji valios ir išminties jas ginti. Pagrindinė, jei dar ne vienintelė, vertybė ir dorybė, kuri lieka ir grįžta, yra kariškieji raumenys ir jėga; vienintelė tarptautinė teisė, kuri dar galioja ir tebėra verta neeuropinės bei anti-europinės Rusijos dėmesio, yra force majeure – neįveikiama galia.“

Vytauto Landsbergio nuopelnai Lietuvos kelyje į nepriklausomybę buvo įvertinti Lietuvos ir pasaulio valstybių apdovanojimais. Dar 1991 m. kovo 11 d. jam buvo įteikta Norvegų tautos taikos premija. Iki mūsų dienų jis yra 30 tarptautinių apdovanojimų ir premijų laureatas. Jis taip pat apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine (2003 m.). 2004 m. jam paskirta JAV Lietuvių fondo Dr. Antano Razmos vardo Visuomeninė premija. Vytautas Landsbergis apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija (2011 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (2012 m.), Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos Lietuvos diplomatijos žvaigžde; Kauno miesto (1994 m.) ir Vilniaus miesto (2021 m.) savivaldybės Vytautui Landsbergiui yra suteikusios Garbės piliečio vardą.

Susijusi informacija: 

Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. XIII-182 „Dėl 2016 metų Laisvės premijų paskyrimo Valdui Adamkui ir Vytautui Landsbergiui“ 

Paroda „Laisvės premijos laureatas Vytautas Landsbergis“

Bukletas „Laisvės premijos laureatas Vytautas Landsbergis“ (PDF)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vytautas Landsbergis

Pranešimai žiniasklaidai:

2015 m. Laisvės premiją Seimui bus siūloma skirti Vytautui Landsbergiui (pranešimas žiniasklaidai, 2015-11-13)

Penktąją Laisvės premiją siūloma skirti Vytautui Landsbergiui (pranešimas žiniasklaidai, 2015-11-19)

Seimas nepritarė siūlymui Laisvės premiją skirti Vytautui Landsbergiui (pranešimas žiniasklaidai, 2015-11-24)

Seimo TS-LKD frakcijos pareiškimas: Seimo Pirmininko pavaduotoja I. Degutienė atsistatydino iš Lietuvos Laisvės premijos komisijos (pranešimas žiniasklaidai, 2015-11-24)

Seimo TS-LKD frakcijos pranešimas: Laisvės premijų komisija subyrėjo (pranešimas žiniasklaidai, 2015-11-25)

Seimo nario P. Urbšio pranešimas: Seime registruotas naujas nutarimo projektas dėl Laisvės premijos paskyrimo V. Landsbergiui (pranešimas žiniasklaidai, 2015-12-10)

Seime bus įteiktos 2016 m. Laisvės premijos (pranešimas žiniasklaidai, 2017-01-11)

Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime (pranešimas žiniasklaidai, 2017-01-13)

Seime įteiktos 2016 m. Laisvės premijos (pranešimas žiniasklaidai, 2017-01-13)

Parengė Žydrūnas Mačiukas,
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius