JŪSŲ PERGALĖ YRA MŪSŲ PERGALĖ. Fotografo Valerijaus Miloserdovo nuotraukų paroda

1991 metų sausio 13-ąją Sovietų Sąjungos agresijos akivaizdoje Lietuvos piliečiai pasiryžo ginti Lietuvos valstybę. Sovietų Sąjungos karinės mašinos galia, gąsdinimai ir smurtas pasirodė bejėgiai prieš žmonių valią priešintis agresoriui. Tūkstančiai beginklių žmonių stojo prieš tankais ir automatais ginkluotus sovietų kariuomenės desantininkus, budėjo prie laužų Nepriklausomybės aikštėje ir apgynė savo valstybę. Svarbiausias tų dienų laimėjimas buvo žmonių vienybė pavojaus akivaizdoje, ne mažiau svarbi buvo ir ryžtinga Lietuvos parlamento laikysena – priešintis ir nepasiduoti. Smurtas prieš civilius ir tų dienų aukos pabudino Vakarų pasaulio sąžinę – Lietuva sugrįžo į Europos politinį žemėlapį, o į Baltijos valstybių pastangas atkurti savo valstybingumą pradėta žiūrėti kaip į istorinę būtinybę. 
Paramą kovojančiai Lietuvai pareiškė ne tik Vakarų demokratijos, bet ir Sovietų Sąjungos respublikų tautos. Vieni aktyviausių Lietuvos nepriklausomybės rėmėjų buvo Ukrainos žmonės. Sostinės Kyjivo gyventojai mūsų šalį palaikė rengdami solidarumo su Lietuva mitingus. Pirmasis buvo suorganizuotas jau sausio 14-ąją, jame dalyvavo apie 50–70 tūkstančių žmonių. Mitinge kalbėjo Ukrainos valdžios, mokslo ir kultūros atstovai, buvo renkamos aukos ir medicinos priemonės nukentėjusiesiems Vilniuje. Vos per valandą Kyjivo gyventojai suaukojo apie 10 tūkstančių rublių. 
Ukrainos piliečiai 1991 metų sausį dalyvavo Lietuvos parlamento gynyboje. Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje prie laužų plazdėjo Ukrainos vėliavos, o gynėjų rankose – transparantai su Lietuvos laisvės siekius palaikančiais žodžiais. Kartu su Lietuvos savanoriais Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą gynė apie 50 Ukrainos studentų būrys. Iš pradžių būriui vadovavo Kyjivo universiteto studentas Jevhenas Dykijus, vėliau – Jevhenas Nikolenka. Iš Kyjivo į Lietuvą jie atvežė surinktas ukrainiečių aukas. 1991 m. sausio 29 d. J. Dykijus Aukščiausiosios Tarybos posėdyje kalbėjo: „Lietuvos pavyzdys parodė, kad galima nugalėti valstybę, galima nugalėti kariuomenę, tačiau neįmanoma ir niekam nepavyks nugalėti tautos. Mes tikime Jūsų pergale. Aš sakau „Jūsų“, tačiau tai ne visai tikslu. Jūsų pergalė yra mūsų pergalė. Tai demokratijos pergalė, laisvų tautų pasirinkimo pergalė prieš sovietinį fašizmą ir totalitarizmą, kuris grasina visoms Sovietų Sąjungos tautoms. Todėl nuo pirmų agresijos dienų Lietuvos nelaimę mes išgyvename kaip asmeninę nelaimę. Jau sausio 14 dieną pas mus įsteigtas Lietuvos paramos komitetas, kurį sudaro progresyvūs skirtingų politinių pažiūrų žmonės. Kiekvieną dieną komiteto biure netyla telefonai. Mums skambina paprasti žmonės, miestiečiai, darbo kolektyvai, gamyklų ir mokslinių institutų darbuotojai, siūlydami savo pagalbą, dovanoja medicinos priemonių, aukoja pinigų. O mūsų studentų būrys, kuriam aš atstovauju, dabar padeda savanoriams ginti Lietuvos Respublikos parlamentą. Aš noriu pasakyti, kad čia, Vilniuje, dabar sprendžiamas ne tik Lietuvos likimas. Čia, Lietuvos parlamente, sprendžiamas visų pavergtų Sovietų Sąjungos tautų likimas. Mes suprantame, kad Lietuva pasiryžusi sustabdyti sovietinį imperializmą, kuris štai jau 70 metų engia kitas tautas. Ir todėl laikome savo pareiga padėti Jums tai padaryti. Tokiu būdu mes apginsime ir ukrainiečių tautą.“ Minint 33-iąją Laisvės gynėjų dienos sukaktį šie žodžiai stebėtinai aktualūs ir prasmingi šiandienos Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą dienomis. Tik dabar mes sakome – Ukrainos pergalė bus mūsų pergalė, Ukrainos pergalė bus visos Europos pergalė. 
Kai sovietų agresoriai užgrobė Vilniaus televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą ir kitus komunikacijos kanalus, Lietuvos parlamente budėję Ukrainos studentai buvo paskirti saugoti Lietuvos parlamento radijo stotį – svarbų informacinį kanalą, per kurį laisvąjį pasaulį pasiekdavo patikima informacija apie lietuvių kovą už šalies nepriklausomybę. Šią užduotį jie atliko beveik beginkliai – teturėjo vieną sportinį šautuvą, ginti buvo pasiryžę metalinėmis lazdomis iš parlamento laiptinės turėklų. Tačiau svarbiausias ginklas buvo ukrainiečių studentų ryžtas ir drąsa. 
Parodoje „Jūsų pergalė yra mūsų pergalė“ eksponuojamos ukrainiečių fotografo Valerijaus Miloserdovo nuotraukos, darytos 1991 metų sausio agresijos dienomis. 1961 metais gimęs Valerijus Miloserdovas  tuo metu buvo ką tik fotožurnalisto kelią pradėjęs jaunuolis, į Vilnių atvykęs kaip laikraščio „Izvestija“ fotografas. Tie unikalūs kadrai, įamžinę lemtingas Lietuvos kovos už laisvę akimirkas 1991-ųjų sausio – vasario mėnesiais, – tai reikšmingas ikonografinis Lietuvos istorijos šaltinis. Šiuo metu fotografas dirba nuotraukų kolekcijos kuratoriumi Babyn Jaro holokausto memorialiniame centre (Kyjive), dėsto Kyjivo Viktoro Maruščenkos fotografijos mokykloje, yra surengęs ne vieną personalinę bei kolektyvinę parodą Ukrainoje bei užsienyje. Parodos rengėjai širdingai dėkoja už galimybę eksponuoti šias istorines fotografijas Lietuvos Respublikos Seime.

Parengė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos parlamentarizmo istorinės atminties skyrius