Apie Laisvės premijos laureatę Nijolę Sadūnaitę

2017 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu, paskyrė 2017 metų Laisvės premiją Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvei, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos bendradarbei, politinei kalinei, vienai iš 1987 m. rugpjūčio 23 d. pirmojo sovietų valdžios nesankcionuoto mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje organizatorei Nijolei Sadūnaitei.

Laisvės premija Nijolei Sadūnaitei buvo įteikta per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą ir 2017 metų Laisvės premijos įteikimo ceremoniją 2018 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.

Tai labai retas žmogus. Taikos metu ji nėra tokia ryški. Bet ten, kur yra pavojus, kur yra rizika, Nijolė yra neaplenkiama. Jos orientacija žaibiška ir pasakymai tokie tikslūs, taiklūs, o labdara jos tokia neaprėpiama. Jos tokia plati širdis. Ji viską išdalintų, viską atiduotų. Nijolės gyvenimas – nuostabus tikėjimo liudijimas.

Ses. Gerarda Elena Šiuliauskaitė SJE, Laisvės premijos laureatė, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendradarbė

Nijolė Sadūnaitė (1938–2024) – vienuolė, neginkluoto pasipriešinimo dalyvė, viena aktyviausių tikinčiųjų teisių gynėja, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendradarbė ir pogrindinės spaudos platintoja, politinė kalinė, 1975–1980 m. kalėjo Mordovijoje, ištremta į Krasnojarsko kraštą. 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatorė. Lietuvos okupacijos metais Vakaruose išleisti jos atsiminimai apie išgyvenimus lageryje išgarsino ją kaip vieną žymiausių Lietuvos disidenčių. 

Nijolė Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune, Jono Sadūno ir Veronikos Sadūnienės (Rimkutės) šeimoje. Antrojo pasaulinio karo metus Sadūnų šeima praleido Dotnuvoje, kur Žemės ūkio akademijoje dirbo Jonas Sadūnas. Antrosios sovietų okupacijos metais Sadūnų šeima buvo priversta slapstytis Telšiuose, nes buvo patekusi į Sibirą tremiamų asmenų sąrašus. Telšiuose juos priglaudė kankinys vyskupas Vincentas Borisevičius. Vėliau slapstydamasi šeima įsikūrė Anykščiuose. Nijolės Sadūnaitės šeimoje buvo gyvos katalikiško gyvenimo vertybės, tikėjimo ir aukojimosi kitiems dvasia, vaikų auklėjimas grįstas ne tik žodžiu, bet pirmiausia gyvu tėvų pavyzdžiu. Šios vaikystėje ir jaunystėje įskiepytos krikščioniškos vertybės lėmė ir svarbiausius Nijolės Sadūnaitės gyvenimo pasirinkimus, tvirtą tikėjimo liudijimą, leidusį stoti į nelygią kovą su totalitariniu Sovietų Sąjungos režimu. 

Energinga, gyvo būdo, sportą mėgusi Nijolė Sadūnaitė mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje. Mokslus baigė 1955 metais. Po metų įstojo į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregaciją Panevėžyje. Amžinuosius įžadus davė 1967 metais. Persikėlusi į Vilnių, mokėsi medicinos seserų kursuose, dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke, skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius.

Pirmą kartą į KGB persekiojamųjų sąrašus sesuo Nijolė Sadūnaitė pateko 1970 m., kai Molėtuose už vaikų katekizaciją buvo teisiamas kunigas jėzuitas Antanas Šeškevičius. Sesuo Nijolė surado jam advokatą, pati dalyvavo teismo posėdžiuose. Vykdydama seserų vienuolių kongregacijos misiją, taip pat dalyvavo Svėdasų parapijos vaikų katekizacijoje, globojo iš tremties į Svėdasus grįžusį kunigą Petrą Raudą – Nijolės mamos dvasios tėvą ir ateitininkų vadovą gimnazijoje. Nuo to laiko iki pat Nepriklausomybės atkūrimo ją nuolat sekė du ar trys saugumiečiai.

1974 m. Nijolė Sadūnaitė pradėjo dauginti ir platinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“ – žymiausią sovietmečiu leistą pogrindinį žurnalą, fiksavusį sovietų valdžios pažeidimus tikinčiųjų teisių ir laisvių srityje. Vienas iš aktyviųjų Lietuvos kunigų Juozas Zdebskis, kviesdamas Nijolę Sadūnaitę prisidėti prie „Kronikos“ leidybos, perspėjo, kad „vienintelis atlygis už šį darbą bus kalėjimas“. 

„Kronikos“ dauginimo ir platinimo darbai prilygo trilerio siužetui – teko veikti konspiracijoje Kybartuose, Vilkaviškyje, Vilniuje, vengti KGB pinklių, ją sekančių agentų, saugotis telefono pasiklausymų, įskundėjų. 1974 m. rugpjūčio 27 d. Nijolė Sadūnaitė buvo suimta ir areštuota savo bute Vilniaus Lazdynų mikrorajone, spausdinant 11-ąjį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ numerį. Beveik dešimt mėnesių Vilniaus KGB kalėjimo kamerose ir požemiuose truko kalinimas ir pažeminimas, bandymai sugniuždyti ir palaužti. Šios nežmoniškos sąlygos neįveikė jos. Nijolės tvirtas tikėjimas ir humoro jausmas varė į neviltį ir sumišimą KGB kalėjimo budelius, kuriuos ji pati šmaikščiai vadino „vargdieniais“.

Sovietinio teismo nuteista trejiems metams sunkiųjų darbų kalėjime Mordovijoje ir trejiems metams Sibiro tremties Bogučianų kaime Krasnojarsko srityje, 1975 m. birželio 17 d. teisme ji pasakė savo baigiamąją kalbą, persmelktą krikščioniškos dvasios, atlaidumo, kartu ir griežto istorinio teisingumo savo tautai reikalavimo. Ši kalba plačiai pasklido Vakarų žiniasklaidoje. Pasak politinio kalinio Vytauto Skuodžio, Nijolės paskutinis žodis teisme visame pasaulyje sukėlė nuostabą ir susižavėjimą jos asmenybe: „Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Vadinasi, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę. Meilė žmonėms – visų didžiausioji meilė, o kovoti už žmonių teises – gražiausioji meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man teko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti už žmonių teises ir teisingumą, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau dėl žmonių pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Šiandieną aš atsistoju šalia amžinosios Tiesos – Jėzaus Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: „Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti!" Kaip nesidžiaugti, kad visagalis Dievas garantavo, jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa – klaidą ir melą! O kad tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti.“

Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už Lietuvos Katalikų Bažnyčios  Kroniką, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonijos tironiją. Reiškias, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms!  Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę.

Nijolės Sadūnaitės baigiamoji kalba teisme 
Vilnius, 1975 m. birželio 17 d.

Kalinimo metai jos taip pat nesugniuždė, atvirkščiai – liudijo dvasios tvirtybę: kalėjime Nijolė gynė kalinių teises, dvasiškai ir materialiai rėmė kameros drauges, net visai nepažįstamus likimo brolius ir seseris. Būdama tremtyje Sibire, Nijolė tapo žinoma visame pasaulyje, tūkstančiai laiškų iš viso pasaulio su maldos, palaikymo, paramos žodžiais, seserį Nijolę palaikančių asmenų fotografijomis plūdo į mažą Bogučianų kaimo, į kurį buvo ištremta Nijolė Sadūnaitė, pašto skyrių. Nieko nepalikdama sau, sesuo Nijolė šiuos siuntinius išsiųsdavo kalintiems ir ištremtiems politiniams kaliniams, savo laiškais guosdama ir stiprindama jų dvasią. Pasibaigus tremties laikui, 1980 m. liepos mėn. Nijolė Sadūnaitė grįžo į Lietuvą ir vėl įsitraukė į pogrindinę veiklą. Tęsė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ ir kitos pogrindinės spaudos platinimą, vežė leidinius į Maskvą, iš kur Rusijos disidentų dėka jie pasiekdavo Vakarų pasaulį. Beveik penkerius metus (1982–1987 m.) Nijolė Sadūnaitė veikė pogrindyje, slapstydamasi Lietuvoje, Rusijoje. Tuo metu laisvajame pasaulyje buvo išleistos dvi jos atsiminimų knygos, liudijusios asmeninę patirto KGB teroro istoriją.

Komunistinio režimo žlugimo metais (1987–1989 m.) dar kartą išryškėjo reikšmingas sesers Nijolės vaidmuo Lietuvos istorijoje. Neabejotinas Nijolės Sadūnaitės nuopelnas demokratijos bei žmogaus teisėms ir laisvėms buvo įsitraukimas į 1987 m. rugpjūčio 23 d. pirmojo sovietų valdžios nesankcionuoto mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje organizavimą. Suprasdama galimų bausmių pavojų ir norėdama apsaugoti šeimas turinčius mitingo organizatorius, mitinge pirmoji prabilo Nijolė Sadūnaitė: „Mylimi Broliai ir Seserys! Mes susirinkome čia paminėti gedulo dienos, kai du banditai – Stalinas ir Hitleris – susitarė pasidalyti Europą. Tos nusikalstamos sutarties pasekmės yra iki šiol tebesitęsianti mūsų Tėvynės okupacija, genocidas, tikėjimo ir kultūros persekiojimas...“ Savo kalbą sesuo Nijolė užbaigė raginimu sugiedoti „Tautišką giesmę“. Jos bendražygis kunigas Robertas Grigas 1999 m. taip prisiminė mitingo istoriją: „Pasimeldę, nedideliais būreliais, lėtai ir oriai, su juodais gedulo kaspinais atlapuose sruvome žemyn prie laisvės poeto Adomo Mickevičiaus paminklo. [...] Pasijutome bestovį minios viduryje. Kas dabar? Kas ir kaip pradės? Ir čia, kaip Viešpats paprastai mėgsta daryti, Jo darbą atlikti buvo skirta „mažutėlei“. Kažkaip pritilus renginio organizatoriams vyrams, aiškiai ir garsiai nuskambėjo sesers Nijolės Sadūnaitės balsas...“

Sovietų valdžios reakcija buvo žaibiška – sekė grasinimai susidoroti ir grasinantys pokalbiai prokuratūroje ir KGB rūsiuose, paskirtas namų areštas, pasipylė šmeižto banga to meto dienraštyje „Tiesa“, galiausiai 1988 m. vasario mėn. prie Adomo Mickevičiaus paminklo Nijolė Sadūnaitė buvo užpulta ir sumušta nežinomų užpuolikų.

Šią grasinimų ir susidorojimų laviną pristabdė tarptautinės bendruomenės pozicija. JAV Valstybės departamento pozicija žmogaus teisių gynimo klausimais Sovietų Sąjungoje, JAV Kongreso narių palaikymo kreipimaisi reikšmingai pakoregavo 1988 m. gegužės pabaigoje–birželio pradžioje vykusio Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento Ronaldo Reigano vizito Sovietų Sąjungoje programą. 1988 m. gegužės 30 d., likus vos kelioms dienoms iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio susikūrimo, Nijolė Sadūnaitė kartu su Antanu Terlecku buvo pakviesta ir dalyvavo Sovietų Sąjungos disidentų ir žmogaus teisių gynėjų susitikime su Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentu Ronaldu Reiganu Spaso rūmuose – JAV ambasadorių rezidencijoje Maskvoje.

Nors ir neįstojusi į Lietuvos laisvės lygą, sesuo Nijolė Sadūnaitė aktyviai dalyvavo jos organizuotose protesto akcijose, 1988 m. bado streike Katedros aikštėje, reikalaujant paleisti tuo metu dar Sibiro platybėse kalintus politinius kalinius iš Lietuvos. Praėjus metams po garsiojo 1987 m. mitingo, 1988 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pakviesti Vilniaus Vingio parke susirinko keli šimtai tūkstančių dalyvių. Per vienus metus, anot kunigo Roberto Grigo, „įvyko geometrinė progresija nuo kelių šimtų „ekstremistų“ prie Adomo Mickevičiaus paminklo iki kelių šimtų tūkstančių mitingo dalyvių Vingio parke“. Šio tautos virsmo nuopelnai, be daugelio kitų politinių kalinių aukos, neabejotinai priklauso ir Nijolei Sadūnaitei.

1988 m. lapkričio mėn. Nijolė Sadūnaitė buvo priimta į Lietuvos Helsinkio grupę, o 1989 m. tapo viena iš Lietuvos katalikiško moterų sambūrio „Caritas“ kūrėjų. 1989 m. vasarą ji išvyko į beveik pusantrų metų kelionę po Europą ir Jungtines Amerikos Valstijas, kur lankėsi vienuolynuose, katalikiškose mokyklose, JAV lietuvių bendruomenėse. Tuo metu ji ne kartą buvo susitikusi ir su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

Nepriklausomoje Lietuvoje sesuo Nijolė Sadūnaitė aktyviai dirbo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ organizacijoje, rūpinosi žmonėmis, kuriems reikėjo pagalbos, aktyviai reiškė savo nuomonę politiniais ir visuomeniniais Lietuvos klausimais. Jos neišsenkantis laisvės žodis iki šiol skamba mokyklose, įvairiuose susitikimuose, istorinės atminties puoselėjimo renginiuose. Į Amžinybę sesuo Nijolė Sadūnaitė iškeliavo 2024 m. kovo 31 d. Vilniuje (Pavilnyje), palaidota Verkių kapinėse Vilniuje.

Sesers Nijolės Sadūnaitės gyvenimas iki šiol įkvepia Lietuvos ir pasaulio visuomenę. Jos atsiminimų knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų, apie ją sukurti ir kuriami dokumentiniai filmai. 1990 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Respublikonų partijos Kalifornijos skyrius ją apdovanojo medaliu už ilgametę kovą už žmogaus teises, 1992 m. Nijolei Sadūnaitei suteiktas Teksaso miesto Garbės pilietės vardas. Tais pačiais metais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio įsaku Nijolė Sadūnaitė apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu. 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus įsaku Nijolei Sadūnaitei suteiktas Vyčio Kryžiaus Komandoro didysis kryžius, o 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medalis.

Susijusi informacija: 

Lietuvos Respublikos Seimo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarimas Nr. XIII-727 „Dėl 2017 metų Laisvės premijos paskyrimo Nijolei Sadūnaitei“

Paroda „Laisvės premijos laureatė Nijolė Sadūnaitė“

Bukletas „Laisvės premijos laureatė Nijolė Sadūnaitė“ (PDF)

Laisvės premija ir Laisvės premijos laureatai

Pranešimai žiniasklaidai: 

2017 m. Laisvės premijos laureatė Nijolė Sadūnaitė (2018-01-13, pranešimas žiniasklaidai)

Parengė Žydrūnas Mačiukas, 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius